Prieš 20 metų čia vyko geriausi vakarėliai

Pirmųjų nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gyvų muzikos klubų bei barų istorija Vilniuje verta gal net atskiros knygos. Ji ne tik iliustruoja to meto realijas, bet ir atskleidžia kiek pamirštą idealizmo ir nuoširdumo persmelktą tuomečio žmogaus veidą. Ką 90-ųjų sandūroje reiškė pradėti verslą pramogų srityje? Kur linksminosi tuometės subkultūros, jaunimas ir bohema? Leiskitės į kelionę laiko mašina per ryškiausias to meto muzikines erdves. Iš daugybės šiuo metu jau šypseną keliančių epizodų atsivers dar visai neseniai pulsavusio naktinio Vilniaus vaizdas.

Visa ko pradžia – pravertas „Langas“ (1992–1997 m.?)

„Ateinu į „Langą“, randu savo chebrą“, – repuoja Marius Berenis-Tru Sabaka, jam antrina Linas Karalius-Ezopas: „O barmenas šiandien geras – įpila už dyką.“ Ne veltui „Žas“ dainoje „Man gerai“ mini būtent šio klubo pavadinimą. 1992 m. rudenį grupės „Antis“ kompozitoriaus ir meno vadovo Petro Ubarto-Sniegiaus apleistoje Sportininkų namų salėje surengto neįprasto jaunų grupių muzikos vakarėlio rezultatas – pirmasis gyvos muzikos klubas Lietuvoje. Pavadinimą iš gretimai buvusios galerijos pasiskolinę ir šūkiu ,,Lakštingala negali nečiulbėti“ apsiginklavę klubo valdytojai greitai sulaukė aplinkinių dėmesio – „Langas“ oficialiai tapo mėgstamu žymių dainininkų, muzikantų ir šou verslo atstovų traukos centru. 

Klubo „Langas“  gimtadienyje koncertuoja grupė „Naktinės personos“ . Miryam Egle HaMagdalit nuotr.

Nėrius Pečiūra prisimena, kad, nepaisant garsaus vardo, klubas stebino savo paprastu ir kukliu interjeru: „Tai buvo viena gana nemaža, skliautuota, senoviška salė, nedidelė scena, ..<>.. paprasčiausios kėdės ir stalai.“ Amžininkai pasakoja, kad ir patys renginiai nė iš tolo nepriminė šiuolaikinių prabanga blizgančių vakarėlių. Pavyzdžiui, Vytauto Kernagio ir Dainos teatro pirmosios kompaktinės plokštelės ,,Abėcėlė“ pristatymo metu 1993 m. gruodį maistas svečiams buvo patiekiamas ant laikraščių, o patį vaišių racioną sudarė duona, agurkai, sūris ir degtinė.

Maištaujantis „Bombiakas“ (1996 – 2004 m.?)

Keliamės į 1996 m., į Antakalnyje esantį Žalianamį, kur repetavo Vilniaus pankai, grupės „Erkė maiše“, „SKAT“, „Punktas“ (vėliau pasivadinusi – „Armatūra“). Į repeticijas paklausyti muzikos rinkdavosi grupių draugai ir punk subkultūrai neabejingas jaunimas. Vieną dieną patalpas tenka apleisti ir pankai pradeda ieškoti naujos vietos saviraiškai. Taip jų akiratyje atsiranda 100 kv. m bombų slėptuvė, apsupta vienuolyno ir vidurinės mokyklos. Ten įkuriamas pirmasis Vilniaus pogrindinės muzikos klubas „Bombiakas“, suvienijęs ne tik pankų, bet ir metalistų, depešų, gotų subkultūras.

„Bombiaką“ savomis rankomis įrengė ir juo rūpinosi įkūrėjai. Iš pradžių jis veikė nelegaliai, tad į renginius dažnai užsukdavo policijos pareigūnai, tiesa, ne muzikos paklausyti. Po vieno tokio susidūrimo suimami visi klubo lankytojai, tad apsisprendžiama kreiptis į savivaldybę, kad klubas būtų įformintas teisiškai. Pankams pasiseka: surinkę apie 300 parašų jie gavo ne tik leidimą patalpoms, bet ir finansavimą komunalinėms paslaugoms apmokėti.

Įėjimas į „Bombiako“ rūsį. Ant vėdinimo bokštelio likęs mėgėjiškas tagas su klubo pavadinimu. Agnės Katmandu nuotr.

„Bombiakas“ savo laiku sukviesdavo ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos subkultūrų atstovus. Ant jo scenos lipo tokios grupės kaip „Dr. Green“, „Skylė“, „Requiem“, „Tai Ką“, „Turboreanimacija“, „Toro Bravo“ ir kt. Garsesnių grupių koncertai visada reikšdavo anšlagą. Kaip pasakoja grupės „Turboreanimacija“ vokalistas Kastytis Minkauskas: ,,Susirinkdavo tiek žmonių, kad kvėpuoti nebuvo kuo.“

Klubo įkūrėjai prisimena, kad naktis „Bombiake“ dažnam lankytojui trukdavo 72 valandas, mat užsukę penktadienio vakare žmonės pradėdavo skirstytis tik sekmadienio naktį. Klubo veikla neapsiribodavo vien koncertais. Sekmadieniais ten dažniausiai vykdavo įvairaus pobūdžio turgeliai, veikė minimali sporto salė, buvo biliardo stalas, leistas naujienlaiškis „Bombiakas news“.

Kaip „Muzikinis angaras“ norėjo tapti pasaulio centru (1997–2002 m.)

1997 m. spalio 2 d. J. Jasinskio gatvėje dunda žemė, barška langai, girdisi besibūriuojančių žmonių riksmai. Šitaip triukšmingai atidarymo proga lankytojus pasitiko vienas prabangiausių to laikotarpio klubų „Muzikinis angaras“. Optimistiškai nusiteikęs jo savininkas Žilvinas Žvagulis vakarą pradėjo šūkiu „Ir Vasiukai gali tapti pasaulio centru!“, cituodamas legendinio kombinatoriaus Ostapo Benderio kalbą. 

N. Pečiūra prisimena, kad ekonominė situacija seno angaro patalpose įsikūrusiam klubui buvo palanki: klestėjo muzikos įrašų pardavimas, sklandė idėja apie galimą lietuviško MTV analogo atsiradimą. Ambicijos ir dideli užmojai suburti aplink save visą šou biznį tuo metu atrodė ranka pasiekiami. Pagal pirminę idėją dviaukštėje, 600–700 žmonių talpinančioje erdvėje kas vakarą turėjo vykti teminiai vakarai: antradieniai skirti džiazo muzikai, trečiadieniai – kantri mėgėjams, ketvirtadieniai – šokiams, o penktadieniai ir šeštadieniai – gyvai grojančioms grupėms.

Įdomu pažymėti, kad klubas lankytojus kasdien priimdavo nuo 10 val. ryto. Kokiomis atrakcijomis „Muzikinis angaras“ viliojo prašalaičius šviesiuoju paros metu? Viršutiniame aukšte stovėjo biliardo stalas ir žaidimų automatai (šaltiniai teigia, kad neįvardyti asmenys vienu metu sugebėjo pralošti net 40 tūkst. Lt). Klube veikianti virtuvė galėjo pasiūlyti gana platų maisto racioną su iškalbingais pavadinimais: nuo ,,Kiaulienos šiam pasauly“, kurią ant tikros ugnies kepa pats Gytis, iki ,,ŽAS koldūnų“, kepsnio „Tangomanija“ ar kepto sūrio su garnyru „Pavasariniai žiedai“.

Tačiau, ko gero, didžiausia ir egzotiškiausia pramoga, kuria dieną užsukęs prašalaitis galėjo pasimėgauti, – galimybė prisijungti prie visą pasaulį neseniai apraizgiusio interneto voratinklio. „Muzikinis angaras“ skelbėsi atidaręs pirmąją interneto kavinę Lietuvoje. Šiandien savaime suprantamas dalykas tuo metu atrodė lyg fantastinio filmo siužetas. Nori pabendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio IRC tinkle? O galbūt esi girdėjęs apie ,,Lithuania online“ ir nori apsilankyti kokioje nors neseniai atidaryto lietuviško puslapio „svečių knygoje“, kad parašytum: ,,Pirmas!“? Toks malonumas kainavo 15 Lt / val. Jeigu po nakties linksmybių klaviatūra rinkti raides drebėdavo rankos arba apskritai būdavo neaišku, nuo ko pradėti, „Muzikinis angaras“ siūlydavo „darbo kompiuteriu su instruktoriumi“ paslaugą. Toks džiaugsmas kainavo viso labo 25 Lt / val. Deja, milijonų klubo savininkams sukaupti nepavyko, todėl 2002 m. liepos pradžioje įvyko paskutinis klubo vakarėlis, kuriame „laidotuvių muzikanto“ vaidmenį atliko Aleksandras Makejevas. 

Pasidaryk pats klubą… ,,GreenClub“! (1998–2006 m.)

1998 m. muzikos žurnale „Ausis“ rašoma, kad ska-punk stiliaus grupė „Dr. Green“ pristatė savo debiutinį albumą „Ska’n’go“. Koncertas vyko „visiškai slaptame sostinės klube“, jame dalyvavo ne tik pankai ir rastamanai, tačiau minioje pasitaikė ir vienas kitas kostiumuotas veidas. Tas paslaptimi apipintas klubas yra ne kas kita, kaip tos pačios grupės „Dr. Green“ kūdikis – „GreenClub“, savo veiklą pradėjęs buvusiuose geležinkeliečių rūmuose. Šiandien čia galima rasti gyvai grojančių grupių repeticijų patalpas, kurios ribojasi su pogrindiniu klubu „XI20“, kitaip žinomu „Supuvusios skylės“ pavadinimu.

Kartais dėl savo muzikinės estetikos su grupe „Bix“ lyginti „Dr. Green“ per 12 metų gyvavimo laikotarpį tapo vienu įtakingiausių XX–XXI a. sandūroje veikusių lietuviško pogrindžio reiškinių. D.I.Y (angl. do it yourself; liet. pasidaryk pats) idėjoms ištikimi vyrukai organizavo gamtos švarą puoselėjančius open air jam festivalius ,,Darom“, įrašė keletą studijinių albumų, išmaišė didžiąją Europos dalį, sugrojo beveik 300 koncertų. „Dr. Green“ teigia, kad mintis panašiai mąstančius žmones suburti į vieną erdvę kilo būtent vienos išvykos metu, pasirodant Sankt Peterburgo klube „Fish Fabrique“, kuris buvo įrengtas didžiulio stalinistinio pastato skvote. 

„GreenClub“ įrengimo darbai, kaip ir galima įtarti, buvo atliekami pačių muzikantų rankomis. Teko išvežti nemažą kiekį patalpose rastų senų dekoracijų, kitų šiukšlių. Iš atliekų buvo sukaltas pirmasis baras, mini scena, iškloti kilimai, atnešti atmosferai sukurti reikalingi atributai. Pradžioje 100 klausytojų turėjęs talpinti „Žaliasis“ ilgainiui į koncertus sutraukdavo 300–400 asmenų minią. Rūsyje veikė nuolat tobulinama koncertų salė, viršuje – poilsio zona, o sekmadieniais būdavo atidaroma veganiško maisto kavinukė su nedidele biblioteka.

„Dr. Green“ pripažįsta, kad klubas padarė įtaką jų pasaulėžiūrai, mat patiems teko rūpintis jo puoselėjimu ir daug ko išmokti: bosistui buvo patikėta apsauga prie įėjimo, gitaristas rengė daugumos plakatų, skrajučių dizainą, o kartu atliko įgarsintojo pareigas, būgnininkas, padėjęs lazdeles į šalį, stodavo už baro, o po pagrindinės vakaro dalies koncertų – prie DJ pulto. Ilgainiui į kolektyvą jungėsi kitų grupių nariai ar draugai, tad nebuvo srities, kurioje trūktų jėgos. Skirtingas veiklas suderinti ne visada buvo lengva.

„GreenClub“ logotipo likučiai „Menų spaustuvės“ kieme (Šiltadaržio g. 6). Agnės Katmandu nuotr.

2003 m. pastate įvyksta gaisras, kurio metu sudega visa aparatūra ir instrumentai. Kaip teigė patys lankytojai, po šio įvykio iš originalaus „GreenClub“ liko tik gražūs prisiminimai. Magiška vietos aura buvo prarasta negrįžtamai. Nors klubas užuovėją rado ,,Menų spaustuvės“ kiemelyje esančiose patalpose, dėl sunkios finansų situacijos 2006 m. pradžioje ištikimiausiems lankytojams surengė paskutinį koncertą. 

Tebestovi dar vis… „Bix“ baras (1995–dabar)

„Bix“ (šiaulietiškai biks – nuorūka) – viena pirmųjų lietuviško roko grupių, ištrūkusių į Vakarus pro geležinę uždangą. Neperdedant galima sakyti, kad grupė gyveno tikrą rokenrolišką gyvenimą. Iki šiol sklando įvairių istorijų apie koncertą Vakarų Vokietijoje, kurio metu juos apšildė dar neišpopuliarėjusi „Nirvana“, „Virgin records“ siūlytą leidybinį kontraktą, galėjusį atverti galimybių JAV auditorijai, Kanuose gautą apdovanojimą už geriausią scenarijų klipui „Pressure“ ir t. t.

Karjeros apogėjuje grupė buvo reti svečiai savo gimtinėje, tad iš užsienio parsivežę idėjų, kaip turi atrodyti tikras roko baras, 1995 m. atidarė savo vardo ambasadą pavadinimu „Bix baras“. Dėl savo išskirtinės koncepcijos ir konkurencijos stygiaus baras jau tais pačiais metais buvo pripažintas geriausiu mieste. Į jį pradėjo plūsti ne tik grupės gerbėjai, bet ir vietinis jaunimas, studentai ar net solidesnė publika, grįžtanti iš šalimais įsikūrusio Jaunimo dramos teatro spektaklių. Žinoma, lankytojai turėjo pakratyti pinigines, nes, pasak menančių, bokalas importinio alaus kainavo iki 11 Lt, o lietuviško – 6,90 Lt. Tuomečiais bankų griūties laikais tai sudarė 1/30 vidutinio statistinio piliečio atlyginimo.

Veiklą pradėjęs nuo vieno aukšto su scena bei keletu staliukų, per keletą metų baras išsiplėtė į rūsį su šokių aikštele bei antrą aukštą, kuriame lankytojai galėjo žaisti biliardą. Baro savininkai atvirauja, kad verslo turėjo mokytis nuo nulio, o pradžioje net nemokėjo padaryti arbatos ar kavos. Pirmaisiais metais nuo skylančių stiklų siautulio baro sienas saugojo tamsinti langai ir storu vatos sluoksniu išklotos langinės, o legendinį „Bix“ bosistą Skirmantą „Skirma“ Gibavičių buvo galima sutikti besisukantį virtuvėje. 

Išskirtinis baro bruožas – tai paties „Bix“ lyderio Sauliaus Urbanavičiaus-Samo sukurtas dizainas, dvelkiantis chuliganiška roko ir veik laiką pralenkusia hipsteriškos gyvensenos dvasia: durų liukas iš skalbimo mašinos centrifugos, suolai išrauti iš traukinio vagonų, sienos ir lubos aplipdytos įvairiais buityje randamais objektais. Stebina ir tai, kad baro interjeras visiškai nepakitęs iki šių laikų, tad lankytojai turi neįkainojamą progą patirti autentišką laukinių 90-ųjų dvasią. Pakanka žvilgsniu perbėgti per sienas, ant kurių kabo nuotraukos iš grupės gyvenimo, užkliūti už aštresnių kampų ar iš pažiūros visiškai chaotiškų spalvų ar detalių.

Feniksas, pakilęs iš pelenų, – „Brodvėjus“ (1999–dabar)

Vilniaus fenomenu pramintas ir 20-uosius metus skaičiuojantis „Brodvėjus“ duris atvėrė 1999 m. Ilgus metus būtent „Brodvėjus“ yra vienas iš svarbiausių gyvos muzikos klubų Vilniuje, sugebėjusių atsilaikyti net prieš fonogramų kulto apogėjaus paženklintą XXI a. pradžią. Ne veltui klubo pavadinimas kuria aliuziją į vieną garsiausių Niujorko gatvių, garsėjančių savo bohemiška dvasia. Tik įžengęs į barą pasijunti savas, nesunkiai gali rasti vietą viename iš dviejų airiško pub’o interjerą atkartojančių aukštų. Įsijausti į muzika pulsuojančią atmosferą padeda įvairių jau legendomis tapusių muzikantų nuotraukos, pastelinės spalvos ir į sienas nenuvalomai įsiskverbusi čia grojusių bei besilinksminusių žiūrovų energija.

Baro ilgaamžiškumą galima palyginti su Feniksu, nuolat pakylančiu iš pelenų. Jau folkloru yra tapusios istorijos apie čia vykusius gaisrus, kurių, pasak šaltinių, čia buvo net keturi (2003 m., dukart 2009 m. ir 2013 m.). Pirmojo gaisro metinių proga buvo surengta šventė, kuriame grupė „Bacefalai Boney M“ dainos „Brown Girl in the Ring“ motyvais dainavo „Sudegė Brodvėjus – ša la la la“, o tarp publikos šmėžavo ugniagesiai gelbėtojai. Tačiau kiti susidūrimai su ugnimi klubui nebuvo tokie linksmi – pasigirsta kaltinimų dėl galimo tyčinio padegimo. Pastarojo gaisro autorystę galima priskirti rokenroliškai dvasiai, mat baro lubos liepsnojo nuo tuo metu grojusios sunkiojo roko grupės SBS (Spicy Bit of Scandal) scenografinių sprendimų.

Klubas visada turėjo ambicijų lygiuotis į platesnį formatą. Daugelis pamena „Bravo“ arba „Radiocentro“ muzikinius apdovanojimus. Tačiau, ar kas žino, kad pirmus penkerius gyvavimo metus „Brodvėjaus“ savininkai gimtadienio proga taip pat rengė apdovanojimus, skirtus ryškiausiems to meto muzikos atlikėjams pagerbti. Nominantus ir nugalėtojus rinko speciali komisija, o pačią ceremoniją ne kartą filmavo nacionalinė televizija. Į šalį žengiant muzikinių talentų paieškų šou madai, baras nusprendė neatsilikti ir organizavo konkursą „Broadway star“, kuriame savo pirmuosius žingsnius žengė daugelis šiuo metu žinomų grupių bei atlikėjų – „Jama & W“, „Garbanotas“ ir t. t.

Klubų adresai:

„Langas“, Ašmenos g. 8

„Bombiakas“, Smėlio g. 33

„Muzikinis angaras“, J. Jasinskio g. 14

„GreenClub“, Kauno g. 5

„Bix“, Etmonų g. 6

„Brodvėjus“, Vokiečių g. 4 ir Mėsinių g. 4 kampas

Teksto autorius – Matas Mulevičius. Tekstas pirmą kartą pasirodė Neakivaizdinio Vilniaus žurnale.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.