Vilniaus šokolado dėžutėje

2020 05 11 Skonis

Sostinė su šokoladu susijusi gana artimai – čia gaminamą šokoladą sudėję į vieną dėžutę gautume spalvingą asorti. Vilniaus šokolado gamintojai stengiasi ne tik patenkinti kintančius smaližių lūkesčius, siūlydami šį skanumyną be cukraus ar moliūgų skonį jame, bet ir puoselėja istorines saldainių receptūras.

Vilniaus įsikūrimą paaiškina legenda apie Gedimino sapną, o kalbėti apie Vilniaus ir šokolado ryšius galima nuo iki šiandienos Gedimino prospekto 2A pastato prieangyje šokoladą valgančių meškiukų skulptūrų. Tai – šokolado pramonės pėdsakas, puošęs XIX a. pab.XX a. pr. veikusią „Viktorijos“ saldainių ir šokolado parduotuvę.

Išlikusios šokoladą valgančių meškiukų skulptūros šiandien pilkos, tačiau atidarius parduotuvę jos turėjo būti tamsiai rudos (šokolado) spalvos.

Tokiu pačiu pavadinimu šokoladą gaminusi manufaktūra per keletą metų išaugo į rimtą fabriką Mindaugo ir Šaltinių gatvių sankryžoje, kuriame dirbo apie 800 žmonių. Deja, neilgai trukus 1914 metais gamyklą sunaikino didžiulis gaisras, o atslinkusios karo negandos sutrukdė jį atstatyti. 

Dviejų kartų saldainiai

Nepraėjus nė dešimtmečiui, kai supleškėjo „Viktorija“, šokoladą pradėjo gaminti fabrikas „Fortūna“, o 1952 metais jį pakeitė viena moderniausių to laikotarpio konditerijos gamyklų „Pergalė“. Visas „Vilniaus pergalės“ asortimentas buvo gaminamas Vilniuje iki pat 2018-ųjų, kai įmonė įsigijo Šiauliuose esantį „Naujosios rūtos“ fabriką ir taip dar labiau padidino gamybos pajėgumus.

Šiandien „Vilniaus pergalė“ siūlo didžiausią saldumynų asortimentą Baltijos šalyse, bet veiklos pradžioje sukurti šokoladiniai saldainiai „Vilnius“ ir „Sostinė“ išliko vieni populiariausių. Jų gamintojai skaičiuoja, kad su šiais saldainiais jau užaugo dvi lietuvių kartos.  

„Pats seniausias mūsų gamyboje išlikęs produktas – „Sostinė“. 1959 metais sukurto skanumyno receptas beveik nesikeitė, kad būtų išlaikyta jo autentika. Tai – trapus saldainis, todėl jo gamyboje žmogaus rankų darbui teko svarbus vaidmuo. Šiandien procesas jau automatizuotas, bet šių saldainių atsiradimas tebėra ilgas ir išskirtinis procesas“, – pasakoja Justas Razmus, „Vilniaus pergalės“ rinkodaros direktorius. 

„Sostinė“ turi du atskirus sluoksnius – klampią ir lipnią pomadą, iš kondensuoto pieno ir cukraus bei skystą, prakandus išbėgantį pieno likerį. Pastarasis gaminamas iš pieno ir šlakelio alkoholio. Visa tai aplieta traškiu šokolado sluoksniu. 

Šiandien „Vilniaus pergalė“ siūlo didžiausią saldumynų asortimentą Baltijos šalyse, bet veiklos pradžioje sukurti šokoladiniai saldainiai „Vilnius“ ir „Sostinė“ išliko vieni populiariausių. Agnės Katmandu nuotr.

„Kiek vėliau, 1963 metais, buvo pagaminti saldainiai „Vilnius“. Jų receptūra taip pat – išskirtinė. Sklando legenda, kad ją sukūrusį technologą P. B. Šulmaną įkvėpė prancūziškas putėsių desertas, dar žinomas kaip „musas“. Todėl pagrindiniais saldainių ingredientais tapo šokoladas, sviestas ir šviežia, kas rytą į fabriką pristatoma grietinėlė“, – pasakoja J. Razmus.    

Šio saldainio gamyba iki šiol trunka 96 valandas. Visą parą šokoladas yra konšuojamas – maišomas, smulkinamas, lyg glostomas. Po to masė suplakama su grietinėle, sviestu ir viskas paliekama bręsti dar dvi paras. 

„Vilnius“ ir „Sostinė“ praverčia įvairių progų metu – ir kaip desertas, ir kaip suvenyras ar dovana iš Vilniaus.

„Įvertinę tokį svarų saldainių vaidmenį, nuolat ieškome būdų, kaip nustebinti jų pirkėjus – pristatėme dovanai sukurtas metalines šokolado dėžutes. Praėjusiais metais pirmą kartą išdrįsome improvizuoti su šių saldainių skoniu. Pristatėme riboto leidimo produkciją su japoniškomis citrinomis ir juodųjų pipirų deriniu su juodaisiais serbentais. Šiemet ir vėl planuojame naują riboto leidimo saldainių partiją su netikėtais skoniais“, – išduoda pašnekovas. 

Belgiška tradicija – lietuviškas skonis

Netikėto skonio šokoladinius saldainius Vilniuje gamina ir rusų kilmės belgės Elena Krasnova ir Yaro Voron nuosavoje šokoladinėje „Theobromine“. Nuo 2016 metų veikianti ateljė yra įsikūrusi ant Vokiečių ir Šv. Mikalojaus gatvių kampo. Tame pačiame pastate gaminamas ir čia pat parduodamas rankų darbo šokoladas. Dukros ir mamos šokoladiniai saldainiai yra išskirtiniai – gaminami pagal belgišką tradiciją, bet netipinio skonio, o padiktuoti lietuviškų akcentų – moliūgų, aguonų, česnakų ir pan.  

Paragauti ne tik skoniu, bet ir išvaizda išskirtinių saldainių galima Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje šokoladinėje. Agnės Katmandu nuotr.

„Mūsų ateljė atidarymas pakeitė Vilniaus šokolado valgymo kultūrą. Daugelis svečių niekada nebuvo ragavę rankų darbo šokolado. Pasiūlėme neįprasto skonio – iš pradžių 55 saldainių asorti, dabar apsiribojome 25 pačiais populiariausiais. Pristatėme kai ką visiškai naujo Vilniui“, – užtikrintai kalba Y. Voron. 

Anot pašnekovės, šokolado tradicija Lietuvoje dar labai jauna, palyginus su Belgija: „Čia žmonės įpratę prekybos tinkluose pirkti spalvotą masinės gamybos šokolado dėžutę su daug blizgančių popieriukų ir plastiko viduje. Mes siūlome aukštos kokybės skanumyną – tai unikalus produktas rinkoje, kurį greitai pamėgo įvairūs žmonės.“

„Theobromine“ šokoladiniai saldainiai yra išskirtiniai – gaminami pagal belgišką tradiciją, bet netipinio skonio, o padiktuoti lietuviškų akcentų – moliūgų, aguonų, česnakų ir pan. Agnės Katmandu nuotr.

Pašnekovė prisimena, kad atidarydama šokoladinę tikėjosi, jog čia dažniausiai lankysis vidutinio amžiaus ir aukštesnes pajamas gaunantys miestiečiai. Šokolado gamintojos klydo. Darbo dienos vakare užsukusi išgerti karšto šokolado nustembu, kad šokoladinė pilna moksleivių ir pagyvenusio amžiaus žmonių, prie kavos puodelio skanaujančių šokoladinį saldainį. 

„Theobromine“ siūlomas karštas šokoladas yra gaminamas iš šokolado granulių ir suplakto šilto pieno. Išgėrus tokį gėrimą svarbu nepamiršti pasinaudoti šaukšteliu ir nugriebti nuo puodelio sienelių ištirpusį šokoladą. Tai – pati maloniausia dalis.

Kur?
Vokiečių g. 18A

 Ne juodasis, tačiau sveikas

Vilniuje ekologiškais produktais prekiaujančių krautuvėlių ir knygynų lentynose irgi galima rasti įvairaus skonio šokolado – levandų, cinamono su migdolais, rožių žiedlapių su pipirais ir pan., bet be cukraus ir gyvūninės kilmės produktų. Tokio skanumyno idėją, pavadinimu „Ach“, įgyvendinusi Karolina Brusokienė sako, kad ją paskatino noras valgyti sveiką, bet ne vien tik juodąjį šokoladą.

Pašnekovę gaminti šokoladą įkvėpė pokyčiai gyvenime, o tiksliau – persikėlimas gyventi į Vilnių: „Anksčiau Druskininkuose dirbau su statybų projektais, o persikėlusi pas vyrą į Vilnių panirau į kur kas romantiškesnį verslą – šokolado gamybą. Apie tokią veiklą svajojau jau seniai. Pradžioje šokoladą gaminome Vilniaus senamiestyje, nedidelėse patalpose, o juo prekiauti pradėjome taip pat šalia esančiuose butikuose, kavinėse, Tymo turguje.“

Išaugus susidomėjimui tokiu šokoladu gamybos mastai greitai peraugo ir patalpas miesto centre, todėl dabar gamyba yra perkelta į užmiestį.  

Dar neparagavus „Ach“, kyla noras jį paimti į rankas. Išskirtinio dizaino – įvertinta apdovanojimais ir pastebėta užsienio dizaino konkursuose šokolado pakuotė greitai paperka.

Dar neparagavus „Ach“, kyla noras jį paimti į rankas. Išskirtinio dizaino – įvertinta apdovanojimais ir pastebėta užsienio dizaino konkursuose šokolado pakuotė greitai paperka. Agnės Katmandu nuotr.

„Man svarbu malonumą pajusti nuo pirmos akimirkos, todėl stengiuosi, kad ir „Ach“ tai suteiktų – vos pamačius pakuotę ar pajutus kvapą. Beje, kvapas yra šokolado kokybės rezultatas“, – pasakoja K. Brusokienė. 

Nors šis šokoladas dažniausiai vadinamas veganišku, pašnekovė jį pristato kaip sveiką šokoladą: „Jeigu tai būtų tik veganiškas produktas, jo sudėtyje užtektų atsisakyti pieno miltelių. Nusprendėme visoje gamyboje naudoti tik aukštos kokybės produktus, o gyvūninės kilmės produktus ir cukrų pakeisti sveikais ir ekologiškais. Pavyzdžiui, vietoje cukraus naudojame agavų cukrų, o skonio stipriklius keičiame ekologiškais maistui tinkamais eteriniais aliejais.“

„Labiausiai lietuvių ir kitų šalių smaguriautojų pamėgtas šokoladas yra su pistacijomis ir druska, migdolais ir cinamonu bei levandomis ir citrinomis. Pastarasis skonis vienas kontroversiškiausių – lietuviams patinka, o užsieniečiams pasirodė, kad levandos tinkamos tik higienos prekėse“, – pasakoja šokolado autorė.  

Ji priduria, kad dėl skonio įvairovės galėtų kasdien išleisti po naują produktą: „Daug idėjų sukasi galvoje, tačiau jas įgyvendinti nėra paprasta – kiekvienam naujam gaminiui reikia išskirtinės pakuotės, ekologiško produkto sertifikato, rasti ingredientų, kurių dažniausiai Lietuvoje nėra. Nepaisant to, stengiamės stebinti kokybiško šokolado mėgėjus ir džiaugiamės, kad vis daugiau net ir didžiųjų gamintojų dairosi į sveikesnes šokolado produktų alternatyvas.“

Teksto autorė – Gabija Karlonaitė. Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 5-ojo, pavasario numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.