Stotis

1852–1862 m. nuo Peterburgo iki Varšuvos buvo nutiestas daugiau nei 1 000 km ilgio geležinkelis, turėjęs sujungti Rusijos imperijos sostinę su Centrine Europa. Strateginė linija nusidriekė ir per Vilnių, mieste iškilo didelis stoties pastatų ansamblis, piečiau bėgių ėmė formuotis Naujojo Pasaulio (vėliau tapusio Naujininkais) priemiestis, o šiauriau – ir šiandien dalį formų išlaikiusi stoties aikštė. Geležinkelio stotis išsyk tapo naujaisiais miesto vartais, mat garvežiais į Vilnių tikslingai ar tik tranzitu į Vakarus ėmė keliauti vis daugiau svečių. Iki Antrojo pasaulinio karo atvykėlius pasitikdavo puošnus istorizmo architektūros keleivių rūmų pastatas. 1945 m. stotyje įvyko avarija – susidūrė sprogmenų prikrauti sąstatai, o remiantis atsiminimais, incidento pasekmes pajuto net šnipiškiečiai – toks galingas sprogimas driokstelėjo. Po Antrojo pasaulinio karo rekonstruotas keleivių rūmų pastatas įgavo tam laikotarpiui būdingų stalinizmo bruožų. Išsamiau su geležinkelių istorija mūsų šalyje galima susipažinti apsilankius tame pačiame pastate įsikūrusiame Geležinkelių muziejuje, kuris, be vidaus, turi ir lauko ekspoziciją.

Bare „Peronas“ stovintis „Tonis Soprano“ – Donato Jankausko (dar žinomas slapyvardžiu Duonis) skulptūra. Ji buvo sukurta 2009 metais, kuomet Vilnius mėgavosi Europos kultūros sostinės titulu. Tuo pačiu 2009-ieji buvo ekonomines krizės šalyje pikas. Atsirado ji Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje, kaip kultūros sostinės projekto „Skulptūra viešojoje erdvėje“ programos dalis. „Sopranų“ serialo figūra, dėl staiga apkarpyto projekto biudžeto tuomet buvo pristatyta pusantro metro žemesnė (~4m aukščio) nei ji yra šiandien. Tonis Soprano buvo be kojų – įleistas iki pat kelių į muziejaus kiemelio veją. Skulptūra lankėsi Druskininkuose, Klaipėdoje, pabuvojo ant Palangos tilto, kur savo skvarbiu žvilgsniu pasitikdavo vasarotojus bei palydėdavo saulę Baltijos jūroje. Taip pat buvo iškeliavusi ir į Vienos meno mugę.

Algirdo gatvės skvere apsigyvenę du sniego žmonės – menininko Tomo Daukšos kūrinys. Skulptūrinė grupė pavadinimu „Nauja karta“ yra Vilniaus miesto savivaldybės programos „Kuriu Vilnių” dalis. Du įspūdingo dydžio sniego žmonės – menininko keletą metų vykdomo meninio projekto dalis. Jo metu sukurtos sniego žmonių figūrėlės jau gerai pažįstamos ne tik galerijų lankytojams Lietuvoje, bet ir tarptautinėje meno scenoje. Skulptūrose kuriamos įvairios situacijos iš sniego žmonių kasdienybės, atskleidžiančios vis daugiau duomenų apie jų kasdienius užsiėmimus, apeigas, šeimyninius ryšius, bendruomeninę hierarchiją, tarpusavio komunikaciją ir kt. gyvenimo detales. Iš užuominų ir fragmentų susikurti savas istorijas apie paslaptingųjų sniego žmonių gyvenimą skatinami ir žiūrovai.

Šios Naujamiesčio skulptūros – pirmasis menininko darbas viešojoje erdvėje.

2015 m. fotomenininko Sauliaus Paukščio ir jo bendraminčių iniciatyva buvo atidengtas paminklas garsiajam „bitlui“ Johnui Lennonui. Britų muzikos legenda niekada nėra lankęsis Lietuvoje, tačiau autoriai labiau siekė parodyti Vilnių kaip pasaulinius simbolius priimantį, kosmopolitišką miestą, be to, sukurti naujus traukos taškus už senamiesčio ribų. Svarbi ir „The Beatles“ įtaka laisvės troškusiam vietos jaunimui sovietmečiu. Lennoną pasirinkta vaizduoti tokį, kokį jį kartą yra nufotografavęs artimas „bitlų“ bičiulis fotografas R. Whitakeris – su akį dengiančia gėle. Sakoma, kad ją palietus išsipildo norai. Pabandykite! Beje, 1996 m. iškilęs paminklas amerikiečių muzikantui Frankui Zappa K. Kalinausko gatvėje – irgi S. Paukščio idėja.

Nuo 1981 m. skulptorius Mindaugas Navakas kūrė grafikos albumus – „Vilniaus sąsiuvinius“, kuriuose vaizdavo monumentaliausius sovietinio Vilniaus pastatus su primontuotais milžiniškų skulptūrų modeliais. 1994 m. vieną sumanymą pavyko realizuoti – ant buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono buvo primontuotas didžiulis geležinis kablys. Šie rūmai 1957 m. pastatyti pagal tipinį „kultūrnamių“ projektą, pritaikytą daugybėje Sovietų Sąjungos miestų. Praeityje pastate vykdavo įvairūs renginiai, šokių vakarai, tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pastatas išsyk transformavosi į savotišką alternatyvaus meno ir subkultūrų meką – čia atidaryta viena pirmųjų neinstitucinių galerijų, vyko pogrindiniai ska ir punk koncertai. Panašią dvasią „Kablys“ išlaikęs ir šiandien – jame veikia muzikos klubas, riedlenčių parkas, baras, svečių namai.

Nuo 1997 m. iki savo mirties 2007 m. netoli esančiame Aguonų g. 15 name gyveno rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Tuščią aikštelę šalia jos namų 2008 m. nuspręsta pavadinti Jurgos skveru, o dar po metų skulptorė Ksenija Jaroševaitė pastatė skulptūrą „Katinas“. Vaizduoti šį gyvūną nuspręsta todėl, kad katinas pasirodydavo beveik kiekviename rašytojos kūrinyje, be to, ji pati turėjo augintinę, vardu Lūšis. K. Jaroševaitė specialiai pavaizdavo katiną mielą, minkštų formų, net šiek tiek komišką norėdama, kad jis skverui suteiktų jaukumo. Akmuo, iš kurio pagamintas kūrinys, – lietuviškas. Jis buvo rastas buvusiame Arvydiškių karjere prie Kurtuvėnų.

1911-1912 metais pastatytas namas įvardijamas kaip namas, turintis vieną seniausių liftų Vilniuje. Šis šešiaaukštis moderno stilistikos namas buvo statytas patalpų ir butų nuomai. Jo savininkė miestietė Chaja Kremer užsakė projektą pas architektą Antoną Filipovičių-Duboviką (1865-1930). Chajos Kremer name buvo du liftai, o fasadas išsiskyrė kampiniu erkeriu, bokšteliais. Iki 1940 m. šiame pastate butus nuomavosi turtingi miestiečiai, tais metais jis buvo nacionalizuotas ir po metų, 1941, dauguma jo gyventojų pateko į Vilniaus getą. Dabar senose liftų šachtose važinėja nauji liftai.

Šiame name būsimasis Rusijos vidaus reikalų ministras ir Ministrų Tarybos pirmininkas, praleido savo vaikystę. Piotras Arkadijevičius Stolypinas (1862-1911m.) išgarsėjo jo vardą gavusia žemės ūkio reforma, kuri sudarė galimybę valstiečiams persikelti į vienkiemius.

1911 m. P. A. Stolypinas įsteigė žemės ūkio mokyklą Dotnuvoje, kuri 1923 m. tapo Žemės ūkio akademija, o 1945 m. buvo perkelta į Kauną.

P. A. Stolypinas buvo vienas didžiausių naujųjų laikų Rusijos reformatorių. Tačiau dėl vykdomų reformų turėjo ir daugybę priešų, kurie nuolat stengėsi pašalinti jį iš kelio. Vienuoliktasis pasikėsinimas į jo gyvybę buvo lemtingas.

Kęstučio Musteikio sukurta atminimo lenta Piotrui Stolypinui ant namo sienos buvo atidengta 2009 metais

Vilnius kadaise yra turėjęs gerokai per 100 žydų maldos namų, tačiau šiandien veikia tik viena choralinė sinagoga Pylimo g. Naujam gyvenimui prikeliamas pastatas Gėlių gatvėje – taip pat buvusi judėjų šventykla, viena iš aštuonių išlikusių Vilniuje, dar žinoma kaip Zavelio sinagoga. 1817–1818 m. Zavelis Germaize ir Davidas Levinsonas pastatė mūrinę šventyklą, kuri pakeitė anksčiau buvusią, bet sudegusią medinę. Zavelio sinagoga netrukus tapo viena svarbiausių Vilniuje, tarpukariu joje nuolat meldėsi apie 200 tikinčiųjų. Sinagoga taip pat turėjo namą Sodų g. 5, kuris kaupė pajamas jai išlaikyti. Šventykla veikė iki 1940 m., sovietmečiu joje įrengta sandėlių, butų, kepykla, nuo 1990 m. pastatas buvo apleistas, tačiau 2014 m. prasidėjo tyrimai ir restauracija – pastatas nuolat gražėja.

Prekyvietė šioje vietoje buvo nuo XV a. – čia prekiauta gyvuliais, maisto ir buities prekėmis, prigijo Javų turgaus vardas. Tačiau XX a. pr. buvo jaučiamas modernios, griežtesnius sanitarinius reikalavimus atitinkančios turgavietės poreikis, todėl pasitelkus architektą V. Michnevičių 1904–1906 m. buvo pastatytas naujas istorizmo stiliaus pastatas. Įdomu, kad iš pradžių prekyvietė vadinta tiesiog „turgaus eilėmis“, o Halės vardą įtvirtino Pirmojo pasaulinio karo metais mieste šeimininkavę vokiečiai (halės terminas Europoje bendrai vartotas didžiuliams dengtiems komerciniams pastatams įvardyti). Dar ne taip seniai prie stoties esanti turgavietė buvo vadinama viena pavojingiausių miesto „talkučkių“, o dabar tai visavertis komercinis centras, kuriame galima rasti visko nuo kiniškų niekučių iki gėrybių iš ekologinių ūkių, o išvargus nuo įvairovės čia pat turguje galima paskanauti gurmaniškų patiekalų. Pastaruoju metu Halė atgyja net naktį – savaitgaliais čia duris atveria naktinis baras.