Vilniaus vertikalės

Miesto kalvos ir griovos

Dešiniajame Neries krante XXI a. atsiradę biurai pasakoja istoriją, kaip prieš pusę amžiaus gimė idėja suformuoti dirbtinę kalvą. Tai ne gamtinis landšaftas, o iš pastatų siluetų susidarantis kalnynas. Tai pasakojimas ne apie rajono įdomiausius objektus, bet architektūrinė kelionė po labiausiai per du dešimtmečius pasikeitusią ir moderniausių sprendimų sulaukiančią visos Lietuvos vietą. Miesto ir verslo ambicijos čia nuolat auga. Atrodo, ji tarsi skirta tik darbui. Visgi šiuolaikinis miestas gali būti ne mažiau įdomus nei istorinis ir jį pažinti privaloma norint tapti savo miesto šeimininkais.

Kaip gamtoje kalnai nebūna sustatyti į vieną liniją, taip pat ir ši kalva turi savus tarpeklius, viršūnes ir nužemėjimus visomis pasaulio kryptimis. Rytuose ji prasideda ties Geležinio Vilko gatve, kyla iš vakarų į rytus iki aukščiausio taško – „Europos“ verslo centro bokšto, už jo staigiai leidžiasi iki Kalvarijų g. Žvelgiant nuo senojo Vilniaus, kalvą erdviškai sudaro trys planai. Arčiausiai mūsų yra dalis iki Konstitucijos pr., kurios centre penkis dešimtmečius karaliavusį „Lietuvos“ viešbutį pakeičia naujasis „Artery“ biuras. Antrame plane stovi pagrindinė kalnagūbrių grandinė – Konstitucijos prospektas. Šiaurinis šlaitas, kurio viename krašte stovi masyvios „Verslo burės“, yra jauniausias. Čia per ateinančius dešimt metų nusimato intensyviausia kalnodara.

Sovietiniais laikais urbanistinė kalva tarnavo visuomeninei, prekybinei ir turistų apgyvendinimo funkcijai. Nepriklausomybės laikais dėmesys atiteko didelėms verslo investicijoms ir biurams, ypač bankams. Ateityje dėmesys pereina gyvenamiesiems aukštybiniams pastatams, kurių čia atsiras ne vienas.

Maršruto žemėlapis

1. Urbanistinė kalva

Prieš 50 metų Šnipiškių vaizdas buvo kardinaliai kitoks. Aukščiausias pastatas buvo Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia. Priešingame panoramos kampe dominavo Pedagoginis universitetas. Centre buvo tarp laukų stovintis stalininis Kooperacijos technikumas. Vakaruose – didingas Šeškinės ozas. Sovietmečiu Vilnius ėmė augti kartais: dešiniojo kranto laukė neišvengiami pokyčiai.

6-ajame deš. atsiranda projektas to meto dvasia. Ukmergės g. abipus turėjo būti apstatyta tipiniais gyvenamaisiais namais. Dabartinio Baltojo tilto vietoje turėjo atsirasti autotransporto tiltas.

7-ajame dešimtmetyje Leningrado architektus pakeičia nauja lietuviškos architektūros mokykla. Nusprendžiama, kad dešinysis krantas visgi bus visuomeninės paskirties. Parengti viziją paskiriama gana jaunam, bet jau garsiam Algimantui Nasvyčiui. Jis sugalvoja sprendimų, kurie išliko šiuolaikiški iki šių dienų. Vietoje transporto tilto atsiranda pėsčiųjų tiltas su įspūdingu dirbtiniu pusiasaliu. Baltasis tiltas su restoranais per vidurį buvo įgyvendintas tik 1995 m. Tačiau įlanka liko pamiršta ir du kartus turėjęs peršokti vandenį tiltas didesniąją dalį savo ilgio šiandien kybo virš pievos!

Numatyti viešbutis, Centrinė universalinė parduotuvė ir kiti objektai. Planuotas naujasis miesto centras buvo pagrįstas funkcionalizmu ir tikslingumu. Su šia vizija gimė ir antroji dar unikalesnė idėja, kad pastatai gali formuoti kalvos siluetą. Numatyta kalvos viršūne buvo viešbutis „Lietuva“. Įdomu tai, kad autorius įkvėpimo sėmėsi ne iš Vakarų didmiesčių panoramų, o iš Vilniaus senamiesčio. Nagrinėdamas nuotraukas jis buvo pastebėjęs, kad Vilniaus bažnyčios grupuojasi į kalvas, ir jam atrodė, kad jis užčiuopė Vilniaus užstatymo esmę.

2. Viešbutis „Lietuva“ / „Radisson Blu“

„Lietuvos“ viešbutį 1963 m. suprojektavo broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Tačiau jo statyba truko net 18 metų. Tuo metu tai buvo itin sudėtingas ir modernus statinys. 85 m aukščio viešbutis pagal A. Nasvyčio idėją buvo ne tik aukščiausias urbanistinės kalvos taškas, bet ir šiaip aukščiausias Lietuvos dangoraižis. Viešbutis yra monumentalus ir išraiškingas modernizmo pavyzdys, kuriame pabrėžtas vertikalaus ir horizontalaus korpusų kontrastas. Kituose Lietuvos didmiesčiuose iškilę panašios kompozicijos viešbučiai dominuoja jų panoramose iki šių dienų.

Pagrindiniu akcentu buvo du viršutiniai ažūriniai aukštai, kuriuose veikė ne visiems prieinamas restoranas „22 aukštas“. Tarp nedidelių karūną primenančių stogelių sovietmečiu puikavosi užrašas HOTEL. Apačioje kursyvu – užrašas LIETUVA.

„Lietuvos“ interjerus ir aplinką puošė neįtikėtinas skaičius garsių dailininkų darbų. Stanislovo Kuzmos skulptūrą „Sutartinė“ galima pamatyti viešbučio šoninėje automobilių aikštelėje. Viešbučio cokoliniame aukšte buvo ir lietuviškų tautinių valgių restoranas „Seklyčia“. Viešbutyje buvo 337 kambariai, juo vienu metu galėjo apsistoti 650 žmonių. Taip atrodė rimtas sovietų atsakas Vakarų tinkliniams viešbučiams.

Viešbutis buvo „Inturist“ sistemos dalis – skirtas užsienio svečiams. Iš čia ateina ir tamsioji istorijos pusė – išskirtinis KGB dėmesys. Kambariuose buvo sumontuota pasiklausymo įranga, bendrose erdvėse veikė telekameros. KGB siekė užverbuoti JAV įkurtų kelionių agentūrų darbuotojus. 

1997 m. viešbutis buvo privatizuotas ir tapo „Radisson Blu“.

3. Ukmergės gatvė-pėsčiųjų pasažas

Pėsčiųjų alėja, prasidedanti kairėje pusėje už Žaliojo tilto kadaise buvo krasos trakto į Ukmergę (Vilkmergę, Вилкоми́р arba Wiłkomierz) pradžia. Krasa reiškia carinės Rusijos administracijos pašto trasą, o traktas – vieškelį. Kad čia būta rimto kelio, liudija pėsčiųjų alėjos plotis. Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais akmenimis grįstu vieškeliu dar važinėjo motorinis transportas. Dėl neįtikėtinos transformacijos gatvės pradžia nuo Žaliojo tilto pasistūmėjo net iki Konstitucijos pr. žiedo. Gatvė išlaikė prieškario namų numeraciją ir šiandien mažiausias pastato numeris yra 120!

Sovietmečiu iš pradžių planuota Vilnių plėsti Naujininkų ir oro uosto link, bet vėliau visgi nuspręsta pasukti šiaurės vakarų kryptimi. Aplink buvusią Ukmergės gatvę suformuotas naujasis visuomeninis miesto centras. Kartu su Šiauliais tai buvo bene pirmas atvejis Lietuvos istorijoje, kai buvusi svarbi transporto gatvė buvo paversta pėsčiųjų bulvaru. Tai buvo gana nauja ir Europoje.

1974-ųjų vasarą duris atvėrė didžiausia Lietuvoje universalinė parduotuvė (dabar – CUP). Be didelio prekių asortimento, ji galėjo pasigirti pirmuoju Lietuvoje eskalatoriumi. Į universalinę buvo galima patekti ne tik nuo Upės gatvės, bet ir iš 3-iojo aukšto, tiesiai iš pėsčiųjų alėjos. 

Priešinga nei CUP pasažo puse nutįsę buvę Buities tarnybų rūmai. Tai santūrios architektūros, bet sudėtingo plano kompleksas. Viduje veikė kirpyklos, fotoateljė, avalynės taisyklos, elektroniniai žaidimų automatai, „Aeroflot“ lėktuvų bilietų kasos. Oro uosto kasos čia veikė net iki 2000-ųjų. Įvairius perėjimus, kiemelius turintys buities rūmai planuoti kaip foninis pastatas. Retenybė, kad jis vis dar apdengtas tuo metu populiariomis dolomito plytelėmis.

4. Viešbutis „Turistas“

Kiekviena save gerbianti sovietinės respublikos sostinė privalėjo turėti po viešbutį „Turistą“, skirtą kitų sovietinių respublikų piliečiams. Broliai Nasvyčiai nespėdami su pėsčiųjų pasažo projektavimo darbais ir nenorėdami prie darbų prileisti Leningrado architektų pasikviečia į pagalbą studijų laikų draugą Justiną Šeiboką. Jis „Turistą“ nusprendžia projektuoti ne išilgai, bet skersai pasažo tam, kad būtų patogesnis privažiavimas. Pirmą kartą išorinėse sienose buvo panaudotas artbetonas. Pastarasis buvo išrastas J. Šeibokui išsigandus, kad apskardintos langų atbrailos atrodys neestetiškai. „Savaime nusiplaunantis“ betonas buvo sukurtas parankinėmis priemonėmis klaidų ir bandymų būdu statybų aikštelėse. Kadangi išradimo paviršius atrodė meniškai, buvo pavadintas artbetonu.

Santūrus, bet patogūs viešbutis turėjo 300 vietų, paskirstytų po ekonominius dviviečius arba triviečius kambarius. Įdomu, kad viešbutis turėjo lietuvių suprojektuotus baldus, leidusius kaitalioti vietų skaičių kambaryje. „Turiste“ buvo baras ir 150 vietų restoranas (visas viešbutis turėjo pavalgyti per du „pasodinimus“).

Nepriklausomybės laikais viešbutis privatizuotas ir tapo „Best Western“. 2006 m. renovuotas fasadas – ant karkaso uždėtas dabartinis ryškus „makiažas“.

5. Artery

Neabejotinai pastarųjų kelerių metų labiausiai aptarinėjamas pokytis yra K18B biuras. Ir dėl to, kad iš esmės pakeitė dešiniojo Neries kranto perspektyvą, ir dėl ekspresyvių formų, ir dėl to, kad prie jo kūrimo ranką pridėjo vienas šiuo metu žymiausių pasaulio architektų Danielis Libeskindas.

Šioje vietoje pagal Savivaldybės patvirtintas rekomendacijas aukštingumo riba turėtų būti 35 m, o „Artery“ yra 82 m. Vis dėlto projektą išteisina tai, kad jis neužstoja urbanistinės kalvos viršūnės, laužytos pietinės dalies nuolydžiu įsilieja į Neries terasą ir gerai įsikomponuoja į viešąją erdvę. Dėl statybų teko laikinai uždaryti intensyviausią Lietuvos požeminę perėją, tačiau po rekonstrukcijos ji smarkiai išilgės ir išeiti bus galima ne tik kitoje Konstitucijos pr. pusėje, bet ir viena Neries terasa žemiau – tiesiai link Baltojo tilto. Taip biuras taps matomiausias ir praeinamiausias Vilniuje. Dėl to „arterijos“ (angl. Artery) pavadinimas yra labai tikslus.

Retame kitame Lietuvos biurų projekte taip buvo akcentuojami projekto autoriai. „Studio Libeskind“ pastatams ypač būdingos netikėtos, drąsios laužytos pastatų formos, matomos „Artery“. Anot jų, dangoraižis forma primena kristalą, dėl formos teko kurti neregėtas iki tol konstrukcijas. Pastate buvo sumontuotas 18 tūkst. kv. m. trigubas stiklinis fasadas, prie kurio kūrimo ir gamybos prisidėjo komanda, dirbusi su tokiais projektais kaip Dubajaus  „Burj Khalifa“. Niekur nesimato aliuminio rėmų, iš vidaus atsiveria 360 laipsnių miesto panorama. Na ir svarbiausia, „Artery“ turės iki šiol Lietuvoje nematytą sprendimą – 35 m aukščio atriumo erdvę, prieinamą visuomenei visą parą.

6. „Swedbank“

Bene labiausiai iki šių dienų stebina dar 2009 metais statyta „Swedbank“ centrinė būstinė. Iki jos bankas Vilniuje turėjo 9 administracinius padalinius. Natūraliai kilo mintis sujungti juos į vieną erdvę. Paskelbtame konkurse dalyvavo net 22 konkursiniai projektai. Laimėjo Ambraso architektų biuras. Iki tol tradicinis banko suvokimas buvo toks, kad yra administracija ir yra operacijų salė, kurioje apsilanko klientas. „Swedbank“ būstinė Vilniuje iš esmės pakeitė šį tradiciškai nusistovėjusį banko santykį su žmogumi – nemažai teritorijos ir vidinės erdvės skirta užsukantiems ne vien dėl finansinių paslaugų. 35 proc. sklypo dengia puikiai vilniečiams pažįstama terasa. Suformuota iš laužytų gelžbetonio plokštumų, dengtų mediena, ji virsta milžinišku suolu, ant kurio miela prisėsti. Įdomu, kad pro terasos stoglangius matomi susitikimų su klientais kambariai. Beje, palei terasą esančios milžiniškos dekoratyvios šviečiančios prizmės-lauko šviestuvai iš tiesų yra požeminės automobilių aikštelės ventiliacijos angos.

Aukštuminė dalis puošta piliastrais. Įdomu, kad jie yra ne geležiniai, kaip gali pasirodyti, o mediniai, pagaminti iš natūralaus medžio (buko) lukšto. Jų bendras ilgis – net 2,7 km. Statinio fasado apdaila iš rombo formos nerūdijančio metalo plokščių tapo pastato skiriamuoju ženklu, prie kurio fotografuojasi Lietuvos įtakingiausi finansų žinovai. Plokštės šlifuotos skirtingomis kryptimis. Apšviestas jų šiurkštus paviršius „nudažomas“ šešėlių, todėl fasadas atrodo įvairiaspalvis, nors iš tikrųjų jos visos yra tos pačios spalvos!

„Bokštinę“ dalį kertantis skaidrus atriumas pratęsia kadaise buvusios Ukmergės gatvės ašį, o peteliškės formos stogas dvelkia XX a vid. Vakarų tradicija.

7. Europos aikštė ir Europos verslo centras

Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis ekonomiškai buvo sunkus ir jokio didelio veiksmo dešiniajame Neries krante nevyko. Dabar, kai dėl sklypų dešiniajame krante kovojama, investuoti čia atrodo logiškas sprendimas, tačiau apie 2000-uosius tai atrodė rizikinga. Architektas Audrius Ambrasas, „Europos“ projekto autorius, prisimena, kaip kai kurie nekilnojamojo turto plėtotojai stebėjosi „Hanner“ įmonės sprendimais įsigyti sklypų „kaži kur tyrlaukiuose“.

1999 m. Vilniaus savivaldoje kilo mintis sutelkti miesto departamentus, iki tol išsiblaškiusius po visą Gedimino prospektą, po vienu stogu. Po penkerių metų naujoji Lietuvos sostinės savivaldybė atvėrė duris. 21 aukšto vertikalė turi gana svarų žodį miesto panoramoje ir tarsi sveikinasi su atvykstančiais. Architektūrinė kalba gana sausoka, tačiau ji ir buvo statoma kaip gerai organizuoto darbo vieta. Verslas ėmė skaičiuoti paprastai, bet teisingai – Savivaldybė taps traukos objektu.

2002 m. spaudoje pasirodė pranešimai apie planuojamą 30 aukštų dangoraižį. Prie jo vėliau buvo pridėti dar trys. Statybos greitai judėjo – kompleksas atidarytas 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą proga. Dėl to ir šalia esanti aikštė gavo Europos aikštės pavadinimą. Natūralu, kad nieko panašaus iki tol neregėjusioje Lietuvoje į ,,Europos“ bokštą iš pradžių neretai žiūrėta prieštaringai. Tačiau statinys visgi tapo XXI a. valstybinės tapatybės – Vakarų rinkos enomikos – simboliu ir šiandien niekam nebekelia klausimų. 148,3 m Europos verslo centras išlieka aukščiausiu dangoraižiu ir kol kas nėra ženklų, kad jis bus pranoktas aukščiu.

8. 3 (4) „Burės“

Ne viskas urbanistinėje kalvoje klojosi sklandžiai. Iš Europos aikštės į kadaise lygiavertę Lvivo gatvę patenkama tik nejaukiu tuneliu. Lvivo gatvėje pasitinka prekybos centro automobilių aikštelė ir iš kitos pusės esantys didžiuliai dangoraižiai. Vietą bandys gaivinti nauji modernūs projektai. Lvivo gatvės apylinkėse – geriausios perspektyvos dešiniojo Neries kranto pokyčiams, mat Konstitucijos prospekte jau nebėra vietos naujiems ambicingiems projektams.

„Vilniaus verslo uostą“, visų vadinamą tiesiog „burėmis“, sudaro trys 24, 23 ir 17 aukštų dangoraižiai. Komplekso autorius – Leonidas Merkinas. Tai dar vienas 2005 m. pradėtas megaprojektas. Įdomu, kad 2002 m. pirminis variantas buvo statyti vieną 29 aukštų bokštą, tačiau kilo nepasitenkinimas, ir didysis bokštas skilo į du mažesnius bokštus: „Didžiąją burę“ ir „Mažąją burę“. 2014 m. kompleksą įsigijo Švedijos kompanija „East Capital“, po poros metų ji pasistatė trečią „burę“ ir jau stato ketvirtą. Trečioji išgaubtais fasadais atkartoja jachtos burę. Tiesa, dėl didelio pastatų tankio ji matoma tik iš tam tikrų vietų. Vienas labiausiai intriguojančių dalykų yra 63 m aukštyje įrengta atvira sporto aikštelė, skirta padeliui, krepšiniui ir tinkliniui. Dar vienas novatoriškas sprendimas yra geoterminė energija – 33 gręžiniai leidžia šiluma apsirūpinti lauke esant + 5 laipsnių temperatūrai. Kitas pasiekimas, kuriuo giriasi savininkai, yra aukščiausia saulės elektrinė Lietuvoje, sumontuota 80 m aukštyje.

9. „Flow“

2024 m. sausio 25 d. duris atvėrė ,,Flow“ biuras. Biurą vystė „Eikos“ įmonių grupė, kurios specializacija – gyvenamųjų namų (iki 2023 m. buvo pastačiusi 6 tūkst.) statyba, ir tai yra aukščiausias jos statinys. Pastatas vienas iš nedaugelio Lietuvoje gavo „BREEAM Outstanding New Construction“ sertifikatą. Tai reiškia, kad jis ne tik energetiškai labai efektyvus, bet apgalvoti net tokie niuansai kaip statybinio proceso ir naudojamų medžiagų tvarumas, perdirbamumas.

Kaip išduota tėkmės, judėjimo (angl. Flow) pavadinimas, biuro filosofija yra sukurti „būseną, kai iššūkis jungiasi su įgūdžiu, kai sutelkiamos mintys ir įtempiamas mąstymas“.

Pastatą projektavo „Architektūros kūrybinė grupė“. Gana nedideliame 33 a sklype reikėjo sutalpinti viešąją erdvę ir didelį biurų pastatą taip, kad jis netaptų nauja architektūrinės kalvos dominante. Tai tarsi du (iš tikrųjų vienas) 20 ir 15 aukštų liauni vienas kitą remiantys pastatai. Anot autorių, idėja buvo sukurti tokią formą, kuri tarytum uždanga atidengtų tai, kas slypi už kalvos. Ten, kur apačioje uždanga praskleista, atidengiamas įėjimas į biurą.

Natūraliai susiklostęs privalumas buvo prieš būsimo FLOW vietą jau esantis Jono Jablonskio skveras. Už pastato yra didelis amfiteatras su augalais – didžiulis suolas, kviečiantis atsipūsti tiek biurų darbuotojus, tiek praeivius. Galiausiai ant žemesniojo korpuso stogo yra apie 500 kv. m apželdinta terasa, nuo kurios matosi senamiestis. Taigi nedideliame plote stovintis biuras turi net tris žalias vietas lauke atsipūsti.

Vidus yra raminančios baltos spalvos. Labiausiai intriguojantis sprendimas, kurio neturi kiti biurai, – antrame aukšte esanti druskų salė su muzikos ir šviesos terapija ir masažo kabinetas.

10. Gyvenamieji dangoraižiai – sovietinis monolitas ir „Arfa“

Gyvenamieji dangoraižiai dar prieš kelerius metus Lietuvoje buvo retenybė – žmonės į juos žiūrėdavo įtariai. Tačiau situacija pastaraisiais metais kardinaliai keičiasi. Artimiausiu metu Viršuliškėse ir Šnipiškėse jų iškils visa plejada. O kol kas urbanistinėje kalvoje turim du šiuolaikinius gyvenamuosius dangoraižius – #Tower ir Europos verslo centrą – bei porą sovietinių monolitų.

1989 m. Konstitucijos pr., kuris tuo metu vadinosi komunaro Paleckio vardu, iškilo 16 aukštų monolitinis daugiabutis. Jis pastatytas pagal 1983 m. E. Stasiulio projektą. Iš viso tokie buvo pastatyti keturi, ir visi Šnipiškėse. Monolitinių daugiabučių statyba visuomet buvo eksperimentinė – ieškota naujų technologijų, vis išraiškingesnio vaizdo. Atgavus nepriklausomybę, jų statybos nutrauktos. Skirtingai nei esantys kituose rajonuose, šie yra kuklesni ir netapo skulptūriniais bokštais ar rajono vartais. Jų pagrindinis akcentas yra per visą pastato aukštį esantis ritinio formos užapvalinimas su pastato laiptine ir dekoratyviniai betoniniai „akiniai“. Kiekviename aukšte abipus užapvalinimo yra maži bendrojo naudojimo balkonai.

Monolitas uždaro kaimyno – XXI amžiaus gyvenamojo bokšto – kiemą. 2008 m. buvo paskelbta, kad Konstitucijos prospekte iškils 100 m, aukščiausias Lietuvoje, gyvenamasis namas „Arfa“. Parabolės formos pastatas intrigavo viršutinių aukštų apartamentais ir patogumais, pvz., skalbykla ar cigarų kambariu. Idėja buvo gera, tačiau statyboms pasirinktas prastas laikas. Tuo metu vyko didžiausia ekonominė krizė, įpusėjus statyboms, projektas 2009 m. bankrutavo. Dešimtmetį daugiabutis stovėjo nei šioks, nei toks, kol 2016 m. atsirado naujas investuotojas ir #Tower persivadinusi „Arfa“ galiausiai buvo baigta.

11. Nacionalinė dailės galerija

Norint suprasti du juodus paslaptingus ekranus prie Konstitucijos pr., reikia grįžti laiku atgal. 1966 m. paskelbtą Revoliucijos muziejaus konkursą laimi architektų grupė, vadovaujama Gedimino Baravyko. Muziejus nuo Upės g. sudarytas iš keturių šviesių skirtingai išlindusių kubų. Buvo sakoma, kad jie primena vėjyje plazdančią vėliavą. Statybos standartiškai truko labai ilgai ir Revoliucijos muziejus atsikraustė tik 1980 m. Muziejus turi vienus įspūdingiausių plačių laiptų Vilniuje, kuriais kylama prie įėjimo. Pakeliui matomi stačiakampiai monumentalūs vienas kitu tolyn slystantys tūriai. Jie tarsi kybo ore, nes pirmas aukštas – stiklinė siena.

1991 m. revoliucijų muziejų nebereikėjo – čia įsikėlė Nacionalinė dailės galerija. Deja, galerija lankytojus pasitiko drėgme, krentančiomis dolomito plokštėmis fasade ir kiaurais stogais. Išaiškėjo, kad dar statybų metu padaryta daug broko, laukia ilga bei brangi rekonstrukcija.

Galiausiai 2009 m. vėl duris atvėrusi galerija jau buvo visai kitokia. Anksčiau vidus buvo padalintas į atskiras patalpas su vis kita tema ir nenatūralia spalva – tai juoda, tai raudona. Vietoj komplikuotos sukurta nenutrūkstama vienu apėjimu apžiūrima ekspozicija. Tarp Nacionalinė dailės galerijos ir gatvės buvusioje pievoje pastatyta „nematoma“ laikinų ekspozicijų salė. Modernioje dailės saugykloje gaisras būtų gesinamas dujomis. Apie tai, kad NDG kitokia, pasakoja du dideli ekranai prie gatvės. Norėta, kad „dvyniai“ nekonkuruotų su pačia galerija ir būtų kitos kategorijos objektai. Jie vienodi, tačiau pasvirę į priešingas puses. Na ir įdomiausia, kad tai – administracinės NDG patalpos! Ne šiaip reklaminiai stendai. Jie 5 aukštų, o viduje sienos vertikalios ir pasvyrimo nesijaučia.

12. Quadrum

„Quadrum“ yra vienas labiausiai pavykusių biurų pastatų dėl kontekstualumo, atvirumo visuomenei ir jaukumo (taip, biuras gali būti jaukus!).

Vienu sakiniu „Quadrum“ yra projektas, sudarytas iš trijų bokštų ir centrinio vidinio kiemelio. Projektas pasakoja apie gyvenimą aplink bokštus. Jie sukasi aukštėdami spirale taip, kad neuždengtų vaizdo pro langą. Pagal tai, į kurią pasaulio pusę orientuota horizontali dalis, yra ir korpusų pavadinimai: „South“, „North“ ar „East“. Pastatas yra bendras norvegų, danų ir lietuvių architektų bendradarbiavimo vaisius.

„Quadrum“ unikalus konstrukciškai – tarp antžeminės dalies ir požeminės automobilių aikštelės išlieta vientisa 2 m storio perdangos plokštė, panaudoti laivų statybos profiliai. Žemės nusėdimai ir poslinkiai kompensuojami bokštų judėjimu guoliais, kurie naudojami pakeliamiesiems tiltams.

Jei gerai įsižiūrėsite į bet kurią sieną, pamatysite, kad fasado raštas netolygus – sukurtas iš kvadratinių figūrų kompozicijos. Joje interpretuotas „Quadrum“ biurų komplekso logotipas. Kvadrato leitmotyvas sukurtas norvegų architektų biure, kur dirbęs grafinis dizaineris interpretavo kvartalo vaizdą iš paukščio skrydžio. Itin originaliai atrodo horizantaliai sudalytas žalsvas fasadas.

Pastato pavadinimas kilo iš kvadratinio kiemo. Kiemas pavadintas „Quadrum Nida“ ir prieinamas visiems. Čia pasodintos 12 m aukščio pušys, atvežtos iš Vokietijos, nes mūsų vietiniai medelynai reikiamų medžių neaugino. Kiemelį dengia toks pats granitas kaip ir biurų grindis.

Pirmojo aukšto fojė yra visiems prieinamų meno kūrinių (L. Kaminskaitės iš neoninių vamzdelių „išrašytas“ „Pokalbis“ ir Ž. Kempino grublėto betono „sieninis mėnulis“ „Illuminator“). Vyksta parodos.

13. Kalvos tarpeklis – Moksleivių rūmai

Ne viskas architektūrinėje kalvoje klostėsi sklandžiai. Atskiri ambicingi projektai viešąsias erdves kuria savo viduje, o perėjimai tarp jų ne visada būna jaukūs ar patogūs. Šioje vietoje urbanistinė kalva pasiekia savo vakarinę žemumą, padiktuotą 9-ajame deš. statytų pastatų. 1987 m. statant Česlovo ir P. Mazūrų laužytų formų postmodernistinius Vilniaus pionierių rūmus su aikšte fontanui nežinota, kad po poros dešimtmečių palei ją eis vienas didžiausių miesto transporto srautų. Dėl to susiformavo savotiškas kalvos tarpeklis.

Nepriklausomybės laikais rūmuose įsikūrė Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, vadintas tiesiog Moksleivių rūmais. Dabar čia veikia Sostinės vaikų ir jaunimo centras „Hobiverse“ – didžiausia neformaliojo ugdymo įstaiga Lietuvoje, garsėjanti baseinu ir telkianti per 100 įvairiausių būrelių, net vandensvydžio, kulinarijos ar flamenko.

Rūmų Baltojoje salėje yra siurrealistinė freska „Pasaka“, kuri, anot autoriaus Arūno Rutkaus, prieš atidarant rūmus vos nebuvo sunaikinta, nes jos motyvai neatitiko ideologinių reikalavimų, buvo tikras akibrokštas. Joje vietoj pionierių ir gėlyčių pavaizduotos varnos ir salamandros.

Tarp „Quadrum“ ir „Hobiverse“ stovi kitas administracinis pastatas, turintis barą, restoraną ir net teatrą, kuriame sovietmečiu veikė keista įstaiga – Kolūkių statybos projektavimo institutas.

14. K29

Reikšmingas 2010-ųjų pareiškimas į šiuolaikiškiausią Lietuvos biurą buvo K29 pastatas. Tuo metu Vilniuje labai trūko vadinamųjų A klasės patalpų ieškantiems Lietuvos ir užsienio verslams. Pastatai turėjo būti modernūs, pastatyti prestižinėje vietoje taikant technologinius sprendimus iš aukščiausios kokybės medžiagų, patogaus susiekimo.

Konkursą laimėjo jungtinis Lietuvos „Archinova“ ir Danijos „PLH Arkitekter“ projektas. Pasiūlyta ovali forma išsprendė daug klausimų: ji leidžia išgauti optimalų santykį tarp fasado ir naudingo ploto, taupo energijos sąnaudas, suteikia maksimalų dienos šviesos kiekį ir lanksčią išdėstymo schemą. Įdomu, kad per pastatą eina su pėsčiųjų takais sujungta perėja, kurioje į akis krenta žavi širdelė, susidaranti iš atviro puslankio stoge ir jo atspindžio priešingame fasade.

K29 gerokai pasikeitė nuo pradinio sumanymo iki galutinio rezultato. Planuota, kad vidinis kiemas (atrijus) neturės stogo, tačiau to atsisakyta, nes nebūtų laisvo judėjimo tarp aukštų ir tai pablogintų akustiką. Statybų metu atsirado konstrukcinės inovacijos. Dėl įtempiamo gelžbetonio ir plonų sijų suplonėjo aukštų perdangos ir padidėjo švieslangiai. K29 iš pradžių neplanuotai tapo lengvas ir ažūrinis.

Pastate nėra stačių kampų. Tai tapo iššūkiu planuojant biurus, bet kai kurie jų tapo ypač originalūs. Pavyzdžiui, 2022 m. įsikėlęs baldų biuras ERGOLAIN yra tiek darbo vieta, tiek „parodų erdvė“, kurioje nėra vienodų baldų, netgi stalų ar kėdžių.

15. „Park Town“

„Park Town“ sudarytas iš „West Hill“ ir „East Hill“. Iš pradžių savininkai nusipirko tik vieną siaurą pailgą sklypą. Jau patvirtinus brėžinius – įsigijo antrą sklypą, todėl mažesnysis pastatas padiktavo didesniojo vaizdą. Projektuojant iššūkiu tapo prie pat esantis transporto viadukas.

Įspūdingiausias „Park town“ akcentas yra stogas, kuris banguodamas kaip kalvų reljefas susilieja su gamta. Tai penktasis pastato fasadas, labai gerai matomas leidžiantis nuo Šeškinės, todėl stogas yra visiškai „švarus“. Tai pareikalavo pirmą kartą Lietuvoje saulės fotovoltinius modulius montuoti ne ant stogo, o ant fasado sienų.

„East Hill“ turi laisvai visiems prieinamą holą ir stogo terasą vidiniame kieme. Nuo jos atsiveria 2023 m. pavasarį atidarytas japoniškas sodas. Projektuotas japonų specialisto su tokiais įdomiais elementais kaip pasiskolintas peizažas shakkei (pvz., Fudži ugnikalnis). Sodas vertas pamatyti visais metų laikais. Terasoje plėtojama gamtos tema – jos medinė danga vis keičia formą pereidama iš lygumos į kalnelius ir lapo formos oazes, ant kurių galima atsisėsti ar net prigulti.

Holo interjerui parinktas pilkos ir žalios spalvų duetas, kuris sujungia „žalią“ parką su „pilku“ miestu. Pagrindinis motyvas – augalo lapas. Grindyse – didžiulės kelių metrų akmens mases mozaikos, išpjaustytos Italijoje. Tokių lapų čia prikrito apie 30. Yra įspūdinga iš stabilizuotų augalų (augalų sultys pakeistos glicerinu) sukurta siena. Tokie augalai išlaiko sodrias spalvas ir jų nereikia laistyti – tik retkarčiais nuvalyti dulkes.

Slovakų kurtais perforuoto metalo lakštais padengtos kolonos yra skirtingos, nes raštas sukurtas naudojant lapo nuotraukas.

16. S7 kvartalas

Žvėryno šiauriniame pakraštyje įsikūręs biurų miestelis – S7 kvartalas. Jis atsirado dar nesenai buvusios duonos kepyklos vietoje. Visame kvartale įsikūrusios tik dvi skandinavų įmonės, bet dirba net apie 6 tūkst. žmonių. Pirmoji įmonė yra švedų kompanija „Telia“, 10-ajame deš. visą Lietuvą aptarnavusio valstybinio laidinio telefonų tinklo „Lietuvos telekomas‘‘ tęsėja. „Danske Bank“ savo ruožtu užima viso miestelio liūto dalį. 153-ius metus skaičiuojantis bankas yra didžiausias Lietuvos darbdavys finansų sektoriuje. Įdomu, kad „Danske Bank“ simbolis yra… šaliku apsimuturiavęs pingvinas vardu Pondus, nes 7-ajame deš. Danijoje vaikams dovanotos pingvino formos taupyklės.

S7 unikalumas tas, jog tai – ne pavienis biuras, o miestas mieste. Čia visiškai atskirti pėsčiųjų, dviratininkų ir autotransporto srautai. Vieta tapo neoficialia Vilniaus vestuvių fotosesijų vieta. S7 idėja – įnešti kuo daugiau ramybės labiausiai urbanizuotoje Vilniaus vietoje. Kiekvienas pastatas turi savo temą. Telia „Forest“ turi eglaitėmis apsodintą pievą, viduje vyrauja miško tematika. DC „Pier“ („prieplaukos“) elementas yra vanduo, todėl interjeras puoštas 25 x 70 m dydžio grafika, vaizduojančia dieną prie jūros. Rausvas didžiulį atriumą renginiams turintis DC „Valley“ primena Šiaurės Amerikos kanjoną, o drąsus spalvotas DC „Meadow“ – vėjo blaškomą lietuvišką pievą su visais joje esančiais gyvūnais. Pastarajame yra gana unikalių sprendimų, pavyzdžiui, komandų vakarėliams užmiesčio trobelę primenantį kambarį „Spiečius“, miego kambarius „bulves“, itin profesionalią tinklalaidžių įrašų studiją ar per dieną išmontuojamas sienas bei susitikimų kambarius.

1 16

Skaidrė 110

Maisto aikštė „DIALOGAI“

Plačiau