Saldžiais sluoksniais perteptas istoriškasis Vilnius – carinmečiu, tarpukariu ir dabar

Jei dabar sumanyčiau visą Pilies gatvę nuo pradžios (vyresnio amžiaus vilniečiai sakytų: „Nuo buvusios „Vilbaros”) praeiti iki pat galo ir pasiekti Didžiąją gatvę, būtinai sušveisdama bent po vieną torto gabalą arba pyragaitį kiekvienoje iš kelyje pasitaikiusių kavinių, tai viršun iki Paraskevės cerkvės jau nebeužsivilkčiau – turbūt apsunkusi sustočiau ir pasiduočiau prie posūkio į Šv. Mykolo gatvę. Bet ir  tokį nemenką atstumą apsivalgiusi sugebėčiau įveikti tik todėl, kad esu saldumynų gerbėja.

Cukraus kelias

Tačiau, jei laiką atsuktume gerais  trimis-keturiais šimtmečiais atgal ir prasieitume tomis pačiomis Senamiesčio, centro ar Užupio gatvėmis, kuriose dabar kavinės, pilnos desertų įvairiems kaprizams tenkinti –  nuo tradicinių riebių tortų iki naujoviškų žaliavalgiškų ir veganiškų kąsnelių, –  kone lipa vienos ant kitų, jų vietoje šen ten aptiktume šinkas, arba smukles. Atvirai kalbant, girdyklas, kur ne pyragėliai su putėsiais, puošti šilauogėmis, pūpso, o verdamas alus, daromas midus, degtinė, ir susirinkę vyrai liuobia, kol susimuša.

Kavos kvapas Vilniaus užeigose ir kafenhauzuose ėmė vilnyti XVIII a. Ją žmonės gėrė su grietinėle, pienu, cikorijomis, migdolais. Bet panašu, jog anuomet vis dar nebuvo tradicijos prie kavos užsisakyti pyrago šmotą ar kaip komplimentą gauti sausainiuką.

Maža to, apskritai nebuvo mados lepintis saldumynais. Kasdien jais mėgautis galėjo tik didikai ir pasiturintys bajorai. Dvarai turėję net savo cukiernikus, t.y. saldumynininkus. Tačiau dauguma žmonių valgydavo saldžius kepinius vos keliskart per metus –  per šventes.

Anot ankstesnių laikų maisto kultūrą tyrinėjančio istoriko Antano Astrausko, kuris su kolegomis Rimvydu Laužiku, Aleksandru Belyj ir virtuvės šefu Tomu Rimydžiu Knygų mugėje pristatys knygą „Senojo Vilniaus skoniai”,tai, ką mes šiandien vadiname saldumynais, dar prieš porą šimtų metų nebuvo kasdienis malonumas dėl paprastos priežasties – cukrus buvo importinis (daugiausia –  cukrašvendrių), todėl brangus. Pirmasis cukraus fabrikas Lietuvoje įkurtas 1931 m. Marijampolėje. Tad tik tarpukariu cukriniai runkeliai pradėti masiškai auginti perdirbimui.

Kawiarnia ar cukiernia?

Pastebėjau, kad mano kalbinti istorikai ne ypač mėgsta klausimą, kurį formuluoju taip: „Kada Vilniuje susiformavo kavinių, kaip vietų, kur mėgaujamasi desertais, kultūra?” Nes klausimas – per platus. Tai pirma. Antra, receptų knygų iš kilmingų giminių, valdovų aplinkos išlikę net nuo viduramžių, o štai restoranų, kavinių valgiaraščių likę labai kukliai, vos vienas kitas, ir tik kelios iš šių vietų aprašytos garsių vilniečių memuaruose.

Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, 1814 m. Vilniuje veikė 49 įstaigos, kuriose virdavo kavą, kaip antai vadinamosiose kawiarnia. „Čia turtingesni miestiečiai eidavo išgerti kavos. Ar prie kavos jiems patiekdavo kokių pyragaičių –  neaišku, bet gali būti”, –  atsargiai spėja A. Astrauskas.

Taip pat istorikas išskiria cukraines –  cukiernia. Paprastai jos buvo vadinamos savininkų pavardėmis (galiu paliudyti ir iš savo šeimos istorijos: mano prosenelis tarpukariu irgi savo pavarde pavadino kepyklą-cukrainę „Kavaliauskas ir draugai“, kurią buvo įkūręs Šiaulių bulvare – autorės pastaba).

Cukrainės buvo saldumynų krautuvės, kai kurios jų galėjo turėti ir atskirą salę klientams prisėsti, vietoje išgerti kavos ar czekolada. Beje, czekolada – ne karštas šokoladas. Taip lenkakalbiame Vilniuje buvo vadinama kakava. Turbūt miestiečiai prie jos užsisakydavo ledų, nes kaip tik XIX a. šis desertas ėmė populiarėti.

Cukrainėse, matyt, padaugėdavo pirkėjų artėjant ypatingoms progoms. „XIX a. pasiturintys miestiečiai šventinius saldumynus gamindavosi namuose. Pavyzdžiui, vilnietės Vincentos Zavadzkos knygoje „Lietuvos virėja“, pirmąkart išleistoje 1858 m., beveik pusė receptų – saldumynai. Bet XX a. pradžioje daugelis miestiečių, matyt, jau nebemokėjo ar neturėjo laiko ir sąlygų juos gaminti. Pavarčius ano meto laikraščius matyti, kad prieš šventes cukrainės reklamuodavosi parduodančios gatavus saldumynus”, – pasakoja gastronomijos istorikas A. Astrauskas.

Meduolis –  tik per kermošių  

Astrauskas pastebi, kad Vilniuje saldumynai kavinėse, restoranuose galėjo išpopuliarėti XIX a. antroje pusėje, pradėjus augti gyventojų skaičiui, o kartu su juo – didėjant įvairių prekių, paslaugų poreikiui ir apskritai keičiantis miestiečių buičiai. Istorikas primena: 1860 m. Vilniuje buvo 60 tūkst. gyventojų, o 1909 m. – jau 205 tūkst.

Šį šuolį lėmė baudžiavos panaikinimas 1861-iais. Tais pačiais metais iki Vilniaus nutiesta geležinkelio linija, sujungusi Sankt Peterburgą ir Varšuvą. Mieste sparčiai augo pramonė, kuriai reikėjo vis daugiau darbo jėgos. Į jį kraustėsi išlaisvinti baudžiauninkai.

Kaimuose jokių cukrainių nebuvo nė kvapo, ir valstiečiai tik miestelių kermošiuose, t. y. mugėse per kokio nors šventojo atlaidus, pirkdavo vaikams saldumynų – kokį ledinuką, baranką ar meduolį. Vilniuje didžiausias kermošius buvo Kaziuko (Šv. Kazimiero) mugė. O štai dvarininkai, miesčionys, taip pat dvasininkai galėjo sau leisti brangesnių malonumų. Jie rinkdavosi į aukštesnės klasės maitinimo įstaigas. Vienos ryškiausių tokių vietų – trys brolių Štralių kavinės.

Štralių trejukė

Pirklys Kazimieras Štralis 1893 m. Pilies gatvėje, pastate, kuriame po 25 metų buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, nusipirko cukrainę, vėliau lankytojų pramintą „Baltuoju Štraliu” dėl interjero, kuriame vyravo balta spalva. Pats savininkas ją vadino prancūziškai – confiserie, o tai reikštų cukrainę ar saldaininę.

„Iš visų trijų Štralių kavinių šioji buvo pati ramiausia ir nekalčiausia. Ją mėgo kunigai. Tarpukariu tai buvo provincialų kavinė, nes ji stovėjo priešais jiems svarbiausią orientyrą mieste –  centrinį paštą, veikusį buvusiuose Radvilų rūmuose. Žmonės, atvykę iš miestelių, kur buvo tik girdyklos, stebėdavosi, kaip „Baltajame Štralyje” galima „taip saldžiai ir skaniai pavalgyti”, – pasakoja A. Astrauskas.

Vienu metu šios confiserie pasididžiavimas buvo šokoladinis tortas „Stefanija”. K. Štralis turėjo savo vardo šokolado gamybos liniją. „Kokie tiksliai tai buvo šokoladiniai saldainiai, neaišku, nes reklaminiuose laikraščių skelbimuose jie tik minimi, tačiau nėra konkrečiai apibūdimami”, –  paaiškina istorikas.

Kazimiero brolis Boleslovas Štralis naujame, energingame Šv. Jurgio ( dabar –  Gedimino) prospekte ant Totorių gatvės kampo –  toje vietoje, kur sovietmečiu veikė valgykla „Vilija”, –  atidarė „Raudonąjį Štralį”. Jo pavadinimas atitiko pagrindinę interjero spalvą.

Tarpukariu restoranas vadintas kawiarnia-cukiernia. Bet iškabos anuomet nebūtinai atspindėjo visą paslaugų spektrą. „Raudonasis Štralis” buvo labai universalus. Jo 1931 m. valgiaraštyje – daugybė desertų: šokoladas, spurgos, kelių rūšių tortai, šakotis, meduoliai, varškės pyragas, ledai, plakta grietinėlė su uogomis. Gausybė ir gėrimų ­–  pačios įvairiausios kavos, tarp jų ir šalta kava, taip pat kakava, sultys, alus, vynas, midus. Be to, šiame restorane tiekdavo ir karštus pusryčius su kiaušinių, mėsos patiekalais. Kieme buvo sodas, ir jame jau, kaip ironiškai sako A. Astrauskas, „vyko paleistuvystės”, vakarais buvo rengiami džiazo koncertai ir komedijiniai spektakliai.

„Žaliasis Štralis” veikė dar toliau Šv. Jurgio prospekte – tame pastatų komplekse, kurio stogą dabar puošia įspūdinga Kęstučio Balčiūno atkurta Šv. Jurgio statula. Šiame „Štralyje” rinkosi lenkų garnizono karininkai, o aplink juos spietėsi mergužėlės. Taigi, kaip A. Astrauskas pasakytų, jau visiška paleistuvystė.

Tikros ir saldžios bobos

Bene prašmatniausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios restoranas stūksojo netoli Pilies kalno. Jį įkūrė žydų verslininkas Izaakas Šumanas 1870 m., iš miesto dūmos išsinuomavęs Botanikos sodą (dabar – Bernardinų) ir pastatęs medinį pastatą.

Po daugiau nei dvidešimties metų I. Šumanas parke įrengė visą pramogų kompleksą su naktiniu kabaretu, kuriame rodyti ir pirmieji kino filmai, tiru, saldumynų ir gėrimų kioskais, o žiemą čia išliedavo čiuožyklą. Atšalus orams, vasaros restoranas ir kabaretas kraustydavosi į rusų karininkų klubo patalpas Šv. Jonų gatvėje.

Šios pasilinksminimų vietos stilius buvo toks, kad kuklesni lenkų kilmės inteligentai, kaip fotografas Janas Bulhakas, vengė ten lankytis. Mat restoranas buvo orientuotas į rusų karininkijos pomėgius, įskaitant ir pomėgį linksmintis su laisvo elgesio moterimis.

Tad tai toli gražu nebuvo saldaininė ir kuklumu tikrai nepasižymėjo, tačiau mums svarbu žinoti, kad, prie kitų gėrybių ir linksmybių, siūlė ir nemažai desertų. Tarp jų, kaip parašyta 1909 m. valgiaraštyje, – ananasų arba įvairių rusiškų ir prancūziškų vaisių kompotai (apvirti vaisių gabaliukai sirupe), plakta grietinėlė, želė, ledai, Gurjevo košė (manų kruopų desertas), suflė su abrikosais arba obuoliais, saldus omletas su uogiene ir obuolių paragas „Šarlotė”.

Kita legendinė pavardė, siejama su istoriniais Vilniaus saldumynais, – Sebastianas Rudnickis. Kaunietis S. Rudnickis 1919 m. įsigijo bankrutavusią cukrainę ant Trakų ir Vilniaus gatvių kampo. Iš skelbimų laikraščiuose žinoma, kad šioje krautuvėlėje buvo prekiaujama bobomis, šakočiais ir kitais pyragais.

Buvo joje ir maitinimo salė. Ten miestiečiai ateidavo išgerti kavos, kakavos, arbatos, gaiviųjų gėrimų, suvalgyti ledų, pavartyti naujausią spaudą. Vakarop ir ši įstaiga persimainydavo – atsidarydavo biliardo salė, o cukrų keitė salyklas – buvo pilstomo alaus. Ir dirbdavo ji iki vidurnakčio.

1921 m. Rudnickis name priešais Katedrą, adresu Gedimino pr. 1, įkūrė dar ir prancūziško stiliaus kavinę, įamžintą daugelio tapukario Vilniaus lenkų ir lietuvių intelektualų memuaruose. Ją pamėgo žurnalistai, užbėgdavę čia puodeliui juodos kavos ar taurelei konjako ir pasidalinti gandais. A. Astrauskas pasakoja, jog tai buvo tolerantiškiausia miesto erdvė, kurioje sugebėdavo taikiai politikuoti visų tautinių ar partinių krypčių literatai.

Litvakiškas saldumas

Vokiečių gatvė. Įmesti į ją, kokia buvo tarpukariu, neatpažintume aplinkos: siaura, tankiai apstatyta, net Vilniaus gatvę lenkė reklaminių iškabų margumynu, o žmonių ten malėsi kaip amžiname turguje. Todėl Vokiečių gatvė veikiau priminė ne carinės Rusijos ar Lenkijos provincijos miestą, bet šacher macher kupiną Rytų pasaulį.

Greičiausiai nė musei nebuvo laisvo plyšio praskristi – tiek ši komercinė Senamiesčio gysla buvo užkimšta firmų ir pačių įvairiausių teikiamų paslaugų jose – nuo fotoateljė iki prekybos kaliošais.

Čia dirbo daug žydų. Juk vos už kelių žingsnių buvo jų kvartalas. Taigi, Vokiečių gatvėje –  Deutche gasse – ir aplink veikė žydams priklausę restoranai, kepyklos ir krautuvės. Apie dramatiškus jų savininkų, regėjusių nacių atėjimą, likimus jau ne atskirą straipsnį galima būtų parašyti, bet ir filmų sukurti. Vien kokių stiprių scenarijų verta vienos pirmųjų vegetarizmo pradininkių Lietuvoje Fanios Lewando istorija.

O toliau sekdami paskui saldžius skonius, prieitume gardžiausių mieste spurgų taškus. Sufganiyot, mielinės spurgos su gausiu uogienės įdaru, – šviesos šventės Chanukos gardumynas. Vilniečiai skanaudavo, matyt, irgi į spurgytes ar riestainius panašius, tik, kaip Oriento virtuvės desertams būdinga, saldesnius už saldžiausius saldumynus–  litvakų labai mėgstamus, meduje virtus teiglach skanėstus, greičiausiai ir medaus pyragą leikach, panašų į mūsų senolių meduolį.

Daugumos Vilniaus žydų gyvenimas tekėjo varge, o ir pati Šiaurės Jeruzalė buvo, nors labai dvasiškai disciplinuota, tačiau drėgna, tamsi, žvarboka. Galvoju, saldumas turėjo būti gyvybiškai reikalingas kontrastas šiam miesto sunkumui, kurio grožis neatsiskleidžia lengvai.

Pasilepinti čia ir dabar

Saldumas šiandien kaip niekad anksčiau neatsiejamas nuo jusliškojo, hedonistinio Vilniaus. Vilniaus kepinių ir kavos aromato mišinys – ypač jaukus ir veikia kaip terapija nuo pilko dangaus efekto.

Ieškantiems saldžių pojūčių sudariau Senamiesčio ir centro kavinių dešimtuką, kur, mano patyrimu, tortai ir pyragaičiai yra gardžiausi ir kokybiškiausi arba „su žanru”, tiksliau, išsiskiria koncepcija ar įdomesne sudėtimi. Nei viena iš šių kavinių reklamos neužsakė ir už ją nesumokėjo. Mano sąrašas nėra baigtinis, jį pratęsti su savo rekomendacijomis gali ir patys skaitytojai.

Atrinktų saldaus malonumo buveinių nenumeruoju kaip konkurse ar varžybose, o vardiju jas tokia seka, tarytum tai būtų ekskursija.

*„Užupio kepyklėlė”, Užupio 13. Pradėkime nuo Užupio. „Užupio kepyklėlė” –  viena prancūziškiausių kavinių visame Vilniuje. Toks jos tikslas ir tokia dvasia –  vien prancūziški kepiniai ir desertai. Jie vis tobulinami arba keičiami, priklausomai nuo sezono ir švenčių. Vietinius kepėjus konsultuoja Vilniuje periodiškai apsilankantis prancūzų konditeris, ir tai jaučiasi.

Mano trys favoritai: citrininis keksas –  paprastas ir primityvus savo išvaizda, tačiau tirpsta burnoje, taip pat apverstas karamelizuotų obuolių pyragas, prancūziškai vadinamas tarte tatin, ir boba su pasiflorais (ne su romu). Pastarąją miniu ne tik todėl, kad tokio paties –  labai iškalbingo –  pavadinimo pyragai Lietuvoje buvo populiarūs jau XIX a., o ir todėl, kad pastaruoju metu ji yra vienas iš mėgstamiausių „Užupio kepyklėlės” lankytojų saldumynų.

*„AJ Šokoladas”, Pilies 8. Kita saldžiojo turo atšaka –  pagrindinė Senamiesčio ašis nuo Pilies gatvės iki Aušros vartų. Jei užsinorėtumėte pasimėgauti šokoladu ir jo „avatarais”,  tiksliau, skanėstais, kurių svarbus ingredientas –  šokoladas, atvesčiau jus iki „AJ Šokolado”. Tam senosios animacijos Drakoniukui, kuris filmuke „Saldi pasaka” truputį padaugino šokolado, nė neabejoju, ši kavinė irgi paliktų įspūdį. Nors turbūt tiksliausia ją būtų vadinti šokoladine.

Ceche Vilniuje iš belgiško šokolado gimsta patys tikriausi, kitaip tariant, saldūs, be galo kaloringi, išraiškingo skonio desertai. Lankytojai bene dažniausiai užsisako juodo šokolado pyragaitį „Marcipaninis lašelis”, kurio sudėtyje yra romo. Kiek švelnesnis, galima laikyti, šio saldėsio giminaitis –  „AJ florentininis tortas”  su marcipanais, vyšniomis, tik iš pieniško šokolado ir be alkoholio. Jį skanaudama, vis pagalvoju: ar Štralių ir S. Rudnickio kepėjai irgi kažką panašaus gamino?

*„Pilies kepyklėlė”, Pilies 19. „Pilies kepyklėlė” jau daugiau nei du dešimtmečius garsėja ypač minkštais, gardžiais (ne vien saldžiais) lietiniais. Pažįstu tokių Senamiesčio gyventojų, kurie jau dvidešimt metų iš eilės vien dėl tų pačių lietinių bent kartą per savaitę čia ateina.  Bet „Pilies kepyklėlėje” visada būna nemažas tortų ir pyragų pasirinkimas. Ji turi, galima sakyti, ir savo firminį kepinį, kurio analogų ar stiprių konkurentų Vilniuje kol kas neradau, – tai šiltas, minkštas austriškas štrudelis su obuoliais ir vanilės padažu. Ne veltui jis čia iš desertų – populiariausias.

*„Augustas & Barbora Love story cafe”, Stiklių 7. Toliau palypėjam į viršų, Didžiosios gatvės link, ir per Prancūzparkį (Konstantino Sirvydo skverą) arba iš Rotušės aikštės pusės patenkame į net kelis istorijos sluoksnius –  pirmųjų LDK spaustuvininkų bei stikladarių, žydų miesto ir geto –  turintį Stiklo kvartalą.

Stiklių gatvėje įsikūrusios, iššaukiančiais netikrų gėlių žiedų „kutais” pasipuošusios kavinės pavadinimas idealiai atitinka istorinį marketingą, kuris, regis,  net aplietas cukraus glazūra. Tai –  pati glamūriškiausia ir vizualiausia desertinė mano saldžiajame maršrute. Jos koncepciją visiškai užpildo minkštos masės pyragaičių pora –  vienas su karamele, kitas –  uogų skonio. Ar dar reikia rašyti, kokių legendinių įsimylėjėlių vardais jie pavadinti?

*„Italala Caffe”, Vokiečių 1. Iš Stiklių gatvės išeiname į Rotušę, o iš jos pasukame į Vokiečių gatvę. Ant kampo įsikūrusios kavinės „Italala Caffe” atmosferą apibūdinsiu jų pačių žodžiais –  simpatijos Italijai ir meilė rūšinei kavai. Ne visi skanumynai čia yra grynai itališkos kilmės, bet kepiniai ir kremiški desertai visada šviežūs, „tankaus”, ryškaus skonio, o jį pratęsia tokia pat –  kokybiška, intensyvi –  kava.

Kai kuriais skanėstais prekiaujama ir kitur, tačiau keli randami tik „Italala Caffee”. Labiausiai iš šios kavinės, gal net viso Senamiesčio saldumynų išsiskiria laimų pyragas: saldus sviestinių trupintų sausainių padas, o ant jo –  aukšta plaktos grietinėlės masė su kondensuotu pienu, kuriai stebuklingo lengvumo ir rūgštumo suteikia laimų sultys.

*„Džiugo sūris”, Aušros Vartų 3; Vilniaus 17. Šios kavinės taškų senojoje Vilniaus dalyje yra du. Einant mano saldžiuoju keliu, arčiau esanti –  prie Nacionalinės filharmonijos.

Man atrodo žavu, kad šio tinklo kavinės net ir desertuose siekia išlaikyti pagrindinį motyvą  –  sūrį. Savičiausi –  minkštučiai karameliniai skanėstai. Tiesa, jais prekiauja ir kai kurios kitos desertinės. Tortai – tiek tradiciniai,su daug skirtingų sluoksnių, tiek madingi, pavyzdžiui, su pistacijų kremu, yra ypatingi tuo, kad visų jų sudėtyje irgi yra brandinto kietojo „Džiugo” sūrio, nors nežinant ir sunku būtų tai atspėti. Man gardžiausi –  datulių tortas ir „Riešutų karalius”.

*„Pinavija”, Vilniaus 21. Tęsdami tortų ekskursiją, dabar turėtume per Vokiečių gatvę leistis žemyn į Vilniaus gatvę. Čia yra dar viena „Džiugo sūrio” kavinė, o visai netoli jos –  „Pinavija”. Ši akinamai šviesaus, balto kaip grietinėlė interjero kavinė atsidarė prieš maždaug dvylika metų. Tuo metu Vilniuje dar nebuvo kaip dabar tokios daugybės desertų viešpatijų.

Pamenu, su draugais juokaudavome, jog prašysime, kad atpjautų siūlo plonumo torto juostelę, nes kitaip neišsimokėsime. Tuo metu čia saldūs grožiai iš tikro buvo palyginti brangūs. Bet litui virtus euru, kainos tarsi susilygino, ir dabar jos beveik niekuo nesiskiria nuo kitų desertinių.

„Pinavijos” viršūne iš visų jos išjaustų kepinių išrinkčiau „Medaus” tortą. Labai drąsu tokią klasiką kepti, kai beveik visos kavinės jos turi, tačiau iš visų ragautų Vilniuje šis „Medučių” giminės atstovas yra efektingiausias –  galbūt dėl to, kad nepagailėta citrinos sulčių, o gal ir kažkokių kitų konditerinių burtų.

*„Kiras”, Totorių 7; Pylimo 21B.  Iš Vilniaus gatvės pro Gedimino prospektą arba Labdarių gatvę išsukame į Totorių gatvę. Vienas iš dviejų „Kirų” yra įsikūręs Totorių gatvėje mediniame, istoriškame name. Šios kavinės meniu – veganiškas. Pasirodo, ji pajėgi pritraukti įvairių kavinių mėgėjų, tereikia atrasti kažkokį slaptą jauką be galo skirtingų pažiūrų ir pomėgių žmonėms. Galbūt vienas iš tų jaukų yra gera rūšinė kava?

Be to, manyčiau, „Kiro” skanėstų sėkmė –  kad jie yra gaminami be sviesto, jis keičiamas kokosų ar kiti augalinės kilmės aliejais. Tokios – veganiškos – sudėties tortams neatsispiria ir tie, kurie įpratę laikytis dietų, ir, be abejo, skonio eksperimentatoriai.

Man topinis –  „Snickersas”, būtent toks, kokį siūlo „Kiras”. Maloniu karamelišku saldumu nustebinęs ir avinžirnių tortas, o iš gaivesnių dideliu atradimu tapo tiesiog burnoje tirpstantis, labai drėgnas, ne per saldus šaltalankių tortas.

*„Vegafe”, Totorių 3. „Vegafe” yra toje pačioje Totorių gatvės pusėje, tik dar arčiau Gedimino prospekto. Tai –  vegetariškų ir veganiškų patiekalų kavinė, o ne desertinė. Saldumynai joje sudaro tik nedidelę valgiaraščio dalį. Tačiau išskirčiau ją kaip unikalią vietą Vilniuje, kur yra charakteriu tradiciniams tortams nenusileidžiančių alternatyvų ir specifinių klasikos atmainų.

Pavyzdžiui, „Vegafe”, kaip ir dešimtys kitų maitinimo įstaigų, dažnai gali paisūlyti „Napoleoną”, bet čia „Napoleonas” yra vegetarinis, vadinasi, tešla –  be kiaušinių. Man skaniausi grietininiai tortai. Iš jų mėgstamiausias –  su bananais ir slyvomis. Bet čia atradau ir saldumyną, kuris būtų tarp geriausių nesaldžiųjų kategorijoje. Puikus pasirinkimas tiems, kam sacharozės –  jau iki soties. Tai –  veganinis kavos skonio tortas, perteptas abrikosų tyre.

*„Taste map”, Antakalnio 17; Čiurlionio 8. Tai –  geografiškai tolimiausias mano saldžiojo kelio taškas, ar iš centro suktume į Naujamiestį, ar  į Sapiegų parką Antakalnyje. „Taste map” taiko į visų kaprizus –  turi ir žaliavalgiškų skanėstų be cukraus anei miltų, pavyzdžiui, kokosinį javainį, turi ir labai vykusios, drėgnos veganinės bananų duonelės su saldžia glazūra, gali pasiūlyti ir labai nedietiškų pyragaičių bei tortų. Iš pastarųjų kaip klasiką ir madingas naujoves sujungiantis, labai sotus energijos šaltinis – „Momofuku” tortas su pistacijų ir citrinų kremu.

Straipsnį parengė Goda Juocevičiūtė

Nuotraukų autorė Vytautė Ribokaitė