Antakalnis

Vienas seniausių Vilniaus priemiesčių ant kalno: nuo didikų rūmų iki pirmųjų troleibusų namų

Pasivaikščioti po Antakalnį patiks tiems, kurie mėgsta derinti istorijos pažinimą su šiokiu tokiu fiziniu krūviu. Jau vien rajono pavadinimo kilmė – „ant kalno“ – nurodo, kad čionai keliauti turėtų nebijantys įkalnių ir nuokalnių. Vis dėlto Antakalnis pasižymi dar ir tuo, kad tai – vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, tarsi bambagysle susietų su pačiu sostinės lopšiu – Katedros aikšte. Keliaujantys šiuo maršrutu turės galimybę prisiliesti prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menančių didikų Sluškų ir Sapiegų rūmų, tačiau kartu atras vėlesnių laikotarpių perliukų: arklių traukiamo tramvajaus ir pirmųjų Vilniaus troleibusų namus, medinį vienuolyną, kuriame įvyko pasaulyje garsaus paveikslo regėjimai, mįslingus ginkluotės sandėlius, liaudyje vadinamus „bunkeriais“. Maršrutas sudėliotas taip, kad judria ir triukšminga Antakalnio gatve eiti praktiškai neteks, ją verčiau išmainant į kiemus tarp namų ar gaivias Sapieginės ir Šveicarijos kalvas.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • iš kur išriedėjo pirmieji Vilniaus troleibusai?
  • kurioje vietoje įvyko pasaulyje žinomo paveikslo regėjimai?
  • kuo ypatinga Tramvajų gatvė?
  • kokia Šilo gatvės „bunkerių“ paskirtis?
  • kur XX a. pr. buvo Vilniaus lietuvybės židinys?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojama – reljefas sudėtingas, dalis maršruto eina miško takeliais.
  • Su gyvūnais tinka, neskaitant objektų, lankomų iš vidaus. Dėl moralinių priežasčių Antakalnio kapinių su šunimis lankyti nerekomenduojama.
  • Trukmė:

    Nesilankant objektų viduje: 2 val. 30 min., lankantis objektų viduje: 4 val.

  • Atstumas:

    apie 9 km / 11,8 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Sluškų rūmai

Kalnus nustūmiau, Vilijos verpetus nuraminau, kaip nugalėtojas iškilau virš kalvų viršūnių nesiremdamas į jas, tapau ramybės prieglobsčiu ir pirmuoju Antakalnio paminklu. Įžengęs į šiuos rūmus svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – jį čia nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė“. Tokie didingi žodžiai buvo užrašyti ant rūmų, kurių savininkas – Polocko vaivada Dominykas Mykolas Sluška – iš tiesų buvo neeilinių užmojų žmogus. 1690 m. jis iš kitų didikų nusipirko jau stovėjusius rūmus, tačiau juos nugriovė ir itališko manierizmo stiliumi pasistatė naujus. Rūmus supo parkas su tvenkiniais, kanalais, fontanais, egzotiška augmenija, iki Neries ėjo laiptai su baliustradomis, vieną rūmų salę puošė stiklines lubos su akvariumu. Prabangą vertinantys valdovai, lankydamiesi Vilniuje, dažnai apsistodavo būtent Sluškų rezidencijoje. Vis dėlto pats D. M. Sluška, kaip atmenama, gyvenimą leido plėšdamas, puldinėdamas ir bylinėdamasis teismuose, todėl nusibaigė smurtine mirtimi, prasiskolinęs ir neturėdamas palikuonių. Rūmai pradėjo keliauti per įvairius savininkus iš rankų į rankas, o XIX a. 4 deš. jie pritaikyti karinei tvirtovei, pradėtai formuoti aplink Katedrą. Čia buvo įkurtos kareivinės, lazaretas, sandėliai. 1872 m. kompleksas tapo katorgos kalėjimu, įkalinimo įstaigos paskirtį išlaikė iki pat XX a. 6 deš. Buvusiuose rūmuose kalėję vokiečių karo belaisviai buvo plukdomi per upę ir prisidėjo prie „Žalgirio“ stadiono statybų. Vėliau pastate įsikūrė politechnikos mokykla, o nuo 2002 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Interjero dekoras, amžiams bėgant, sunaikintas, tačiau pastato išorėje (timpane) išliko Sluškų herbas.

Skaityti toliau

Uždaryti

T. Kosčiuškos g. 10

Pagal susitarimą su LMTA administracija

I-VII 07.00–22.00

2
Vileišių rūmai

Kilęs iš Pasvalio valsčiaus ūkininkų šeimos, Petras Vileišis išvyko studijuoti inžinerijos į Peterburgą, naujų statybos technologijų parsivežė iš Belgijos, o netrukus užėmė aukštus postus Rusijos imperijos susisiekimo srityje, papildomai vertėsi privačia praktika. Reiklumu garsėjęs inžinierius projektavo daug iki šiol Rusijoje puikiai išsilaikiusių geležinkelio tiltų. 1898 m. jis persikėlė į Vilnių ir nusprendė sukauptus turtus panaudoti lietuvybės sklaidai. P. Vileišis reikšmingai prisidėjo prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 m., tais pačiais metais įkūrė spaustuvę, atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną ir leido pirmąjį legalų lietuvišką laikraštį „Vilniaus žinios“ (1904–1909 m.), dar iki spaudos atgavimo parašė arba išvertė įvairaus pobūdžio literatūros: nuo pamokymų „Kaip įgyti piningus ir turtą“ iki „Apie arklius. Auginimas ir gydymas nuo atsitropyjančios ligos“. 1900 m. Poltavos (dab. Panerių) g. Vileišis įkūrė mechanines dirbtuves, kurios gamino detales daliai Vilniaus pastatų (Halės turgus, pirmoji miesto elektrinė ir kt.). Turtingasis pramonininkas 1904–1906 m. pasistatydino įstabaus grožio rūmus Antakalnyje, buvusių „Tivoli“ sodų vietoje. Vileišis akylai prižiūrėjo darbų kokybę, nevengė naujovių: įdiegti ekologiški vandenvalos įrenginiai, statybai naudotas tuo metu neįprastas gelžbetonis, virtuvėje įrengtas liftas, o svečius šeimininkas pasitikdavo su elektros šviesa – ją generavo specialiai iš Belgijos atvežtas varikliukas. 16 skirtingais stiliais dekoruotų kambarių šildė 28 krosnys (išliko 13). Ansamblį sudaro dar du pastatai: vadinamasis „namas prie gatvės“ ir pagalbinis. Pirmasis buvo statomas kaip tautinio atgimimo erdvė: būtent čia 1907 m. įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda su M. K. Čiurlionio ir A. Žmuidzinavičiaus darbais priešakyje, veikė „Vilniaus žinių“ redakcija, buvo aptarinėjami Didžiojo Vilniaus Seimo klausimai. Toliau nuo gatvės esančiame pagalbiniame pastate buvo arklidė ir arklininko bei kiemsargio butai, kurį laiką veikė knygrišykla. Deja, patriotinė veikla pačiam P. Vileišiui atnešė didžiulių nuostolių, todėl dvejus metus tepagyvenęs Antakalnyje paliko Vilnių. Laimei, šioje vietoje vėliau šeimininkavo žmonės, taip pat rūpinęsi lietuvių kultūra. Dabar pastatuose veikia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Antakalnio g. 4

Pagal susitarimą su administracija telefonu 8 5 261 6254

3
Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Praeityje būta spėjimų, kad ant šios kalvelės galėjo būti pagonių deivės Mildos šventykla. Nors tvirtų faktų apie tai neturime, Mildos gatvė primena galimai pagonišką šios vietos praeitį. Žinoma, kad XVII a. pr. čia išdygo mūrinė bažnyčia. Reikšmingiausi pokyčiai įvyko 1668 m.: tais metais ją perstatyti nusprendė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Pacas pompastiškų statybų ėmėsi pagaliau pasibaigusio karo su Maskva proga. Tiesa, tarp karo pabaigos ir statybų pradžios esanti 7 metų pertrauka pasufleruoja ir kitą versiją, kuri skelbia, kad šventykla iškilo kaip padėkos ženklas Pacą globojusiems Antakalnio Laterano vienuoliams, mat didikas buvo prasiskolinęs samdomai kariuomenei ir jos persekiojamas pas vienuolius slėpėsi. Nors šventyklos išorė gana kukli, stulbinamai atrodo interjeras. Nuo 1678 m. vidaus puošyba užsiėmė garsūs italų skulptoriai Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli, jie sukūrė apie 2000 stiuko lipdinių, kurie ano meto žmogui turėjo sukelti barokinio skulptūrų teatro įvaizdį, kartu stiprindami ir pamaldumą. Viduje esantys trofėjiniai būgnai, pasak legendų, atimti iš turkų Chotino mūšyje 1673 m. 1682 m., fundatoriui Pacui mirus (jo paties prašymu palaidotas po slenksčiu), statybos ėmė strigti, tačiau 1701 m. bažnyčią pavyko pašventinti. Dėl lėšų stokos teko parduoti prašmatnų medinį altorių, o vietoj jo atsirado kuklesnis Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas. Būdami bažnyčios viduje atkreipkite dėmesį į šį kontrastą – minimalistinis pagrindinis altorius tikro skulptūrų lietaus fone. Aplankius bažnyčią, verta užsukti į greta esantį buvusio vienuolyno kiemą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Antakalnio g. 1

Visus metus

I-VII 06.30 – 18.45

4
Senasis Antakalnis

Nuotaikingai skambančiose Pavasario, Vasaros, Rudens ir Saulės gatvėse galima pasimėgauti Antakalnio pavadinimą pilnai pateisinančiu senuoju medinių namų kvartalu. Nei ėjimas pėsčiomis, nei važiavimas automobiliu šiomis vietomis nėra lengvas, tačiau už kalvų pasislėpusių gatvelių ir mielų namukų ramybė užburia.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pavasario g.
5
Sapiegų rūmai

Didingą ansamblį Antakalnyje, kaip ir konkurentai Sluškos, XVII a. pab. pasistatė Sapiegos, o tiksliau LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega. Rūmai statyti ne tuščioje vietoje, o ant ankstesnio pastato griuvėsių, todėl priešingai nei Sluškų, Sapiegų rūmai simetriški tik iš vienos pusės. Pagrindinę rezidenciją K. J. Sapiegai sukūrė architektas G. B. Frediani ir Antakalnyje jau dirbę dailininkai P. Perti ir M. Palloni. Šalia buvo suformuotas iki pat dabartinės Karo akademijos besidriekiantis parkas su fontanais ir skulptūromis. Nuo 1710 m. ansamblis pradėjo nykti, ir nors Sapiegos Antakalnio rūmus valdė iki 1797 m., per tą šimtą metų mažai ką spėta įgyvendinti, juo labiau, kad giminė teikė prioritetą kitoms rezidencijoms. 1809 m. ansamblyje buvo įsteigta karo ligoninė, per 1843–1848 m. rekonstrukciją nugriauti bokštai, perdirbtas stogas. 2010 m. pradėti rūmų restauracijos darbai, kurių dėka galima pajusti šiek tiek XVII–XVIII a. didybės. Interjere išliko Sapiegų laikų sienų tapybos fragmentų, stiuko lipdinių. Greta esančiame parke išsibarstę vienaukščiai mūrinukai – tai XIX a. antr. p. atsiradę ligoninės korpusai, tokiai paskirčiai jie naudoti iki pat 2015 m. Šiuo metu juose veikia „Vilniaus technologijų parkas“ ir kitos įstaigos.

Skaityti toliau

Uždaryti

L. Sapiegos g. 13
6
Antakalnio kapinės

XIX a. pr. Sapiegų rūmai tapo karo ligonine, iškilo poreikis šalia įkurti kapines. Jos dažnai taip ir vadintos – Ligoninės kapinėmis, vėliau prigijo Karių ir Įgulos kapinių pavadinimai. Per 200 metų Antakalnyje amžinojo poilsio atgulė didžiausias būrys skirtingų kovotojų: lietuviai, lenkai, rusai, vokiečiai, prancūzai, žydai, musulmonai ir ne tik. Po Antrojo pasaulinio karo Antakalnio kapinės tapo garsiausių Lietuvos asmenybių nekropoliu – čia rasite vadinamąjį „Menininkų kalnelį“, kuriame palaidota visa eilė šalies garsenybių: J. Ivanauskaitė, V. Kernagis, J. Marcinkevičius, P. Širvys, I. Simonaitytė, J. Mikėnas, E. Balsys, Z. Šteinys, S. Geda, J. Degutytė, R. Gavelis, M. Martinaitis ir kiti.

Skaityti toliau

Uždaryti

Karių kapų g.

Visus metus

I-VII 07:30–16:00

7
Bunkeriai

Tarpukariu Lenkijos Respublikos valdžiai užėmus Vilniaus kraštą, nuspręsta miestą parengti 3–5 savaičių gynybai galimos izoliacijos nuo Lenkijos centro atveju. Skirtingose miesto dalyse pradėti statyti gynybiniai bunkeriai, kareivinės, šaudyklos, sandėliai, o juos sujungė nauji keliai ir siaurieji geležinkeliai. Šilo g. XX a. 3 deš. pastatyti 5 pilki statiniai atliko ginkluotės sandėlių funkciją. Keturi iš jų vienaukščiai, o vidurinis dviaukštis, pastarajame veikė liftas (įrengimo fragmentai dalinai išlikę). Kiekvieno sandėlio viduje buvo įrengta kokybiška ventiliacija, drenažai, tarpai, skirti malšinti sprogimo bangą nelaimės atveju, bėgiai vagonėlių ridenimui. Šaltuoju metų laiku „bunkeriuose“ žiemoja retų rūšių šikšnosparniai, tad smalsuoliai prašomi susilaikyti nuo lankymosi viduje nuo rudens pabaigos iki pavasario.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šilo g.

Visus metus

8
Šv. Faustinos namelis

Iki Antrojo pasaulinio karo šioje vietoje veikė Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolynas, tačiau iš viso ansamblio teliko vienas medinis namelis. Čionai neretai užklysta katalikų piligrimai iš viso pasaulio, nes vienuolyne 1933–1936 m. gyveno Šv. ses. Faustina Kovalska – bene garsiausia Vilniaus religinė figūra tarptautiniu mastu. 2000 m. popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė šventąja. Antakalnyje ji ne kartą patyrė mistinius regėjimus, pagal kuriuos, jai pačiai nuolat prižiūrint, dailininkas E. Kazimirovskis 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Vėliau visame katalikų pasaulyje paplito šio garsaus paveikslo kopijos, tuo tarpu atvaizdo originalas per įvairias negandas keliavo ir buvo slepiamas, netgi laikomas dingusiu, tačiau 2005 m. grįžo į Vilnių – Dievo Gailestingumo šventovę (Dominikonų g. 12). Stebuklo dėka išlikusiame vienuolyno namelyje galima susipažinti su atkurta Šv. Faustinos cele, čia taip pat įrengtos patalpos maldininkams susikaupti ir trumpai pailsėti. Namelis lankomas kasdien 10–17 val.

Skaityti toliau

Uždaryti

V. Grybo g. 29a

Visus metus

I-VII 10:00–17:00

9
Tramvajų gatvė

1893 m. Vilnių pasiekė nauja transporto priemonė – arklinis tramvajus. Nors kituose Europos miestuose tai jau buvo įprastas ar net pasenęs susisiekimo būdas, vilniečiai į jį žiūrėjo labai nepatikliai – buvo baiminamasi, kad tai sukels eismo įvykių, kils pavojus gyvybei, „konkės“ vagonų baidysis kitų eismo dalyvių arkliai, iš vežimų išvirtusiems žmonėms grės nelaimės pakliūti po vagonų ratais. Kaip ten bebūtų, arklinio tramvajaus ekipažai netrukus tapo įprastu miesto vaizdiniu. Veikė trys linijos: Žaliasis tiltas–geležinkelio stotis; Užupio tiltas–Žvėryno tiltas; Katedros a.–Antakalnis. Būtent Antakalnyje, tuometiniame Конножелезный переулок (dab. Tramvajų g.) buvo įkurtas „konkės“ parkas. Čia stovėjo mediniai pastatai, tarnavę kaip arklidės, vagonų garažai, daržinė, sandėlis, kalvė ir kt. Pastatai neišliko. Iš tramvajaus istorijos žinome, kad jo greitis siekė 10–13 km/h, vagonai (atviri ir uždari) talpino po 16–20 keleivių, bendrovė turėjo 122 arklius ir apie 150 darbininkų (1893–1895 m. duomenimis). „Konkė“ be pertrūkių veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu eksperimentuota arklius keičiant vidaus degimo varikliais, tačiau dėl nerentabilumo 1926 m. tramvajaus era Vilniuje baigėsi, o vėliau per keletą metų buvo išardyti ir jo bėgiai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
10
Troleibusų parkas

Antakalnis – pirmieji Vilniaus troleibusų namai. 1956 m. buvo nutiestas 7,8 km ilgio kontaktinis tinklas bei pastatytas parkas, skirtas 25 troleibusams. Iš Žolyno g. tų pačių metų lapkričio 3 d. išriedėjo septyni troleibusai pažymėti maršrutu Nr. 2 „Antakalnis–Stotis“. Kuriozas, tačiau iš pradžių planuota, jog pirmiau pavyks paleisti maršrutą Nr. 1 „Žvėrynas–Stotis“, vis dėlto užtrukę kontaktinio tinklo statybos darbai privertė startuoti antruoju maršrutu iš Antakalnio. Per daugiau nei 60 metų Vilniaus troleibusai keitėsi gana nežymiai, todėl vilniečių atmintyje gerai išlikę ikoniniai, 1961–2004 m. riedėję „Škoda 9Tr“ ir nuo 1982 m. iki dabar sėkmingai tarnaujantys „Škoda 14Tr“. Didėjant šių transporto priemonių skaičiui, 1985 m. pastatytas antrasis troleibusų parkas Viršuliškėse.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žolyno g. 15
11
Šveicarija

Tikrus kalnus primenančiame miške vyrauja dideli aukščių skirtumai. Šveicarijos erozinis atragis susidarė daugmaž prieš 13 tūkst. metų – tai ilga, vingiuota buvusio žemės paviršiaus liekana, esanti tarp gilių raguvų, slėnių, kuriuos išgraužė senovėje tekėję ledyno tirpsmo vandenys. Atragis driekiasi palei Žolyno gatvę, pamažu žemėdamas Antakalnio gatvės link. Šveicarijos miške įrengti Pavilnių regioninio parko pažintiniai takai: http://www.pavilniai-verkiai.lt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje

Visus metus

12
Spavotųjų Šaltinių parkas
Objektas žemėlapyje
13

Maršruto žemėlapis

Sluškų rūmai

Kalnus nustūmiau, Vilijos verpetus nuraminau, kaip nugalėtojas iškilau virš kalvų viršūnių nesiremdamas į jas, tapau ramybės prieglobsčiu ir pirmuoju Antakalnio paminklu. Įžengęs į šiuos rūmus svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – jį čia nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė“. Tokie didingi žodžiai buvo užrašyti ant rūmų, kurių savininkas – Polocko vaivada Dominykas Mykolas Sluška – iš tiesų buvo neeilinių užmojų žmogus. 1690 m. jis iš kitų didikų nusipirko jau stovėjusius rūmus, tačiau juos nugriovė ir itališko manierizmo stiliumi pasistatė naujus. Rūmus supo parkas su tvenkiniais, kanalais, fontanais, egzotiška augmenija, iki Neries ėjo laiptai su baliustradomis, vieną rūmų salę puošė stiklines lubos su akvariumu. Prabangą vertinantys valdovai, lankydamiesi Vilniuje, dažnai apsistodavo būtent Sluškų rezidencijoje. Vis dėlto pats D. M. Sluška, kaip atmenama, gyvenimą leido plėšdamas, puldinėdamas ir bylinėdamasis teismuose, todėl nusibaigė smurtine mirtimi, prasiskolinęs ir neturėdamas palikuonių. Rūmai pradėjo keliauti per įvairius savininkus iš rankų į rankas, o XIX a. 4 deš. jie pritaikyti karinei tvirtovei, pradėtai formuoti aplink Katedrą. Čia buvo įkurtos kareivinės, lazaretas, sandėliai. 1872 m. kompleksas tapo katorgos kalėjimu, įkalinimo įstaigos paskirtį išlaikė iki pat XX a. 6 deš. Buvusiuose rūmuose kalėję vokiečių karo belaisviai buvo plukdomi per upę ir prisidėjo prie „Žalgirio“ stadiono statybų. Vėliau pastate įsikūrė politechnikos mokykla, o nuo 2002 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Interjero dekoras, amžiams bėgant, sunaikintas, tačiau pastato išorėje (timpane) išliko Sluškų herbas.

Skaityti toliau

Uždaryti

T. Kosčiuškos g. 10

Pagal susitarimą su LMTA administracija

I-VII 07.00–22.00

Vileišių rūmai

Kilęs iš Pasvalio valsčiaus ūkininkų šeimos, Petras Vileišis išvyko studijuoti inžinerijos į Peterburgą, naujų statybos technologijų parsivežė iš Belgijos, o netrukus užėmė aukštus postus Rusijos imperijos susisiekimo srityje, papildomai vertėsi privačia praktika. Reiklumu garsėjęs inžinierius projektavo daug iki šiol Rusijoje puikiai išsilaikiusių geležinkelio tiltų. 1898 m. jis persikėlė į Vilnių ir nusprendė sukauptus turtus panaudoti lietuvybės sklaidai. P. Vileišis reikšmingai prisidėjo prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 m., tais pačiais metais įkūrė spaustuvę, atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną ir leido pirmąjį legalų lietuvišką laikraštį „Vilniaus žinios“ (1904–1909 m.), dar iki spaudos atgavimo parašė arba išvertė įvairaus pobūdžio literatūros: nuo pamokymų „Kaip įgyti piningus ir turtą“ iki „Apie arklius. Auginimas ir gydymas nuo atsitropyjančios ligos“. 1900 m. Poltavos (dab. Panerių) g. Vileišis įkūrė mechanines dirbtuves, kurios gamino detales daliai Vilniaus pastatų (Halės turgus, pirmoji miesto elektrinė ir kt.). Turtingasis pramonininkas 1904–1906 m. pasistatydino įstabaus grožio rūmus Antakalnyje, buvusių „Tivoli“ sodų vietoje. Vileišis akylai prižiūrėjo darbų kokybę, nevengė naujovių: įdiegti ekologiški vandenvalos įrenginiai, statybai naudotas tuo metu neįprastas gelžbetonis, virtuvėje įrengtas liftas, o svečius šeimininkas pasitikdavo su elektros šviesa – ją generavo specialiai iš Belgijos atvežtas varikliukas. 16 skirtingais stiliais dekoruotų kambarių šildė 28 krosnys (išliko 13). Ansamblį sudaro dar du pastatai: vadinamasis „namas prie gatvės“ ir pagalbinis. Pirmasis buvo statomas kaip tautinio atgimimo erdvė: būtent čia 1907 m. įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda su M. K. Čiurlionio ir A. Žmuidzinavičiaus darbais priešakyje, veikė „Vilniaus žinių“ redakcija, buvo aptarinėjami Didžiojo Vilniaus Seimo klausimai. Toliau nuo gatvės esančiame pagalbiniame pastate buvo arklidė ir arklininko bei kiemsargio butai, kurį laiką veikė knygrišykla. Deja, patriotinė veikla pačiam P. Vileišiui atnešė didžiulių nuostolių, todėl dvejus metus tepagyvenęs Antakalnyje paliko Vilnių. Laimei, šioje vietoje vėliau šeimininkavo žmonės, taip pat rūpinęsi lietuvių kultūra. Dabar pastatuose veikia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Antakalnio g. 4

Pagal susitarimą su administracija telefonu 8 5 261 6254

Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Praeityje būta spėjimų, kad ant šios kalvelės galėjo būti pagonių deivės Mildos šventykla. Nors tvirtų faktų apie tai neturime, Mildos gatvė primena galimai pagonišką šios vietos praeitį. Žinoma, kad XVII a. pr. čia išdygo mūrinė bažnyčia. Reikšmingiausi pokyčiai įvyko 1668 m.: tais metais ją perstatyti nusprendė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Pacas pompastiškų statybų ėmėsi pagaliau pasibaigusio karo su Maskva proga. Tiesa, tarp karo pabaigos ir statybų pradžios esanti 7 metų pertrauka pasufleruoja ir kitą versiją, kuri skelbia, kad šventykla iškilo kaip padėkos ženklas Pacą globojusiems Antakalnio Laterano vienuoliams, mat didikas buvo prasiskolinęs samdomai kariuomenei ir jos persekiojamas pas vienuolius slėpėsi. Nors šventyklos išorė gana kukli, stulbinamai atrodo interjeras. Nuo 1678 m. vidaus puošyba užsiėmė garsūs italų skulptoriai Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli, jie sukūrė apie 2000 stiuko lipdinių, kurie ano meto žmogui turėjo sukelti barokinio skulptūrų teatro įvaizdį, kartu stiprindami ir pamaldumą. Viduje esantys trofėjiniai būgnai, pasak legendų, atimti iš turkų Chotino mūšyje 1673 m. 1682 m., fundatoriui Pacui mirus (jo paties prašymu palaidotas po slenksčiu), statybos ėmė strigti, tačiau 1701 m. bažnyčią pavyko pašventinti. Dėl lėšų stokos teko parduoti prašmatnų medinį altorių, o vietoj jo atsirado kuklesnis Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas. Būdami bažnyčios viduje atkreipkite dėmesį į šį kontrastą – minimalistinis pagrindinis altorius tikro skulptūrų lietaus fone. Aplankius bažnyčią, verta užsukti į greta esantį buvusio vienuolyno kiemą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Antakalnio g. 1

Visus metus

I-VII 06.30 – 18.45

Senasis Antakalnis

Nuotaikingai skambančiose Pavasario, Vasaros, Rudens ir Saulės gatvėse galima pasimėgauti Antakalnio pavadinimą pilnai pateisinančiu senuoju medinių namų kvartalu. Nei ėjimas pėsčiomis, nei važiavimas automobiliu šiomis vietomis nėra lengvas, tačiau už kalvų pasislėpusių gatvelių ir mielų namukų ramybė užburia.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pavasario g.
Sapiegų rūmai

Didingą ansamblį Antakalnyje, kaip ir konkurentai Sluškos, XVII a. pab. pasistatė Sapiegos, o tiksliau LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega. Rūmai statyti ne tuščioje vietoje, o ant ankstesnio pastato griuvėsių, todėl priešingai nei Sluškų, Sapiegų rūmai simetriški tik iš vienos pusės. Pagrindinę rezidenciją K. J. Sapiegai sukūrė architektas G. B. Frediani ir Antakalnyje jau dirbę dailininkai P. Perti ir M. Palloni. Šalia buvo suformuotas iki pat dabartinės Karo akademijos besidriekiantis parkas su fontanais ir skulptūromis. Nuo 1710 m. ansamblis pradėjo nykti, ir nors Sapiegos Antakalnio rūmus valdė iki 1797 m., per tą šimtą metų mažai ką spėta įgyvendinti, juo labiau, kad giminė teikė prioritetą kitoms rezidencijoms. 1809 m. ansamblyje buvo įsteigta karo ligoninė, per 1843–1848 m. rekonstrukciją nugriauti bokštai, perdirbtas stogas. 2010 m. pradėti rūmų restauracijos darbai, kurių dėka galima pajusti šiek tiek XVII–XVIII a. didybės. Interjere išliko Sapiegų laikų sienų tapybos fragmentų, stiuko lipdinių. Greta esančiame parke išsibarstę vienaukščiai mūrinukai – tai XIX a. antr. p. atsiradę ligoninės korpusai, tokiai paskirčiai jie naudoti iki pat 2015 m. Šiuo metu juose veikia „Vilniaus technologijų parkas“ ir kitos įstaigos.

Skaityti toliau

Uždaryti

L. Sapiegos g. 13
Antakalnio kapinės

XIX a. pr. Sapiegų rūmai tapo karo ligonine, iškilo poreikis šalia įkurti kapines. Jos dažnai taip ir vadintos – Ligoninės kapinėmis, vėliau prigijo Karių ir Įgulos kapinių pavadinimai. Per 200 metų Antakalnyje amžinojo poilsio atgulė didžiausias būrys skirtingų kovotojų: lietuviai, lenkai, rusai, vokiečiai, prancūzai, žydai, musulmonai ir ne tik. Po Antrojo pasaulinio karo Antakalnio kapinės tapo garsiausių Lietuvos asmenybių nekropoliu – čia rasite vadinamąjį „Menininkų kalnelį“, kuriame palaidota visa eilė šalies garsenybių: J. Ivanauskaitė, V. Kernagis, J. Marcinkevičius, P. Širvys, I. Simonaitytė, J. Mikėnas, E. Balsys, Z. Šteinys, S. Geda, J. Degutytė, R. Gavelis, M. Martinaitis ir kiti.

Skaityti toliau

Uždaryti

Karių kapų g.

Visus metus

I-VII 07:30–16:00

Bunkeriai

Tarpukariu Lenkijos Respublikos valdžiai užėmus Vilniaus kraštą, nuspręsta miestą parengti 3–5 savaičių gynybai galimos izoliacijos nuo Lenkijos centro atveju. Skirtingose miesto dalyse pradėti statyti gynybiniai bunkeriai, kareivinės, šaudyklos, sandėliai, o juos sujungė nauji keliai ir siaurieji geležinkeliai. Šilo g. XX a. 3 deš. pastatyti 5 pilki statiniai atliko ginkluotės sandėlių funkciją. Keturi iš jų vienaukščiai, o vidurinis dviaukštis, pastarajame veikė liftas (įrengimo fragmentai dalinai išlikę). Kiekvieno sandėlio viduje buvo įrengta kokybiška ventiliacija, drenažai, tarpai, skirti malšinti sprogimo bangą nelaimės atveju, bėgiai vagonėlių ridenimui. Šaltuoju metų laiku „bunkeriuose“ žiemoja retų rūšių šikšnosparniai, tad smalsuoliai prašomi susilaikyti nuo lankymosi viduje nuo rudens pabaigos iki pavasario.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šilo g.

Visus metus

Šv. Faustinos namelis

Iki Antrojo pasaulinio karo šioje vietoje veikė Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolynas, tačiau iš viso ansamblio teliko vienas medinis namelis. Čionai neretai užklysta katalikų piligrimai iš viso pasaulio, nes vienuolyne 1933–1936 m. gyveno Šv. ses. Faustina Kovalska – bene garsiausia Vilniaus religinė figūra tarptautiniu mastu. 2000 m. popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė šventąja. Antakalnyje ji ne kartą patyrė mistinius regėjimus, pagal kuriuos, jai pačiai nuolat prižiūrint, dailininkas E. Kazimirovskis 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Vėliau visame katalikų pasaulyje paplito šio garsaus paveikslo kopijos, tuo tarpu atvaizdo originalas per įvairias negandas keliavo ir buvo slepiamas, netgi laikomas dingusiu, tačiau 2005 m. grįžo į Vilnių – Dievo Gailestingumo šventovę (Dominikonų g. 12). Stebuklo dėka išlikusiame vienuolyno namelyje galima susipažinti su atkurta Šv. Faustinos cele, čia taip pat įrengtos patalpos maldininkams susikaupti ir trumpai pailsėti. Namelis lankomas kasdien 10–17 val.

Skaityti toliau

Uždaryti

V. Grybo g. 29a

Visus metus

I-VII 10:00–17:00

Tramvajų gatvė

1893 m. Vilnių pasiekė nauja transporto priemonė – arklinis tramvajus. Nors kituose Europos miestuose tai jau buvo įprastas ar net pasenęs susisiekimo būdas, vilniečiai į jį žiūrėjo labai nepatikliai – buvo baiminamasi, kad tai sukels eismo įvykių, kils pavojus gyvybei, „konkės“ vagonų baidysis kitų eismo dalyvių arkliai, iš vežimų išvirtusiems žmonėms grės nelaimės pakliūti po vagonų ratais. Kaip ten bebūtų, arklinio tramvajaus ekipažai netrukus tapo įprastu miesto vaizdiniu. Veikė trys linijos: Žaliasis tiltas–geležinkelio stotis; Užupio tiltas–Žvėryno tiltas; Katedros a.–Antakalnis. Būtent Antakalnyje, tuometiniame Конножелезный переулок (dab. Tramvajų g.) buvo įkurtas „konkės“ parkas. Čia stovėjo mediniai pastatai, tarnavę kaip arklidės, vagonų garažai, daržinė, sandėlis, kalvė ir kt. Pastatai neišliko. Iš tramvajaus istorijos žinome, kad jo greitis siekė 10–13 km/h, vagonai (atviri ir uždari) talpino po 16–20 keleivių, bendrovė turėjo 122 arklius ir apie 150 darbininkų (1893–1895 m. duomenimis). „Konkė“ be pertrūkių veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukariu eksperimentuota arklius keičiant vidaus degimo varikliais, tačiau dėl nerentabilumo 1926 m. tramvajaus era Vilniuje baigėsi, o vėliau per keletą metų buvo išardyti ir jo bėgiai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Troleibusų parkas

Antakalnis – pirmieji Vilniaus troleibusų namai. 1956 m. buvo nutiestas 7,8 km ilgio kontaktinis tinklas bei pastatytas parkas, skirtas 25 troleibusams. Iš Žolyno g. tų pačių metų lapkričio 3 d. išriedėjo septyni troleibusai pažymėti maršrutu Nr. 2 „Antakalnis–Stotis“. Kuriozas, tačiau iš pradžių planuota, jog pirmiau pavyks paleisti maršrutą Nr. 1 „Žvėrynas–Stotis“, vis dėlto užtrukę kontaktinio tinklo statybos darbai privertė startuoti antruoju maršrutu iš Antakalnio. Per daugiau nei 60 metų Vilniaus troleibusai keitėsi gana nežymiai, todėl vilniečių atmintyje gerai išlikę ikoniniai, 1961–2004 m. riedėję „Škoda 9Tr“ ir nuo 1982 m. iki dabar sėkmingai tarnaujantys „Škoda 14Tr“. Didėjant šių transporto priemonių skaičiui, 1985 m. pastatytas antrasis troleibusų parkas Viršuliškėse.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žolyno g. 15
Šveicarija

Tikrus kalnus primenančiame miške vyrauja dideli aukščių skirtumai. Šveicarijos erozinis atragis susidarė daugmaž prieš 13 tūkst. metų – tai ilga, vingiuota buvusio žemės paviršiaus liekana, esanti tarp gilių raguvų, slėnių, kuriuos išgraužė senovėje tekėję ledyno tirpsmo vandenys. Atragis driekiasi palei Žolyno gatvę, pamažu žemėdamas Antakalnio gatvės link. Šveicarijos miške įrengti Pavilnių regioninio parko pažintiniai takai: http://www.pavilniai-verkiai.lt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje

Visus metus

Spavotųjų Šaltinių parkas