Antakalnis

„Kalnus nustūmiau, Vilijos verpetus nuraminau, kaip nugalėtojas iškilau virš kalvų viršūnių nesiremdamas į jas, tapau ramybės prieglobsčiu ir pirmuoju Antakalnio paminklu. Įžengęs į šiuos rūmus svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – jį čia nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė.“ Tokie didingi žodžiai buvo užrašyti ant rūmų, kurių savininkas – Polocko vaivada Dominykas Mykolas Sluška – iš tiesų buvo neeilinių užmojų žmogus. 1690 m. jis iš kitų didikų nusipirko jau stovinčius rūmus, tačiau juos nugriovė ir itališko manierizmo stiliumi pasistatė naujus. Rūmus supo parkas su tvenkiniais, kanalais, fontanais, egzotiška augalija, iki Neries ėjo laiptai su baliustradomis, vieną rūmų salę puošė stiklinės lubos su akvariumu virš jų. Prabangą vertinantys valdovai, lankydamiesi Vilniuje, dažnai apsistodavo būtent Sluškų rezidencijoje. Vis dėlto pats D. M. Sluška, kaip atmenama, gyvenimą leido plėšdamas, puldinėdamas ir bylinėdamasis teismuose, todėl nusibaigė smurtine mirtimi ir prasiskolinęs. Rūmai pradėjo keliauti per įvairių savininkų rankas, o XIX a. 4-ajame dešimtmetyje jie pritaikyti karinei tvirtovei, pradėtai formuoti aplink Gedimino pilį. Čia buvo įkurtos kareivinės, lazaretas, sandėliai. 1872 m. kompleksas tapo katorgos kalėjimu, įkalinimo įstaigos paskirtį išlaikė iki pat XX a. 6-ojo dešimtmečio. Buvusiuose rūmuose kalėję vokiečių karo belaisviai buvo plukdomi per upę ir prisidėjo prie įvairių miesto (at)statymo darbų. Vėliau pastate įsikūrė politechnikos mokykla, o nuo 2002 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Interjero dekoras, bėgant amžiams, sunaikintas, tačiau pastato išorėje (timpane) išliko Sluškų herbas.

Daugiausia girdime apie Kauno modernizmą, tačiau savitą ir ne mažiau įdomų gyvenimą šis architektūros stilius išgyveno ir tarpukario Vilniuje. Vienas iš pavyzdžių – blokuotų kotedžų kompleksas tarp M. Dobužinskio ir Olandų g., veikiausiai projektuotas lenkų architekto F. Wojciechowskio 1930–1931 m. Tai retas Lietuvoje konstruktyvistinis namų kvartalas, kuris puikiai atspindi idėją – racionaliai, funkcionaliai. Pagal spalvą ir estetikos pobūdį kartais vadintas ir „baltojo modernizmo“ pavyzdžiu. Erdvius, žalius vidinius kiemus nuo judrių gatvių pamėginta atskirti formuojant gatvėms lygiagretų korpusų jungimą. Nors pirmiausia kvartalas formuotas kaip kotedžų, vis dėlto 1985 m. buvo atlikta rekonstrukcija ir jis pertvarkytas į butus.

Nuotaikingai skambančiose Pavasario, Vasaros, Rudens ir Saulės gatvėse galima pasimėgauti Antakalnio pavadinimą visiškai pateisinančiu senuoju medinių namų kvartalu. Čia yra išlikę XX a. pr. statytų vilų gyvenimui ir poilsiui. Nei ėjimas pėsčiomis, nei važiavimas automobiliu šiomis vietomis nėra lengvas, tačiau už kalvų pasislėpusių gatvelių ir mielų namukų ramybė užburia. Netoliese esančioms Saulės kapinėms pavadinimas buvo suteiktas būtent pagal gatvės vardą, o anksčiau jos vadintos pagal parapijos – Šv. apaštalų Petro ir Povilo – pavadinimą

Praeityje būta spėjimų, kad ant šios kalvelės galėjo būti pagonių deivės Mildos šventykla. Nors tvirtų faktų apie tai neturime, Mildos gatvė primena galimai pagonišką šios vietos praeitį. Žinoma, kad netrukus ją pakeitė bažnyčia, o pagal jo statybos iniciatoriaus Alberto Tauro pavardę kalnui vartotas ir Tauro kalno pavadinimas. Reikšmingiausi pokyčiai įvyko 1668 m.: tais metais ją nusprendė perstatyti Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. M. K. Pacas pompastiško plano ėmėsi pagaliau pasibaigusio karo su Maskva proga. Tiesa, tarp karo pabaigos ir statybų pradžios esanti 7 metų pertrauka pasufleruoja ir kitą versiją, kuri skelbia, kad šventykla iškilo kaip padėkos ženklas Pacą globojusiems Antakalnio Laterano vienuoliams, mat didikas buvo prasiskolinęs samdomai kariuomenei ir jos persekiojamas pas vienuolius slėpėsi. Nors šventyklos išorė gana kukli, stulbinamai atrodo interjeras. Nuo 1678 m. vidaus puošyba užsiėmė garsūs italų skulptoriai Pietro Perti ir Giovanni Maria Galli, jie sukūrė apie 2 000 stiuko lipdinių, kurie ano meto žmogui turėjo sukelti barokinio skulptūrų teatro įvaizdį, kartu stiprindami ir pamaldumą. 1682 m., mirus fundatoriui Pacui (jo paties prašymu palaidotas po slenksčiu), statybos ėmė strigti, tačiau 1701 m. bažnyčią pavyko pašventinti. Dėl lėšų stokos teko parduoti prašmatnų medinį altorių, o vietoj jo atsirado kuklesnis Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas. Būdami bažnyčios viduje atkreipkite dėmesį į šį kontrastą – minimalistinis pagrindinis altorius tikro skulptūrų lietaus fone. Aplankius bažnyčią, verta užsukti į už jos esantį buvusio vienuolyno kiemą.

Kilęs iš Pasvalio valsčiaus ūkininkų šeimos, Petras Vileišis išvyko studijuoti inžinerijos į Peterburgą, naujų statybos technologijų parsivežė iš Belgijos, o netrukus užėmė aukštus postus Rusijos imperijos susisiekimo srityje, papildomai vertėsi privačia praktika. Reiklumu garsėjęs inžinierius projektavo daug iki šiol puikiai išsilaikiusių geležinkelio tiltų. 1898 m. jis persikėlė į Vilnių ir nusprendė sukauptus turtus panaudoti lietuvybės sklaidai. P. Vileišis reikšmingai prisidėjo prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1904 m., atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną ir leido pirmąjį legalų lietuvišką laikraštį „Vilniaus žinios“ (1904–1909 m.). 1900 m. Poltavos (dab. Panerių) g. P. Vileišis įkūrė mechanines dirbtuves, kuriose buvo gaminamos metalinės konstrukcijos daliai žymiausių Vilniaus pastatų, pvz., Halės turgui. Turtingasis pramonininkas 1904–1906 m. pasistatydino įstabaus grožio rūmus Antakalnyje. P. Vileišis akylai prižiūrėjo darbų kokybę, nevengė naujovių: įdiegti ekologiški vandenvalos įrenginiai, statybai naudotas tuo metu neįprastas gelžbetonis, virtuvėje įrengtas liftas, o svečius šeimininkas pasitikdavo su elektros šviesa – ją generavo specialiai iš Belgijos atvežtas varikliukas. 16 skirtingais stiliais dekoruotų kambarių šildė 28 krosnys (išliko 13). Ansamblį sudaro dar du pastatai: vadinamasis „namas prie gatvės“ ir pagalbinis. Pirmasis buvo statomas kaip tautinio atgimimo erdvė: būtent čia 1907 m. įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda su M. K. Čiurlionio ir A. Žmuidzinavičiaus darbais priešakyje, veikė „Vilniaus žinių“ redakcija, buvo aptarinėjami Didžiojo Vilniaus Seimo klausimai. Toliau nuo gatvės esančiame pagalbiniame pastate buvo arklidė ir arklininko bei kiemsargio butai, kurį laiką veikė knygrišykla. Deja, patriotinė veikla pačiam P. Vileišiui pridarė didžiulių nuostolių, todėl dvejus metus tepagyvenęs rūmuose paliko Vilnių. Laimei, šioje vietoje vėliau šeimininkavo žmonės, taip pat rūpinęsi lietuvių kultūra. Dabar pastatuose veikia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Darbo dieną užsukę į instituto kiemą, nepabijokite užeiti vidun ir pasigrožėti ištaigingais interjerais.

Didingą ansamblį Antakalnyje, kaip ir konkurentai Sluškos, XVII a. pab. pasistatė Sapiegos, kalbant tiksliau, LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega. Rūmai statyti ne tuščioje vietoje, o ant ankstesnio pastato griuvėsių, todėl, priešingai nei Sluškų, Sapiegų rūmai simetriški tik iš vienos pusės. Pagrindinę rezidenciją K. J. Sapiegai sukūrė architektas G. B. Frediani ir Antakalnyje nuo vieno objekto prie kito „ėję“ P. Perti ir M. Palloni. Šalia buvo suformuotas iki pat dabartinės Karo akademijos besidriekiantis parkas su fontanais ir skulptūromis. Nuo 1710 m. ansamblis pradėjo nykti. Ir nors Sapiegos Antakalnio rūmus valdė iki 1797 m., per tą šimtą metų mažai ką spėta įgyvendinti, juo labiau kad giminė teikė prioritetą kitoms rezidencijoms. 1809 m. ansamblyje buvo įsteigta karo ligoninė, per 1843–1848 m. rekonstrukciją nugriauti bokštai, perdirbtas stogas. 2010 m. pradėti rūmų rekonstrukcijos darbai, dėl kurių galima pajusti šiek tiek XVII–XVIII a. didybės. Interjere išliko Sapiegų laikų sienų tapybos fragmentų, stiuko lipdinių, visa tai galima išvysti per įvairių organizacijų rengiamas ekskursijas po Antakalnį ir / ar Sapiegų rūmus. Rūmus patikėjimo teise valdo Šiuolaikinio meno centras. Greta esančiame parke išsibarstę vienaukščiai mūrinukai – tai XIX a. antroje pusėje atsiradę ligoninės korpusai, tokiai paskirčiai jie naudoti iki pat 2015 m. 

XIX a. pr. Sapiegų rūmai tapo karo ligonine, iškilo poreikis šalia įkurti kapines. Jos dažnai taip ir vadintos – Ligoninės kapinėmis, vėliau prigijo Karių ir Įgulos kapinių pavadinimai. Per 200 metų Antakalnyje amžinojo poilsio atgulė didžiausias būrys įvairių kovotojų: lietuviai, lenkai, rusai, vokiečiai, prancūzai, žydai, musulmonai ir ne tik. Po Antrojo pasaulinio karo Antakalnio kapinės tapo garsiausių Lietuvos asmenybių nekropoliu – čia rasite vadinamąjį „Menininkų kalnelį“, kuriame palaidota daugybė šalies garsenybių: J. Ivanauskaitė, V. Kernagis, J. Marcinkevičius, P. Širvys, I. Simonaitytė, J. Mikėnas, E. Balsys, V. Šapranauskas, S. Geda, J. Degutytė, R. Gavelis, M. Martinaitis ir kiti. 2018 m. vadinamojoje Našlaičių kapinių dalyje buvo sensacingai rasti pokario partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

Tarpukariu Lenkijos Respublikos valdžiai užėmus Vilniaus kraštą, nuspręsta miestą parengti 3–5 savaičių gynybai galimos izoliacijos nuo Lenkijos centro atveju. Skirtingose miesto dalyse pradėti statyti gynybiniai bunkeriai, kareivinės, šaudyklos, sandėliai, o juos sujungė nauji keliai ir siaurieji geležinkeliai. Šilo g. XX a. 3-iajame dešimtmetyje pastatyti 5 pilki statiniai atliko ginkluotės sandėlių funkciją. Keturi iš jų – vienaukščiai, o vidurinis – dviaukštis, pastarajame veikė liftas (įrengimo fragmentai iš dalies išlikę). Kiekvieno sandėlio viduje buvo įrengta kokybiška ventiliacija, drenažai, tarpai, skirti sprogimo bangai nelaimės atveju malšinti, bėgiai vagonėliams ridenti. Šaltuoju metų laiku bunkeriuose žiemoja retų rūšių šikšnosparniai, tad smalsuoliai prašomi susilaikyti nuo lankymosi viduje nuo rudens pabaigos iki pavasario.

Iki Antrojo pasaulinio karo šioje vietoje veikė Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolynas, tačiau iš viso ansamblio teliko vienas medinis namelis. Čionai neretai užklysta katalikų piligrimų iš viso pasaulio, nes vienuolyne 1933–1936 m. gyveno šventoji sesuo Faustina Kovalska – bene garsiausia Vilniaus religinė figūra tarptautiniu mastu. 2000 m. popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė šventąja. Antakalnyje ji ne kartą patyrė mistinių regėjimų, pagal kuriuos, jai pačiai nuolat prižiūrint, dailininkas E. Kazimirovskis 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Vėliau visame katalikų pasaulyje paplito šio garsaus paveikslo kopijos, o atvaizdo originalas per įvairias negandas keliavo ir buvo slepiamas, netgi laikomas dingusiu, tačiau 2005 m. grįžo į Vilnių – Dievo Gailestingumo šventovę (Dominikonų g. 12). Dėl stebuklo išlikusiame vienuolyno namelyje galima susipažinti su atkurta Šv. Faustinos cele, čia taip pat įrengtos patalpos maldininkams susikaupti ir trumpai pailsėti. Namelis lankomas kasdien 10–17 val.

Antakalnis – pirmieji Vilniaus troleibusų namai. 1956 m. buvo nutiestas pirmasis 7,8 km ilgio kontaktinis tinklas bei pastatytas parkas, skirtas 25 troleibusams. Iš Žolyno g. tų pačių metų lapkričio 3 d. išriedėjo septyni troleibusai, pažymėti maršrutu Nr. 2 „Antakalnis–Stotis“. Kuriozas, tačiau iš pradžių planuota, kad pirmiau pavyks paleisti maršrutą Nr. 1 „Žvėrynas–Stotis“, vis dėlto užtrukę kontaktinio tinklo statybos darbai privertė startuoti antruoju maršrutu iš Antakalnio. Pasakojama, kad troleibusų era prasidėjo sunkiai – miestui stingant elektros net tekdavo laikinai atjungti jos tiekimą gyventojams. Per daugiau nei 60 metų, iš dalies ir dėl savo ilgaamžiškumo, Vilniaus troleibusai keitėsi gana nežymiai, todėl miestiečių atmintyje gerai išlikę ikoniniai, 1961–2004 m. riedėję „Škoda 9Tr“ ir nuo 1982 m. iki dabar sėkmingai tarnaujantys „Škoda 14Tr“. Didėjant šių transporto priemonių skaičiui, 1984–1985 m. pastatytas antrasis troleibusų parkas vakarinėje miesto dalyje Viršuliškėse.

Įsivaizduokite, kad ties Valakampiais stovėtų hidroelektrinė. Kaip tuomet atrodytų šios Vilniaus apylinkės – su kaimais po vandeniu ir didžiulėmis mariomis plaukiojančiais laiveliais? Nors šios ambicijos išpildyti nepavyko, planai buvo realūs ir įgyvendinami. 1938 m. buvo nuspręsta statyti 14 MW vandens jėgainę, o 1939 m. sukalti pirmieji užtvankos poliai. 1940 m. Vilnių ėmę valdyti sovietai hidroelektrinės projekto neatsisakė, atvirkščiai – net sumanė pastatyti atskirą jos statytojų gyvenvietę. Neįprasta, kad tai buvo gana komfortiški ir erdvūs, daugiausia 1 aukšto namai. Juos turėjo apsupti visavertė infrastruktūra – mokykla, liaudies namais, parduotuve, sporto kompleksu. Vis dėlto politinės slinktys ir karo negandos lėmė, kad hidroelektrinė taip ir nebuvo pastatyta, o Švyturio g. darbininkų kolonijos namus apsupo didesni ir pigesni daugiabučiai namai. Istorijos gerbėjų laimei, dalis kolonijos liko čia, taip pat kitapus Antakalnio gatvės (Nr. 106, 112, 114).

Jeigu grįžtume į ikikarinius laikus, galėtume drąsiai sakyti, kad esame Pospieškoje – būtent taip vadinosi šiaurinės Antakalnio gatvės apylinkės su žymia to paties pavadinimo pakelės smukle. Neries pakrantė ir parkelis šioje vietoje susiję ir su dar senesniais laikais: spėjama, kad čia galėjo stovėti Žygimanto Augusto XVI a. vid. pastatytas karališkas vasarnamis su žvėrinčiumi ir tvenkiniais, vadintas Viršupiu. Gargaliuojantis upelis iš betono gniaužtų išsiveržia kiek piečiau Antakalnio g. 134-ojo namo – tad gal čia šie rūmai ir stovėjo? Deja, kol kas tiksli buvusio dvaro vieta nenustatyta. Antakalniečiai mėgsta šį žalią kampelį dėl vaizdingoje griovoje trykštančių dviejų šaltinių – jie vadinami Spalvotaisiais, nes žemutinio šaltinio vanduo – rusvas ir geležingas, o viršutinio – skaidrus ir bekvapis. Tiesa, ar gerti šį vandenį – kiekvieno asmeninis sprendimas. „Vilniaus vandenų“ atliekami tyrimai to daryti nerekomenduoja, tačiau aibė gyventojų paliudys, kad vanduo yra skanus ir net gydo.