Vilniaus paukščiai. Kas čiulba už mūsų lango?

2020 04 02 AsmenybėsVietos

Pavasaris – puikus metas pasidomėti aktyviausiais jo šaukliais. Kokių paukščių galime sutikti Vilniuje? Kieno giesmes galime išgirsti nė neišėjus iš namų, čia pat, pro savo langą? Apie viską papasakojo ornitologas Gediminas Petkus. Gediminas ne tik dirba Lietuvos ornitologų draugijoje, veda edukacinius užsiėmimus vaikams, bet ir sudaro ornitologinius takus bei fiksuoja paukščius vaizdo įrašuose. 

Gediminas Petkus

Miesto paukščiais daug kas pavadintu balandžius ar varnas. Kokie dar paukščiai gyvena Vilniuje, šalia mūsų? Gal miestuose skirtingų paukščių labai daug, tik mes jų nepastebim?

Paukščių įvairovė Vilniuje yra didelė. Virš 110 rūšių peri miesto ribose. Dar daugiau priskaičiuotumėm, jeigu įtrauktumėm praskrendančius ar laikinai apsistojančius paukščius. Tikrai daugelis pastebime karvelius, varninius paukščius, zyles ir žvirblius, nes jie kasdien sukiojasi mūsų aplinkoje visais metų laikais. Net ir varnėnai vis dažniau pastebimi žiemą. Vandens telkiniuose matysime gulbes nebyles, didžiąsias antis, klykuoles ir didžiuosius dančiasnapius. Bet jeigu pažiūrėtumėme atidžiau, atkreiptumėme dėmesį į jų balsus, pastebėtumėme, kad  tarp jų yra ir kiti paukščiai. Ypač pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje. Miesto paukščiai vadinami sinantropiniais paukščiais.

Mėlynoji zylė. Jan Meeus nuotr.

Turbūt miestuose gyvenantys paukščiai panašūs visoje Lietuvoje, bet gal yra kokių nors rūšių, gyvenančių išskirtinai Vilniaus regione?

Taip, galima pasakyti, kad nemažai jų yra miestų foninės rūšys. Išskirtinai Vilniuje galime pamatyti retesnių paukščių – didžiųjų dančiasnapių, vištvanagį (Vingio parke), namines pelėdas (Vingio parke, Kalnų parke, Verkių ir Pavilnių regioniniuose parkuose miesto ribose), žaliąją meletą, gausu vidutinių margųjų genių. Pilaitėje, ežerų nendrynuose galima išgirsti „baubiantį“ didįjį baublį ar pamatyti nendrių stiebais besikabarojantį ypač retą mažąjį baublį. Sodinės startos, dirvoniniai kalviukai dar nesenai buvo aptinkami toje pačioje Pilaitėje ar Zujūnuose. Juodasis gandras, didieji, baltieji garniai atskrenda maitintis prie Neries upės. Daugeliui užsieniečių paukščių stebėtojų tai – svajonių rūšys. Mes turime labai didelį pranašumą: upes, tvenkinius ir ežerus, net mažas pelkutes. Kuo įvairesnės buveinės mieste, tuo daugiau paukščių rūšių gyvena.

Ar miesto sparnuočiai skrenda žiemoti į šiltesnius kraštus? Kokias šalis apkeliavusių paukščių galime sutikti savo kieme ar parke?

Daugelis paukščių, nepaisant tinkamų sąlygų, pasitraukia Pietų link. Ne visi, bet didžioji dauguma varninių paukščių, žvirbliai, zylės, „batoninės“ antys ir gulbės lieka Vilniuje. Iš tiesų, Vilniuje gyvenančių paukščių geografija yra labai plati. Langinės kregždės, juodieji čiurliai, kurie nenutūpdami gali skraidyti 10 mėn. (miega padangėje), devynbalsės, pečialindos, lakštingalos, kielės pasiekia Centrinę Afriką ar net pietus. Liepsnelės, varnėnai žiemoja Vakarų Europoje. Gulbės nebylės, jei nepasilieka, skrenda žiemoti Baltijos jūros pakrantėse Danijoje, Vokietijoje. Kai kurie paukščiai atskrenda į miestą žiemoti. Tai – svibeliai iš Tundros, vandeniniai strazdai iš Skandinavijos.

Žalioji meleta. Phil Baum nuotr.

Smilginis strazdas. Gedimino Petkaus nuotr.

Kaip nutiko, kad būtent minėti balandžiai, varnos ar žvirbliai tapo tais paukščiais, kuriuos dažniausiai galime sutikti miestų aikštėse, gatvėse, namų balkonuose?

Manoma, kad daugelis paukščių tapo žmonių palydovais nuo pat senovės. Karveliai natūraliai ir dabar peri Viduržemio jūros pakrančių kalnuose, skardžiuose, klifuose. Jie net dabar mieliau tupinėja pastatų pastogėse. Varnėnai, manoma, išplito miestuose keliant inkilus. Anksčiau jie rinkdavosi genių iškaltus uoksus, dreves miškuose. Žvirbliai rasdami grūdų likučių taip pat puikiausiai prisitaikė prie žmogaus ir kartu su juo išplito po visą pasaulį. Dabar žvirbliai ypač prisitaikę. Prie restoranų, kavinių, turguje, lauko erdvėse jie randa maisto likučių. Naujoje Zelandijoje žvirbliai oro uostuose atsidaro net automatines duris priskrisdami prie daviklių, kad patektų į vidų ir išskristų lauk. Žmonių pastatai jiems tapo prieglobsčiu. Puikiausiai išnaudojamos pastatų ertmės, nišos, plyšiai.

Kaip istorijoje paukščiai prisitaikė prie urbanizacijos procesų? Nors miestuose ir stengiamasi išlaikyti žaliąsias zonas, puoselėti parkus, visgi dalis paukščių turbūt randa būdų kaip gyventi ir atokiau nuo žalumos?

Tie patys minėti žvirbliai, kur žalių plotų visai nėra (pavyzdžiui, Ilinojaus valstijoje, JAV), skrenda į stovėjimo aikšteles ir renka vabzdžius nuo automobilių grotelių. Labai tikiuosi, kad Vilnius ir toliau išliks viena žalesnių sostinių Europoje. Šiuo metu čia tikrai yra kur paukščiams gyventi ir maitintis. Svarbu nekirsti senų medžių, neiškirsti visų krūmynų parkuose, nes juose peri devynbalsės, liepsnelės ir kiti paukščiai. Per didelis įsikišimas paukščiams tikrai ne į gerą. Džiugu, kad statant naujus verslo centrus jau skiriamas dėmesys ir paukščiams – keliami inkilai pastogėse, ant stogų pelėsakaliams, dūminėms raudonuodegėms, čiurliams.

Net ir gyvenant mieste, rytais mus žadina paukščių čiulbesys. Kokių paukščių giesmes galime atpažinti už savo lango? Šiuo laikotarpiu daug kas lieka dirbti namie, tad galės ramiau ir atidžiau įsiklausyti.

Jau nuo pat sausio pradžios, jeigu tik palepina saulė, girdime didžiąsias (klausyti) ir mėlynąsias zyles. Pavasario rytais mus pasitinka begalės garsų. Kol neprasideda kamščiai, mes girdime tas pačias zyles, tik žymiai intensyviau. Prie jų prisideda pilkųjų varnų kurkavimas, ypač gerai girdimas vonioje per ventiliacijos sistemas, nes varnos tupia ant jų at stogų. Balandžio pradžioje be zylių girdime nuostabią liepsnelės (klausyti) ir juodojo strazdo (klausyti) giesmelę. Tikra atgaiva. Šie paukščiai, ypač strazdas, nevengia ir vėlai vakare ar net naktimis čiulbėti. Varnėnas (klausyti) apsimeta kitais paukščiais ir prie inkilo kviečia pateles. Kikilis gan įkyriai primena, kad jis – gausiausias  Lietuvoje. Jam nenusileidžia čirškiantys žvirbliai (klausyti). Kai grįžta dūminės raudonuodegės (klausyti) iš Afrikos jos iš karto praneša šią žinią tūpdamos ant balkonų turėklų ar stogų viršaus. Jos yra tikrieji žadintuvai, nes mes tuo laiku miegame su pravertais langais.

Liepsnelė. Andre Alexander nuotr.

Kokia pagalba rekomenduotum užsiimti miesto gyventojams, norintiems padėti aplink gyvenantiems sparnuotiems draugams?

Kelti inkilus, ypač miegamuosiuose rajonuose. Visuose inkiluose, kuriuos kėlėme miesto centre, apsigyveno paukščiai. Čia pavyzdį rodo Lietuvos ornitologų draugija, Vilniaus pilių kultūrinio rezervato direkcija, Všį „Vilniaus miesto parkai“. Prie Vilnelės iškeltuose didžiuosiuose inkiluose šiais metais jau perėjo naminė pelėda, po jos tame pačiame inkile kuriasi klykuolė, o kituose inkiluose įsikūrė ir jau kiaušinius deda retieji didieji dančiasnapiai.

Kur Vilniuje geriausios vietos paukščių stebėjimui?

Geriausia stebėti Vingio parke, Verkių ir Pavilnių regioniniuose parkuose, Kalnų parke. Galima susidėlioti gerą maršrutą Buivydiškėse ir Pilaitės mikrorajone. Svarbu tai daryti kuo anksčiau ryte. Idealu – saulei patekant.

Gediminai, ornitologai turbūt visais paukščiais domisi vienodai, bet galbūt turi savo mėgstamiausią? Kuo jis ypatingas?

Neturiu favorito, bet savo aukštu intelektu stebina pilkosios varnos. Varnos puikiausiai atsidaro indelius, išgliaudo riešutus, mėtydamos juos ant žemės kol skils. Žaidžia su vaikų žaislais, pavyzdžiui, spardo kamuolius ar iš dangtelių pasidaro snieglentes ir čiuožinėja nuožulniais stogais. Jos turi ypač stiprų motinišką instinktą, nepalieka jauniklių net iškritusių iš lizdų. Tik tiek, kad gana plėšrios ir plešia smulkesnių paukščių lizdus.

Naminė palėda. Hans Veth nuotr.

Skrendančius virš galvos mieste galime pamatyti ne tik paukščius. Kaip čia sekasi gyventi šikšnosparniams? Žinome, kad Vilniuje jie turi ypatingas vietas žiemojimui.

Taip, jie žiemoja Antakalnio bunkeriuose, Verkių regioniniame parke, miesto bažnyčiose, senų pastatų rūsiuose. Vasarą dauguma veisiasi drevėse, iškeltuose inkiluose, pastogėse. Tymo turgaus kūdros – puiki vieta vakare stebėti juos vasarą. Taip pat smagi vieta, kur Vilnelė įteka į Nerį. Labai nedaug teko prisidėti prie jų stebėjimo, registravimo su specialiais detektoriais, registruojant mūsų mieste. Patirtis bus neapsakoma. Labai įdomūs žvėreliai.

Lietuvos ornitologų draugijos naujienas galite sekti www.birdlife.lt, Gedimino Petkaus sudarytus ornitologinius takus rasite čia, o paukščius užfiksuotus vaizdo įrašuose – Gedimino „Youtube“ kanale.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.