XVIII a. Vilnius – lyg feniksas iš pelenų

„Apsaugok mus, Viešpatie, nuo karo, maro ir bado“, – meldė senovės lietuviai. XVIII amžius Lietuvai atnešė daugybę negandų – 1700 m. prasidėjo Šiaurės karas su švedais.

Šimtmetis baigėsi Abiejų Tautų Respublikų padalijimais, kurie panaikino valstybingumo likučius, ir Lietuvą okupavo Rusijos imperija. O laikotarpiu tarp šių dviejų karų šalį ir jos sostinę dar niokojo ir badas, maras ir gaisrai. Tačiau po negandų visada sušvinta šviesos spindulėlis. XVIII amžių galima laikyti ir Vilniaus kultūrinio pakilimo amžiumi – tuo metu Vilnius buvo vienas didžiausių Vidurio Europos miestų.

Čia gyveno ir dirbo garsiausi Europos mokslininkai, po gaisrų Vilnius įgavo naują, šiandien mums jau gerai pažįstamą, savo veidą, žydėjo pirmasis Vilniaus universiteto botanikos sodas, miesto gyventojai mėgavosi muzika ir naujais spektakliais. Mokslininkai iš naujosios observatorijos dairėsi į žvaigždes, o netoliese gyvenęs Vilniaus Gaonas miestą išgarsino kaip Lietuvos Jeruzalę. XVIII a. Vilniaus gyventojai domėjosi ir sekė atradimais Europoje ir Apšvietos epochos idėjomis, padėjusiomis pamatą ne tik šiuolaikiniam miestui, bet ir valstybei. Juk Vilnius gali didžiuotis čia sukurta pirmąja Europoje rašytine Konstitucija, pirmąja Europoje pasaulietine švietimo ministerija. Tad net didžiosios negandos netrukdė miestui sužibėti.

Atraskite didžiuosius to laikmečio Vilniaus laimėjimus, susipažinkite su mieste gyvenusiais šviesuliais ir įsitikinsite, kad XVIII amžiaus Vilnius buvo lyg iš pelenų pakilęs feniksas.

Ką sužinosi/pamatysi šiame maršrute?

  • Kada ir kur atsirado pirmasis Vilniaus botanikos sodas?
  • Kur gyveno vienas garsiausių Vilniaus architektų Laurynas Stuoka Gucevičius?
  • Kodėl Vilnius buvo vadinamas Jeruzale?
  • Kada atvėrė duris pirmasis Vilniaus miesto teatras?

Maršruto žemėlapis

1. Didieji gaisrai

XVIII amžiuje daugelis Vilniaus pastatų dar buvo mediniai, sustatyti tankiai, tad kai 1737 m. birželio 2 d. vienos miestietės namuose, prie karališkojo malūno, kilo didelis gaisras, sudegė bent pusė Vilniaus miesto. Po dešimtmečio kilo vadinamasis Didysis Užupio gaisras, prasidėjęs žydo Rubino bravore. Gaisro liepsnoms užgesus miestas prarado net 469 namus, 12 bažnyčių ir cerkvių, 15 rūmų ir daugybę mažesnių pastatų. Po gaisro liko virš 100 tuščių sklypų ir namų. Keli tūkstančiai be pastogės ir duonos likusių žmonių išvyko iš Vilniaus. Tačiau žmonės nepasimokė. Nespėjus net atstatyti miesto, 1749 metais iš virtuvės kamino išlėkusi žiežirba nukrito ant stogo namo, stovėjusio prie Subačiaus vartų, ir sunaikino dar 292 namus, cerkvę ir 4 bažnyčias, vienuolynus. Tad galima tik įsivaizduoti, kiek daug pasikeitimų išgyveno iki šių dienų išlikę senieji miesto pastatai, kurie buvo ne kartą atstatyti ir keitė savo išvaizdą. Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė, universiteto pastatai, Šv. Kazimiero, Šv. Mikalojaus, Šv. Trejybės ir Dominikonų bažnyčios taip pat buvo atstatytos, tačiau ankstesnių pastatų nebepriminė.

Plačiau

2. Didysis maras, karas ir badas

XVIII a. pradžioje, vis dar vykstant Šiaurės karui, kai per LDK žengiančios Švedijos, Rusijos, Saksonijos kariuomenės alino kraštą, per Lenkijos ir Vokietijos pirklių laivus Lietuvą pasiekė maras. Nors gyventojai apie užkratą išmanė nedaug ir manė, kad tai Dievo bausmė, tačiau vis tiek buvo imtasi šiandien ir mūsų pačių išbandytos taktikos – karantino. Tačiau nepadėjo niekas: augančiame Vilniuje žmonės gyveno prastesnėmis sanitarėmis sąlygomis nei žmonės tuometiniame Lietuvos kaime, todėl užkratas netruko išplisti. Vilniuje išmirė apie 33 700 žmonių. Atidžiau apsidairius prie Šv. Jonų bažnyčios rytinio fasado Pilies gatvėje, pamatysite epitafiją su kaukole ir sukryžiuotais kaulais – čia ilsisi trijų nuo maro mirusių moterų pelenai. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabo Pranciškaus Pelikano paveikslas „Maras Vilniuje 1710 m. Šv. Mergelė Marija Maloningoji gina žmones nuo maro ir kitų negandų: laiko rankose perlaužtas Dievo rūstybės strėles“. Maras, karas ir šalta žiema atnešė ir kitą negandą – šalį apėmė badas. Prasimanyti maisto buvo taip sudėtinga, kad badaujantys miesto gyventojai parsiduodavo į baudžiavą. Miestas ištuštėjo, valdovas Augustas III naujų gyventojų siekė pritraukti kviesdamas žydus apsigyventi Vilniuje.

Plačiau

3. Žanas Emanuelis Žiliberas – Lietuvos „botanikos tėvas“

Po karo, maro ir bado miestas atsigavo, ir į jį plūstelėjo naujos idėjos. XVIII a. antroje pusėje prasidėjo Vilniaus universiteto atgimimas Tuo metu į Vilniaus akademiją dėstyti Gamtos istorijos katedroje atvyko garsus prancūzų botanikas Žanas Emanuelis Žiliberas, apsigyveno jis Pilies g. 22 name. Šis profesorius padėjo pagrindus iki šiol veikiančiai Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedrai. 76 vežimai augalų buvo įkurdinti šalia profesoriaus gyvenamojo namo. Taip atsirado pirmasis Vilniaus botanikos sodas, kuriame lepiems augalams buvo įrengtas šiltnamis. 300 kv. m. plote augo virš 600 rūšių įvairiausių augalų. Ž. E. Žiliberas domėjosi ir Lietuvos flora, tyrė vaistinius augalus, išleido penkių tomų veikalą „Flora Lithuanica inchoata…“, kurio keli egzemplioriai vis dar klajoja po pasaulį, tačiau didžioji jo tiražo dalis buvo sunaikinta dėl pernelyg progresyvių teiginių. Ne visi mokslininko atradimai žavėjo kolegas Vilniuje, jis buvo apkaltintas pasileidimo skatinimu, nes „surado“ lytį augalų žiedynuose.

Plačiau

4. Edukacinė komisija

Prisimenate savo mokyklos laikus? O ar žinojote, kad švietimo sistemos pagrindai buvo padėti dar XVIII a.? Iš Vilniaus išvykus jėzuitams, Vilniaus universitetas liko be šeimininkų, tad čia buvo įkurta Edukacinė komisija – Europoje pirmoji pasaulietinė švietimo ministerija, kurios užduotis buvo iš bažnyčios perimti švietimą ir jį reformuoti. Būtent jai turėtume būti dėkingi ir už šiuolaikinės mokyklos pamatus. Edukacinė komisija siekė, kad privalomai būtų mokomi visų luomų 7–12 metų amžiaus vaikai. Buvo numatyta dėstyti gamtos ir tiksliuosius mokslus, bendrojo lavinimo, praktinio žemės ūkio ir amatų, gimtosios kalbos dalykus, vesti fizinio lavinimo pamokas. Pirmieji vadovėliai dienos šviesą išvydo XVIII a. antroje pusėje, vaikai iš vadovėlių mokėsi matematikos, fizikos, logikos ir botanikos. Knyga, ilgą laiką buvusi prabangos dalimi, tapo kasdienybės atributu. Pagal Apšvietos epochos ideologiją, Mokytojų seminarijoje buvo profesionaliai pradėti rengti mokytojai.

Plačiau

5. Laurynas Gucevičius (Stuoka-Gucevičius)

Kaip atrodė garsiausio XVIII amžiaus miesto architekto, Lauryno Gucevičiaus, namas? Gal kiek netikėta, bet prabangiame kvartale, ant K. Sirvydo skvero kampo, stovėjęs namas buvo kuklus, be jokios puošybos, išsiskyrė jis tik klasicistiniais elementais puoštais vartais. Šv. Jono ir Gaono gatvių sankirtoje vertėtų įdėmiau pasižiūrėti į grindinį – jame matyti šaligatvio plytelėmis išgrįstas apskritimas, kuris žymi architekto namo rotondos bokštelio vietą. Namą architektui padovanojo jo globėjas, vyskupas Ignotas Jonas Masalskis, už nuopelnus statant Verkių rūmų ansamblį ir rekonstruojant Vilniaus katedrą. L. Gucevičius vadinamas lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku. Jis prisidėjo prie pagrindinių sostinės pastatų išvaizdos, taip pat sudarė pirmąjį Vilniaus miesto vakarinės dalies topografinį planą. Matyt, dauguma yra girdėję apie garsiausią architekto kūrinį – Vilniaus katedros rekonstrukciją, pavertusią katedrą klasicizmo perlu.

Plačiau

6. Mykolas Kleopas Oginskis

Vilniuje gyvenęs garsus Europos kompozitorius M. K. Oginskis kūrė mazurkas, valsus, maršus ir polonezus. Tais laikas didikui muzikuoti buvo mada, tačiau jo talentas abejonių nekėlė, nors pats teigė: „Niekuomet neturėjau nei laiko, nei noro siekti pripažinimo muzikos kompozicijų sąskaita…“ M. K. Oginskis daug keliavo, ir jo muzika atspindėjo to meto madas. Jis bendravo su tokiais muzikos grandais, kaip Franzas Josephas Haydnas ir Wolfgangas Amadeus Mozartas, smuiko pamokų mokėsi iš italų virtuozo Džovanio Batistos Viočio. Tačiau, kaip ir kiti Apšvietos amžininkai, didikas M. K. Oginskis buvo ne tik kompozitorius, jis turėjo ir daugiau talentų: buvo politikas, diplomatas, Abiejų Tautų Respublikos Seimo narys. Manoma, kad traukdamasis iš Lietuvos, jis sukūrė garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“.

Plačiau

7. Vilniaus Gaonas (Elijahu ben Šlomo Zalman)

XVIII a. Vilnius pradėtas vadinti Lietuvos Jeruzale, ir tai yra vieno didžiausių visų laikų žydų mąstytojų Elijahu Ben Solomono Zalmano, geriau žinomo kaip Vilniaus Gaonas, nuopelnas. Tuo metu Vilniuje gyveno apie 5 000 žydų, kurie buvo susiskirstę į kelias mažesnes bendruomenes. Taip jau nutiko, kad Gaonas neįsteigė jokios religinės mokyklos. Iki pat mirties jis daugiausia laiko skyrė Toros studijoms ir Talmudo taisymams. Jis manė, kad religiją galima suprasti tik suprantant aplinkinį pasaulį, todėl domėjosi geografija, matematika ir kitais pasaulietiniais mokslais. Didžiąją dalį gyvenimo jis praleido Vilniaus Didžiojoje sinagogoje ir Žydų g. esančiame name, kurio vietą dabar žymi paminklas. Gaonas gyveno labai asketišką ir uždarą gyvenimą, neužėmė postų jokioje bendruomenėje, beveik nedalyvavo viešose diskusijose, o ir jo raštai buvo išleisti tik po mirties, ir tai – jo vaikų nuopelnas.

Plačiau

8. Rotušės rekonstrukcija

Iki 1781 m. Rotušė atrodė visai kitaip nei dabar – jau iš tolo buvo matyti jos bokštas su laikrodžiu. Tačiau jam nugriuvus atsirado dingstis rekonstruoti visą pastatą. Todėl šiandien, žvelgdami į rotušę, matome Lauryno Gucevičiaus sukurtą klasicistinį pastatą. Tiesa, architektas turėjo didesnių užmačių – jeigu tuo metu būtų buvęs patvirtintas prašmatniausias iš jo siūlytų rotušės variantų, šiandien rotušės pastatas tęstųsi iki aikštės vidurio ir turėtų aukštą bokštą. Tačiau finansiniais sumetimais rotušė buvo statoma pagal kukliausią brėžinį – priekiniu portiku su šešiomis kolonomis. Pirmajame pastato aukšte buvo įrengtos patalpos matavimo prietaisams laikyti, sargybos ir raštininkų kambariai, įėjimai į krautuves ir kalėjimą, antrame aukšte – reprezentacinė vaito salė, teismo ir pirklių patalpos, lobynai bei didžioji salė su dviem kolonų eilėmis. Rūsyje iki 1840 m. išliko mirtininkų kalėjimas.

Plačiau

9. Jonas Kristupas Glaubicas ir vėlyvasis Vilniaus barokas

XVIII a. Vilniaus miesto veidą kūrė du iškilūs architektai: Laurynas Gucevičius ir Jonas Kristupas Glaubicas. Tiesa, jų kryptys buvo visiškai skirtingos. Kol L. Gucevičius didžiausią dėmesį skyrė švarioms klasicistinės architektūros linijoms, J. K. Glaubicas kūrė miestą-legendą, Vilnių kaip baroko perlą. Vokietis Jonas Kristupas Glaubicas į Vilnių atvyko evangelikų liuteronų parapijos kvietimu ir liko čia ilgam. Po didžiųjų Vilniaus gaisrų J. K. Glaubicas turėjo erdvės kurti originalius statinius. Jam turime būti dėkingi už šiandieninę Šv. Jonų bažnyčios ir Šv. Kotrynos bažnyčios išorinį vaizdą. Manoma, kad jis taip pat sutvarkė katedros varpinę, sukūrė Šv. Dvasios cerkvės interjerą, rūpinosi Bazilijonų vienuolynu. Spėjama, kad pats architektas gyveno dviaukščiame name Pranciškonų gatvėje 6, į kurį galima patekti pro Vokiečių g. esantį praėjimą, kuris kai kuriuose šaltiniuose buvo vadinamas Šėtono namu dėl čia išlikusio XVII a. vidurio sieninės tapybos fragmento, kuriame vaizduojamos kelios šokančios raganų figūros, dūdele grojantis sparnuotas velnias, satyras ir garuojantis ąsotis. Mirtis architektą užklupo darbo vietoje: tikrindamas mūrininkų darbą jis nukrito nuo pastolių ir žuvo.

Plačiau

10. Uršulė Radvilienė ir pirmasis Vilniaus miesto teatras

XVIII a. pabaigoje duris atvėrė pirmasis Vilniaus miesto teatras, įsikūręs dabartiniame Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus pastate. Teatro sukūrimo istorija prasidėjo tuo metu, kai kaukių baliuje dvidešimtmetė Pranciška Uršulė buvo supažindinta su Mykolu Kazimieru Radvila. Pirmoji lenkiškai rašiusi dramaturgė Pranciška Uršulė Radvilienė įkūrė nuosavą Nesvyžiaus teatrą, kuris atvykdavo ir į Vilnių ir, pasak šaltinių, taip pat trumpai veikė Radviloms priklausiusiuose rūmuose. Tais laikais šie rūmai užėmė beveik visą kvartalą, o šiandien rūmų grožį liudija tik vienas išlikęs flygelis. Teatras iki XIX a. vidurio veikė Radvilų rūmuose, jo repertuaras neatsiliko nuo Europos madų. 1786 metų gegužės 8 d., minint valdovo Stanislovo Augusto vardines, buvo surengtas vaidinimas pagal Pjero Ogiusteno Karono De Bomaršė komediją „Figaro vedybos“. Spektaklis parodytas praėjus vos porai metų nuo premjeros Paryžiuje ir tik 7 dienoms nuo Wolfgango Amadeuso Mozarto operos premjeros Vienoje.

Plačiau
1 / 10