Vilniaus akmenys

1907 m. žymūs šalies veikėjai (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jonas Basanavičius ir kt.) ketino ant kalno pastatyti Tautos namus – visos Lietuvos kultūros centrą. Apie tai buvo paskelbta 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos steigiamajame susirinkime. Šiuo tikslu buvo nupirktas sklypas ir surinkta pinigų, bet įgyvendinti idėją sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Po 100 metų, 2007 m., ant kalno buvo atidengtas paminklinis akmuo su užrašu „100 metų Tautos namų idėjai“. 

Vienas žymiausių Žvėryno akmenų – akmuo su apskritime išraižytais Gediminaičių stulpais, esantis dešiniajame Neries krante. 1958 m. akmenį upės vagoje aptiko kraštotyrininkas Vladas Šaulys. Istorikų teigimu, Gediminaičių stulpai Žvėryno akmenyje galėjo būti išraižyti dar XV a. Toks akmuo galėjo žymėti didžiojo kunigaikščio žemių ribas Vilniaus apylinkėse. 

1988 m. Žvėryno akmuo buvo įtrauktas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą, o 1992 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių sąrašą. 

Žvėryne, netoli pėsčiųjų tilto, yra akmuo, primenantis, kad 1857 m. grafas Konstantinas Tiškevičius surengė ekspediciją Nerimi ir savo įspūdžius aprašė knygoje „Neris ir jos krantai“. Knygoje nemažai dėmesio skiriama ir Neries pakrantėms Žvėryne, todėl šio rajono bendruomenės iniciatyva 2007 m., minint 150-ąsias ekspedicijos metines, buvo atidengtas šis akmuo. Jį rasti nebus labai paprasta.

Žvėryno rajone, ties dabartine Bebrų gatve ir Žvėryno parku, nuo seno buvo pelkėta ir šaltiniuota vieta. Šalia Bebrų gatvės tryškę šaltiniai maitino neilgą upelį, kuris tekėjo pelkėtu senvagės slėniu vakarų kryptimi ir, nusileidęs Neries slėnio šlaitu, įtekėjo į Nerį. Šis upelis anksčiau vadintas Šaltupiu. 

XVI a. Šaltupis buvo patvenktas ir suko Radviloms priklausiusį vandens malūną, į kurį iš aplinkinių vietovių buvo vežami grūdai. Žvėryno malūno tvenkiniai ir vandens malūno pastatas išlikę iki šių dienų (Latvių g. 64). Paties Šaltupio nelikę nė ženklo – sovietmečiu jis buvo sukanalizuotas ir šiandien teka vamzdžiais po žeme iki pat Neries.

Buvusio upelio aukštupyje prie Bebrų gatvės Žvėryno bendruomenė pastatė nedidelį akmeninį paminklą čia čiurlenusiam upeliui. 

2001 m. lapkričio 23 d., švenčiant Jono Basanavičiaus gimimo 150-ąsias metines, prie mokyklos atidengtas paminklinis akmuo, skirtas gydytojui, mokslininkui, Vasario 16-osios Akto signatarui Jonui Basanavičiui. Pilkas akmuo savo forma kiek primena Lietuvos valstybės kontūrus. Ant akmens skulptorius Mindaugas Tendziagolskis iškalė J. Basanavičiaus portretą ir jo žodžius, tapusius mokyklos devizu: „Neužmirškime, broliai, jog po Dievo ir mūsų tėvų labiausiai turime mylėti savo tėviškę Lietuvą.“

Simonas Konarskis – 1830–1831 m. sukilimo prieš caro valdžią dalyvis. Jis buvo suimtas ir įkalintas 1838 m., nuteistas mirties bausme ir 1839 m. viešai sušaudytas netoli Pohuliankos užkardos. Įamžinti didvyrio vardą politinės aplinkybės leido tik beveik po šimtmečio – 1924 m. Tuo metu Vilnių valdžiusi lenkų valdžia sumanė pastatyti paminklą S. Konarskio žūties vietoje. Kuklų akmenį imituojantį betono luitą su užrašu „Čia 1839 m. vasario 27 d. netekome tautos didvyrio Simono Konarskio“ (orig. lenkų k.) suprojektavo J. Klosas. Vėliau akmuo buvo papuoštas ant jo tupinčiu ereliu, tačiau iki šių dienų jis neišliko.

Jėzuitų ordino ir Šv. Kazimiero giminaičio Zigmanto Vazos rūpesčiu 1604 m. pradėta statyti Šv. Kazimiero bažnyčia – seniausia barokinė bažnyčia Vilniuje. Bažnyčios fasado sienoje ir šiandien matomas milžiniškas akmuo, kuris, kaip pasakojama, 700 žmonių buvo atvilktas net iš Antakalnio.

Legendos (prie kurių nemažai yra prisidėjęs istorikas Teodoras Narbutas) byloja, kad šioje vietoje pagonybės laikais buvo dievo Ragučio šventykla. 

1981 m. archeologo Gedimino Gendrėno vadovaujama grupė, kasinėdama Dailės akademijos bendrabučio (Latako g. 2) statybos vietą, rado akmenį su dubeniu, panašų į naudotus religinėms apeigoms. Akmuo buvo padėtas skverelyje tarp Didžiosios ir Bokšto gatvių. Vėliau prie jo atsirado ir akmeninė lentelė su užrašu, kad čia buvo Ragučio šventovės vieta

Konstantino Sirvydo skvere, po medžiais, šalia suolelių galima pamatyti lyg netyčia išbarstytus akmenis. Daugelis prisėdę ant suolelio jų gali ir nepastebėti. Tik akylesni tarp jų suranda lentelę, kuri skelbia, kad ši akmenų kompozicija skirta sunaikintiems kultūros paminklams atminti.

1973 m., minint 650-ąsias Vilniaus paminėjimo metines, Katedros (tada Gedimino) aikštėje buvo atidengtas paminklinis akmuo su užrašu „Vilnius 1323–1973“. Tais metais Vilniuje „užderėjo“ ir daugiau skulptūrų: Vlado Vildžiūno „Lietuviška baladė“ kitoje Katedros pusėje, Stanislovo Kuzmos „Miesto vartų sargybinis“ Trakų g. pradžioje, Vaclovo Krutinio „Metraštininkas“ Stiklių g.  

Šalia akmens 60 metų augusį beržą 2020 m. lapkritį pakeitė raudonasis ąžuolas.

Pilių parke, Gedimino kalno papėdėje, netoli Vilnios riogso vienišas keistos formos reto praeivio dėmesį patraukiantis akmuo. O sovietmečiu, maždaug 6-ajame dešimtmetyje, jis buvo net labai populiarus – daugelio glostytas, apkabintas ir dažnai fotografuotas. 

Atstatytų Valdovų rūmų vietoje buvusį akmenį vilniečiai vadindavo Lurdo arba Aukuro vardu. Prie jo, Gedimino bokšto fone, dažnai net vykdavo fotosesijos. Atstatant Valdovų rūmus, apie 2008 m., akmuo buvo perkeltas į naują vietą ir tokiu populiarumu šiandien, deja, jau negali pasigirti.

Šalia Šv. Rapolo bažnyčios ant nedidelės plytelėmis grįstos kalvelės stovi akmuo, papuoštas iš metalo lietais žolynais. Paminklo autorius – Jonas Gencevičius. Šis paminklas skirtas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, ilgamečiam Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonui, politiniam kaliniui ir tremtiniui, Vilniaus garbės piliečiui, atminti. Kazimieras 1975–1989 m. Šv. Rapolo bažnyčioje tarnavo vikaru ir netgi kurį laiką joje gyveno, įsirengęs kuklų kambarėlį.