Vilniaus teatrai

Sekant mūzų pėdsakais

Vilnius – miestas, turintis gilias teatrinio gyvenimo tradicijas. Mokyklinis teatras, veikęs Vilniaus universitete nuo 1570 m., laikytas vienu geriausių Europoje. Valdovų rūmuose valdovo Vladislovo Vazos rūpesčiu buvo įsteigtas vienas pirmųjų Europoje operos teatrų, o pirmosios operos „Elenos pagrobimas“ premjera buvo ankstyvesnė nei operos Paryžiuje ar Londone. XVIII a. 8 deš. duris atvėrė pirmasis viešas miesto teatras, kuris net kelis kartus keitė savo lokaciją: Oskierkų rūmuose Klaipėdos gatvėje, Mažuosiuose Radvilų rūmuose Vilniaus gatvėje, miesto rotušėje. XX a. pr. mieste radosi net keli, vėliau – keliolika teatrų, kai kurie jų pagarsėjo visoje Europoje. Vilniaus teatrų istorija liudija miesto daugiatautiškumą ir atvirumą: čia veikė lietuvių, lenkų, rusų, žydų, baltarusių teatrai, vaidindavo italai, vokiečiai, ukrainiečiai, akomponavo čekų orkestras. Vilniuje – lenkų, lietuvių teatro ir operos, baltarusių, žydų nacionalinio teatro ištakos. Šiuo metu Lietuvos sostinėje veikia ir valstybiniai, ir privatūs, ir profesionalūs, ir mėgėjiški – net keliasdešimt teatrų. Prisiliesti prie Vilniaus centre esančių teatrų istorijos, įžengti į įdomųjį teatrų pasaulį padės šis maršrutas.

Įrašo pavadinimasVilniaus teatrai

Įrašo trukmė1:38

Maršruto žemėlapis

1. Lietuvos Nacionalinis Operos ir baleto teatras

1974 m. iškilęs daugiau nei tūkstančio vietų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas (architektė – Eglė Bučiūtė) nustebino vilniečius ir miesto svečius vokiška žalvario apdaila, jaukiu raudonų plytų koloritu, netikėtais apšvietimo sprendimais (14 m aukštyje esantys gintaro pilį primenantys vokiški sietynai nešviečia, tik atspindi prožektorių šviesą), tapo kairiojo Neries kranto puošmena ir naujojo Vilniaus vizitine kortele. Pastatas turėjo modernią vokiečių inžinierių įrengtą sceną, suomiai sukūrė apšvietimą, vengrai pasirūpino garso įranga. 1974–1990 m. teatras buvo vienas žymiausių SSRS, todėl jame gastroliuodavo svečiai iš Vakarų Europos, o teatro solistai turėdavo galimybę stažuotis Vakaruose.

1990 m. šiaurinį fasadą papuošė dešimt 3,5 m aukščio kalstyto vario skulptūrų. 2021 m. pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Šiuo metu teatre dirba daugiau kaip 600 žmonių (solistai, baleto artistai, choras, orkestras, kostiumų, dekoracijų dailininkai, apšvietėjai ir kt.).

Įsimintinus vaidmenis šiame teatre atliko teatro solistės, primabalerinos Leokadija Aškelovičiūtė, Eglė Špokaitė, kviestinė teatro solistė Jurgita Dronina.

Lietuvos operos ir baleto teatre dainavo tokie pasaulinio garso atlikėjai kaip Virgilijus Noreika, Irena Milkevičiūtė, Violeta Urmana, Vladimiras Prudnikovas, Asmik Grigorian ir kiti.

Su šiuo teatru savo kūrybinę veiklą siejo dirigentas Rimas Geniušas, operas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre statė vienas žymiausių dirigentų Lietuvoje Gintaras Rinkevičius.

2. Vaidilos teatras

 Architekto Michailo Prozorovo ir jo žmonos Sofijos Prozorovos name, pastatytame 1898 m., veikė privati mergaičių gimnazija. Pastate buvo puošni salė, kuria naudojosi įvairios bendrijos: geležinkelininkų klubas, dailės būrelis, vyko inteligentijos susitikimai ir teatro spektakliai. Joje 1905 m. surengtas pirmas viešas lietuvių vakaras, pirmą kartą Vilniuje suvaidintas brolių Antano ir Juozo Vilkutaičių, pasivadinusių slapyvardžiu Keturakis, spektaklis „Amerika pirtyje“. Geležinkelininkų klubo salėje savo spektaklius statydavo mėgėjiškas Vilniaus baltarusių muzikinis vaidybinis būrelis. 1913 m. sausį „Sakalo“ salėje, buvusioje dab. Mokytojų namuose (Vilniaus g. 39), šis būrelis pristatė baltarusių klasiko Jankos Kupalos (jo vardu dabar vadinamas baltarusių nacionalinis teatras Minske, kurio kolektyvas, protestuodamas prieš suklastotus 2020 m. rinkimus Baltarusijoje, išėjo iš darbo) komedijos „Paulinka“ premjerą.

Tarpukariu pastate veikė vienintelė Vilniuje lietuvių gimnazija, 1930 m. Juozo Kanopkos iniciatyva įkurta Vilniaus lietuvių scenos mėgėjų kuopa (vaidindavo studentai), 1936 m. ji reorganizuota į Vilniaus lietuvių teatrą. 1939 m. profesionaliu tapęs teatras pervadintas Vilniaus skrajojamuoju teatru „Vaidila“. 1945 m. „Vaidilos“ trupė buvo prijungta prie Vilniaus valstybinio dramos teatro.

1992 m. aktorius, režisierius Adolfas Večerskis įkūrė privatų teatrą „Vaidilos ainiai“ (nuo 1997 m. – Adolfo Večerskio teatras). 1993–2001 m. salėje filmuota populiari TV laida „Muzikinis viešbutis“, kurią vesdavo Vilija Grigonytė ir maestro Vytautas Kernagis. Šiuo metu istorinė „Vaidilos teatru“ vadinama salė nuomojama įvairiems viešiems kultūriniams ir privatiems renginiams.

3. Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

Gedimino prospekte XX a. pr. vos kelerius metus veikė Didysis teatras – didingiausias to meto Vilniaus teatras su grandioziniu interjeru ir daugiau kaip tūkstančio vietų sale, sunaikintas per gaisrą 1904 m. ir nebeatkurtas. Dabartinis teatras užima kitas to paties pastato patalpas – stiklo blokelių sienomis išsiskiriantį buvusį žiemos sodą. Sakoma, kad tokie XX a. pr. blokeliai išlikę tik dviejuose pastatuose Europoje – Prahoje ir Vilniuje. 1909 m. įkurta salė nuomota lietuvių kultūros draugijai „Rūta“, rengusiai vaidinimus, koncertus, kitus tautinius renginius. Draugijoje aktyviai dalyvavo kompozitoriai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Naujalis, Mikas Petrauskas, Stasys Šimkus, Česlovas Sasnauskas ir kiti. Pasirodė Antano Macijausko vodevilis „Užburtas kunigaikštis“, Žemaitės komedija „Mūsų gerasis“ ir kiti. Iki šiol teatro laiptinę puošia M. K. Čiurlionio nupieštos scenos uždangos sumažinta kopija. Nuo 1935 m. pastatė veikė Lenkijos radijas, o 1940–1990 m. – Lietuvos radijas, įrašų studija. Nuo 1990 m. apleistos patalpos priskirtos Mažajam teatrui, įsikėlimas užtruko iki 2005 m. Teatro įkūrėjo ir vadovo, režisieriaus Rimo Tumino režisuoti spektakliai, tokie kaip „Čia nebus mirties“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Vyšnių sodas“, „Maskaradas“, apdovanoti ne tik Lietuvos, bei ir užsienio apdovanojimais. Režisierius 1994 m. yra gavęs Nacionalinę premiją, 1995, 1997 m. – „Kristoforą“, o 1999 m. „Kristoforą“ gavo dar ir pats teatras.

4. Išnykęs teatras Vilniaus gatvėje

Paskutinis išnykęs teatro pastatas buvo įsispraudęs tarp Vilniaus ir Jogailos gatvių – čia nuo 1915 m. veikė didžiausias Baltijos šalyse kino teatras „Helios“, skirtas 1500 žiūrovų, tarpukariu jame rengti ir teatro vaidinimai. 1921 m. birželio 6 d. šiame kino teatro pastate įvyko žydų dramos „Dibuk“ premjera Vilniuje. Šis veikalas išgarsėjo tarp Europos žydų kaip populiariausias spektaklis, o Vilniaus aktorių trupė (Vilner Trupe) laikyta viena garsiausių pasaulyje žydų teatro trupių. Po 1948 m. rekonstrukcijos, praplečiant pastatą į Jogailos g. pusę, jame įsikūrė Lietuvos rusų dramos teatras. 1970–1974 m. teatro vadovu dirbo žymus režisierius novatorius Romanas Viktiukas. 1986 m. pradėta teatro rekonstrukcija, tačiau 1999 m. šioje vietoje buvo pastatytas verslo centras. Po rekonstrukcijos atkurtas buvusio teatro fasadas iš Vilniaus g. pusės, tik be skulptūrinės kompozicijos virš senojo kino teatro įėjimo – visos gatvės puošmenos sunaikintos po Antrojo pasaulinio karo. Tai vienintelė tokia Vilniaus pastatų fasadus iki Antrojo pasaulinio karo puošusi skulptūrinė grupė, neatkurta Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Elektros skulptūra ant senosios elektrinės (Energetikos ir technikos muziejus), Šv. Jurgis Gedimino prospekte ir Atlantas ant Pirklių klubo prie Lukiškių aikštės atkurtos atitinkamai 1995, 2005 ir 2009 m.

5. Lietuvos Nacionalinis dramos teatras

Priešais garsaus Vilniaus mecenato Juzefo Montvilos vadovauto Žemės banko pastatą (Gedimino pr. 6) XIX a. pab. buvo pastatytas Amatininkų mugės pastatas, kurio trečiame aukšte 1905 m. įsikūrė lenkų muzikos draugija „Lutnia“ – šios organizacijos patalpose buvo nedidelė salė su scena. 1910 m. prie banko pastato prijungtas pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą pastatytas modernistinis 400 vietų „Lutnios“ teatras, o tarp jo ir Amatininkų mugės pastato susidarė gatvelė – pasažas. 1932–1941 m. vyko muzikinio „Lutnios“ operetės teatro vaidinimai. Pastatas, į kurį persikėlė Lietuvos valstybinis dramos teatras (vėliau vadintas Lietuvos valstybiniu akademiniu dramos teatru), buvo rekonstruotas po Antrojo pasaulinio karo socialistinio realizmo stilistika. Po ketvirčio amžiaus 1976–1981 m. rekonstrukcija vyko pagal architektų brolių Vytauto ir Algimanto Nasvyčių projektą. Buvusio pasažo vietoje sukurta įspūdinga fojė, primenanti senamiesčio kiemelius po stogu, o pastato išskirtinumą pabrėžia fasado skulptūros – Stanislovo Kuzmos „Trys mūzos“: Drama (Kaliopė), Komedija (Talija) ir Tragedija (Melpomenė). Pastato interjerą dar puošia S. Kuzmos skulptūra „Versmė“. Be Didžiosios (650 vietų) salės, atsirado Mažoji (156 vietų) salė, davusi pradžią Mažojo teatro gimimui – salėje repetavusi Akademinio dramos teatro ir tuometės Lietuvos konservatorijos auklėtinių trupė, o 1988 m. gruodį Mažosios salės scenoje pasirodęs Valdemaro Kukulo ir Rimo Tumino spektaklis „Čia nebus mirties“ laikoma šio teatro pradžia. Teatre dirbo režisieriai Borisas Dauguvietis, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas ir kt.

6. Teatras Valdovų rūmuose

Renesansiniai teatralizuoti pasirodymai (maskaradai, turnyrai, garbingų svečių teatralizuotos sutiktuvės ir kt.) Vilniuje vykdavo jau Žygimanto Augusto laikais XVI a. vid. 

Teatras Žemutinės pilies valdovų rūmuose veikė nuo XVII a. pirmos pusės, o gal net šiek tiek anksčiau.  Zigmanto Vazos rezidavimo Vilniuje metu XVII a. pr. Vilniaus Žemutinėje pilyje vaidindavo profesionalios anglų dramos aktorių trupės. Antai 1616 m. J. Gryno komedijos teatro trupės gastrolių metu tarp anglų dramaturgų kūrinių būta ir Viljamo Šekspyro „Venecijos pirklio“. 

Valdovo Vladislovo Vazos iniciatyva 1635 m. Vilniuje įsteigtas profesionalus operos teatras, o 1636 m. rodytas „Elenos pagrobimas“ (it. Il ratto di Helena) – pirmoji opera Lietuvoje. Su šia premjera Vilnius tapo vos vienu iš keliolikos miestų Europoje (pirmoji opera – „Dafnė“, pastatyta Florencijoje 1598 m.) ir vos vienu iš penkių miestų už Italijos ribų, kur rodyta opera, keliolika metų aplenkdamas Londoną ar Paryžių. 1644 ir 1648 m. rodytos „Andromeda“ ir „Apviltoji Kirkė“ (it. Circe delusa). Libretus sukūrė Virdžilijus Pučitelis, „Elenos pagrobimo“ muziką – kompozitorius Marko Skakio (kitų dviejų operų muzikos autoriai nežinomi). Operos buvo vaidinamos italų kalba.

Teatro vaidinimams, operai galėjo būti pritaikyta bet kuri Valdovų rūmų salė, tačiau manoma, kad tam specialiai buvo statomas laikinas medinis pastatas erdviame rūmų kieme.

7. Išnykęs medinis Vasaros teatras

Jau minėta, kad pirmasis profesionalus viešas miesto teatras veikė Oskierkų rūmuose, kurie buvo nugriauti pokariu, tačiau Vilniuje yra ir daugiau išnykusių teatrų pastatų. Iki mūsų dienų neišlikę mediniai Vilniaus teatrų pastatai buvo įsikūrę Lukiškių aikštėje (cirko pastatas naudotas taip pat teatrų), Bernardinų sode.

Ypač puošnus buvo 1902 m. taip pat Bernardinų sode pastatytas vasaros teatras, šį moderno stiliaus šedevrą suprojektavo Konstantinas Korojedovas. Tai buvo pirmas šios stilistikos pastatas Lietuvoje, nugriautas tarpukariu, parke įrengiant Šiaurės mugę. Šiame pastate 1907–1910 m. veikė garsios aktorės, režisierės Nunos Mlodziejovskos vadovaujamas teatras, kur 1907–1909 m. pasirodydavo Juliušas Osterva. Teatre buvo 600 žiūrovų vietų, 12 ložių, balkonas ir orkestrinė. 1906–1910 m. veikęs šis profesionalus teatras buvo svarbiausias mieste. Jo vietą galima atrasti stovint prie Bernardinų sodo fontano ir žvelgiant Vilnios upės bei Altanos kalno kryptimi.

8. Vilniaus universiteto teatras

Nuo XVI a. antrosios pusės Vilniaus universitete veikė vadinamasis mokyklinis teatras – populiari XVI–XVIII a. teatro rūšis, kurios svarbiausi centrai buvo Roma, Viena, Miunchenas, Paryžius, o Vidurio ir Rytų Europoje – Vilnius. Pirmasis šio teatro spektaklis – 1570 m. spalio 18 d. parodyta italo Stefano Tučio komedija „Heraklis“, rodytas universiteto Didžiajame kieme. Šiame teatre buvo remiamasi pažangiausiomis to meto Ispanijos ir Italijos teatrų tradicijomis. Repertuarą sudarė Vakarų Europos ir vietinių dramaturgų kūriniai, tokie kaip 1687 m. lotyniška pjesė „Algirdas, didysis Lietuvos kunigaikštis“ ir kt., o vaidinta daugiausia tarptautine to meto Europos kalba – lotynų, tačiau nedidelėse pjesėse ar scenose vaidinta ir kitomis kalbomis, taip pat ir lietuvių. 

Studentų taip pat organizuotos įvairios šventės, karnavalinės eisenos, teatralizuoti valdovų sutikimai, vieši disputai, dialogai viešosiose erdvėse ir kiti pasirodymai mieste. Tuo laikotarpiu tai buvo vienas geriausių universitetinių teatrų Europoje. 

XVII a. Vilniaus universitete dėstė Sarmatų Horacijumi pramintas garsiausias to meto Europos poetas – Motiejus Kazimieras Sarbievijus, buvęs ir mokyklinio teatro teoretiku. 

Scenarijų universiteto spektakliams XVII–XVIII a. parašė pirmieji vietiniai dramaturgai – jėzuitai Danielius Butvilas iš Kauno, Kristupas Garšvila iš Lydos, Žygimantas Liauksminas iš Žemaitijos ir kiti.

Vaclovo Narmunto drama „Vilnius – kunigaikščių sostas, Lietuvos sostinė“, vaidinta 1683 m., apdainavo Lietuvos sostinę, svarbų mokslo centrą, buvo viena pirmųjų vietinės tematikos kūrinių. XVII–XVIII a. pasirodė ir daugiau spektaklių apie Lietuvą: kunigaikštį Skirgailą, karalių Mindaugą, valdovus Vytenį, Kęstutį, Vytautą, Aleksandrą, Steponą Batorą. Vaidinta Didžiajame kieme, universiteto auloje.

Dabartinė klasicizmo bruožų turinti Vilniaus universiteto teatro salė, kurios išskirtinumas – medinės konstrukcijos, minima nuo XVIII a. vid. 1804 m. teatro salė buvo perdaryta į auditorijas fizikos paskaitoms ir eksperimentams, o po universiteto uždarymo virto berniukų gimnazijos cerkve. Tačiau mokyklinis teatras neišnyko – XIX a. 2 deš. buvo populiarūs teatralizuoti poezijos vakarai, kuriuose savo eiles skaitė, vaidino net pats Adomas Mickevičius. XIX a. pab. berniukų gimnazijos moksleivis Vasilijus Kačalovas, būsimas žymus aktorius, pradėjo savo kūrybinį kelią mokykliniuose spektakliuose Vilniaus universiteto mūruose (jo vardo gimnazija veikia Karoliniškėse). 1923 m. išėmus ikonostasą salė buvo atkurta. Šiuo metu salė priklauso studentų teatrui. Nuo 1990 m. universiteto kieme veikė teatras „Minimum“, kuris 2005 m. išaugo į Universiteto dramos teatrą.

9. Senasis Vilniaus teatras Mažuosiuose Radvilų rūmuose ir Teatro, Muzikos ir Kino muziejus

1785 m. aktorius, dainininkas ir dramaturgas Voicechas Boguslavskis, atvykęs iš Varšuvos, Vilniuje, Oskierkų rūmuose Klaipėdos gatvėje, įkūrė viešąjį miesto teatrą. Trupę sudarė Varšuvos ir kitų LDK didikų teatrų aktoriai, dainininkai, muzikantai.

Nuo 1796 m. teatras, vadovaujamas Dominyko Moravskio, įsikėlė į gretimus Mažuosius Radvilų rūmus. Teatras vadintas Didžiuoju, turėjo 1000 žiūrovų vietų. D. Moravskiui mirus, 1801–1805 m. teatrui vadovavo jo žmona Marijana Korvelytė-Moravskienė. Spektakliai Radvilų rūmuose vykdavo iki 1845 m., trupes sudarė vietiniai aktoriai, vaidinta daugiausia lenkų kalba. Vaidinti Viljamo Šekspyro, Frydricho Šilerio, Viktoro Hugo, kitų Vakarų Europos grandų ir vietos dramaturgų kūriniai. Dekoracijas kūrė Lietuvos dailės klasikai – Antanas Smuglevičius, Vincentas Dmachauskas, Albertas Žametas ir kiti.

Šiuo metu Mažuosiuose Radvilų rūmuose, kuriuose buvo Didysis teatras, veikia Teatro, muzikos ir kino muziejus, išsaugojęs vertingiausius Lietuvos teatrų istoriją atspindinčius eksponatus.

10. Vilniaus Senasis teatras Pohuliankoje

XX a. pr. Vilniuje svarstyta apie miesto teatro statybą. Tokią iniciatyvą iškėlė miesto lenkų bendruomenė, neturėjusi tinkamų patalpų savo teatrui. Ir 1913 m. duris atvėrė pagal Vilniaus architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio (projektavimo biuras „Architekt“) projektą iškilęs neobarokinio Pavyslio stiliaus teatras su moderno elementais . Iki Antrojo pasaulinio karo teatras buvo žinomas kaip Lenkų teatras ar tiesiog teatras Pohuliankoje.

Teatro pastate 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vyko Lietuvių (Vilniaus) konferencija. 1922–1925 m. pastate įsikūrė operos teatras, o 1925–1929 m. veikė eksperimentinis lenkų teatras „Reduta“, įkurtas Juliušo Ostervos ir Mečislavo Limanovskio. Tai buvo, ko gero, garsiausias ir vienu geriausių laikytas Lenkijos teatras tarpukariu.

1940 m. čia buvo įsteigtas Vilniaus valstybinis dramos teatras, kuriame suvaidinta Romualdo Juknevičiaus režisuota Hermano Heijermanso pjesė „Viltis“ apie žvejų gyvenimą. Jos motyvas tapo Nacionalinio dramos teatro emblema. Šiame teatre per pastaruosius 75 metus įvairiais laikotarpiais yra dirbę visi didieji Vilniaus teatrai: 1948–1974 m. – Valstybinis operos ir baleto teatras, 1974–1981 m. – Lietuvos akademinis dramos teatras, 1981–1982 m. – Valstybinis jaunimo teatras, po 1986 m. – Lietuvos rusų dramos teatras. 2022 m. teatras pakeitė pavadinimą ir tapo Vilniaus senuoju teatru.

11. Teatras „Vilniaus klasika“

Išskirtinėje vietoje įsikūrė naujausias Vilniaus teatras „Vilniaus klasika“ – tai prieš Pirmąjį pasaulinį karą pagal architekto Antano Vivulskio projektą pradėta statyti moderno stiliaus Jėzaus Širdies bažnyčia. Ši bažnyčia turėjo būti aukščiausia net tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, dominuoti panoramose ir kurti atsvarą vakaruose to paties architekto suprojektuotiems Trims Kryžiams. Įspūdinga bažnyčios architektūra kartais lyginama su Antonio Gaudžio Barselonoje suprojektuota Šv. Šeimynos (Sagrada Família) bažnyčia. Sovietmečiu neužbaigta bažnyčia, kurioje aukotos pamaldos, vykdavusios vaikų krikštynos, buvo rekonstruota į Statybininkų kultūros rūmus, o bažnyčios sienos kaip sarkofagu buvo apdengtos. XXI a. pr. patalpose veikė vienas pirmųjų Vilniaus boulingų, kavinė. 2019 m. teatro „Vilniaus klasika“ vadovo ir aktoriaus, jo sielos Albino Arkausko rūpesčiu kai kurie senosios bažnyčios architektūriniai elementai (kolonos, arkos, navos) atsargiai atidengti, kiek įmanoma labiau išryškinant išnykusios bažnyčios erdves.

12. Žydų teatras

Vienas iš žydų teatrų veikė Naugarduko g. – čia 1910 m. įrengtoje 650 vietų salėje 1912–1924 ir 1932–1938 m. rodyti įvairių žydų trupių spektakliai. Pirmasis žydų teatras Vilniuje buvo įkurtas dar 1918 m. Tuomet Nachmanas Lipovskis įkūrė Liaudies teatrą. 1932–1938 m. pastate veikė vienas iš Vilniaus žydų teatrų – Undzer Teater (nuo 1937 m. vadintas Nayer Yidisher Teater). 

Tarpukariu Vilniuje vyko turiningas žydų teatro gyvenimas: nuolatos veikė po kelis teatrus ir teatro trupes, buvo vaidinama jidiš ir hebrajų kalbomis, įkurtas lėlių teatras, teatras vaikams. Pasaulinio garso tarpukariu sulaukė Vilniaus trupė – 1916 m. susibūręs aktorių kolektyvas, kuris netrukus skilo į kelias dalis: vieni jų gastroliavo po Europos šalis ir Jungtines Amerikos Valstijas, kiti liko vaidinti Lenkijoje. Tai buvo viena garsiausių žydų teatro trupių pasaulyje. 

Šiuo metu buvusio teatro salėje Naugarduko gatvėje įkurtas Tolerancijos centras, taip pat veikia Samuelio Bako muziejus.

13. Buvęs teatro pastatas – Rotušė

Pirmieji koncertai ir profesionalaus teatro pasirodymai Vilniaus rotušės pastate imti rodyti XIX a. pr., o 1810–1924 m. (su pertraukomis) veikė miesto teatras – vaidinta rusiškai ir lenkiškai, per gastroles apsilankydavo italų, vokiečių trupės. Rotušėje buvusi puiki akustika maloniai stebino gastrolių iš Vakarų Europos atvykusius aktorius, dainininkus, muzikantus.

1809 m. vasarį Vilniaus rotušėje atlikta Jozefo Haidno oratorija „Pasaulio sukūrimas“, kurioje dainavo žymi dainininkė Kristina Gerhardi (pats kūrinio autorius jai dedikavo šios oratorijos soprano partiją), gydytojo, universiteto profesoriaus Jozefo Franko žmona.

1835 m. rotušėje įsikūrė vokiška opera, vadovaujama Vilhelmo Šmithofo, grojo čekų orkestras. Tuo metu teatre demonstruotos iškiliausių Europos kompozitorių operos, vienas žymiausių atlikėjų buvo italas baritonas Džiuzepė Bonoldi, 1863–1864 m. sukilimo dalyvis.

1848 m. sausio 1 d. Vilniaus rotušėje veikusiame teatre įvyko Stanislavo Moniuškos dviejų dalių operos „Halka“, pirmosios operos lenkų kalba, premjera, jai dirigavo pats jos autorius. 1854 m. vasario 28 d. pristatyta ta pati keturių dalių opera. 

1894–1900 m. rotušėje veikusiam rusiškam teatrui vadovavo Konstantinas Nezlobinas. Tuo metu teatras garsėjo visoje Rusijos imperijoje, jame kelis sezonus vaidino garsioji aktorė Vera Komisarževskaja.

1906 m. gegužės 6 d. teatre „Vilniaus kanklių“ draugija, vadovaujama dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, suvaidino pirmą po spaudos draudimo oficialų lietuvišką spektaklį – pagal Juozapo Ignoto Kraševskio apysaką „Kunigas“ Marcelino Šikšnio sukurtą tragediją „Pilėnų kunigaikštis“.

1906–1910 m. teatru tris kartus per savaitę pakaitomis naudojosi rusų ir lenkų trupės, o lietuviams carinė valdžia leido vaidinti tik kartą per mėnesį. 1918–1919 m. rotušėje spektaklius statė režisieriaus Juozo Vaičkaus įkurtas lietuviškas profesionalus „Skrajojamasis teatras“. Lenkų teatras Vilniaus rotušės pastate veikė  1919–1924 m.

14. Filharmonija – buvusi Miesto salė

XIX a. pab. Vilniui trūko teatro ir koncertų salės, tad Miesto dūma (taryba) gotikinių pirklių namų vietoje finansavo Miesto salės statybą, vykdytą pagal architekto Konstantino Korojedovo projektą. Miesto salėje dažniausiai vykdavo koncertai, taip pat ir spektakliai, operos, kiti renginiai. 1906 m. lapkričio 6 d. įvyko „Vilniaus kanklių“ draugijos pastatytos pirmosios lietuvių operos „Birutė“ (kompozitorius – Mikas Petrauskas, libretas – Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio) premjera.

1906 m. Miesto salėje ir kitur pasirodymus rengdavo Nunos Mlodziejovskos vadovaujamas lenkiškas teatras. 1908 m. balandžio 27 d. Miesto salėje įvyko G. Landsbergio-Žemkalnio režisuota Juliušo Slovackio pjesės „Mindaugas – Lietuvos karalius“ premjera.

Tarpukariu miesto salėje spektaklius pristatydavę žydų teatrai. 1942–1944 m. šiame pastate dar veikė Filharmonijos opera.

1944 m. įsteigta Nacionalinė filharmonija – didžiausia Lietuvos koncertinė organizacija.

Pačiame pastate netrūksta paslaptingų akcentų: rūsiuose atidengtas viduramžių skersgatvio fragmentas, o tualete po stiklu demonstruojamas požeminis upeliukas.

15. Vilniaus Geto teatras

Tragišką Vilniaus istorijos laikotarpį žymi 1942–1943 m. veikęs Vilniaus geto teatras. Jį įkūrė aktorius, „Vilner Trupe“ narys Šabsajus Bliacheris, rašytojas Abraomas Suckeveris, režisieriai Maksas Viskindas, Izraelis Segalis, aktorius Maksas Šadovskis ir kiti. Per 1942 m. teatras pastatė net 120 spektaklių. Teatras pasižymėjo didele žanrų įvairove: dramos, operų ir operečių ištraukos, marionečių vaidinimai, miniatiūros ir kt. Teatre buvo suburtas kamerinis ir nevisos sudėties simfoninis orkestrai, surengta dailės paroda, kurioje debiutavo devynerių metų berniukas, dabar pasaulinio garso dailininkas Samuelis Bakas, kurio vardo muziejus veikia Vilniuje. Geto teatras buvo tarsi moralinis ir dvasinis gete gyvenusių žmonių stiprybės šaltinis, padėdavęs nepalūžti.

16. Valstybinis Jaunimo teatras

1966 m. įkurtas Jaunojo žiūrovo teatras, iki 1981 m. veikęs Profsąjungų rūmuose Pamėnkalnyje, Mažuosiuose Radvilų rūmuose Vilniaus gatvėje. Teatras jo trupės pastangomis netrukus buvo pervadintas Jaunimo teatru. 1982 m. įsikėlė į rekonstruotus klasicistinius XVIII a. statytus Oginskių rūmus. Netrukus teatras išgarsėjo visame pasaulyje – Eimunto Nekrošiaus spektakliai žavėjo publiką modernia teatro kalba. XX a. 9 deš. šie spektakliai vieni pirmųjų rodyti užsienyje: Jugoslavijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Austrijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur. Spektaklius Jaunimo teatre režisavo Gytis Padegimas, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Algirdas Latėnas, Cezaris Graužinis, Ignas Jonynas. Teatre vaidino Vladas Bagdonas, Gediminas Girdvainis, Irena Tamošiūnaitė, Rolandas Kazlas ir kiti aktoriai.

17. Teatras „Lėlė“

Lietuvos lėlių teatrų ištakos siekia dar LDK laikus – istoriniuose šaltiniuose lėlininkai minimi dar nuo XV a., o be lėlių ir kaukių teatro elementų neapsiėjo lietuviškos kalendorinės šventės, medžioklės ir žemdirbystės, vestuvių ir laidotuvių apeigos. 1933–1941 m. Vilniuje veikė jidiš kalba vaidinęs žydų lėlių teatras „Maidim“ (liet. „pokštininkas“, „išdaigininkas“), kurio repertuarą sudarė 11 programų, iš jų dvi skirtos vaikams. Spektakliai rėmėsi žydų folkloru. 1941–1944 m. „Vaidilos“ teatre veikė Mykolės Krinickaitės vadovaujama lėlių teatro trupė, o 1944–1949 m. – šios trupės pagrindu įkurtas Vilniaus valstybinis lėlių teatras, 1949 m. teatro trupė buvo prijungta prie Kauno jaunojo žiūrovo teatro. Lėlių teatras vėl grįžo į Vilnių 1958 m., kai režisieriaus ir dailininko Balio Lukošiaus (meno vadovas iki 1969 m.) iniciatyva buvo įkurtas teatras „Lėlė“. Teatras klestėjo XX a. 8–10 deš., kai spektaklius kūrė dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras. 

Dabartiniame pastate – dalyje Oginskių rūmų – teatras įsikūrė 1975 m. Jam priklauso trys salės: Didžioji (220 vietų), rūsyje – Mažoji (50 vietų), o pastogėje – Palėpės salė. Pastato rūsyje veikia Gyvasis lėlių muziejus, kuriame rodomos teatro lėlės, kaukės, scenografijos elementai, lietuvių profesionalaus lėlių teatro pradininko Stasio Ušinsko marionetės.

1 17

Skaidrė 119

Meat Lovers

Plačiau