Užupis

Atgimimas už upės: nuo pavojingo užribio iki bohemiško prieglobsčio laisvės idėjoms

Jeigu mėgstate valandų valandas tyrinėti skulptūras, paveikslus, ieškoti mažų, bet iškalbingų simbolių – pažinkite Užupį. Senovėje erdvė kitapus Vilnelės labiau garsėjo savo vandens malūnų varoma pramone, tačiau pasikeitus realijoms Užupis tarsi liko užribyje – aptriušęs ir pavojingas, nemėgstamas net miesto taksistų. XX a. pab. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo tikras atgimimas – gretimos Dailės akademijos auklėtiniai ėmė keisti rajono įvaizdį, kol galiausiai įkūrė originalią Užupio Respubliką. Eidami šiuo maršrutu pažinsite ir bohemišką, ir istorinį rajono veidą. Atminkite, kad Užupis keičiasi taip sparčiai, kad kiekvienas apsilankymas jame būna vis kitoks!

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kada „Undinės“ skulptūra iš tiesų yra plaukusi?
  • nuo kurio kalno matyti, ko gero, gražiausias saulėlydis mieste?
  • kurie žymūs Vilniaus fotografai atgulė Bernardinų kapinėse?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojamas, gana sudėtingas reljefas, siauri šaligatviai, daug automobilių.
  • Su gyvūnais tinka, išskyrus iš vidaus lankomus objektus ir Bernardinų kapines.
  • Trukmė:

    nesilankant objektų viduje: apie 1 val. 15 min. lankantis objektų viduje: apie 1 val. 45 min

  • Atstumas:

    apie 2,9 km / 3,8 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Užupio Respublikos "pasienis"

Ties Užupio tiltu miesto pusėje beveik 300 metų stovėjo gynybinės sienos Išganytojo (Spaso) vartai, kurių pavadinimas kilo nuo greta buvusios cerkvės (neišliko). Kiekvienų metų balandžio 1 d. užupiečiai švenčia savo Nepriklausomybės, arba Neprigulmybės, dieną. Tądien ant tiltų Užupyje veikia pasienio kontrolės postai, tad, kad patektum į Respubliką, reikia pateikti privalomus dokumentus ar… deklaruoti sąžinės reikalus. Dažniausiai pakanka šypsenos ir geros nuotaikos – tai skelbia ant ženklo prie tilto esantis mėlynas veidukas. Dešiniau esantys simboliai primena, kad patekote į vietą, kurioje nevalia skubėti, kad čia yra daug menininkų ir kad privalu gerbti vandenį – upė Užupį juosia iš trijų pusių. Riboženklio apačioje į keturias kalbas išverstas Respublikos pavadinimas atspindi kitas istoriškai šioje vietoje gyvenusias tautas.
Vos kirtę „pasienį“ atsigręžkite į krantinės nišoje esančią undinėlę. R. Vilčiausko sukurta skulptūra kartą iš tiesų pasiplaukiojo – nepakankamai pritvirtintą 100 kg svorio gražuolę 2004 m. pasiglemžė patvinusi Vilnia. Akvalangu apsiginklavęs skulptorius paklydėlę vis dėlto rado ir pritvirtino taip, kad grėsmė jai nebekyla. Tiesa, grožėtis „Užupio mergele“ ilgai negalima – sakoma, kad svajingas jos žvilgsnis gali pakerėti ir kartą patekę į Užupį pasiliksite jame amžinai.

 

Skaityti toliau

Uždaryti

2
„Magnetai ir stebuklai“

2017 m. Užupio meno inkubatoriaus (UMI) erdvėje duris atvėrė neformalus turizmo informacijos centras, tiksliau, paslapčių kambarys „Magnetai ir stebuklai“. Čia galima išvysti filmus ir nuotraukas iš, regis, jau tokio tolimo dešimtojo dešimtmečio Užupio, taip pat koncentruotai pajusti šiandienį Respublikos pulsą. Originalūs suvenyrai, Užupio vizos antspaudas, Konstitucija, menininkų-rezidentų kūriniai, literatūra – čia užupietiška dvasia skleidžiasi visu pajėgumu. Apie apsilankymą Respublikoje bičiulius galite informuoti išsiuntę laišką, kurį čia pat užantspauduos oficialiu UžR ženklu ir išsiųs paštu į bet kurį pasaulio kraštą. Svarbu paminėti, kad „Magnetai ir stebuklai“ įsikūrė kertinėje erdvėje – XVIII a. statyti mūriniai pastatai Lietuvos nepriklausomybės aušroje buvo avarinės būklės, tačiau juos atradę menininkai ėmė rengti alternatyvius meno festivalius, performansus, lipdyti skulptūras, o visa tai išsirutuliojo į kiekvienam žinomą Užupio Respubliką. Kūrybinės energijos čia nestinga iki šiol – kiemas pildosi naujais akcentais, o darganotą dieną (ir ne tik) vidun kviečia užeiti „Galera“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 2a

I-V: 12:00 – 18:00

3
Bernardinų vienuolynas

1495 m. Užupyje buvo įkurtas bernardinių (kolečių) vienuolynas – pirmas Lietuvoje katalikiškas moterų vienuolynas. Sulig šiuo įvykiu Užupis pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. XVII a. pirmoje pusėje seserų vienuolyne buvo 40, tačiau jos neturėjo savo bažnyčios, todėl melstis ėjo į Bernardinų bažnyčioje įrengtą oratoriją kitapus upės. Vienuolės neturėjo savo palivarko, mokyklos ar bibliotekos, neglaudė vargšų ar našlaičių, o jų pajamas sudarydavo tikinčiųjų aukos ir naujų narių kraičiai, to pakako, kad jos galėtų išlaikyti tarnaites. Iki pat XVIII a. pabaigos vienuolynas neturėjo vieno bendro pastato, tik daugybę mažų medinių namukų. 1794 m. visi 15 medinukų sudegė, išliko tik mūrinė oficina, pastatyta apie XVIII a. vid. 1808 m. buvo baigta naujo mūrinio korpuso statyba. Naujasis net 132 m ilgio vienuolyno namas tuomet turėjo 25 celes (kai kurios su virtuvėlėmis). Abipus į kiemą vedančių namo vartų pirmame aukšte buvo po pasimatymų kambarį. Šias patalpas į vienuolės ir lankytojo dalis skyrė geležinės grotos. Išlikusioje ir suremontuotoje oficinoje buvo keturi kambariai ir valgomasis (I aukšte) bei nuomojami kambariai (II aukšte). 1864 m. caro valdžia vienuolyną likvidavo ir pastatus laikinai pavertė kareivinėmis. 1876–1915 m. savo reikmėms juos naudojo stačiatikių Šv. Dvasios brolija. Po Pirmojo pasaulinio karo ilgajame pastate įrengta butų valdininkams, tokią pat – gyvenamąją – paskirtį namas išlaikęs iki šiol. Oficina XX a. 10-ajame deš. restauruota, joje įsikūrusi Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedra.

Skaityti toliau

Uždaryti

Malūnų g. 3

I-II 07.30-18.00

III-V 07.30-19.00

VI 08.30-19.00

VII 08.30-18.00

4
Jono Meko vizualiųjų menų centras

„Būti visų meno rūšių avangardo vėliavnešiu“ – tokią misiją Jono Meko vizualiųjų menų centrui (JMVMC) numatė pats režisierius. Jeigu Jums artimas „Fluxus“ judėjimas, o gal apie jį esate šį bei tą girdėję, tačiau artimiau nepažinę – nebūtina važiuoti tūkstančius kilometrų. JMVMC kolekcijoje sukaupti Jurgio Mačiūno, Jono Meko, Roberto Morriso, Namo June’o Paiko, Yoko Ono ir kitų garsių autorių darbai, taip pat atskleidžiami judėjimo užkulisiai bei tokios įdomybės kaip SoHo rajono Niujorke įkūrimas. Nūdien Vilnius siekia būti svarbiu tašku „Fluxus“ žemėlapyje, todėl, be turtingos kolekcijos, gyvybę menų centre skleidžia šios dienos avangardo kūrėjų darbai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Malūnų g. 8

II-V 15.00 – 19.00

VI 12.00 -16.00

5
Angelas

Per amžius istoriškai susiklosčiusiame ir nepakitusiame gatvių tinkle svarbiausia Užupio aikštė liko toje pačioje vietoje. Čia XVI–XVII a. stovėjo medinė Šv. Petro ir Povilo unitų cerkvė, jai sudegus atsirado turgavietė, vėliau – koplytėlės, kurių paskutinė išstovėjo iki XX a. 6-ojo deš. Aikštė nuo seno buvo populiariausia užupiečių susitikimo vieta ir dar dėl vienos, labai pragmatiškos priežasties – čia buvo pagrindinis gyvenvietės šulinys. Vėliau jį pakeitė vandens kolonėlė, o atsiradus Užupio Respublikai, vietos kalviai pagal senus pavyzdžius atkūrė tokią pačią. Retais atvejais – bet būna – balandžio 1 d. iš jos teka ne vanduo, o alus.
2001 m. aikštėje laikinai buvo pastatyta skulptūra „Kiaušinis“, simbolizavusi Užupio atgimimą. Tuo pat metu jau buvo kuriama Angelo skulptūra, rinktos aukos, kuriomis būtų finansuojama jo gamyba, taip pat prekiauta mažomis skulptūros kopijomis – jas kai kuriuose Vilniaus interjeruose galima išvysti iki šiol. Angelą užupiečiai iškilmingai atidengė 2002 m. balandžio 1 d. Sakyta, jog jis nusileido iš dangaus, kad pagaliau savo šiluma išvytų žiemą, nes žmonės dėl užsitęsusių šalčių tapo pikti ir tesėdi užsirakinę namuose. Angelas – tai Užupio simbolis, jungtis tarp žmonių žemėje ir rojaus danguje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Angelas
6
Vivulskio milinė

2019 m. sausio 10 d., minint 100-ąsias architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio mirties metines, Užupį papuošė naujas akcentas. Bronzinė kareiviška milinė primena, kodėl talentingas kūrėjas paliko pasaulį anksčiau laiko, būdamas tik 41-erių. 1919 m. A. Vivulskis prisijungė prie Vilniaus savigynos būrio savanorių, gynusių miestą nuo artėjančių bolševikų. Žvarbią sausio 3 d. naktį, prie šio namo eidamas sargybą, A. Vivulskis kitam sušalusiam savanoriui atidavė savo milinę. Broliškas gestas pačiam architektui brangiai kainavo – jis peršalo ir susirgo ūmiu plaučių uždegimu, o po savaitės mirė. Ši istorija užupiečiui Alfredui Muraškai nedavė ramybės ir jis nusprendė inicijuoti Vivulskio įamžinimą. Bendruomenės ir privačių rėmėjų pastangomis finansuotą skulptūrą sukūrė Vytautas Nalivaika.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 5
7
Konstitucija

Kaip ir dera kiekvienai savarankiškai valstybei, Užupio Respublika turi savo prezidentą, premjerą, ministrus, ambasadorius, kariuomenę, šventes ir, žinoma, Konstituciją. Juokaujama, kad tai dažniausiai pasaulyje verčiamas ir cituojamas lietuviškas tekstas. Šiuo metu ant sienos puikuojasi jau daugiau nei 30 vertimų, tačiau jų nuolat daugėja, tad šis skaičius nėra baigtinis. Rasime ne vieną vertimą ne tik į populiarias, bet ir į retas kalbas, tokias kaip žemaičių, latgalių, sanskrito, airių, azerbaidžaniečių.

Skaityti toliau

Uždaryti

Paupio g. 5
8
Šv. Baltramiejaus bažnyčia

Tikrajame Vilnios apsuptame Užupyje išliko tik viena šventykla – mažytė Šv. Baltramiejaus bažnyčia. 1644 m. šioje vietoje įkurtas baltųjų augustinų vienuolynas, kurio reikmėms iškilo medinių pastatų ansamblis. Dėl vienu metu sklypo savininku buvusio Jono Raiskio pavardės, o gal ir dėl įstabaus grožio ši aukštuma vadinta Rojaus kalnu. Mūrinės šventyklos statyba pradėta gerokai vėliau, tik 1778 m. Tuomet pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pastatyta oratorija, o 1823–1824 m. ji buvo rekonstruota į šiandienių formų bažnyčią (1881–1882 m. pristatytas bokštas). Po 1831 m. visi Lietuvoje veikiantys baltųjų augustinų vienuolynai buvo uždaryti, išskyrus vienintelį Užupyje, tačiau 1845 m. ir jame neliko nė vieno vienuolio, o bažnyčią ėmė aptarnauti kiti ateinantys kunigai. 1949 m. bažnyčia uždaryta, ją sovietų valdžia pavertė skulptorių dirbtuvėmis. Įdomu, kad jose buvo pagamintas tiek Lukiškių aikštėje stovėjęs Leninas, tiek ant Katedros fasado 1993 m. grąžintos šventųjų Stanislovo, Kazimiero ir Elenos skulptūros. 1997 m. bažnyčia buvo perduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei. Tai vienintelė vieta Vilniuje, kur pamaldos vyksta baltarusių kalba.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 17a

I-V 16.00–19.00

VII 09.00–14.00

9
Sinagoga

Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas modernus namas už tvoros – tai buvusi Užupio sinagoga. Vieno aukšto su palėpe šventykla veikė 100 metų, 1841–1941 m., ji buvo skirta 80-čiai Užupio žydų šeimų. Sinagogoje aštuonerius metus pamokslavo Kauno Slabados ješivos įkūrėjas rabinas Izraelis Salanteris Lipkinas, žydų religinio judėjimo „Musar“ pradininkas. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas tapo gyvenamuoju namu, dar kartą renovuotas 2015 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 36
10
Bernardinų kapinės

XVIII a. pab. uždraudus žmones laidoti bažnyčių šventoriuose, daugelis kapinių buvo iškeltos į užmiestį. 1810 m. menkai apgyvendintoje Užupio dalyje vienuoliai bernardinai įkūrė kapines. Du Vilniaus mastu unikalūs trijų aukštų kolumbariumai abipus centrinės koplyčios pastatyti 1810–1813 m., tačiau po Antrojo pasaulinio karo jie visai sunyko, todėl išliko tik 1999 m. restauruotas vakarinis kolumbariumas. Kapinėmis, kaip ginklų slėptuvėmis, naudojosi 1863–1864 m. sukilimo dalyviai. 1966 m. jos oficialiai uždarytos. Bernardinų kapinėse yra išlikusių nuostabaus grožio antkapinių paminklų, palaidota daugybė nusipelniusių žmonių: legendiniai senojo Vilniaus fotografai S. F. Fleury ir J. Čechavičius, dailininkai B. ir K. Ruseckai, tapytojas V. Kairiūkštis, gamtininkai broliai J. ir S. B. Jundzilai, taip pat ir „Geležinio Felikso“ motina Helena Januševska-Dzeržinska. Spėjama, kad būtent tai, jog čia palaidota žymaus čekisto motina, apsaugojo Bernardinų kapines nuo sulyginimo su žeme ir pavertimo nauju blokinių namų kvartalu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žvirgždyno g. 3
11
Atlanos kalnas

Vietą, nuo kurios Vilniaus senamiestis atsiveria tarsi ant delno, didžiuma vilniečių įpratę vadinti Bekešo kalnu, tačiau Bekešo kalnas yra beveik visiškai paplautas Vilnios, o viena nuostabiausių apžvalgos aikštelių Vilniuje vadinama Altanos kalnu. Šis neįprastas pavadinimas kilo nuo to, kad tarpukariu vilnietė Melanija Dluska ant kalvos viršūnės pasistatė aštuoniakampį pastatą, pavadintą altana (altano italų kalba reiškia terasą ant stogo arba pavėsinę). Nors miesto valdyba šiai statybai leidimo nedavė, tačiau žinoma, kad 1934 m. jis jau stovėjo. M. Dluskai siūlyta nugriauti nelegalų statinį, tačiau ji kategoriškai priešinosi. Antrojo pasaulinio karo metais sprogusi bomba apgadino altaną, tačiau ji stovi iki šiol. Nūdien neopagonys mėgsta šią vietą naudoti savo apeigoms.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
12

Maršruto žemėlapis

Užupio Respublikos "pasienis"

Ties Užupio tiltu miesto pusėje beveik 300 metų stovėjo gynybinės sienos Išganytojo (Spaso) vartai, kurių pavadinimas kilo nuo greta buvusios cerkvės (neišliko). Kiekvienų metų balandžio 1 d. užupiečiai švenčia savo Nepriklausomybės, arba Neprigulmybės, dieną. Tądien ant tiltų Užupyje veikia pasienio kontrolės postai, tad, kad patektum į Respubliką, reikia pateikti privalomus dokumentus ar… deklaruoti sąžinės reikalus. Dažniausiai pakanka šypsenos ir geros nuotaikos – tai skelbia ant ženklo prie tilto esantis mėlynas veidukas. Dešiniau esantys simboliai primena, kad patekote į vietą, kurioje nevalia skubėti, kad čia yra daug menininkų ir kad privalu gerbti vandenį – upė Užupį juosia iš trijų pusių. Riboženklio apačioje į keturias kalbas išverstas Respublikos pavadinimas atspindi kitas istoriškai šioje vietoje gyvenusias tautas.
Vos kirtę „pasienį“ atsigręžkite į krantinės nišoje esančią undinėlę. R. Vilčiausko sukurta skulptūra kartą iš tiesų pasiplaukiojo – nepakankamai pritvirtintą 100 kg svorio gražuolę 2004 m. pasiglemžė patvinusi Vilnia. Akvalangu apsiginklavęs skulptorius paklydėlę vis dėlto rado ir pritvirtino taip, kad grėsmė jai nebekyla. Tiesa, grožėtis „Užupio mergele“ ilgai negalima – sakoma, kad svajingas jos žvilgsnis gali pakerėti ir kartą patekę į Užupį pasiliksite jame amžinai.

 

Skaityti toliau

Uždaryti

„Magnetai ir stebuklai“

2017 m. Užupio meno inkubatoriaus (UMI) erdvėje duris atvėrė neformalus turizmo informacijos centras, tiksliau, paslapčių kambarys „Magnetai ir stebuklai“. Čia galima išvysti filmus ir nuotraukas iš, regis, jau tokio tolimo dešimtojo dešimtmečio Užupio, taip pat koncentruotai pajusti šiandienį Respublikos pulsą. Originalūs suvenyrai, Užupio vizos antspaudas, Konstitucija, menininkų-rezidentų kūriniai, literatūra – čia užupietiška dvasia skleidžiasi visu pajėgumu. Apie apsilankymą Respublikoje bičiulius galite informuoti išsiuntę laišką, kurį čia pat užantspauduos oficialiu UžR ženklu ir išsiųs paštu į bet kurį pasaulio kraštą. Svarbu paminėti, kad „Magnetai ir stebuklai“ įsikūrė kertinėje erdvėje – XVIII a. statyti mūriniai pastatai Lietuvos nepriklausomybės aušroje buvo avarinės būklės, tačiau juos atradę menininkai ėmė rengti alternatyvius meno festivalius, performansus, lipdyti skulptūras, o visa tai išsirutuliojo į kiekvienam žinomą Užupio Respubliką. Kūrybinės energijos čia nestinga iki šiol – kiemas pildosi naujais akcentais, o darganotą dieną (ir ne tik) vidun kviečia užeiti „Galera“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 2a

I-V: 12:00 – 18:00

Bernardinų vienuolynas

1495 m. Užupyje buvo įkurtas bernardinių (kolečių) vienuolynas – pirmas Lietuvoje katalikiškas moterų vienuolynas. Sulig šiuo įvykiu Užupis pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. XVII a. pirmoje pusėje seserų vienuolyne buvo 40, tačiau jos neturėjo savo bažnyčios, todėl melstis ėjo į Bernardinų bažnyčioje įrengtą oratoriją kitapus upės. Vienuolės neturėjo savo palivarko, mokyklos ar bibliotekos, neglaudė vargšų ar našlaičių, o jų pajamas sudarydavo tikinčiųjų aukos ir naujų narių kraičiai, to pakako, kad jos galėtų išlaikyti tarnaites. Iki pat XVIII a. pabaigos vienuolynas neturėjo vieno bendro pastato, tik daugybę mažų medinių namukų. 1794 m. visi 15 medinukų sudegė, išliko tik mūrinė oficina, pastatyta apie XVIII a. vid. 1808 m. buvo baigta naujo mūrinio korpuso statyba. Naujasis net 132 m ilgio vienuolyno namas tuomet turėjo 25 celes (kai kurios su virtuvėlėmis). Abipus į kiemą vedančių namo vartų pirmame aukšte buvo po pasimatymų kambarį. Šias patalpas į vienuolės ir lankytojo dalis skyrė geležinės grotos. Išlikusioje ir suremontuotoje oficinoje buvo keturi kambariai ir valgomasis (I aukšte) bei nuomojami kambariai (II aukšte). 1864 m. caro valdžia vienuolyną likvidavo ir pastatus laikinai pavertė kareivinėmis. 1876–1915 m. savo reikmėms juos naudojo stačiatikių Šv. Dvasios brolija. Po Pirmojo pasaulinio karo ilgajame pastate įrengta butų valdininkams, tokią pat – gyvenamąją – paskirtį namas išlaikęs iki šiol. Oficina XX a. 10-ajame deš. restauruota, joje įsikūrusi Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedra.

Skaityti toliau

Uždaryti

Malūnų g. 3

I-II 07.30-18.00

III-V 07.30-19.00

VI 08.30-19.00

VII 08.30-18.00

Jono Meko vizualiųjų menų centras

„Būti visų meno rūšių avangardo vėliavnešiu“ – tokią misiją Jono Meko vizualiųjų menų centrui (JMVMC) numatė pats režisierius. Jeigu Jums artimas „Fluxus“ judėjimas, o gal apie jį esate šį bei tą girdėję, tačiau artimiau nepažinę – nebūtina važiuoti tūkstančius kilometrų. JMVMC kolekcijoje sukaupti Jurgio Mačiūno, Jono Meko, Roberto Morriso, Namo June’o Paiko, Yoko Ono ir kitų garsių autorių darbai, taip pat atskleidžiami judėjimo užkulisiai bei tokios įdomybės kaip SoHo rajono Niujorke įkūrimas. Nūdien Vilnius siekia būti svarbiu tašku „Fluxus“ žemėlapyje, todėl, be turtingos kolekcijos, gyvybę menų centre skleidžia šios dienos avangardo kūrėjų darbai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Malūnų g. 8

II-V 15.00 – 19.00

VI 12.00 -16.00

Angelas

Per amžius istoriškai susiklosčiusiame ir nepakitusiame gatvių tinkle svarbiausia Užupio aikštė liko toje pačioje vietoje. Čia XVI–XVII a. stovėjo medinė Šv. Petro ir Povilo unitų cerkvė, jai sudegus atsirado turgavietė, vėliau – koplytėlės, kurių paskutinė išstovėjo iki XX a. 6-ojo deš. Aikštė nuo seno buvo populiariausia užupiečių susitikimo vieta ir dar dėl vienos, labai pragmatiškos priežasties – čia buvo pagrindinis gyvenvietės šulinys. Vėliau jį pakeitė vandens kolonėlė, o atsiradus Užupio Respublikai, vietos kalviai pagal senus pavyzdžius atkūrė tokią pačią. Retais atvejais – bet būna – balandžio 1 d. iš jos teka ne vanduo, o alus.
2001 m. aikštėje laikinai buvo pastatyta skulptūra „Kiaušinis“, simbolizavusi Užupio atgimimą. Tuo pat metu jau buvo kuriama Angelo skulptūra, rinktos aukos, kuriomis būtų finansuojama jo gamyba, taip pat prekiauta mažomis skulptūros kopijomis – jas kai kuriuose Vilniaus interjeruose galima išvysti iki šiol. Angelą užupiečiai iškilmingai atidengė 2002 m. balandžio 1 d. Sakyta, jog jis nusileido iš dangaus, kad pagaliau savo šiluma išvytų žiemą, nes žmonės dėl užsitęsusių šalčių tapo pikti ir tesėdi užsirakinę namuose. Angelas – tai Užupio simbolis, jungtis tarp žmonių žemėje ir rojaus danguje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Angelas
Vivulskio milinė

2019 m. sausio 10 d., minint 100-ąsias architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio mirties metines, Užupį papuošė naujas akcentas. Bronzinė kareiviška milinė primena, kodėl talentingas kūrėjas paliko pasaulį anksčiau laiko, būdamas tik 41-erių. 1919 m. A. Vivulskis prisijungė prie Vilniaus savigynos būrio savanorių, gynusių miestą nuo artėjančių bolševikų. Žvarbią sausio 3 d. naktį, prie šio namo eidamas sargybą, A. Vivulskis kitam sušalusiam savanoriui atidavė savo milinę. Broliškas gestas pačiam architektui brangiai kainavo – jis peršalo ir susirgo ūmiu plaučių uždegimu, o po savaitės mirė. Ši istorija užupiečiui Alfredui Muraškai nedavė ramybės ir jis nusprendė inicijuoti Vivulskio įamžinimą. Bendruomenės ir privačių rėmėjų pastangomis finansuotą skulptūrą sukūrė Vytautas Nalivaika.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 5
Konstitucija

Kaip ir dera kiekvienai savarankiškai valstybei, Užupio Respublika turi savo prezidentą, premjerą, ministrus, ambasadorius, kariuomenę, šventes ir, žinoma, Konstituciją. Juokaujama, kad tai dažniausiai pasaulyje verčiamas ir cituojamas lietuviškas tekstas. Šiuo metu ant sienos puikuojasi jau daugiau nei 30 vertimų, tačiau jų nuolat daugėja, tad šis skaičius nėra baigtinis. Rasime ne vieną vertimą ne tik į populiarias, bet ir į retas kalbas, tokias kaip žemaičių, latgalių, sanskrito, airių, azerbaidžaniečių.

Skaityti toliau

Uždaryti

Paupio g. 5
Šv. Baltramiejaus bažnyčia

Tikrajame Vilnios apsuptame Užupyje išliko tik viena šventykla – mažytė Šv. Baltramiejaus bažnyčia. 1644 m. šioje vietoje įkurtas baltųjų augustinų vienuolynas, kurio reikmėms iškilo medinių pastatų ansamblis. Dėl vienu metu sklypo savininku buvusio Jono Raiskio pavardės, o gal ir dėl įstabaus grožio ši aukštuma vadinta Rojaus kalnu. Mūrinės šventyklos statyba pradėta gerokai vėliau, tik 1778 m. Tuomet pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pastatyta oratorija, o 1823–1824 m. ji buvo rekonstruota į šiandienių formų bažnyčią (1881–1882 m. pristatytas bokštas). Po 1831 m. visi Lietuvoje veikiantys baltųjų augustinų vienuolynai buvo uždaryti, išskyrus vienintelį Užupyje, tačiau 1845 m. ir jame neliko nė vieno vienuolio, o bažnyčią ėmė aptarnauti kiti ateinantys kunigai. 1949 m. bažnyčia uždaryta, ją sovietų valdžia pavertė skulptorių dirbtuvėmis. Įdomu, kad jose buvo pagamintas tiek Lukiškių aikštėje stovėjęs Leninas, tiek ant Katedros fasado 1993 m. grąžintos šventųjų Stanislovo, Kazimiero ir Elenos skulptūros. 1997 m. bažnyčia buvo perduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei. Tai vienintelė vieta Vilniuje, kur pamaldos vyksta baltarusių kalba.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 17a

I-V 16.00–19.00

VII 09.00–14.00

Sinagoga

Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas modernus namas už tvoros – tai buvusi Užupio sinagoga. Vieno aukšto su palėpe šventykla veikė 100 metų, 1841–1941 m., ji buvo skirta 80-čiai Užupio žydų šeimų. Sinagogoje aštuonerius metus pamokslavo Kauno Slabados ješivos įkūrėjas rabinas Izraelis Salanteris Lipkinas, žydų religinio judėjimo „Musar“ pradininkas. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas tapo gyvenamuoju namu, dar kartą renovuotas 2015 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 36
Bernardinų kapinės

XVIII a. pab. uždraudus žmones laidoti bažnyčių šventoriuose, daugelis kapinių buvo iškeltos į užmiestį. 1810 m. menkai apgyvendintoje Užupio dalyje vienuoliai bernardinai įkūrė kapines. Du Vilniaus mastu unikalūs trijų aukštų kolumbariumai abipus centrinės koplyčios pastatyti 1810–1813 m., tačiau po Antrojo pasaulinio karo jie visai sunyko, todėl išliko tik 1999 m. restauruotas vakarinis kolumbariumas. Kapinėmis, kaip ginklų slėptuvėmis, naudojosi 1863–1864 m. sukilimo dalyviai. 1966 m. jos oficialiai uždarytos. Bernardinų kapinėse yra išlikusių nuostabaus grožio antkapinių paminklų, palaidota daugybė nusipelniusių žmonių: legendiniai senojo Vilniaus fotografai S. F. Fleury ir J. Čechavičius, dailininkai B. ir K. Ruseckai, tapytojas V. Kairiūkštis, gamtininkai broliai J. ir S. B. Jundzilai, taip pat ir „Geležinio Felikso“ motina Helena Januševska-Dzeržinska. Spėjama, kad būtent tai, jog čia palaidota žymaus čekisto motina, apsaugojo Bernardinų kapines nuo sulyginimo su žeme ir pavertimo nauju blokinių namų kvartalu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žvirgždyno g. 3
Atlanos kalnas

Vietą, nuo kurios Vilniaus senamiestis atsiveria tarsi ant delno, didžiuma vilniečių įpratę vadinti Bekešo kalnu, tačiau Bekešo kalnas yra beveik visiškai paplautas Vilnios, o viena nuostabiausių apžvalgos aikštelių Vilniuje vadinama Altanos kalnu. Šis neįprastas pavadinimas kilo nuo to, kad tarpukariu vilnietė Melanija Dluska ant kalvos viršūnės pasistatė aštuoniakampį pastatą, pavadintą altana (altano italų kalba reiškia terasą ant stogo arba pavėsinę). Nors miesto valdyba šiai statybai leidimo nedavė, tačiau žinoma, kad 1934 m. jis jau stovėjo. M. Dluskai siūlyta nugriauti nelegalų statinį, tačiau ji kategoriškai priešinosi. Antrojo pasaulinio karo metais sprogusi bomba apgadino altaną, tačiau ji stovi iki šiol. Nūdien neopagonys mėgsta šią vietą naudoti savo apeigoms.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje