Vaikantis vėją

Vietovėje, kurios pavadinimas susijęs su vėlėmis, šalia žinomo Pamėnkalnio kalno, nusukę į Pakalnės gatvę atrasite pirmąją šio maršruto vėjarodę. Prieš kokį šimtą metų, net ir prieš vos keliasdešimt, nuo čia atsklindančiu parūgusiu kvapu ypač džiaugdavosi ūsuoti vyrai, o čia verdamas gėrimas pasiekdavo parduotuves Kijeve ir Odesoje, Maskvoje ir Peterburge, Lodzėje ar Varšuvoje. Beveik pusantro šimto metų šio pastatų ansamblio rūsiuose rikiuodavosi medinės statinaitės, o ant kaminėlių iki šiol sukasi vėtrungė su 1860 m. data – tai nebeveikiančio fabriko įkūrimo metai.

Sublokuotų „angliškų“ namelių – vieno iš penkių Juzefo Montvilos kvartalo (vad. kolonijos) – eilėje ant bokštelio pamatysite vėtrungę. Atrodo kaip koks riteris, bet kodėl su sparnais? Nuo XVI a. pab. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenės raiteliai husarai, norėdami pagąsdinti priešus (tokie sparnai buvo grėsmingo silueto ir šimtams karių jojant vėjuotą dieną sukeldavo nemenką švilpesį) ir apsiginti nuo priešininkų strėlių krušos ar kardų kirčių, ėmė šitaip „puoštis“, tad imti vadinti sparnuotaisiais husarais. Čia, ant vėtrungės, karys ne raitas, o nulipęs nuo žirgo, su kardu ir skydu jums iškilmingai pozuoja.

Eikite į Kaštonų gatvę. Šioje trumpoje gatvėje auga 38 liepos ir 4 klevai, bet neauga medžių, kurių vardu ji pavadinta. Gatvės pradžioje, atsistoję nugara į didžiausią miesto Lukiškių aikštę (plotas – net 4 ha), ant istorizmo stiliaus namo bokštelio pamatysite vėtrungę su namo pastatymo data.

Eikite į vieno iš Lietuvos valdovų, XIV a. 9 deš. tapusio Lenkijos karaliumi, vardu pavadintą Jogailos gatvę. Šio valdovo vardu Lenkijoje pavadinta šalį kelis šimtmečius valdžiusi dinastija (taip pat universitetas, futbolo klubas, draugija, inovacijų centras, restoranai, kelių miestų kvartalai, aikštės, gatvės, alaus pavadinimas ir kt.). Gatvė užstatyta daugiausia XIX pab. – XX a. I p. Tai viena didmiestiškiausių Vilniaus gatvių, su aukštais ir įspūdingais daugiausia istorizmo ir moderno stiliaus namais, primenančiais Rygą.  Pastebėję du pastatus su kampiniais bokšteliais, kurie priklausė grafui Ignotui Parčevskiui, ant vieno jų išvysite fantastiško grožio vėtrungę. Vėliavėlėje – namo pastatymo data, žemiau – pasaulio šalys vokiškai S (Süd), N (Norden), O (Osten), W (Westen).

Pasukite į gatvę, pavadintą plotu beveik dvigubai didesnės už Lietuvą, bet turinčios beveik perpus mažiau gyventojų nei įsikūrę Vilniuje šalies vardu. Ši drąsi valstybė buvo pirmoji, 1991 m. pripažinusi atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Priėję sankryžą ant vieno iš puošniausių istorizmo stiliaus Vilniaus pastatų, virš bokštelio, pamatysite vėtrungę su stilizuota 1950 m. data, kai bokštelis buvo supaprastintas, pažemintas ir rekonstruotas, bet papuoštas šia dekoratyvine vėjarode.

Pasukite į Liejyklos gatvę ir čia pat nusukite į Šv. Ignoto gatvę. Pamatę vieną įdomiausių miesto iškabų virš kadaise čia veikusio Vilniaus restorano „Bočiai“ įėjimo (autorius – dail. Arvydas Gurevičius), pereikite į kitą gatvės pusę ir stebėkite pastoges. Virš vieno iš pastatų išvysite trimituojantį berniuką, virš Vilniaus stogų skriejantį ant strėlės su pastato rekonstrukcijos data – 1983 m.

Iki Antrojo pasaulinio karo šį pastatą garsino pirmajame aukšte veikusi Boleslovo Štralio kavinė, miestiečių vadinta Raudonuoju Štraliu. Antrajame aukšte buvo įsikūrusi lietuvio fotografo Aleksandro Jurašaičio fotoateljė (vėliau verslą perėmė žmona su dukromis), todėl reikėjo didelio lango apšvietimui. Virš pastato stogo buvo iškilęs bokštelis. Pokariu langas sumažintas, o bokštelis panaikintas. 2019 m. per rekonstrukciją atkurtas buvęs didelis langas ir bokštelis, kurį papuošė pasaulio šalis rodančios raidės Š (šiaurė), P (pietūs), R (rytai), V (vakarai) ir virš jų iškilusi tris dekoratyvines strėles sujungianti vėtrungė.

Svarbiausio sostinės prospekto pradžioje ieškokite labai ilgo pastato, kurį mėgsta vaikai dėl fasado dekoro – meškiukų, valgančių šokoladą (prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo įsikūrusi Vilniaus „Viktorijos“ fabriko šokolado parduotuvė). Prieš kelerius metus erkerį su bokšteliu kampinėje pastato dalyje papuošė Vytis ir aukso spalvos vėliavėlė-vėtrungė.

Atidžiai žvalgydamiesi ant Valdovų rūmų pietų fasado pagrindinio bokšto pamatysite vėtrungę – iškeltą 2018 m. Prabangi varinė vėtrungė, padengta auksu, vaizduoja Šv. Mykolą Arkangelą, ietimi perveriantį slibiną. Jos projektą taip pat sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Žinoma, kad XVII a. LDK valdovų rūmuose yra buvusi Šv. Mykolą vaizduojanti vėtrungė, kurią, kaip miesto sargą, aprašė lotynų kalba eiliavęs švedų kilmės vilnietis poetas Laurencijus Bojeris.

Šią vėtrungę, iškeltą bokšto smailėje virš per keliolika metų atkurto, Vilniui ir visai Lietuvai labai svarbaus pastato, geriausiai apžiūrėsite nuo aikštės prie Gedimino paminklo ar to paties valdovo vardu vadinamo kalno.Auksuotoje vėtrungėje atpažinsite Lietuvos herbą, iškeltą virš Lietuvos valdovo Didžiojo kunigaikščio kepurės, arba mitros (taip vadinta kunigaikštiška karūna). Vėtrungėje, kurios projektą sukūrė dailininkas Arvydas Každailis, taip pat įamžinta 2009 metų data, Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejaus metai. Tų metų vasarį iškelta ir ši vėtrungė.

Užsukę į Didįjį Vilniaus universiteto kiemą pažvelkite į Jonų bažnyčios kryžius – šie meno kūriniai yra vieni gražiausių kryžių visoje Lietuvoje. Žvalgydamiesi raskite 1992 m. atkurtą bokštelį. Jį puošiančios keturios astronominės sferos primena, kad gretimame korpuse veikė viena seniausių Europoje profesionali astronomijos observatorija (nuo 1753 m.). Vėtrungėje matyti universiteto įkūrėjų Jėzuitų ordino monograma IHS (ši santrumpa iš lotynų kalbos verčiama dvejaip: Iesus Hominum Salvator – Jėzus, Pasaulio Atpirkėjas, arba Iesum Habemus Socium – Turime Jėzų kaip bendražygį) ir vyskupo Valerijono Protasevičiaus, ypač daug prisidėjusio įkuriant Vilniaus akademiją ir universitetą, herbas – pusmėnulis ir dvi žvaigždės.

Paslaptingu tuneliu, kuriame ne vieną šimtmetį aidi studentų balsai, eidami į gretimą Observatorijos kiemelį, kai tik galėsite atplėšti akis nuo puošnaus observatorijos pastato (arch. Martynas Knakfusas), žvilgtelėkite į gretimo korpuso čerpių pastogę. Ten išvysite fantastinio gyvūno nasrus primenančią vėtrungę su 1692 m. data (tuomet po gaisro šis korpusas buvo atstatytas) ir dedikaciją Švč. Mergelei Marijai.

Pilies gatvė – viena svarbiausių senamiestyje, jungusi pilį ir rotušę. Vieno iš jos namų apačioje prieš šimtmetį veikė garsi Kazimiero Štralio cukrainė, miestiečių vadinta Baltąja. Ji buvo ypač mėgstama moterų dėl labai skanių pyragaičių ir kvapnios kavos. Beje, į cukrainę buvo galima paskambinti telefonu surinkus vos tris skaičius – 686. Vis dėlto labiausiai šis namas išgarsėjo ne pyragaičiais, o vienu itin svarbiu 1918 m. vasario 16 dieną įvykusiu aktu, kurį pasirašė čia susirinkę dvidešimt iškilių Lietuvos vyrų. Jų garbei šis pastatas nūnai ir vadinamas Signatarų namais. Vėtrungė žymi kiek senesnę (pastato rekonstrukcijos) – 1895 m. – datą.

Kilkite gatve, kol, ko gero, gražiausias moderno stiliaus Vilniaus pastatas, atrodantis lyg žaislinė pasakų pilaitė, visu gražumu išdygs jums prieš akis. Nuo fasado su bokšteliu atsitraukę kiek tolėliau, ant jo stogo pamatysite dekoratyvinę vėliavėlę-vėtrungę, puošiančią namą nuo 1907 m. rekonstrukcijos laikų.

Truputį grįžtelėję atgal ir vėl žvilgtelėję siauroje sankryžoje virš stogų, pamatysite dar vieną – spalvingiausią – Vilniaus vėtrungę, grįžusią į savo senąją vietą 2013 m. (skulptorius Kęstutis Musteikis). Tai kopija, sukurta pagal palėpėje prieš keliasdešimt metų rastą jau sunykusią originalią virš pastato prieš šimtus metų buvusią vėtrungę. Gerai įsižiūrėję pamatysite grandinių surakintą pusiau žmogaus, pusiau slibino pavidalo šėtoną, parpuolusį po arkangelo šv. Mykolo kojomis.

Eikite gatve, kurios pavadinimas dar reiškia rašytojus (lot. – „mokytas, raštingas“). Už kampo pamatysite buvusią vienuolyno tvorą. Įėjimą į vienos iš kelių Vilniaus renesanso stiliaus bažnyčių šventorių (bažnyčios kiemą) saugo varpinės bokšte įrengta auksuota vėtrungė, vaizduojanti šv. Mykolą, pamynusį velnią ir jį rišantį grandine.

Įėję pro vartus į Bernardinų bažnyčios šventorių ir staigiai metę žvilgsnį į kairę, pamatysite Šv. Onos bažnyčios pinaklius (bokštelius) puošiančias vėliavėles. Tai dar viena šios bažnyčios, kurią, anot legendos, pats Prancūzijos imperatorius Napoleonas norėjęs nusinešti į Paryžių, puošmena. Į šios bažnyčios pamaldas ateidavusi ukrainiečių poeto Taraso Ševčenkos didžioji meilė – siuvėja Jadvyga (Dunia) Gusikovska. Šį liepsnotosios gotikos šedevrą galima net vadinti vėtrungių namais (pamėginkite suskaičiuoti visas jos bokštelius puošiančias vėliavėles). Vėjuotą dieną galite ne tik pamatyti tas vėliavėles plevėsuojant, bet ir gerai įsiklausę išgirsti vėtrungių metalinį girgždesį.

Eikite statinio, kur, anot legendos, gyvena Vilniaus baziliskas, link. XVII a. šis objektas buvo gynybinės miesto sienos dalis. Vėlesniais laikais, praradęs strateginę reikšmę, bastėjos pastatas buvo apleistas ir virto miesto sąvartynu, o jo rūsiai buvo palaidoti po kelių metrų šiukšlių sluoksniu. Galbūt pūvančios organinės medžiagos, šiukšlėse susidarančios dujos pasimatydavo ūkanotais vakarais ugnelių-žaltvykslių pavidalu ir taip gimė legenda apie būtent čia susirangiusį baziliską? XX a. II pusėje šiukšlių sluoksnis buvo pašalintas, o pastatas kartu su gynybiniu bokštu 1984 m. restauruotas, tai žymi ant vėtrungės parašyta data.

Priėję sankryžą pasukite vienintelių išlikusių renesansinių miesto sienos Aušros (Medininkų) vartų link, kurių didžiausia vertybė – saugomas vaikelio besilaukiančios Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas. Kildami gatve tarp Šv. Teresės bažnyčios fasado ir bokštų pamatysite auksuotą XVIII a. vėtrungę, vaizduojančią trimituojantį angelą.