Amerikietiškas Vilnius

Nuo Amerikos akcentų Vilniuje iki žymiausių lietuvių Amerikoje

Vilniuje rasti amerikietiškų akcentų visai nesunku. Vaikščiodami šiuo maršrutu sužinosite, kas buvo tas iš mūsų kraštų kilęs didvyris, kurio vardu Niujorke yra pavadinti tiltai, taip pat miestas Misisipės valstijoje, sala Aliaskoje. Išgirsite apie lietuvį, įtrauktą į 80 žymiausių pasaulyje Amerikos menininkų sąrašą. Sužinosite, ką savo knygose apie Lietuvą rašė amerikiečių rašytojai, kokie iš Lietuvos kilę žmonės pelnė šlovę JAV. Pasivaikščioję būsite ne tik daugiau sužinoję apie JAV, bet ir iš naujo atrasite Vilnių.

Maršrutą sudarė Lukas Misiūnas

  • Trukmė:

    Apie 2 VAL.

  • Atstumas:

    Apie 6 km / 7,8 tūkst. žingsnių

Maršruto žemėlapis

Aušros vartai, Vilniaus gynybinė siena

Miesto siena su vartais ir bokštais buvo pastatyta XVI a. pradžioje. Ši siena miestui ginti buvo panaudota 1794 metais Kosciuškos sukilimo metu. Tado Kosciuškos vardas yra puikiai žinomas ne tik Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kosciuškos vardu yra pavadinti du tiltai Niujorke, sala Aliaskoje, miestas Misisipės valstijoje ir apygarda Indianos valstijoje. Paminklai šiam karo vadui stovi Čikagoje, Vašingtone, Detroite, Filadelfijoje ir kituose Amerikos miestuose.

Gimęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, senos lietuvių kilmės bajorų šeimoje, Tadas Kosciuška, remiamas įtakingos Čertorskių giminės, studijavo Varšuvos riterių mokykloje, kurioje buvo ugdomas Lenkijos ir Lietuvos elitas. Vėliau, mokydamasis artilerijos ir menų, Prancūzijoje jis susipažino su apšvietos filosofų idėjomis.

1776 metais Kosciuška išvyko kovoti už Amerikos laisvę. Čia tapęs pulkininku inžinieriumi projektavo ir statė įtvirtinimus, vadovavo pėstininkų batalionui, pats dalyvavo mūšiuose ir net buvo sužeistas. Už narsą gavo brigados generolo laipsnį. Taip pat jis sulaukė kongreso padėkos, gavo piniginį atlygį ir žemės.

1784 metais Kosciuška grįžo į Lietuvą.  Čia siekė tapti Lietuvos kariuomenės generolu, bet buvo paskirtas vadovauti Lenkijos kariams. Kaimyninėms imperijoms dalinantis Lietuvą ir Lenkiją, vadas paramos sukilimui ieškojo užsienyje. 1794 metais tapo sukilimo vadu.  Krokuvos turgaus aikštėje Kosciuška perskaitė sukilimo aktą ir prisiekė iki galo kovoti už Respublikos nepriklausomybę.  Sukilimo metu jam buvo suteikti valstybės aukščiausio viršininko įgaliojimai. Daug lietuvių valstiečių į sukilimą ėjo su Kosciuškos vardu lūpose.

Ne veltui šis didvyris buvo apdainuotas Lietuvių liaudies dainose. Kosciušką, kaip laisvę mylintį žmogų, savo kūryboje paminėjo ir Baironas, ir Žiulis Vernas.  Kosciuškos sukilimo metu 1794 metų balandžio mėnesį Lietuvoje sukilimui vadovavęs Jokūbas Jasinskis kartu su kariais užpuolė ir atsiėmė Vilnių. Kitą dieną buvo išrinkta Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, kuri ėmėsi vadovauti sukilimui. Miesto ginti stojo ir bajorai, ir paprasti miestiečiai, buvo surinkta virš 2 000 savanorių.

Vėliau Lietuvoje sukilimui vadovavęs generolas Mykolas Vielhorskis pratyboms atitraukė Lietuvos kariuomenę atokiau nuo Vilniaus.. Tuo pasinaudoję rusai birželio pradžioje užpuolė miestą. Dvi paras prastai ginkluoti miestiečiai ir mieste likę kariai, pasinaudodami miesto siena, gynėsi prieš daug didesnę ir geriau ginkluotą rusų kariuomenę ir atsilaikė. Rusai buvo prasiveržę pro Aušros vartus, tačiau miesto gynėjai juos apšaudė šautuvais, pistoletais ir net apmėtė akmenimis.

Į lemiamą šturmą rusus ir kazokus kvietė Rusijos imperijos pulkininkas Dejovas.  Iš Pociejų koplyčios bokšto, šalia Aušros vartų, rusų vadą nukovė basųjų karmelitų vienuolis, kunigas Celica. Žuvus pulkininkui rusai ir kazokai atsitraukė. Įsakęs paleisti pabūklų salvę, narsius miesto gynėjus Varšuvoje pagerbė sukilimo vadas Tadas Kosciuška.

Ši pergalė buvo svarbi  morališkai, tačiau po kelių savaičių rusai atsivedė dar daugiau karių ir atsitempė daugiau pabūklų. Po gausaus apšaudymo miestas kapituliavo.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 14
2
Lietuvos nacionalinė filharmonija

Dabartinis Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatas – vienas svarbiausių Vilniaus istorizmo architektūros paminklų – buvusioje pirklių namų vietoje buvo pastatytas XX a. pradžioje. Tuo metu teatrų spektakliams ir kitiems renginiams skirtas pastatas buvo vadinamas miesto sale. Šioje salėje atlikta ir pirmoji lietuviška opera „Birutė“. Čia XX a. pradžioje buvo vaidinami pirmieji lietuviški spektakliai. Mažai kas žino, kad pats pirmasis pasaulyje lietuviškas spektaklis buvo pastatytas ne Lietuvoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1889 m. Plimute buvo suvaidintas A. Turskio „Be sumnenes, arba Kejp taj ant svieto ejnasi“.

Gal įdomu, kaip vadinosi pirmasis Lietuvoje pastatytas ir suvaidintas lietuviškas spektaklis? Tai Keturakio „Amerika Pirtyje“, 1899 metais suvaidintas Palangoje. Vėliau šis spektaklis buvo atliekamas ir kitose teatro scenose. 1905 metais „Amerika Pirtyje“ buvo suvaidinta Vilniuje, Pagirio geležinkelininkų salėje (šiuo metu čia, adresu Jakšto g. 9, yra įsikūręs Vaidilos teatras), ir tai buvo pirmasis viešas lietuviškas spektaklis Vilniaus mieste.

Miesto salėje, dabartinėje filharmonijoje, dar būdamas vaikas 1909 metais  koncertavo vienas garsiausių pasaulio smuikininkų Jascha Heifetzas. Gimęs Vilniuje, mokęsis Peterburge, Heifetzas greitai išgarsėjo kaip muzikos genijus. 1917 metais smuikininkas sulaukė pasiūlymo koncertuoti JAV. Po ilgos, net du mėnesius trukusios kelionės, smuiko virtuozas pasiekė Niujorką. Surengę koncertą prestižinėje „Carnegie Hall“ salėje smuikininkas išgarsėjo visame pasaulyje. Į Ameriką atvykęs vos 16-os, Jascha Heifetzas Amerikoje praleido visą likusį savo gyvenimą. Vilnių smuikininkas prisimindavo dažnai ir su nostalgija, nes čia prabėgo jo vaikystės metai. Būtent todėl Jasha Heifetzas tapo vienu garsiausiu mūsų miesto ambasadoriumi pasaulyje. Dėl smuikininko pasakojimų apie Vilnių ir kitiems su Heifetzu bendravusiems muzikantams Vilnius atrodė artimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 5
3
Vilniaus rotušė

2002 metais Lietuvoje lankėsi 43-iasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Volkeris Bušas. Rotušės aikštėje susirinkusi minia klausėsi įkvepiančios prezidento kalbos. Daug gero buvo pasakyta, tačiau vieną, ypač įkvepiančią, citatą lietuvių ir anglų kalbomis vilniečiai įamžino varinėje lentoje, kabančioje ant Vilniaus rotušės sienos.  Dabar visi miesto gyventojai ir svečiai žino, kad „kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Tai buvo tarsi pažadas, kad Lietuva ateityje taps NATO nare.  Ir iš tiesų, 2004 metais kovo mėnesį Lietuva tapo šio gynybinio aljanso dalimi.

Kalbant apie prezidentus ir sąsajas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis norisi pažymėti, kad turime ir Lietuvos prezidentų, vienaip ar kitaip susijusių su Amerika. Vienas jų – Amerikos lietuvis Valdas Adamkus.

Į JAV buvo pasitraukęs ir tarpukariu valdęs prezidentas Antanas Smetona. 1940 metų birželio 15 d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Smetona baigė 14 metų trukusį valdymą ir pabėgo iš Lietuvos. Kai Raudonoji armija užėmė Kauną, Smetona su šeima jau kirto Lietuvos sieną. Išgyvenęs 8 mėnesius Europoje Smetona pasitraukė į JAV. Amerikoje Smetona susitiko su tuometiniu JAV prezidentu Franklinu Ruzveltu. Abu prezidentai vieningai pareiškė, kad Lietuva ir kitos okupuotos tautos turi atgauti nepriklausomybę. Amerikoje A. Smetona išgyveno iki savo žūties1944 m. gaisro metu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 31
4
Kazio varnelio namai-muziejus

Amerikos lietuvio, tapytojo ir kolekcininko, Kazio Varnelio darbus galite rasti įvairiuose Jungtinių Amerikos Valstijų muziejuose: Detroito, Akrono meno institutuose, Niujorko Solomono R. Guggenheimo, Čikagos šiuolaikinio meno, Ajovos universiteto muziejuose, privačių kolekcininkų rinkiniuose. Tačiau norint išsamiau susipažinti su šio kūrėjo darbais, jums nereikia važiuoti taip toli.

Menininko darbus galite apžiūrėti šalia Vilniaus rotušės įsikūrusiuose Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Analogų Lietuvoje neturinčiame optinio meno meistro Kazio Varnelio muziejuje taip pat eksponuojama menininko sukaupta kolekcija: istorinė grafika, žemėlapiai, renesansiniai ir barokiniai baldai, skulptūros, įvairių šalių, taip pat Amerikos taikomosios dailės kūriniai.

1917 metais Lietuvoje gimęs Varnelis į vakarus pasitraukė 1943 metais. Nuo 1949 metų gyveno Čikagoje. Amerikoje menininkas įsteigė bažnytinio meno dirbtuves, tapė, dėstė Čikagos universitete. Kazys Varnelis du kartus laimėjo Čikagos dailės instituto  Vielehr premiją.

Menininkas yra minėjęs, kad tik laiko klausimas, kada Lietuva atgaus nepriklausomybę. 1998 metais Kazys Varnelis su žmona grįžo į Lietuvą ir čia gyveno iki pat savo mirties 2010 metais. Autoriaus darbai ir surinkta kolekcija penkiais konteineriais per Atlanto vandenyną buvo parplukdyta į Lietuvą.

Dar sovietmečiu Varnelis žinojo, kad kolekciją kaupia savo gimtinei. Viename seniausių pastatų rotušės aikštėje, Mažosios gildijos name, įkurti K. Varnelio namai-muziejus 2003 metais tapo nacionalinio muziejaus filialu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 26
5
Stiklių gatvė

Po karo po pasaulį pasklido  daug garsių ir žinomų litvakų arba žydų, turinčių šaknų buvusios LDK teritorijoje. Didelė jų dalis šiuo metu gyvena arba gyveno Amerikoje. Kas gi nežino dainininkų Bobo Dylano, Pink, Leonadro Coheno, skulptoriaus Žako Lipčico, aktorių Kirko Douglaso ir Šono Peno, smuiko virtuozo Jaschos Heifetzo? Taip pat verta prisiminti žurnalistą Zev Hirschą Bernsteiną, bankininką Solomoną Levitaną, fiziką, Nobelio premijos laureatą David M. Lee , biochemiką Phoebus Levene, aktorę Peggy Lipton ir daugybę kitų mokslininkų, politikų, rabinų, menininkų, kurie gyveno ir dirbo JAV.

Vienas iš Lietuvą palikusių ir JAV apsistojusių Lietuvos žydų yra dailininkas Samuelis Bakas. 2018 metais Vilniuje, Naugarduko gatvėje, duris atvėrė Samuelio Bako muziejus. Atidaryme dalyvavo ir pats dailininkas. S. Bakas vaikystėje stebuklingai išgyveno Holokaustą.  Būdamas 9 metų su tėvu ir motina jis pateko į Vilniaus getą. Ten vaiko talentą pastebėjo gete kalintys garsūs poetai Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis. Geto teatro fojė šie menininkai suorganizavo išlikusių gyvų žydų dailininkų parodą. Didelę parodos dalį sudarė jaunojo genijaus, Samuelio Bako, eskizai. Likvidavus getą 1943 metais beveik visi jo gyventojai baigė dienas Paneriuose ir tik keli tūkstančiai laikinai išvengė to paties likimo ir buvo pergabenti į HKP darbo stovyklą ant Subačiaus kalno. Ten atsidūrė ir Bakas su tėvais. 1944 metais kovo mėnesį naciai suorganizavo taip vadinamą vaikų akciją, po kurios HKP stovykloje vaikų nebeliko, liko tik tėvų ir motinų beviltiškos raudos ir aimanos. Jaunąjį Samuelį tėvams stebuklingai pavyko išgelbėti. Apsimesdamas, kad neša krovinį, tėvas išnešė jį maiše už stovyklos ribų ir perdavė prieš tai iš ten pabėgusios motinos atsiųstai katalikei  merginai. Besiblaškydami ir stengdamiesi pasislėpti, Samuelis su motina pasibeldė į  duris buvusio vienuolyno, kuriame tuo metu buvo įsikūręs centras, renkantis užkariautų žemių archyvus. Ten valytoja dirbo vienuolė, sesuo Marija Mikulska. Ji atidarė vartus ir pažinusi anksčiau matytus žydus nedelsdama pakvietė juos į vidų. Patalpose buvo įrengta slėptuvė – knygų siena atskirta koridoriaus dalis su slaptu įėjimu. Dar geto egzistavimo laikais į tą vietą buvo gabenamas konfiskuotas turtas. Vienuolės ten susipažindavo su daugeliu žydų, atsiunčiamų iš geto tam, kad iškrautų ir į koridorius suneštų tūkstančius dokumentų ir knygų. Grupelė žydų darbininkų čia įrengė slėptuvę tam atvejui, jei prireiktų slėptis panaikinus getą. Slėptuvėje vietą gavo ir Samuelis su motina. Tuo metu ten jau slėpėsi trys žydų šeimos. Maistu ir būtiniausiais poreikiais rūpinosi ne tik seserys, bet ir tėvas Juozapas Stakauskas – katalikų kunigas, buvęs istorijos profesorius. Besislepiančiųjų saugumu taip pat rūpinosi archyvo direktorius Vladas Žemaitis.  Šie žmonės išgelbėjo 12 gyvybių rizikuodami savosiomis. Naciai ir jų kolaborantai negailestingai susidorodavo su miesto gyventojais, bandančiais slėpti žydus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Stiklių g.
6
Literatų gatvė

2008 metais tuometinio Modernaus meno centro darbuotojams kilo idėja Literatų gatvėje įamžinti su Lietuva susijusius literatus. Dedikacijas rašytojams kūrė įvairūs menininkai, kurie  kūrinius iš molio, medžio, plastiko ir metalo tvirtino tiesiog prie sienos. Projektas vykdytas keliais etapais. Dabar tokių meno kūrinių, už kurių slepiasi rašytojų pavardės, visoje gatvėje yra daugiau nei 200. Dauguma kūrinių yra skirti įvairiems lietuvių rašytojams, bet yra ir užsieniečių, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuva. Menininkai prisiminė ir šioje gatvėje dedikaciją skyrė amerikiečių rašytojui Tomui Hariui, parašiusiam psichologinių detektyvų seriją apie Hanibalą Lekterį, kurį rašytojas kildino iš Lietuvos aristokratų šeimos. Garsiausias šios serijos filmas „Avinėlių tylėjimas“ 2001 m. gavo net penkias Oskarų statulėles.  2006 metais Tomas Haris parašė Hanibalo Lekterio priešistorę „Hanibalas Lekteris. Pradžia“. 2007-aisiais buvo pastatytas ir filmas. Rašytojas Hanibalo tėvyne pasirinko Lietuvą. Knygoje minimi lietuviški vartai ir vietovardžiai, tačiau tikrų faktų ten nėra. Filme Hanibalo motinos vaidmenį atliko lietuvių aktorė Ingeborga Dapkūnaitė.

Tomas Haris nebuvo vienintelis amerikiečių rašytojas, savo kūrinyje paminėjęs Lietuvą. Džonatanas Francenas, kuriam Literatų gatvėje taip pat yra skirta dedikacija, taip pat pasirinko Lietuvą savo kūrybinei įdėjai išreikšti. Šis autorius nėra buvęs Lietuvoje. Lietuvą jis minėjo 2001 metais parašytame romane „Pataisos“ („The Corrections“), kuriame pasakojant vienos šeimos istoriją atskleidžiamos Amerikos visuomenės kultūros problemos. Knygoje Lietuva nėra minima iš gerosios pusės. Kūrinyje aprašomas epizodas, kai vienas iš šeimos vaikų, Čipas Lambertas, užklysta į apleistą Vilniaus vietą, kurioje yra prastos sanitarinės sąlygos, kur nedarbas siekia 20 procentų, elektra ir vanduo tiekiami su pertrūkiais, iš bado valgoma arkliena, gatvėje yra šaudomi praeiviai, o policija yra banditų gauja. JAV lietuvių bendruomenė nebuvo sužavėta taip vaizduojama Lietuva. Tuometinis Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas kreipėsi į autorių, kviesdamas jį apsilankyti mūsų šalyje. Džonatanas Francenas pasiūlymo atsisakė užsimindamas, kad jo aprašoma Lietuva yra tik vaizduotės vaisius ir fikcija, padėjusi rašytojui išreikšti savo literatūrinę idėją.

Šioje gatvėje prisimintas ir lietuvių ir lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. Rašytojas yra gyvenęs ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Prancūzijoje. 1961 metais jis tapo Kalifornijos Berklio universiteto profesoriumi, nuo 1970 metų – natūralizuotu JAV piliečiu.

Su JAV sąsajų turi ir žinomas lietuvių rašytojas Tomas Venclova. 1977 metais jis Česlovo Milošo kvietimu išvyko gyventi į JAV. Dėstė Berklio, Ohajo universiteruose, vėliau dirbo Jeilio universitete, kur gavo filosofijos daktaro laipsnį. 2019 metais T. Venclova grįžo į Vilnių.

Skaityti toliau

Uždaryti

Literatų g.
7
Užupis

Menininkų atgaivintas rajonas – Užupis –  ne vienintelė tokia vieta žemėje,  tokių rajonų pasaulyje yra ir daugiau. Niujorke garsus Soho rajonas, kadaise nuvertintas darbininkų kvartalas, atgimė lietuvių avangardisto ir „Fluxus“ judėjimo pradininko ir krikštatėvio Jurgio Mačiūno dėka. Mačiūnas su šeima į Niujorką atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Čia studijavo architektūrą, grafinį dizainą, kultūros ir meno istoriją. 1960 metais Mačiūnas mokėsi muzikos kompozicijos pas meno naujoves išbandantį ir eksperimentų nevengusį elektroninės muzikos kūrėją Richardą Maxfieldą, garsaus kompozitoriaus Jono Keidžo mokinį. Taip Mačiūnas atrado bendraminčių, su kuriais vėliau plėtojo avangardinį judėjimą, – 1962 metais suburtą menininkų grupę, kurią pavadino „Fluxus“. Mačiūno pradėtas judėjimas buvo nukreiptas prieš sustabarėjusias meno normas, akademiškumą, perdėtą rimtumą ir komercializaciją. „Fluxus“ siekė panaikinti ribas tarp  meno ir kasdienybės. Tai buvo įvairūs performancai, pokštavimai, filmai, akcijos, manifestai. Mačiūnas teigė, kad meną gali kurti kiekvienas. Atmesdamas klišes ir normas „Fluxus“ sąjūdis pokario pasaulyje menui stengėsi grąžinti gyvybę. Mačiūnas keitė ne tik meną, tai jo nuopelnas, kad  Niujorke esantis Soho rajonas įgavo naujų spalvų. Supratęs, kad menininkams reikia ypatingos erdvės kūrybai, jis su kitais menininkais nelegaliai įsikūrė apleistuose pramoniniuose pastatuose, juose įkurdamas studijas – loftus, taip rajonui suteikiant savitumo ir gyvybės bei išsaugant senus pastatus. Soho rajonas tapo miesto simboliu.

Mačiūnui  mirus laidotuvės vyko pagal jo paties sukurtą scenarijų. Menininko pelenai buvo išbarstyti į Atlanto vandenyną. Rašytojas Tomas Venclova buvo paprašytas pasemti vandens iš tos pačios vietos, kur jie buvo išberti. Tikima, kad tame vandenyje liko Mačiūno atomai. Atvežtas į Lietuvą vanduo buvo išpiltas prie Užupio tilto į Vilnelę, todėl dabar Užupyje gyvena Mačiūno dvasia. 1997 metais  Lietuvoje buvo surengta oficiali Mačiūno perlaidojimo ceremonija.

Literatas ir avangardinio kino kūrėjas, „Fluxus“ judėjimui priklausęs Jonas Mekas,  į JAV emigravo 1949 metais, apsistojo Niujorko Bruklino rajone. Po dviejų savaičių pasiskolinęs pinigų menininkas nusipirko 16 mm filmavimo kamerą ir ėmė fiksuoti aplinką. Mekas pradėjo domėtis avangardiniu kinu, o 1956 metais filmus jau kūrė pats. Jis leido ir redagavo kino žurnalą „Film Culture“, vėliau – meno laikraštį  „Intro Bulletin“, į savo redaguojamus ir kitus leidinius rašė straipsnius apie kiną. Jonas Mekas su savo broliu įkūrė „Anthology Film Archives“ – vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. Tokiu būdu lietuvis tapo Amerikos avangardinio kino krikštatėviu.  Jonas Mekas yra įtrauktas į 80 žymiausių pasaulyje  Amerikos menininkų sąrašą.   Jono Meko vizualiųjų menų centre rasite Meko, Mačiūno ir kitų kūrėjų darbus, išsamiau susipažinsite su „Fluxus“ judėjimu. Vizualusis menas leis jums pajusti to meto Niujorko dvasią. Pasivaikščiokite po Užupio meno inkubatoriaus kiemą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę  meno inkubatoriui priklausančiuose pastatuose  nelegaliai apsigyveno menininkai ir taip paskatino Užupio rajono atgimimą. Lygiai tas pats, tik kiek anksčiau, įvyko ir jau minėtame Soho rajone Niujorke.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupis
8
Leonardo Coheno skulptūra

Klivlende esančiame Rokenrolo šlovės muziejuje šalia žymiausių atlikėjų yra įamžintas ir garsaus litvako, dainininko ir rašytojo Leonardo Coheno atminimas. Jo skulptūrą galima išbysti ir Vilniuje – restorano „Gabi“ kieme.

Ši garsenybė gimė ir augo Kanadoje, vėliau persikraustė į Niujorką ir dalį gyvenimo praleido Amerikoje. Vilniuje neseniai buvo atidengta pirmoji pasaulyje skulptūra  Leonardui Cohenui atminti. Coheno motina Masha Klonicky buvo garsaus Vilniaus rabino Solomono Klonicky dukra,  o senelis iš tėvo pusės Lyonas Cohenas, Kanados žydų kongreso įkūrėjas, taip pat buvo gimęs Lietuvoje, Vilkaviškio rajone esančiuose Budviečiuose. Dainininkas niekada nesilankė Lietuvoje. Prieš kelis metus Leonardas Cohenas buvo kviestas koncertuoti Lietuvoje. Iš pradžių iš jo buvo gautas teigiamas atsakymas, bet vėliau buvo pranešta, kad tolimoms kelionėms jis jau yra per silpnas. Netrukus, 2016 metais, dainininkas mirė. Leonardo Coheno gyvenime buvo visko: ir bohemiško svaigulio, ir dvasingumo paieškų. Jaunystėje Cohenas buvo žinomas kaip rašytojas. 1966 metais jo parašytas romanas „Žavūs nevykėliai“ buvo išverstas ir į lietuvių kalbą. Vėliau Coheną išgarsino jo  muzika – jis parašė ir atliko daugybę dainų. Žinomiausias jo kūrinys –  baladė „Hallelujah“. 2010 metais Leonardas Cohenas gavo „Grammy“ apdovanojimą už visos karjeros pasiekimus.

Skaityti toliau

Uždaryti

9
LR Prezidentūra

Žvelgdami į šiandieninį Lietuvos Respublikos Prezidentūros pastatą, prisimindami buvusius šalies vadovus, neišvengiamai prisimename ir lietuvių išeiviją Amerikoje. Jos atstovas Stasys Lozoraitis 1993 metais kandidatavo į Lietuvos Respublikos prezidentus. Kitas Amerikos lietuvis, Valdas Adamkus, 1998 metais  prezidentu buvo išrinktas. Stasys Lozoraitis nuo 1983 metų dirbo Lietuvos atstovybėje Vašingtone, o nuo 1991 metų buvo nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV. Pralaimėjęs rinkimus jis toliau dirbo ambasadoriumi. Valdas Adamkus JAV gyveno, mokėsi ir dirbo nuo 1949 metų, jis visada aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.

Okupacijos metais Lietuvai siekiant nepriklausomybės, puoselėjant lietuvybę Amerikos lietuvių indėlis  visuomet buvo didelis. Išeivija Lietuvai paramą teikė įvairiausiais būdais. Parama  buvo tiek finansinė, tiek politinė ir diplomatinė, nepamiršta ir kultūra. Buvo renkamos aukos, siunčiami daiktai ir įvairios prekės, rengiamos demonstracijos ir mitingai, platinami pasisakymai spaudoje, radijuje ir televizijoje, taip pat organizuojami susitikimai su JAV politikais. Išeiviai dovanojo Lietuvai meno kūrinius, steigė draugijas ir organizacijas, rengė tautinius vakarus.

Skaityti toliau

Uždaryti

S. Daukanto a. 3
10
Vilniaus universitetas

Plačiai žinoma, kad amerikiečių kino studijos Lietuvoje filmavo ne vieną filmą. Tai ir garsusis mini serialas „Černobilis“, „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“ ir kiti filmai. 2018 metais Vilniuje kompanija HBO kūrė mini serialą „Jekaterina Didžioji“. Dalis serialo buvo filmuojama ir čia, Vilniaus universiteto bibliotekai priklausančioje Smuglevičiaus salėje. Pagrindinį vaidmenį šiame seriale atliko legendinė anglų aktorė Helen Mirren. Susitikimo metu Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė aktorei padovanojo savo pačios laikomų bičių medaus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3
11
Totorių g. | Čarlzas Bronsonas

Galbūt nustebsite sužinoję, kad garsus amerikiečių aktorius  Čarlzas Bronsonas (Charles Bronson) turi Lietuvos totorių kraujo. Bronsonas gimė Amerikoje, iš Lietuvos kilusių imigrantų šeimoje. Tikrasis aktoriaus vardas – Karolis Bučinskis. Totorius į Lietuvą prieš 600 metų pakvietė didysis kunigaikštis Vytautas. Apgyvendino juos Trakuose, Vilniuje ir gyvenvietėse aplink šiuos du miestus tam, kad juos saugotų. Totoriai buvo geri kariai, todėl jie tarnavo ir Vytauto asmeninėje sargyboje. Šios tautos atstovai garsėjo savo narsumu ir ištikimybe. Buvo sakoma, kad jų neįmanoma papirkti. Vytautą Lietuvos totoriai, kaip ir karaimai, labai palankiai vertina iki šių dienų. Totoriai buvo žinomi kaip geri daržininkai. Iš kunigaikščio gautose žemėse jie augino iš savo kraštų į Lietuvą atvežtus agurkus ir kitas daržoves. Vilniuje totoriai apsigyveno teritorijoje, esančioje už dabartinės Lukiškių aikštės, šalia Neries upės. Dar 19 amžiuje čia stovėjo daugybė jų namukų, buvo įrengtos kapinaitės su stūksančiais akmenimis,  mažytė medinė mečetė su ja supančia drožinėta galerija ir smailiu minaretu, ant kurio viršaus žvilgėjo musulmonų emblema – pusmėnulis. Netoliese stovėjo ir mulos, musulmonų šventiko, namukas. Dabar Lietuvoje gyvena apie 3 000 totorių. Netoli Vilniaus yra įsikūrusi viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje – Keturiasdešimties totorių kaimas. Totoriai, kartu su Vytautu kovoję Žalgirio mūšyje, stojo ginti Lietuvą ir šiais laikais. Lietuvos totoriaus dukra Loreta Asanavičiūtė 1991 metais sausio 13 dieną paaukojo savo gyvybę už Lietuvos laisvę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Totorių g.
12
MO muziejus

Lenkijos žydų kilmės amerikietis, pasaulyje garsus architektas Danielis Libeskindas paliko savo pėdsaką ir Vilniuje. 2018 metais Pylimo gatvėje duris atvėrė šio amerikiečio suprojektuotas MO muziejus. Tarp Danielio Libeskindo darbų yra Žydų muziejus Berlyne, Imperijos karo muziejus Mančesteryje,  Žydų muziejus Kopenhagoje,  Žydų muziejus San Fransiske, karo istorijos muziejus Drezdene, taip pat jis prisidėjo prie Denverio muziejaus plėtros darbų.

Architektas yra sakęs, kad muziejus Vilniuje yra vienas mėgiamiausių jo projektų. Už galimybę suprojektuoti muziejų Danielis Libeskindas yra dėkingas projekto iniciatoriams  Danguolei ir Viktorui Butkams. Architektas yra minėjęs, kad Mo muziejus yra mažiausias jo kada nors suprojektuotas pastatas. Šiuolaikinio meno muziejus buvo įkurtas įgyvendinus mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų  viziją. Šie meno mecenatai, pardavę biotechnologijų kompaniją, dalį pinigų skyrė tam, kad įsigytų  lietuvių menininkų kūrinius, sukurtus nuo 1960 m. iki šių dienų, ir finansuotų muziejaus pastato statybą. Meno kūrinių kolekcija, pasitelkus meno ekspertus, buvo renkama nuo 2008 metų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pylimo g. 17
13
Franko Zappos skulptūra

Amerikiečių muzikantas Frankas Zappa (Frank Zappa) neturėjo jokių sąsajų su Lietuva, todėl daugeliui kyla klausimas, kas ir kodėl pastatė jo skulptūrą Vilniuje. Fotomenininkas Saulius Paukštys 1991 metais lankėsi Los Andžele, kur tuo metu gyveno ir dirbo Zappa. Kai grįžo į Vilnių, Saulius su bičiuliu dailėtyrininku Ernestu Parulskiu sukūrė ir paskleidė istoriją apie tai, kaip Saulius Amerikoje susitiko su garsiu muzikantu Zappa. Jie šią istoriją net atspausdino žurnale „Literatūra ir menas“, kur aprašė, kaip Paukštys, neva, tiesiog užsuko pas Zappa į svečius, kur diskutavo apie muziką. Zappa tariamai siūlėsi parašyti naują Lietuvos himną, kurį lietuviai galėtų giedoti per nacionalines beisbolo rungtynes. Pasklidus gandui menininkai tęsė projektą toliau ir mieste išklijavo plakatus su Zappos sveikinimu Lietuvai. Po kelių metų Sauliui beatostogaujant Juodkrantėje, pamačius ant kolonos stovintį kuklų Liudviko Rėzos biustą, kilo mintis pastatyti panašų paminklą Zappai. Ši idėja tiesiog apsėdo menininką ir jis kartu su menotyrininku Sauliumi Pilinkumi ėmėsi ją įgyvendinti. Plieninį vamzdį kolonai bičiuliai pirko „Achemos“ gamykloje, o patį biustą sutiko sukurti garsus skulptorius Konstantinas Bogdanas. Miesto savivaldybė skyrė vietą paminklui – pievelę šalia M. K. Čiurlionio mokyklos Kosciuškos gatvėje. Iš pradžių viskas vyko pagal planą, buvo įcementuota kolona ir ruošiamasi išlieti biustą. Atliejimas kainavo 1 500 litų, kurių menininkai tuo metu neturėjo. Projektą paremti sutiko pirmos Lietuvoje privačios pramoginės radijo stoties M-1  įkūrėjas Hubetras Grušnys. Tada iškilo kitų nesklandumų. Čiurlionio mokyklos dailės mokytojas, argumentuodamas tuo, kad jam bus sunku paaiškinti vaikams, kodėl prie mokyklos stovi paminklas, anot jo, „narkomanui“, ėmėsi kaip paklaikęs kasti duobę šalia kolonos ir meno kūrinį į ją versti. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Zappa niekada nevartojo narkotikų, jis  tik yra sakęs, kad jo maistas yra kava ir cigaretės. Menininkai nesileido į konfrontaciją ir sutiko paminklą pastatyti kitoje vietoje – ten, kur jis 1995 m. ir buvo iškilmingai atidengtas  – skvere prie Kalinausko gatvės. Vėliau lietuviai pagamino ir nusiuntė skulptūros kopiją į JAV, Baltimorę, F. Zappos gimtąjį miestą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kalinausko g. 3
14
Amerikos Balsas, Rūta Šepeys

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus yra įsikūręs XIX a. pabaigoje pastatytame pastate. Čia sovietmečiu veikė KGB rūmai. Tuo metu pastato pusrūsyje buvo įrengtas kalėjimas, kuriame buvo kankinami ir žudomi partizanai, laikomi politiniai kaliniai. Penktajame dešimtmetyje, dar vykstant ginkluotam pasipriešinimui okupuotos Lietuvos teritorijoje, buvo įmanoma išgirsti radio stočių transliacijas iš vakarų. Lietuvoje pavykdavo pagauti  BBC, Laisvosios Europos Radijo, Vatikano radijo, Laisvės radijo ir Amerikos balso bangas. Iš laisvo pasaulio transliuojamų radio stočių klausė ir Lietuvos partizanai, veltui vylęsi, kad iš vakarų sulauks pagalbos.  1951 metais lietuviškas laidas pradėjo transliuoti Amerikos balsas. Amerikoje įsteigta radio stotis buvo svarbus informacijos šaltinis už geležinės uždangos atsidūrusiems žmonėms.

Lietuvių tremtinių dalią savo romane „Tarp pilkų debesų” aprašė JAV gimusi lietuvių kilmės rašytoja Rūtą Šepetys.. Romanas pasakoja apie Lietuvių tremtį į Sibirą. Kūrinys yra svarbus tuo, kad leido apie lietuvių tautos tragediją sužinoti ir tiems, kurie apie ją nebuvo girdėję. „Tarp pilkų debesų“ buvo išversta į 27 pasaulio kalbas ir pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aukų g. 2A
15
Gedimino prospektas

Norėdami pajusti amerikietišką pop kultūros dvasią, pasivaikščiokite Gedimino prospektu. Čia rasite kelis greitojo maisto, daugiausiai mėsainius, klientams siūlančius restoranus. Tai „KFC“ ir „McDonald’s“.  , „McDonald’s“ koncepcija yra siejama būtent su JAV gastronomijos tradicijomis. Pirmieji „McDonald’s“ restoranai Vilniuje buvo atidaryti 1996 metais. Gedimino prospekte esantis restoranas buvo pats populiariausias. Tuo metu nusipirkti mėsainį lietuviams nebuvo pigu, tačiau prie naujai atidarytų „McDonald’s“  driekėsi eilės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gedimino pr.
16

Maršruto žemėlapis

Aušros vartai, Vilniaus gynybinė siena

Miesto siena su vartais ir bokštais buvo pastatyta XVI a. pradžioje. Ši siena miestui ginti buvo panaudota 1794 metais Kosciuškos sukilimo metu. Tado Kosciuškos vardas yra puikiai žinomas ne tik Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kosciuškos vardu yra pavadinti du tiltai Niujorke, sala Aliaskoje, miestas Misisipės valstijoje ir apygarda Indianos valstijoje. Paminklai šiam karo vadui stovi Čikagoje, Vašingtone, Detroite, Filadelfijoje ir kituose Amerikos miestuose.

Gimęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, senos lietuvių kilmės bajorų šeimoje, Tadas Kosciuška, remiamas įtakingos Čertorskių giminės, studijavo Varšuvos riterių mokykloje, kurioje buvo ugdomas Lenkijos ir Lietuvos elitas. Vėliau, mokydamasis artilerijos ir menų, Prancūzijoje jis susipažino su apšvietos filosofų idėjomis.

1776 metais Kosciuška išvyko kovoti už Amerikos laisvę. Čia tapęs pulkininku inžinieriumi projektavo ir statė įtvirtinimus, vadovavo pėstininkų batalionui, pats dalyvavo mūšiuose ir net buvo sužeistas. Už narsą gavo brigados generolo laipsnį. Taip pat jis sulaukė kongreso padėkos, gavo piniginį atlygį ir žemės.

1784 metais Kosciuška grįžo į Lietuvą.  Čia siekė tapti Lietuvos kariuomenės generolu, bet buvo paskirtas vadovauti Lenkijos kariams. Kaimyninėms imperijoms dalinantis Lietuvą ir Lenkiją, vadas paramos sukilimui ieškojo užsienyje. 1794 metais tapo sukilimo vadu.  Krokuvos turgaus aikštėje Kosciuška perskaitė sukilimo aktą ir prisiekė iki galo kovoti už Respublikos nepriklausomybę.  Sukilimo metu jam buvo suteikti valstybės aukščiausio viršininko įgaliojimai. Daug lietuvių valstiečių į sukilimą ėjo su Kosciuškos vardu lūpose.

Ne veltui šis didvyris buvo apdainuotas Lietuvių liaudies dainose. Kosciušką, kaip laisvę mylintį žmogų, savo kūryboje paminėjo ir Baironas, ir Žiulis Vernas.  Kosciuškos sukilimo metu 1794 metų balandžio mėnesį Lietuvoje sukilimui vadovavęs Jokūbas Jasinskis kartu su kariais užpuolė ir atsiėmė Vilnių. Kitą dieną buvo išrinkta Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, kuri ėmėsi vadovauti sukilimui. Miesto ginti stojo ir bajorai, ir paprasti miestiečiai, buvo surinkta virš 2 000 savanorių.

Vėliau Lietuvoje sukilimui vadovavęs generolas Mykolas Vielhorskis pratyboms atitraukė Lietuvos kariuomenę atokiau nuo Vilniaus.. Tuo pasinaudoję rusai birželio pradžioje užpuolė miestą. Dvi paras prastai ginkluoti miestiečiai ir mieste likę kariai, pasinaudodami miesto siena, gynėsi prieš daug didesnę ir geriau ginkluotą rusų kariuomenę ir atsilaikė. Rusai buvo prasiveržę pro Aušros vartus, tačiau miesto gynėjai juos apšaudė šautuvais, pistoletais ir net apmėtė akmenimis.

Į lemiamą šturmą rusus ir kazokus kvietė Rusijos imperijos pulkininkas Dejovas.  Iš Pociejų koplyčios bokšto, šalia Aušros vartų, rusų vadą nukovė basųjų karmelitų vienuolis, kunigas Celica. Žuvus pulkininkui rusai ir kazokai atsitraukė. Įsakęs paleisti pabūklų salvę, narsius miesto gynėjus Varšuvoje pagerbė sukilimo vadas Tadas Kosciuška.

Ši pergalė buvo svarbi  morališkai, tačiau po kelių savaičių rusai atsivedė dar daugiau karių ir atsitempė daugiau pabūklų. Po gausaus apšaudymo miestas kapituliavo.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 14
Lietuvos nacionalinė filharmonija

Dabartinis Lietuvos nacionalinės filharmonijos pastatas – vienas svarbiausių Vilniaus istorizmo architektūros paminklų – buvusioje pirklių namų vietoje buvo pastatytas XX a. pradžioje. Tuo metu teatrų spektakliams ir kitiems renginiams skirtas pastatas buvo vadinamas miesto sale. Šioje salėje atlikta ir pirmoji lietuviška opera „Birutė“. Čia XX a. pradžioje buvo vaidinami pirmieji lietuviški spektakliai. Mažai kas žino, kad pats pirmasis pasaulyje lietuviškas spektaklis buvo pastatytas ne Lietuvoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1889 m. Plimute buvo suvaidintas A. Turskio „Be sumnenes, arba Kejp taj ant svieto ejnasi“.

Gal įdomu, kaip vadinosi pirmasis Lietuvoje pastatytas ir suvaidintas lietuviškas spektaklis? Tai Keturakio „Amerika Pirtyje“, 1899 metais suvaidintas Palangoje. Vėliau šis spektaklis buvo atliekamas ir kitose teatro scenose. 1905 metais „Amerika Pirtyje“ buvo suvaidinta Vilniuje, Pagirio geležinkelininkų salėje (šiuo metu čia, adresu Jakšto g. 9, yra įsikūręs Vaidilos teatras), ir tai buvo pirmasis viešas lietuviškas spektaklis Vilniaus mieste.

Miesto salėje, dabartinėje filharmonijoje, dar būdamas vaikas 1909 metais  koncertavo vienas garsiausių pasaulio smuikininkų Jascha Heifetzas. Gimęs Vilniuje, mokęsis Peterburge, Heifetzas greitai išgarsėjo kaip muzikos genijus. 1917 metais smuikininkas sulaukė pasiūlymo koncertuoti JAV. Po ilgos, net du mėnesius trukusios kelionės, smuiko virtuozas pasiekė Niujorką. Surengę koncertą prestižinėje „Carnegie Hall“ salėje smuikininkas išgarsėjo visame pasaulyje. Į Ameriką atvykęs vos 16-os, Jascha Heifetzas Amerikoje praleido visą likusį savo gyvenimą. Vilnių smuikininkas prisimindavo dažnai ir su nostalgija, nes čia prabėgo jo vaikystės metai. Būtent todėl Jasha Heifetzas tapo vienu garsiausiu mūsų miesto ambasadoriumi pasaulyje. Dėl smuikininko pasakojimų apie Vilnių ir kitiems su Heifetzu bendravusiems muzikantams Vilnius atrodė artimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 5
Vilniaus rotušė

2002 metais Lietuvoje lankėsi 43-iasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Volkeris Bušas. Rotušės aikštėje susirinkusi minia klausėsi įkvepiančios prezidento kalbos. Daug gero buvo pasakyta, tačiau vieną, ypač įkvepiančią, citatą lietuvių ir anglų kalbomis vilniečiai įamžino varinėje lentoje, kabančioje ant Vilniaus rotušės sienos.  Dabar visi miesto gyventojai ir svečiai žino, kad „kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“. Tai buvo tarsi pažadas, kad Lietuva ateityje taps NATO nare.  Ir iš tiesų, 2004 metais kovo mėnesį Lietuva tapo šio gynybinio aljanso dalimi.

Kalbant apie prezidentus ir sąsajas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis norisi pažymėti, kad turime ir Lietuvos prezidentų, vienaip ar kitaip susijusių su Amerika. Vienas jų – Amerikos lietuvis Valdas Adamkus.

Į JAV buvo pasitraukęs ir tarpukariu valdęs prezidentas Antanas Smetona. 1940 metų birželio 15 d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Smetona baigė 14 metų trukusį valdymą ir pabėgo iš Lietuvos. Kai Raudonoji armija užėmė Kauną, Smetona su šeima jau kirto Lietuvos sieną. Išgyvenęs 8 mėnesius Europoje Smetona pasitraukė į JAV. Amerikoje Smetona susitiko su tuometiniu JAV prezidentu Franklinu Ruzveltu. Abu prezidentai vieningai pareiškė, kad Lietuva ir kitos okupuotos tautos turi atgauti nepriklausomybę. Amerikoje A. Smetona išgyveno iki savo žūties1944 m. gaisro metu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 31
Kazio varnelio namai-muziejus

Amerikos lietuvio, tapytojo ir kolekcininko, Kazio Varnelio darbus galite rasti įvairiuose Jungtinių Amerikos Valstijų muziejuose: Detroito, Akrono meno institutuose, Niujorko Solomono R. Guggenheimo, Čikagos šiuolaikinio meno, Ajovos universiteto muziejuose, privačių kolekcininkų rinkiniuose. Tačiau norint išsamiau susipažinti su šio kūrėjo darbais, jums nereikia važiuoti taip toli.

Menininko darbus galite apžiūrėti šalia Vilniaus rotušės įsikūrusiuose Kazio Varnelio namuose-muziejuje. Analogų Lietuvoje neturinčiame optinio meno meistro Kazio Varnelio muziejuje taip pat eksponuojama menininko sukaupta kolekcija: istorinė grafika, žemėlapiai, renesansiniai ir barokiniai baldai, skulptūros, įvairių šalių, taip pat Amerikos taikomosios dailės kūriniai.

1917 metais Lietuvoje gimęs Varnelis į vakarus pasitraukė 1943 metais. Nuo 1949 metų gyveno Čikagoje. Amerikoje menininkas įsteigė bažnytinio meno dirbtuves, tapė, dėstė Čikagos universitete. Kazys Varnelis du kartus laimėjo Čikagos dailės instituto  Vielehr premiją.

Menininkas yra minėjęs, kad tik laiko klausimas, kada Lietuva atgaus nepriklausomybę. 1998 metais Kazys Varnelis su žmona grįžo į Lietuvą ir čia gyveno iki pat savo mirties 2010 metais. Autoriaus darbai ir surinkta kolekcija penkiais konteineriais per Atlanto vandenyną buvo parplukdyta į Lietuvą.

Dar sovietmečiu Varnelis žinojo, kad kolekciją kaupia savo gimtinei. Viename seniausių pastatų rotušės aikštėje, Mažosios gildijos name, įkurti K. Varnelio namai-muziejus 2003 metais tapo nacionalinio muziejaus filialu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 26
Stiklių gatvė

Po karo po pasaulį pasklido  daug garsių ir žinomų litvakų arba žydų, turinčių šaknų buvusios LDK teritorijoje. Didelė jų dalis šiuo metu gyvena arba gyveno Amerikoje. Kas gi nežino dainininkų Bobo Dylano, Pink, Leonadro Coheno, skulptoriaus Žako Lipčico, aktorių Kirko Douglaso ir Šono Peno, smuiko virtuozo Jaschos Heifetzo? Taip pat verta prisiminti žurnalistą Zev Hirschą Bernsteiną, bankininką Solomoną Levitaną, fiziką, Nobelio premijos laureatą David M. Lee , biochemiką Phoebus Levene, aktorę Peggy Lipton ir daugybę kitų mokslininkų, politikų, rabinų, menininkų, kurie gyveno ir dirbo JAV.

Vienas iš Lietuvą palikusių ir JAV apsistojusių Lietuvos žydų yra dailininkas Samuelis Bakas. 2018 metais Vilniuje, Naugarduko gatvėje, duris atvėrė Samuelio Bako muziejus. Atidaryme dalyvavo ir pats dailininkas. S. Bakas vaikystėje stebuklingai išgyveno Holokaustą.  Būdamas 9 metų su tėvu ir motina jis pateko į Vilniaus getą. Ten vaiko talentą pastebėjo gete kalintys garsūs poetai Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis. Geto teatro fojė šie menininkai suorganizavo išlikusių gyvų žydų dailininkų parodą. Didelę parodos dalį sudarė jaunojo genijaus, Samuelio Bako, eskizai. Likvidavus getą 1943 metais beveik visi jo gyventojai baigė dienas Paneriuose ir tik keli tūkstančiai laikinai išvengė to paties likimo ir buvo pergabenti į HKP darbo stovyklą ant Subačiaus kalno. Ten atsidūrė ir Bakas su tėvais. 1944 metais kovo mėnesį naciai suorganizavo taip vadinamą vaikų akciją, po kurios HKP stovykloje vaikų nebeliko, liko tik tėvų ir motinų beviltiškos raudos ir aimanos. Jaunąjį Samuelį tėvams stebuklingai pavyko išgelbėti. Apsimesdamas, kad neša krovinį, tėvas išnešė jį maiše už stovyklos ribų ir perdavė prieš tai iš ten pabėgusios motinos atsiųstai katalikei  merginai. Besiblaškydami ir stengdamiesi pasislėpti, Samuelis su motina pasibeldė į  duris buvusio vienuolyno, kuriame tuo metu buvo įsikūręs centras, renkantis užkariautų žemių archyvus. Ten valytoja dirbo vienuolė, sesuo Marija Mikulska. Ji atidarė vartus ir pažinusi anksčiau matytus žydus nedelsdama pakvietė juos į vidų. Patalpose buvo įrengta slėptuvė – knygų siena atskirta koridoriaus dalis su slaptu įėjimu. Dar geto egzistavimo laikais į tą vietą buvo gabenamas konfiskuotas turtas. Vienuolės ten susipažindavo su daugeliu žydų, atsiunčiamų iš geto tam, kad iškrautų ir į koridorius suneštų tūkstančius dokumentų ir knygų. Grupelė žydų darbininkų čia įrengė slėptuvę tam atvejui, jei prireiktų slėptis panaikinus getą. Slėptuvėje vietą gavo ir Samuelis su motina. Tuo metu ten jau slėpėsi trys žydų šeimos. Maistu ir būtiniausiais poreikiais rūpinosi ne tik seserys, bet ir tėvas Juozapas Stakauskas – katalikų kunigas, buvęs istorijos profesorius. Besislepiančiųjų saugumu taip pat rūpinosi archyvo direktorius Vladas Žemaitis.  Šie žmonės išgelbėjo 12 gyvybių rizikuodami savosiomis. Naciai ir jų kolaborantai negailestingai susidorodavo su miesto gyventojais, bandančiais slėpti žydus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Stiklių g.
Literatų gatvė

2008 metais tuometinio Modernaus meno centro darbuotojams kilo idėja Literatų gatvėje įamžinti su Lietuva susijusius literatus. Dedikacijas rašytojams kūrė įvairūs menininkai, kurie  kūrinius iš molio, medžio, plastiko ir metalo tvirtino tiesiog prie sienos. Projektas vykdytas keliais etapais. Dabar tokių meno kūrinių, už kurių slepiasi rašytojų pavardės, visoje gatvėje yra daugiau nei 200. Dauguma kūrinių yra skirti įvairiems lietuvių rašytojams, bet yra ir užsieniečių, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuva. Menininkai prisiminė ir šioje gatvėje dedikaciją skyrė amerikiečių rašytojui Tomui Hariui, parašiusiam psichologinių detektyvų seriją apie Hanibalą Lekterį, kurį rašytojas kildino iš Lietuvos aristokratų šeimos. Garsiausias šios serijos filmas „Avinėlių tylėjimas“ 2001 m. gavo net penkias Oskarų statulėles.  2006 metais Tomas Haris parašė Hanibalo Lekterio priešistorę „Hanibalas Lekteris. Pradžia“. 2007-aisiais buvo pastatytas ir filmas. Rašytojas Hanibalo tėvyne pasirinko Lietuvą. Knygoje minimi lietuviški vartai ir vietovardžiai, tačiau tikrų faktų ten nėra. Filme Hanibalo motinos vaidmenį atliko lietuvių aktorė Ingeborga Dapkūnaitė.

Tomas Haris nebuvo vienintelis amerikiečių rašytojas, savo kūrinyje paminėjęs Lietuvą. Džonatanas Francenas, kuriam Literatų gatvėje taip pat yra skirta dedikacija, taip pat pasirinko Lietuvą savo kūrybinei įdėjai išreikšti. Šis autorius nėra buvęs Lietuvoje. Lietuvą jis minėjo 2001 metais parašytame romane „Pataisos“ („The Corrections“), kuriame pasakojant vienos šeimos istoriją atskleidžiamos Amerikos visuomenės kultūros problemos. Knygoje Lietuva nėra minima iš gerosios pusės. Kūrinyje aprašomas epizodas, kai vienas iš šeimos vaikų, Čipas Lambertas, užklysta į apleistą Vilniaus vietą, kurioje yra prastos sanitarinės sąlygos, kur nedarbas siekia 20 procentų, elektra ir vanduo tiekiami su pertrūkiais, iš bado valgoma arkliena, gatvėje yra šaudomi praeiviai, o policija yra banditų gauja. JAV lietuvių bendruomenė nebuvo sužavėta taip vaizduojama Lietuva. Tuometinis Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas kreipėsi į autorių, kviesdamas jį apsilankyti mūsų šalyje. Džonatanas Francenas pasiūlymo atsisakė užsimindamas, kad jo aprašoma Lietuva yra tik vaizduotės vaisius ir fikcija, padėjusi rašytojui išreikšti savo literatūrinę idėją.

Šioje gatvėje prisimintas ir lietuvių ir lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. Rašytojas yra gyvenęs ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Prancūzijoje. 1961 metais jis tapo Kalifornijos Berklio universiteto profesoriumi, nuo 1970 metų – natūralizuotu JAV piliečiu.

Su JAV sąsajų turi ir žinomas lietuvių rašytojas Tomas Venclova. 1977 metais jis Česlovo Milošo kvietimu išvyko gyventi į JAV. Dėstė Berklio, Ohajo universiteruose, vėliau dirbo Jeilio universitete, kur gavo filosofijos daktaro laipsnį. 2019 metais T. Venclova grįžo į Vilnių.

Skaityti toliau

Uždaryti

Literatų g.
Užupis

Menininkų atgaivintas rajonas – Užupis –  ne vienintelė tokia vieta žemėje,  tokių rajonų pasaulyje yra ir daugiau. Niujorke garsus Soho rajonas, kadaise nuvertintas darbininkų kvartalas, atgimė lietuvių avangardisto ir „Fluxus“ judėjimo pradininko ir krikštatėvio Jurgio Mačiūno dėka. Mačiūnas su šeima į Niujorką atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Čia studijavo architektūrą, grafinį dizainą, kultūros ir meno istoriją. 1960 metais Mačiūnas mokėsi muzikos kompozicijos pas meno naujoves išbandantį ir eksperimentų nevengusį elektroninės muzikos kūrėją Richardą Maxfieldą, garsaus kompozitoriaus Jono Keidžo mokinį. Taip Mačiūnas atrado bendraminčių, su kuriais vėliau plėtojo avangardinį judėjimą, – 1962 metais suburtą menininkų grupę, kurią pavadino „Fluxus“. Mačiūno pradėtas judėjimas buvo nukreiptas prieš sustabarėjusias meno normas, akademiškumą, perdėtą rimtumą ir komercializaciją. „Fluxus“ siekė panaikinti ribas tarp  meno ir kasdienybės. Tai buvo įvairūs performancai, pokštavimai, filmai, akcijos, manifestai. Mačiūnas teigė, kad meną gali kurti kiekvienas. Atmesdamas klišes ir normas „Fluxus“ sąjūdis pokario pasaulyje menui stengėsi grąžinti gyvybę. Mačiūnas keitė ne tik meną, tai jo nuopelnas, kad  Niujorke esantis Soho rajonas įgavo naujų spalvų. Supratęs, kad menininkams reikia ypatingos erdvės kūrybai, jis su kitais menininkais nelegaliai įsikūrė apleistuose pramoniniuose pastatuose, juose įkurdamas studijas – loftus, taip rajonui suteikiant savitumo ir gyvybės bei išsaugant senus pastatus. Soho rajonas tapo miesto simboliu.

Mačiūnui  mirus laidotuvės vyko pagal jo paties sukurtą scenarijų. Menininko pelenai buvo išbarstyti į Atlanto vandenyną. Rašytojas Tomas Venclova buvo paprašytas pasemti vandens iš tos pačios vietos, kur jie buvo išberti. Tikima, kad tame vandenyje liko Mačiūno atomai. Atvežtas į Lietuvą vanduo buvo išpiltas prie Užupio tilto į Vilnelę, todėl dabar Užupyje gyvena Mačiūno dvasia. 1997 metais  Lietuvoje buvo surengta oficiali Mačiūno perlaidojimo ceremonija.

Literatas ir avangardinio kino kūrėjas, „Fluxus“ judėjimui priklausęs Jonas Mekas,  į JAV emigravo 1949 metais, apsistojo Niujorko Bruklino rajone. Po dviejų savaičių pasiskolinęs pinigų menininkas nusipirko 16 mm filmavimo kamerą ir ėmė fiksuoti aplinką. Mekas pradėjo domėtis avangardiniu kinu, o 1956 metais filmus jau kūrė pats. Jis leido ir redagavo kino žurnalą „Film Culture“, vėliau – meno laikraštį  „Intro Bulletin“, į savo redaguojamus ir kitus leidinius rašė straipsnius apie kiną. Jonas Mekas su savo broliu įkūrė „Anthology Film Archives“ – vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. Tokiu būdu lietuvis tapo Amerikos avangardinio kino krikštatėviu.  Jonas Mekas yra įtrauktas į 80 žymiausių pasaulyje  Amerikos menininkų sąrašą.   Jono Meko vizualiųjų menų centre rasite Meko, Mačiūno ir kitų kūrėjų darbus, išsamiau susipažinsite su „Fluxus“ judėjimu. Vizualusis menas leis jums pajusti to meto Niujorko dvasią. Pasivaikščiokite po Užupio meno inkubatoriaus kiemą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę  meno inkubatoriui priklausančiuose pastatuose  nelegaliai apsigyveno menininkai ir taip paskatino Užupio rajono atgimimą. Lygiai tas pats, tik kiek anksčiau, įvyko ir jau minėtame Soho rajone Niujorke.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupis
Leonardo Coheno skulptūra

Klivlende esančiame Rokenrolo šlovės muziejuje šalia žymiausių atlikėjų yra įamžintas ir garsaus litvako, dainininko ir rašytojo Leonardo Coheno atminimas. Jo skulptūrą galima išbysti ir Vilniuje – restorano „Gabi“ kieme.

Ši garsenybė gimė ir augo Kanadoje, vėliau persikraustė į Niujorką ir dalį gyvenimo praleido Amerikoje. Vilniuje neseniai buvo atidengta pirmoji pasaulyje skulptūra  Leonardui Cohenui atminti. Coheno motina Masha Klonicky buvo garsaus Vilniaus rabino Solomono Klonicky dukra,  o senelis iš tėvo pusės Lyonas Cohenas, Kanados žydų kongreso įkūrėjas, taip pat buvo gimęs Lietuvoje, Vilkaviškio rajone esančiuose Budviečiuose. Dainininkas niekada nesilankė Lietuvoje. Prieš kelis metus Leonardas Cohenas buvo kviestas koncertuoti Lietuvoje. Iš pradžių iš jo buvo gautas teigiamas atsakymas, bet vėliau buvo pranešta, kad tolimoms kelionėms jis jau yra per silpnas. Netrukus, 2016 metais, dainininkas mirė. Leonardo Coheno gyvenime buvo visko: ir bohemiško svaigulio, ir dvasingumo paieškų. Jaunystėje Cohenas buvo žinomas kaip rašytojas. 1966 metais jo parašytas romanas „Žavūs nevykėliai“ buvo išverstas ir į lietuvių kalbą. Vėliau Coheną išgarsino jo  muzika – jis parašė ir atliko daugybę dainų. Žinomiausias jo kūrinys –  baladė „Hallelujah“. 2010 metais Leonardas Cohenas gavo „Grammy“ apdovanojimą už visos karjeros pasiekimus.

Skaityti toliau

Uždaryti

LR Prezidentūra

Žvelgdami į šiandieninį Lietuvos Respublikos Prezidentūros pastatą, prisimindami buvusius šalies vadovus, neišvengiamai prisimename ir lietuvių išeiviją Amerikoje. Jos atstovas Stasys Lozoraitis 1993 metais kandidatavo į Lietuvos Respublikos prezidentus. Kitas Amerikos lietuvis, Valdas Adamkus, 1998 metais  prezidentu buvo išrinktas. Stasys Lozoraitis nuo 1983 metų dirbo Lietuvos atstovybėje Vašingtone, o nuo 1991 metų buvo nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV. Pralaimėjęs rinkimus jis toliau dirbo ambasadoriumi. Valdas Adamkus JAV gyveno, mokėsi ir dirbo nuo 1949 metų, jis visada aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.

Okupacijos metais Lietuvai siekiant nepriklausomybės, puoselėjant lietuvybę Amerikos lietuvių indėlis  visuomet buvo didelis. Išeivija Lietuvai paramą teikė įvairiausiais būdais. Parama  buvo tiek finansinė, tiek politinė ir diplomatinė, nepamiršta ir kultūra. Buvo renkamos aukos, siunčiami daiktai ir įvairios prekės, rengiamos demonstracijos ir mitingai, platinami pasisakymai spaudoje, radijuje ir televizijoje, taip pat organizuojami susitikimai su JAV politikais. Išeiviai dovanojo Lietuvai meno kūrinius, steigė draugijas ir organizacijas, rengė tautinius vakarus.

Skaityti toliau

Uždaryti

S. Daukanto a. 3
Vilniaus universitetas

Plačiai žinoma, kad amerikiečių kino studijos Lietuvoje filmavo ne vieną filmą. Tai ir garsusis mini serialas „Černobilis“, „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“ ir kiti filmai. 2018 metais Vilniuje kompanija HBO kūrė mini serialą „Jekaterina Didžioji“. Dalis serialo buvo filmuojama ir čia, Vilniaus universiteto bibliotekai priklausančioje Smuglevičiaus salėje. Pagrindinį vaidmenį šiame seriale atliko legendinė anglų aktorė Helen Mirren. Susitikimo metu Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė aktorei padovanojo savo pačios laikomų bičių medaus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3
Totorių g. | Čarlzas Bronsonas

Galbūt nustebsite sužinoję, kad garsus amerikiečių aktorius  Čarlzas Bronsonas (Charles Bronson) turi Lietuvos totorių kraujo. Bronsonas gimė Amerikoje, iš Lietuvos kilusių imigrantų šeimoje. Tikrasis aktoriaus vardas – Karolis Bučinskis. Totorius į Lietuvą prieš 600 metų pakvietė didysis kunigaikštis Vytautas. Apgyvendino juos Trakuose, Vilniuje ir gyvenvietėse aplink šiuos du miestus tam, kad juos saugotų. Totoriai buvo geri kariai, todėl jie tarnavo ir Vytauto asmeninėje sargyboje. Šios tautos atstovai garsėjo savo narsumu ir ištikimybe. Buvo sakoma, kad jų neįmanoma papirkti. Vytautą Lietuvos totoriai, kaip ir karaimai, labai palankiai vertina iki šių dienų. Totoriai buvo žinomi kaip geri daržininkai. Iš kunigaikščio gautose žemėse jie augino iš savo kraštų į Lietuvą atvežtus agurkus ir kitas daržoves. Vilniuje totoriai apsigyveno teritorijoje, esančioje už dabartinės Lukiškių aikštės, šalia Neries upės. Dar 19 amžiuje čia stovėjo daugybė jų namukų, buvo įrengtos kapinaitės su stūksančiais akmenimis,  mažytė medinė mečetė su ja supančia drožinėta galerija ir smailiu minaretu, ant kurio viršaus žvilgėjo musulmonų emblema – pusmėnulis. Netoliese stovėjo ir mulos, musulmonų šventiko, namukas. Dabar Lietuvoje gyvena apie 3 000 totorių. Netoli Vilniaus yra įsikūrusi viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje – Keturiasdešimties totorių kaimas. Totoriai, kartu su Vytautu kovoję Žalgirio mūšyje, stojo ginti Lietuvą ir šiais laikais. Lietuvos totoriaus dukra Loreta Asanavičiūtė 1991 metais sausio 13 dieną paaukojo savo gyvybę už Lietuvos laisvę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Totorių g.
MO muziejus

Lenkijos žydų kilmės amerikietis, pasaulyje garsus architektas Danielis Libeskindas paliko savo pėdsaką ir Vilniuje. 2018 metais Pylimo gatvėje duris atvėrė šio amerikiečio suprojektuotas MO muziejus. Tarp Danielio Libeskindo darbų yra Žydų muziejus Berlyne, Imperijos karo muziejus Mančesteryje,  Žydų muziejus Kopenhagoje,  Žydų muziejus San Fransiske, karo istorijos muziejus Drezdene, taip pat jis prisidėjo prie Denverio muziejaus plėtros darbų.

Architektas yra sakęs, kad muziejus Vilniuje yra vienas mėgiamiausių jo projektų. Už galimybę suprojektuoti muziejų Danielis Libeskindas yra dėkingas projekto iniciatoriams  Danguolei ir Viktorui Butkams. Architektas yra minėjęs, kad Mo muziejus yra mažiausias jo kada nors suprojektuotas pastatas. Šiuolaikinio meno muziejus buvo įkurtas įgyvendinus mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų  viziją. Šie meno mecenatai, pardavę biotechnologijų kompaniją, dalį pinigų skyrė tam, kad įsigytų  lietuvių menininkų kūrinius, sukurtus nuo 1960 m. iki šių dienų, ir finansuotų muziejaus pastato statybą. Meno kūrinių kolekcija, pasitelkus meno ekspertus, buvo renkama nuo 2008 metų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pylimo g. 17
Franko Zappos skulptūra

Amerikiečių muzikantas Frankas Zappa (Frank Zappa) neturėjo jokių sąsajų su Lietuva, todėl daugeliui kyla klausimas, kas ir kodėl pastatė jo skulptūrą Vilniuje. Fotomenininkas Saulius Paukštys 1991 metais lankėsi Los Andžele, kur tuo metu gyveno ir dirbo Zappa. Kai grįžo į Vilnių, Saulius su bičiuliu dailėtyrininku Ernestu Parulskiu sukūrė ir paskleidė istoriją apie tai, kaip Saulius Amerikoje susitiko su garsiu muzikantu Zappa. Jie šią istoriją net atspausdino žurnale „Literatūra ir menas“, kur aprašė, kaip Paukštys, neva, tiesiog užsuko pas Zappa į svečius, kur diskutavo apie muziką. Zappa tariamai siūlėsi parašyti naują Lietuvos himną, kurį lietuviai galėtų giedoti per nacionalines beisbolo rungtynes. Pasklidus gandui menininkai tęsė projektą toliau ir mieste išklijavo plakatus su Zappos sveikinimu Lietuvai. Po kelių metų Sauliui beatostogaujant Juodkrantėje, pamačius ant kolonos stovintį kuklų Liudviko Rėzos biustą, kilo mintis pastatyti panašų paminklą Zappai. Ši idėja tiesiog apsėdo menininką ir jis kartu su menotyrininku Sauliumi Pilinkumi ėmėsi ją įgyvendinti. Plieninį vamzdį kolonai bičiuliai pirko „Achemos“ gamykloje, o patį biustą sutiko sukurti garsus skulptorius Konstantinas Bogdanas. Miesto savivaldybė skyrė vietą paminklui – pievelę šalia M. K. Čiurlionio mokyklos Kosciuškos gatvėje. Iš pradžių viskas vyko pagal planą, buvo įcementuota kolona ir ruošiamasi išlieti biustą. Atliejimas kainavo 1 500 litų, kurių menininkai tuo metu neturėjo. Projektą paremti sutiko pirmos Lietuvoje privačios pramoginės radijo stoties M-1  įkūrėjas Hubetras Grušnys. Tada iškilo kitų nesklandumų. Čiurlionio mokyklos dailės mokytojas, argumentuodamas tuo, kad jam bus sunku paaiškinti vaikams, kodėl prie mokyklos stovi paminklas, anot jo, „narkomanui“, ėmėsi kaip paklaikęs kasti duobę šalia kolonos ir meno kūrinį į ją versti. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Zappa niekada nevartojo narkotikų, jis  tik yra sakęs, kad jo maistas yra kava ir cigaretės. Menininkai nesileido į konfrontaciją ir sutiko paminklą pastatyti kitoje vietoje – ten, kur jis 1995 m. ir buvo iškilmingai atidengtas  – skvere prie Kalinausko gatvės. Vėliau lietuviai pagamino ir nusiuntė skulptūros kopiją į JAV, Baltimorę, F. Zappos gimtąjį miestą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kalinausko g. 3
Amerikos Balsas, Rūta Šepeys

Okupacijų ir laisvės kovų muziejus yra įsikūręs XIX a. pabaigoje pastatytame pastate. Čia sovietmečiu veikė KGB rūmai. Tuo metu pastato pusrūsyje buvo įrengtas kalėjimas, kuriame buvo kankinami ir žudomi partizanai, laikomi politiniai kaliniai. Penktajame dešimtmetyje, dar vykstant ginkluotam pasipriešinimui okupuotos Lietuvos teritorijoje, buvo įmanoma išgirsti radio stočių transliacijas iš vakarų. Lietuvoje pavykdavo pagauti  BBC, Laisvosios Europos Radijo, Vatikano radijo, Laisvės radijo ir Amerikos balso bangas. Iš laisvo pasaulio transliuojamų radio stočių klausė ir Lietuvos partizanai, veltui vylęsi, kad iš vakarų sulauks pagalbos.  1951 metais lietuviškas laidas pradėjo transliuoti Amerikos balsas. Amerikoje įsteigta radio stotis buvo svarbus informacijos šaltinis už geležinės uždangos atsidūrusiems žmonėms.

Lietuvių tremtinių dalią savo romane „Tarp pilkų debesų” aprašė JAV gimusi lietuvių kilmės rašytoja Rūtą Šepetys.. Romanas pasakoja apie Lietuvių tremtį į Sibirą. Kūrinys yra svarbus tuo, kad leido apie lietuvių tautos tragediją sužinoti ir tiems, kurie apie ją nebuvo girdėję. „Tarp pilkų debesų“ buvo išversta į 27 pasaulio kalbas ir pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aukų g. 2A
Gedimino prospektas

Norėdami pajusti amerikietišką pop kultūros dvasią, pasivaikščiokite Gedimino prospektu. Čia rasite kelis greitojo maisto, daugiausiai mėsainius, klientams siūlančius restoranus. Tai „KFC“ ir „McDonald’s“.  , „McDonald’s“ koncepcija yra siejama būtent su JAV gastronomijos tradicijomis. Pirmieji „McDonald’s“ restoranai Vilniuje buvo atidaryti 1996 metais. Gedimino prospekte esantis restoranas buvo pats populiariausias. Tuo metu nusipirkti mėsainį lietuviams nebuvo pigu, tačiau prie naujai atidarytų „McDonald’s“  driekėsi eilės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Gedimino pr.