XIV amžius: žilas ir legendinis Vilnius

Prieš beveik 700 metų, XIV a., ant septynių kalvų, stūgaujant geležiniam vilkui, gimė miestas, kuriam buvo lemta garsinti Lietuvos vardą plačiajame pasaulyje. Vilnius – nepaprastas miestas, nes čia dar viduramžiais sutarė įvairios kultūros ir religijos.

Kol žvangėjo kryžiuočių kardai, keliavo pirkliai, darbavosi amatininkai, sostinę saugojo aplinkiniuose miškuose gyvenančios dievybės, degė aukurai ir gimė iki šių laikų išlikusios legendos. Ir šiandien geriau įsiklausę išgirsite šimtamečių ąžuolų ošimą, o užsimerkę išvysite ugnį kuriančias vaidilutes. Ant kalvos iškilusios pilies bokštas atlaikė šimtmečių istorijos vingius, o po Vilniumi išsiraizgę požemiai išsaugojo ypatingas miesto paslaptis.

Tad šiandien Vilniuje praeitis gyva: vaikščiodami po miesto gatveles galite prisiliesti prie senųjų laikų, savo akimis pamatyti, ką matė miestiečiai prieš šimtus metų, pajusti miesto didybę ir pasisemti istorinės išminties. Galbūt ne visos iš lūpų į lūpas keliaujančios legendos yra tiesa, ne visos istorijos patvirtintos faktais, tačiau tuo Vilnius ir žavus. Per daugybę šimtmečių pats miestas tapo gyva legenda ir toliau kuria naujus siužetų vingius. Tačiau Vilniaus širdyje išliko senovės valdovų padėtas pamatas – mieste darniai dera įvairios kultūros ir tradicijos. Žynys Lizdeika buvo teisus – Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sukūrė miestą, apie kurį garsas sklinda po visą pasaulį. Ir taip jau net 700 metų.

Kviečiame sekti Vilniaus gimimo istorijos pėdsakais ir atrasti savąją legendą.

Ką pamatysi/sužinosi maršrute?

  • Kurioje vietoje degė amžinoji ugnis?
  • Kas svečiavosi Vyskupų rūmuose?
  • Kieno iniciatyva buvo pastatyta pirmoji akmeninė krikščionių šventykla Vilniuje?
  • Kur ilsisi ir kuo įpatingi trys šventieji Vilniaus kankiniai?

Maršruto žemėlapis

1. Paminklas Gediminui

Pradėkime kelionę po Vilnių pasisveikindami su Vilniaus įkūrėju, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu. Tai jis bemedžiodamas susapnavo staugiantį geležinį vilką ir nusprendė pastatyti miestą, apie kurį garsas pasklis plačiai. Tai Gediminas savo laiškuose pirmąkart paminėjo miestą 1323 m. kviesdamas atvykti užsienio pirklius ir amatininkus. Tad priėję prie bronzinio paminklo LDK didžiajam kunigaikščiui, atsistokite šalia ir apžvelkite vaizdą, kurį Gediminas mato kasdien nuo 1996 m. Arkikatedros varpinė, aikštėje besidžiaugiantys žmonės, nuolatinis judėjimas – valdovas džiaugtųsi išvydęs, kaip šiandien atrodo jo įkurtas miestas. Ne veltui pagal išeivijos menininko Vytauto Kašubos projektą iškilusi skulptūra dešine ranka laimina Vilnių, o pats Gediminas stovi šalia žirgo, kalaviją laiko už ašmenų ir taip parodo, kad yra demokratiškas valdovas.
Gediminą galite ir pakalbinti: ant pjedestalo rasite QR kodą, kurį nuskenavę išgirsite, ką Lietuvos didysis kunigaikštis galvoja apie Vilnių ir miesto pokyčius.

Plačiau

2. Katedros požemiai

Lietuvos krikšto simboliui – Katedrai – statyti pasirinkta ypatinga vieta. LDK laikais Neries vaga ėjo dabartinės Šventaragio gatvės vietoje, tad graži vieta žaliame Neries ir Vilnelės santakos slėnyje atrodė visiškai kitaip nei dabar. Čia buvo Perkūno šventykla, viena svarbiausių pagonių šventyklų Lietuvoje, degė amžinoji ugnis, buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Tiesa, į legendas istorikai žvelgia įtariai, o ir nėra sutariama, ar katalikų šventovė statyta dar Mindaugo, ar vėlesniais laikais. Katedra, vienas pirmųjų mūrinių Lietuvos statinių, savo išvaizdą keitė daugybę kartų, tačiau jos požemiuose ir šiandien rasite XIV a. plytų. Katalikybės metais Katedros Karalių kriptoje taip pat buvo laidojami valdovai, čia dar likęs tamsus juosvas rąstas, ant kurio kelis šimtmečius stovėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių karstai, vėliau perkelti į mauzoliejų. Daugiausiai paslapčių Katedros požemiai išdavė 1931 m., po pavasarinio potvynio pradėjus tvarkyti pamatus, – tuomet buvo atrasti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro bei Žygimanto Augusto žmonų, Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės, palaikai.

Plačiau

3. Vyskupų rūmai (Prezidentūra)

Ar galėtumėte pagalvoti, kad teritorija, kur dabar stovi Prezidentūra, šiandien vadinama Vilniaus širdimi, kadaise buvo užmiestis? Pakrikštijus Lietuvą reikėjo aprūpinti aukšto rango dvasininkijos sluoksnį, tad didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila 1387 m. savo privilegijoje pirmajam Vilniaus vyskupui Andriui Vasilai padovanojo sklypą ir parašė: „Dovanojame sodą šalia Goštautų sodo“. Taip, nors ir pelkėtoje žemėje, buvo pastatyti Vyskupų rūmai. Juose XVIII a. pabaigoje gyveno caras Pavelas I, čia buvo apsistojęs Stanislovas Augustas Poniatovskis, XIX a. pradžioje viešėjo būsimasis Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII. Tačiau, kaip rūmai atrodė, galima spręsti tik iš neryškaus jų atvaizdo vario raižinyje, padarytame prieš 500 metų. XIX a. pirmoje pusėje rūmai buvo nugriauti ir pastatytas dabartinis Prezidentūros pastatas, čia įrengta Vilniaus generalgubernatoriaus rezidencija.
Ir šiais laikais galite grįžti į praeitį: kiekvieną sekmadienį po 12 val. vykstančios vėliavų pakeitimo ceremonijos galite išvysti pastatą saugančius, XIV a. karių uniformomis vilkinčius, karius.

Plačiau

4. Paraskevės cerkvė ir Ragučio akmuo

Vilniuje pagonybė glaudžiai persipynusi su kitomis religijomis. Apie tai byloja šventės, papročiai ir net statiniai. Vilniaus Šv. kankinės Paraskevės ortodoksų cerkvė – pirmoji akmeninė krikščionių šventykla Vilniuje – pastatyta XIV a. viduryje Algirdo žmonos, stačiatikės Marijos Jaroslavnos, iniciatyva. Sakoma, kad čia buvo pakrikštyti ir būsimieji šventieji – kankiniai Antanas, Jonas ir Eustatijus.
Yra manančių, kad viena seniausių cerkvių Vilniuje buvo pastatyta pagonių dievo Ragučio šventyklos vietoje. Ragutis buvo midaus gamintojų, aludarių, degtindarių dievas, garbintas puotautojų. XIV a. viduryje Ragutis buvo užmirštas, šventykla tuo metu jau buvusi apleista. Šiandien šią vietą žymi dabar skverelyje prie cerkvės ant apvalaus žemės kauburėlio, tarp dviejų liepų, stovintis esą Ragučio akmuo, rastas pamatuose netoliese, Latako gatvėje. Tiesa, ne visi sutaria, kad tai pagonių šventyklos dalis. Tačiau prie šio dubenuotojo akmens iki šiol galite pamatyti uždegtą žvakelę – taip senąja religija besidomintys savanoriai tęsia tūkstantmetes apeigų tradicijas.

Plačiau

5. Medeinė

Stiklių gatvės vidiniame kiemelyje, senos eglės paunksnėje, užtiksite 1988 m. Mariaus Grušo sukurtą bronzinę skulptūrą „Medeinė“. Kuo ji tokia ypatinga? Mūsų protėvių ryšys su gamta buvo itin stiprus – ne veltui lietuviai buvo paskutiniai pagonys Europoje. Yra žinoma, kad miško deivei Medeinai aukojo Lietuvos karalius Mindaugas: kasmet pirmasis medžioklės grobis buvo aukojamas Žvėrūnai-Medeinai. Skulptūroje deivė ne veltui sėdi ant meškos, miško žvėrių šeimininkės, ir atsiskleidžia kaip ryžtinga ir drąsi viso miško valdovė. Be to, svetimtaučiai mūsų kraštuose gyvenančius žmones dažnai įsivaizdavo esant gauruotus kaip meškas. Skulptūra yra pastatyta šalia Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos būstinės, tačiau reikia nepamiršti, kad Medeina nebuvo medžiotojų globėja – mūsų protėviai manė ją trukdant medžiotojams žudyti. Beje, apžiūrėdami skulptūrą atkreipkite dėmesį į paslaptingą detalę – ant vienos letenos piršto meška turi žiedą. Šio kūrinio kopiją galima rasti Kinijos Čangčuno miesto skulptūrų parke.

Plačiau

6. Šv. Mikalojaus bažnyčia

Pažvelkite į žavius Šv. Mikalojaus bažnyčios architektūros netobulumus: neįprastos formos šventorių, kurio tvora „banguoja“, į patį pastatą, kuris nėra simetriškai idealus. Tačiau šie mūrai stebi Vilnių beveik nuo pat miesto įkūrimo laikų – Šv. Mikalojaus bažnyčia vadinama seniausia katalikų šventove Vilniuje. Ji sumūryta XIV a. pabaigoje ir įsteigta dar Gedimino laikais į Lietuvą pakviestiems Hanzos sąjungos miesto amatininkams ir pirkliams, įsikurdindavusiems vakarinėje miesto dalyje. Tai liudija ir Vidurio Europos regionui suteiktas tradicinis Šv. vyskupo Mikalojaus Miriečio – keliautojų, pirklių, amatininkų, belaisvių ir vaikų globėjo – titulas. Paprastos, storos bažnyčios sienos, kukli puošyba patvirtina archajišką jos kilmę. Nors per šimtmečius bažnyčia ne kartą buvo perstatyta ir restauruota, jos išorė beveik nepakito. XX a. Šv. Mikalojaus bažnyčia tapo lietuvybės židiniu. 1959 m. bažnyčios kiemelyje vietą rado Antano Kmieliausko Šv. Kristoforo skulptūra.

Plačiau

7. XIV a. pylimų vieta

Žengdami Pylimo gatve pabandykite įsivaizduoti: XIV a. čia baigėsi miesto riba ir buvo Vilniaus gynybinės sienos pakraštys, o įtvirtinimai buvo sustiprinti ištisiniais žemių pylimais. Siena pradėta statyti 1503 m. kunigaikščio Aleksandro įsakymu – juk reikėjo ne tik pilį, bet ir miesto gyventojus saugoti nuo kryžiuočių bei totorių užpuolimų. Prie sienos statybos turėjo prisidėti ir miesto gyventojai. O statė ją 20 metų – gynybiniai įtvirtinimai turėjo būti bent jau vakarinėse miesto prieigose, prie svarbiausių įvažiavimų į miestą: Trakų, Pylimo, Naugarduko g. teritorijose. Tačiau miestas plėtėsi ir per šimtmečius jo sienos ribos vis didėjo. Vilniaus ramybę iki šiol saugo ant Trakų ir Pylimo g. kampo esančio namo įkurdinta Gediminaičių stulpais papuošta skulptūra „Miesto vartų sargybinis“. Šiandien gynybinės sienos elementai tapo neatsiejama miesto architektūros dalimi, jos likučiai integruoti į senuosius pastatus. Pavyzdžiui, Pylimo g. 30 namo fasadas – miesto gynybinės sienos mūras, kurio antrajame aukšte matomos buvusios šaudymo angos.

Plačiau

8. Šv. Dvasios cerkvė

Ar senovės lietuviai buvo barzdočiai, kaip kad juos vaizduoja dailininkai? Panašu, kad barzdos XIV a. Lietuvoje buvo itin neįprastos ir simbolizuodavo stačiatikių religijos praktikavimą. Pačioje Vilniaus širdyje, Šv. Dvasios cerkvėje, ilsisi trys Vilniaus kankiniai – Antanas, Jonas ir Eustatijus. Jų nesunykstantys kūnai, cerkvės rūsiuose rasti XIX a. pradžioje, nepaklūsta laikui jau daugiau kaip 660 metų ir yra laikomi didžiausiu Lietuvos ortodoksų lobiu. Šie trys krikščionys, lietuvių kilmės didžiojo kunigaikščio dvariškiai, 1346 ar 1347 m. buvo nukankinti valdant Algirdui už tai, kad slapta priėmė stačiatikybę ir laikėsi papročių, augino barzdas. Legendos byloja, kad kankinant krikščionis jų kūnai per naktį stebuklingai išgydavo. Antanas, Jonas ir Eustatijus 1374 m. buvo pripažinti šventaisiais. Ant Šv. Dvasios cerkvės fasado matyti trijų šventųjų atvaizdai, o cerkvės viduje, išpuoštame relikvijoriuje, galima pamatyti ir kūnus: kiekvienais metais birželio 26 d. specialių pamaldų metu relikvijorius yra atveriamas.

Plačiau

9. Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra

Kur ieškotumėte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo kapo? Legendos – įvairios: vieni teigia, kad jis buvo sudegintas pagal pagoniškus papročius, o stačiatikiai mano, kad Algirdas palaidotas šioje stačiatikių katedroje, vienoje seniausių Vilniaus krikščioniškų šventyklų. Už ją senesnė tik Šv. kankinės Paraskevės cerkvė. Cerkvė pabaigta statyti ir pašventinta 1348 m. Algirdo žmonos Julijonos iniciatyva. Ji pati čia buvo palaidota, apie tai byloja ir sienoje esanti memorialinė lenta. Cerkvė stovi vaizdingoje Vilnelės pakrantėje, greta Šv. Onos bažnyčios ir Bernardinų ansamblio, kurie buvo pastatyti jau vėlesniame laikotarpyje. Sakoma, kad Algirdas esą asmeniškai parinkęs vietą cerkvei – netoliese buvo tuometinis jo dvaras. XIX a., valdant carui, cerkvė kardinaliai pakeitė savo išvaizdą, tačiau seniausi jos mūrai, matomi ir nematomi, išliko. Archeologiniai tyrimai parodė, kad cerkvei statyti buvo naudotos tokios pačios rūšies plytos kaip ir Gedimino pilies statybai. Kurį laiką čia veikė universiteto auditorijos ir biblioteka, kareivinės ir sandėlis, bet XIX a. cerkvė buvo restauruota pagal garsaus to meto architekto Nikolajaus Čagino projektą ir sugrąžinta tikintiesiems.

Plačiau

10. Kreivoji pilis ir Trijų Kryžių kalnas

Kas Neries ir Vilnelės santakoje buvo iki čia įsikuriant Vilniaus miestui? Ne tik šimtamečiai ąžuolai. Tiesą sakant, net ir Vilnelės vaga tuo metu buvo kitur. XIV amžiuje gyvenę žmonės pažvelgę į Trijų kryžių kalną matydavo medinę gynybinę Vilniaus pilį, vadinamą Kreivąja pilimi. Per 1390 m. vykusį susirėmimą su Vokiečių ordinu ji buvo sudeginta, ir taip amžiams buvo prarasta dalis miesto istorijos. Manoma, kad medinė gynybinė siena ant Kreivojo kalno stovėjo jau apie II tūkstantmečio pradžią, o pilyje ir jos papėdėje, mediniame mieste, žmonės gyveno XII a. –XIV a. Tiesa, tuo metu Kalnų parko teritorijos kraštovaizdis smarkiai skyrėsi nuo matomo dabar, o Kreivoji pilis sudarė vientisą gynybos kompleksą su kitomis dviem pilimis – Žemutine bei Aukštutine. Vėliau, kai Kreivosios pilies nebeliko, pats kalnas ir toliau vaidino svarbų vaidmenį. Viena garsiausių legendų pasakoja apie XIV a. Vilniuje misiją vykdžiusius brolius pranciškonus. Įpykę pagonys lietuviai šiuos nuvedė ant kalno, pririšo prie kryžių ir nustūmė į Vilnelę ragindami grįžti ten, iš kur atėję. Krikščionybės metais šiai istorijai atminti ant kalno iškilo pirmieji mediniai kryžiai, o dabar pažvelgę į tą pusę matome pagal Antano Vivulskio projektą sukurtus boluojančius kryžius.

Plačiau
1 / 10