Užupis

Atgimimas už upės: nuo pavojingo užribio iki bohemiško prieglobsčio laisvės idėjoms

Jeigu mėgstate valandų valandas tyrinėti skulptūras, paveikslus, ieškoti mažų, bet iškalbingų simbolių – pažinkite Užupį. Senovėje erdvė kitapus Vilnelės labiau garsėjo savo vandens malūnų varoma pramone, tačiau pasikeitus realijoms Užupis tarsi liko užribyje – aptriušęs ir pavojingas, nemėgstamas net miesto taksistų. XX a. pab. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo tikras atgimimas – gretimos Dailės akademijos auklėtiniai ėmė keisti rajono įvaizdį, kol galiausiai įkūrė originalią Užupio Respubliką. Eidami šiuo maršrutu pažinsite ir bohemišką, ir istorinį rajono veidą. Atminkite, kad Užupis keičiasi taip sparčiai, kad kiekvienas apsilankymas jame būna vis kitoks!

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kada „Undinės“ skulptūra iš tiesų yra plaukusi?
  • kur stovėjo Užupio sinagoga?
  • kurie žymūs Vilniaus fotografai atgulė Bernardinų kapinėse?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojamas, gana sudėtingas reljefas, siauri šaligatviai, daug automobilių.
  • Su gyvūnais tinka, išskyrus iš vidaus lankomus objektus ir Bernardinų kapines.
  • Trukmė:

    nesilankant objektų viduje: apie 1 val. 15 min. lankantis objektų viduje: apie 1 val. 45 min

  • Atstumas:

    apie 2,9 km / 3,8 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Užupio Respublikos pasienis

Ties Užupio tiltu miesto pusėje beveik 300 metų stovėjo gynybinės sienos Išganytojo (Spaso) vartai, kurių pavadinimas kilo nuo greta buvusios cerkvės (neišliko). Kiekvie – nais metais balandžio 1 d. užupiečiai švenčia savo Nepriklausomybės, arba, kaip kartais sakoma, „Neprigulmybės“ dieną, tuomet ant tiltų Užupyje veikia pasienio kontrolės postai, tad norint patekti į Respubliką, reikia pateikti privalomus dokumentus. Dažniausiai pakanka šypse – nos ir geros nuotaikos – tai skelbia ant ženklo prie tilto esantis mėlynas veidukas. Dešiniau esantys simboliai primena, kad patekote į vietą, kurioje nevalia skubėti, kad čia yra daug menininkų, ir kad privalu gerbti vandenį – Vilnia Užupį juosia iš trijų pusių. Riboženklio apačioje į keturias kalbas išverstas respublikos pavadinimas susijęs su senaisiais šios vietovės gyvento – jais ir jų kalbomis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio Respublikos pasienis
2
Undinė

Užupio tiltas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1605 m. Ilgą laiką, kol nebuvo pastatytas dabartinis tiltas, mediniai jo pirmtakai tai degdavo, tai būdavo sunaikinami potvynių. Galų gale nuspręsta susidoroti su potvynių daroma žala, ir 1881 m. prasidėjo akmeninės Vilnios krantinės statyba (būtent šį įvykį menanti data iškalta krantinės nišoje), netrukus ir naujų patvarių tiltų era. Nuo tilto gerai matomas vienas iš šiuolaikinių rajono simbolių – Undinė arba Užupio mergelė. Šią skulptūrą 2002 m. sukūrė Romas Vilčiauskas. Tiesa, kartą nepakankamai pritvirtintą 100 kg svorio gražuolę 2004 m. pasiglemžė patvinu – si Vilnia – taigi bent sykį ji buvo tapusi tikra undine. Akvalangu apsiginklavęs skulptorius paklydėlę vis dėlto rado ir pritvirtino taip, kad grėsmė jai nebekyla. Sakoma, kad į undinę negalima žiūrėti pernelyg ilgai, nes jos svajingas žvilgsnis gali pakerėti, ir kartą patekęs į Užupį, jame pasiliksi amžinai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Undinė
3
Užupio meno inkubatorius

XVIII a. mūrinukai jaukiame kiemelyje prie Vilnios yra viena svarbiausių erdvių, kalbant apie Užupio atgimimą. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, avarinės būklės apleistais pastatais, prieš tai priklausiusiais Vilniaus „Dailės“ kombinatui, susidomėjo nedidelė menininkų grupė. Pirmieji kūrėjai į patalpas įsikėlė 1992 m., 1996 m. jie įkūrė „Alternatyvaus meno centrą“, kuriame įvyko pirmasis mados festivalis „ArMada“. 2002 m. visa veikla išaugo į „Užupio meno inkubatorių“ (UMI), pirmąją tokio tipo įstaigą Baltijos šalyse. UMI gyvena menininkai-rezidentai, didelė dalis jų atvyksta iš užsienio. Užupio Respublikos bendruomenė neatsiejama nuo UMI ir atvirkščiai. Pastatų ansamblyje veikia galerija „Galera“, Užupio Respublikos Užsienio reikalų ministerija, suvenyrų parduotuvėlė, paslapčių kambarys „Magnetai ir stebuklai“. UMI kieme apstu įvairių meninių instaliacijų, kai kurios jų laikinos, tačiau dauguma stūkso jau ne vienerius metus. Kieme galima išvysti Jono Meškelevičiaus skulptūras: „Deivė Paukštė“ ir „Deivė Žemyna“, A. Maksimiliano: „Automatinę skalbimo mašiną“, „Nykštuko namą“, „Smegenis“ ir „Kunigaikštį Vildaugą“, Mariaus Abramavičiaus ir Iraklio Tsuladzės „Jėgos vietą“, Johannos Ilvessalo metalinius malūnėlius, Mariaus Skudžinsko „Aisbergą“, Dariaus Laumenio „Moters Torsą“ (viena pirmųjų, sukurta 1992 m.), Eameso Demetrioso „Kcymaerxthaere“ lentelę, skirtą patekti į paralelinį pasaulį, kitus kūrinius

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 2a

I-V: 12:00 – 18:00

4
Tibeto skveras

Užupio Respublika turi ne tik ambasadorių Tibetui, bet ir visą Tibeto laisvės rėmimo grupę. 2010 m. birželio 15-ą, Okupacijos ir genocido dieną, šių žmonių iniciatyva bevardis skverelis prie Malūnų g. buvo pavadintas Tibeto skveru. 2013 m. Tibeto lyderio ir Užupio garbės piliečio Dalai Lamos apsilankymo Vilniuje proga skverelyje atidaryta Rimanto Sakalausko skulptūra „Mandala“. Mandala budistų tradicijoje yra vienas svarbiausių sakralinių simbolių, paprastai tai spalvotų koncentriškų apskritimų formos sudėtinga geometrinė struktūra su daugybe simbolinių ornamentų ir piešinių.

Skaityti toliau

Uždaryti

Skveras
5
Bernardinų vienuolynas

1495 m. Užupyje buvo įkurtas bernardinių (kolečių) vienuolynas – pirmas Lietuvoje katalikiškas moterų vienuolynas. Tuomet Užupis pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. XVII a. pirm. p. seserų vienuolyne buvo 40, tačiau jos neturėjo savo bažnyčios, todėl melstis ėjo į Bernardinų bažnyčioje įrengtą oratoriją kitapus upės. Vienuolės neturėjo savo palivarko, mokyklos ar bibliotekos, neglaudė vargšų ar našlaičių, o jų pajamas sudarydavo tikinčiųjų aukos ir naujų narių kraičiai, to pakako, kad jos galėtų išlaikyti tarnaites. Iki pat XVIII a. pabaigos vienuolynas neturėjo vieno bendro pastato, tik daugybę mažų medinių namukų. 1794 m. visi 15 medinukų sudegė, išliko tik mūrinė oficina, pastatyta apie XVIII a. vid. 1808 m. buvo baigta naujo mūrinio korpuso statyba. Naujasis net 132 m ilgio vienuolyno namas tuomet turėjo 25 celes (kai kurios su virtuvėlėmis). Abipus į kiemą vedančių namo vartų pirmame aukšte buvo po pasimatymų kambarį. Šias patalpas į vienuolės ir lankytojo dalis skyrė geležinės grotos. Išlikusioje ir suremontuotoje oficinoje buvo keturi kambariai ir valgomasis (I aukšte) bei nuomojami kambariai (II aukšte). 1864 m. caro valdžia vienuolyną likvidavo ir pastatus laikinai pavertė kareivinėmis. 1876–1915 m. savo reikmėms juos naudojo stačiatikių Šv. Dvasios brolija. Po Pirmojo pasaulinio karo ilgajame pastate įrengti butai valdininkams, gyvenamąją paskirtį namas išlaikęs iki šiol. Oficina XX a. 10 deš. restauruota, joje įsikūrusi Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedra.

Skaityti toliau

Uždaryti

Malūnų g. 3

I-II 07.30-18.00

III-V 07.30-19.00

VI 08.30-19.00

VII 08.30-18.00

6
Angelo aikštė

Per amžius istoriškai susiklosčiusiame ir nepakitusiame gatvių tinkle svarbiausia Užupio aikštė liko toje pačioje vietoje. Čia XVI–XVII a. stovėjo medinė Šv. Petro ir Povilo unitų cerkvė, jai sudegus atsirado turgavietė, vėliau koplytėlės, kurių paskutinė išstovėjo iki XX a. 6 deš. Aikštė nuo seno buvo populiariausia užupiečių susitikimo vieta ir dar dėl vienos, labai pragmatiškos priežasties – čia buvo pagrindinis gyvenvietės šulinys. Vėliau jį pakeitė vandens kolonėlė, o atsiradus Užupio Respublikai, vietos kalviai pagal senus pavyzdžius atkūrė tokią pačią. Retais atvejais – bet būna – per Užupio Respublikos „Neprigulimybės“ dieną iš jos teka nemokamas alus. 2001 m. aikštėje laikinai buvo pastatytas „Kiaušinis“, kuris simbolizavimo Užupio atgimimą. Tuo pat metu jau buvo kuriama Angelo skulptūra, rinktos aukos, kuriomis būtų finansuojama jo gamyba, taip pat prekiauta mažomis skulptūros kopijomis – jas kai kuriuose Vilniaus interjeruose galima išvysti iki šiol. Angelą užupiečiai iškilmingai atidengė 2002 m. balandžio 1 d. Sakyta, jog jis nusileido iš dangaus, kad pagaliau savo šiluma išvytų žiemą, nes žmonės dėl užsitęsusių šalčių tapo pikti ir tesėdi užsirakinę namuose. Angelas – tai Užupio simbolis, jungtis tarp žmonių žemėje ir rojaus danguje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aikštė
7
Konstitucija

Kaip ir dera kiekvienai savarankiškai valstybei, Užupio Respublika turi savo prezidentą, premjerą, ministrus, ambasadorius, kariuomenę, šventes ir, žinoma, Konstituciją. Ant Paupio g. sienos yra beveik 30 į įvairias kalbas išverstų Užupio konstitucijų, įskaitant žemaičių, latvių, gruzinų, rumunų ir kitas mažiau populiarias kalbas. Vertimų pamažu daugėja, tad šis skaičius nėra baigtinis. Tarp 41 konstitucijos punkto yra tezės: „Žmogus turi teisę nieko nesuprasti“, „Žmogus turi teisę švęsti arba nešvęsti savo gimtadienio“, „Nenugalėk“ ir kt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Paupio g. 5
8
Šv. Baltramiejaus bažnyčia

Tikrajame Vilnios apsuptame Užupyje išliko tik viena šventykla – mažytė Šv. Baltramiejaus bažnyčia. 1644 m. šioje vietoje įkurtas baltųjų augustinų vienuolynas, kurio reikmėms iškilo medinių pastatų ansamblis. Dėl vienu metu sklypo savininku buvusio Jono Raiskio pavardės, o gal ir dėl įstabaus grožio, ši aukštuma vadinta Rojaus kalnu. Mūrinės šventyklos statyba pradėta gerokai vėliau, tik 1778 m. Tuomet pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pastatyta oratorija, o 1823–1824 m. ji buvo rekonstruota į šiandieninių formų bažnyčią (1881–1882 m. pristatytas bokštas). Po 1831 m. visi Lietuvoje veikiantys baltųjų augustinų vienuolynai buvo uždaryti, išskyrus vienintelį Užupyje, tačiau 1845 m. ir jame neliko nė vieno vienuolio, o bažnyčią ėmė aptarnauti kiti ateinantys kunigai. 1949 m. bažnyčia uždaryta, ją sovietų valdžia pavertė skulptorių dirbtuvėmis. Įdomu, kad jose buvo pagamintas tiek Lukiškių aikštėje stovėjęs Leninas, tiek ant Katedros fasado 1993 m. grąžintos šventųjų Stanislovo, Kazimiero ir Elenos skulptūros. 1997 m. bažnyčia buvo perduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei. Tai vienintelė vieta Vilniuje, kur pamaldos vyksta baltarusių kalba.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 17a

I-V 16.00–19.00

VII 09.00–14.00

9
Buvusi sinagoga

Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas modernus namas už tvoros – tai buvusi Užupio sinagoga. Vieno aukšto su palėpe šventykla veikė 100 metų, 1841–1941 m., ji buvo skirta 80-iai Užupio žydų šeimų. Sinagogoje aštuonerius metus pamokslavo Kauno Slabados ješivos įkūrėjas rabinas Izraelis Salanteris Lipkinas, žydų religinio judėjimo „Musar“ pradininkas. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas tapo gyvenamuoju namu, dar kartą renovuotas 2015 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 36
10
Bernardinų kapinės

XVIII a. pab. uždraudus žmones laidoti bažnyčių šventoriuose, daugelis kapinių išsikėlė į užmiestį. 1810 m. menkai apgyvendintoje Užupio dalyje vienuoliai bernardinai įkūrė kapines. Du Vilniaus mastu unikalūs trijų aukštų kolumbariumai abipus centrinės koplyčios pastatyti 1810–1813 m., tačiau po Antrojo pasaulinio karo jie visai sunyko, todėl išliko tik 1999 m. restauruotas vakarinis kolumbariumas. Kapinėmis, kaip ginklų slėptuvėmis, naudojosi 1863–1864 m. sukilimo dalyviai. 1966 m. jos oficialiai uždarytos. Bernardinų kapinėse yra išlikusių nemažai nuostabaus grožio antkapinių paminklų, palaidota eilė garsių žmonių: legendiniai Vilniaus fotografai S. F. Fleury ir J. Čechavičius, dailininkai B. ir K. Ruseckai, tapytojas V. Kairiūkštis, gamtininkai broliai J. ir S. B. Jundzilai, „Geležinio Felikso“ motina Helena Januševska-Dzeržinska. Spėjama, kad būtent tai, kad čia palaidota žymaus čekisto motina, apsaugojo Bernardinų kapines nuo sulyginimo su žeme ir pavertimo nauju blokinių namų kvartalu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žvirgždyno g. 3
11
Atlantos kalnas

Vietą, nuo kurios Vilniaus senamiestis atsiveria tarsi ant delno, didžiuma vilniečių įpratę vadinti Bekešo kalnu, tačiau Bekešo kalnas yra beveik visiškai paplautas Vilnios, o viena nuostabiausių apžvalgos aikštelių Vilniuje vadinama Altanos kalnu. Šis neįprastas pavadinimas kilo nuo to, kad tarpukariu vilnietė Melanija Dluska ant kalvos viršūnės pasistatė aštuoniakampį pastatą, pavadintą altana (altano italų kalba reiškia terasą ant stogo arba pavėsinę). Nors miesto valdyba šiai statybai leidimo nedavė, tačiau žinoma, kad 1934 m. jis jau stovėjo. M. Dluskai siūlyta nugriauti nelegalų statinį, tačiau ji kategoriškai priešinosi. Antrojo pasaulinio karo metais sprogusi bomba apgadino altaną, tačiau ji stovi iki šiol. Nūdien neopagonys mėgsta šią vietą naudoti savo apeigoms.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
12

Maršruto žemėlapis

Užupio Respublikos pasienis

Ties Užupio tiltu miesto pusėje beveik 300 metų stovėjo gynybinės sienos Išganytojo (Spaso) vartai, kurių pavadinimas kilo nuo greta buvusios cerkvės (neišliko). Kiekvie – nais metais balandžio 1 d. užupiečiai švenčia savo Nepriklausomybės, arba, kaip kartais sakoma, „Neprigulmybės“ dieną, tuomet ant tiltų Užupyje veikia pasienio kontrolės postai, tad norint patekti į Respubliką, reikia pateikti privalomus dokumentus. Dažniausiai pakanka šypse – nos ir geros nuotaikos – tai skelbia ant ženklo prie tilto esantis mėlynas veidukas. Dešiniau esantys simboliai primena, kad patekote į vietą, kurioje nevalia skubėti, kad čia yra daug menininkų, ir kad privalu gerbti vandenį – Vilnia Užupį juosia iš trijų pusių. Riboženklio apačioje į keturias kalbas išverstas respublikos pavadinimas susijęs su senaisiais šios vietovės gyvento – jais ir jų kalbomis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio Respublikos pasienis
Undinė

Užupio tiltas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1605 m. Ilgą laiką, kol nebuvo pastatytas dabartinis tiltas, mediniai jo pirmtakai tai degdavo, tai būdavo sunaikinami potvynių. Galų gale nuspręsta susidoroti su potvynių daroma žala, ir 1881 m. prasidėjo akmeninės Vilnios krantinės statyba (būtent šį įvykį menanti data iškalta krantinės nišoje), netrukus ir naujų patvarių tiltų era. Nuo tilto gerai matomas vienas iš šiuolaikinių rajono simbolių – Undinė arba Užupio mergelė. Šią skulptūrą 2002 m. sukūrė Romas Vilčiauskas. Tiesa, kartą nepakankamai pritvirtintą 100 kg svorio gražuolę 2004 m. pasiglemžė patvinu – si Vilnia – taigi bent sykį ji buvo tapusi tikra undine. Akvalangu apsiginklavęs skulptorius paklydėlę vis dėlto rado ir pritvirtino taip, kad grėsmė jai nebekyla. Sakoma, kad į undinę negalima žiūrėti pernelyg ilgai, nes jos svajingas žvilgsnis gali pakerėti, ir kartą patekęs į Užupį, jame pasiliksi amžinai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Undinė
Užupio meno inkubatorius

XVIII a. mūrinukai jaukiame kiemelyje prie Vilnios yra viena svarbiausių erdvių, kalbant apie Užupio atgimimą. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, avarinės būklės apleistais pastatais, prieš tai priklausiusiais Vilniaus „Dailės“ kombinatui, susidomėjo nedidelė menininkų grupė. Pirmieji kūrėjai į patalpas įsikėlė 1992 m., 1996 m. jie įkūrė „Alternatyvaus meno centrą“, kuriame įvyko pirmasis mados festivalis „ArMada“. 2002 m. visa veikla išaugo į „Užupio meno inkubatorių“ (UMI), pirmąją tokio tipo įstaigą Baltijos šalyse. UMI gyvena menininkai-rezidentai, didelė dalis jų atvyksta iš užsienio. Užupio Respublikos bendruomenė neatsiejama nuo UMI ir atvirkščiai. Pastatų ansamblyje veikia galerija „Galera“, Užupio Respublikos Užsienio reikalų ministerija, suvenyrų parduotuvėlė, paslapčių kambarys „Magnetai ir stebuklai“. UMI kieme apstu įvairių meninių instaliacijų, kai kurios jų laikinos, tačiau dauguma stūkso jau ne vienerius metus. Kieme galima išvysti Jono Meškelevičiaus skulptūras: „Deivė Paukštė“ ir „Deivė Žemyna“, A. Maksimiliano: „Automatinę skalbimo mašiną“, „Nykštuko namą“, „Smegenis“ ir „Kunigaikštį Vildaugą“, Mariaus Abramavičiaus ir Iraklio Tsuladzės „Jėgos vietą“, Johannos Ilvessalo metalinius malūnėlius, Mariaus Skudžinsko „Aisbergą“, Dariaus Laumenio „Moters Torsą“ (viena pirmųjų, sukurta 1992 m.), Eameso Demetrioso „Kcymaerxthaere“ lentelę, skirtą patekti į paralelinį pasaulį, kitus kūrinius

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 2a

I-V: 12:00 – 18:00

Tibeto skveras

Užupio Respublika turi ne tik ambasadorių Tibetui, bet ir visą Tibeto laisvės rėmimo grupę. 2010 m. birželio 15-ą, Okupacijos ir genocido dieną, šių žmonių iniciatyva bevardis skverelis prie Malūnų g. buvo pavadintas Tibeto skveru. 2013 m. Tibeto lyderio ir Užupio garbės piliečio Dalai Lamos apsilankymo Vilniuje proga skverelyje atidaryta Rimanto Sakalausko skulptūra „Mandala“. Mandala budistų tradicijoje yra vienas svarbiausių sakralinių simbolių, paprastai tai spalvotų koncentriškų apskritimų formos sudėtinga geometrinė struktūra su daugybe simbolinių ornamentų ir piešinių.

Skaityti toliau

Uždaryti

Skveras
Bernardinų vienuolynas

1495 m. Užupyje buvo įkurtas bernardinių (kolečių) vienuolynas – pirmas Lietuvoje katalikiškas moterų vienuolynas. Tuomet Užupis pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. XVII a. pirm. p. seserų vienuolyne buvo 40, tačiau jos neturėjo savo bažnyčios, todėl melstis ėjo į Bernardinų bažnyčioje įrengtą oratoriją kitapus upės. Vienuolės neturėjo savo palivarko, mokyklos ar bibliotekos, neglaudė vargšų ar našlaičių, o jų pajamas sudarydavo tikinčiųjų aukos ir naujų narių kraičiai, to pakako, kad jos galėtų išlaikyti tarnaites. Iki pat XVIII a. pabaigos vienuolynas neturėjo vieno bendro pastato, tik daugybę mažų medinių namukų. 1794 m. visi 15 medinukų sudegė, išliko tik mūrinė oficina, pastatyta apie XVIII a. vid. 1808 m. buvo baigta naujo mūrinio korpuso statyba. Naujasis net 132 m ilgio vienuolyno namas tuomet turėjo 25 celes (kai kurios su virtuvėlėmis). Abipus į kiemą vedančių namo vartų pirmame aukšte buvo po pasimatymų kambarį. Šias patalpas į vienuolės ir lankytojo dalis skyrė geležinės grotos. Išlikusioje ir suremontuotoje oficinoje buvo keturi kambariai ir valgomasis (I aukšte) bei nuomojami kambariai (II aukšte). 1864 m. caro valdžia vienuolyną likvidavo ir pastatus laikinai pavertė kareivinėmis. 1876–1915 m. savo reikmėms juos naudojo stačiatikių Šv. Dvasios brolija. Po Pirmojo pasaulinio karo ilgajame pastate įrengti butai valdininkams, gyvenamąją paskirtį namas išlaikęs iki šiol. Oficina XX a. 10 deš. restauruota, joje įsikūrusi Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedra.

Skaityti toliau

Uždaryti

Malūnų g. 3

I-II 07.30-18.00

III-V 07.30-19.00

VI 08.30-19.00

VII 08.30-18.00

Angelo aikštė

Per amžius istoriškai susiklosčiusiame ir nepakitusiame gatvių tinkle svarbiausia Užupio aikštė liko toje pačioje vietoje. Čia XVI–XVII a. stovėjo medinė Šv. Petro ir Povilo unitų cerkvė, jai sudegus atsirado turgavietė, vėliau koplytėlės, kurių paskutinė išstovėjo iki XX a. 6 deš. Aikštė nuo seno buvo populiariausia užupiečių susitikimo vieta ir dar dėl vienos, labai pragmatiškos priežasties – čia buvo pagrindinis gyvenvietės šulinys. Vėliau jį pakeitė vandens kolonėlė, o atsiradus Užupio Respublikai, vietos kalviai pagal senus pavyzdžius atkūrė tokią pačią. Retais atvejais – bet būna – per Užupio Respublikos „Neprigulimybės“ dieną iš jos teka nemokamas alus. 2001 m. aikštėje laikinai buvo pastatytas „Kiaušinis“, kuris simbolizavimo Užupio atgimimą. Tuo pat metu jau buvo kuriama Angelo skulptūra, rinktos aukos, kuriomis būtų finansuojama jo gamyba, taip pat prekiauta mažomis skulptūros kopijomis – jas kai kuriuose Vilniaus interjeruose galima išvysti iki šiol. Angelą užupiečiai iškilmingai atidengė 2002 m. balandžio 1 d. Sakyta, jog jis nusileido iš dangaus, kad pagaliau savo šiluma išvytų žiemą, nes žmonės dėl užsitęsusių šalčių tapo pikti ir tesėdi užsirakinę namuose. Angelas – tai Užupio simbolis, jungtis tarp žmonių žemėje ir rojaus danguje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aikštė
Konstitucija

Kaip ir dera kiekvienai savarankiškai valstybei, Užupio Respublika turi savo prezidentą, premjerą, ministrus, ambasadorius, kariuomenę, šventes ir, žinoma, Konstituciją. Ant Paupio g. sienos yra beveik 30 į įvairias kalbas išverstų Užupio konstitucijų, įskaitant žemaičių, latvių, gruzinų, rumunų ir kitas mažiau populiarias kalbas. Vertimų pamažu daugėja, tad šis skaičius nėra baigtinis. Tarp 41 konstitucijos punkto yra tezės: „Žmogus turi teisę nieko nesuprasti“, „Žmogus turi teisę švęsti arba nešvęsti savo gimtadienio“, „Nenugalėk“ ir kt.

Skaityti toliau

Uždaryti

Paupio g. 5
Šv. Baltramiejaus bažnyčia

Tikrajame Vilnios apsuptame Užupyje išliko tik viena šventykla – mažytė Šv. Baltramiejaus bažnyčia. 1644 m. šioje vietoje įkurtas baltųjų augustinų vienuolynas, kurio reikmėms iškilo medinių pastatų ansamblis. Dėl vienu metu sklypo savininku buvusio Jono Raiskio pavardės, o gal ir dėl įstabaus grožio, ši aukštuma vadinta Rojaus kalnu. Mūrinės šventyklos statyba pradėta gerokai vėliau, tik 1778 m. Tuomet pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pastatyta oratorija, o 1823–1824 m. ji buvo rekonstruota į šiandieninių formų bažnyčią (1881–1882 m. pristatytas bokštas). Po 1831 m. visi Lietuvoje veikiantys baltųjų augustinų vienuolynai buvo uždaryti, išskyrus vienintelį Užupyje, tačiau 1845 m. ir jame neliko nė vieno vienuolio, o bažnyčią ėmė aptarnauti kiti ateinantys kunigai. 1949 m. bažnyčia uždaryta, ją sovietų valdžia pavertė skulptorių dirbtuvėmis. Įdomu, kad jose buvo pagamintas tiek Lukiškių aikštėje stovėjęs Leninas, tiek ant Katedros fasado 1993 m. grąžintos šventųjų Stanislovo, Kazimiero ir Elenos skulptūros. 1997 m. bažnyčia buvo perduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei. Tai vienintelė vieta Vilniuje, kur pamaldos vyksta baltarusių kalba.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 17a

I-V 16.00–19.00

VII 09.00–14.00

Buvusi sinagoga

Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas modernus namas už tvoros – tai buvusi Užupio sinagoga. Vieno aukšto su palėpe šventykla veikė 100 metų, 1841–1941 m., ji buvo skirta 80-iai Užupio žydų šeimų. Sinagogoje aštuonerius metus pamokslavo Kauno Slabados ješivos įkūrėjas rabinas Izraelis Salanteris Lipkinas, žydų religinio judėjimo „Musar“ pradininkas. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas tapo gyvenamuoju namu, dar kartą renovuotas 2015 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

Užupio g. 36
Bernardinų kapinės

XVIII a. pab. uždraudus žmones laidoti bažnyčių šventoriuose, daugelis kapinių išsikėlė į užmiestį. 1810 m. menkai apgyvendintoje Užupio dalyje vienuoliai bernardinai įkūrė kapines. Du Vilniaus mastu unikalūs trijų aukštų kolumbariumai abipus centrinės koplyčios pastatyti 1810–1813 m., tačiau po Antrojo pasaulinio karo jie visai sunyko, todėl išliko tik 1999 m. restauruotas vakarinis kolumbariumas. Kapinėmis, kaip ginklų slėptuvėmis, naudojosi 1863–1864 m. sukilimo dalyviai. 1966 m. jos oficialiai uždarytos. Bernardinų kapinėse yra išlikusių nemažai nuostabaus grožio antkapinių paminklų, palaidota eilė garsių žmonių: legendiniai Vilniaus fotografai S. F. Fleury ir J. Čechavičius, dailininkai B. ir K. Ruseckai, tapytojas V. Kairiūkštis, gamtininkai broliai J. ir S. B. Jundzilai, „Geležinio Felikso“ motina Helena Januševska-Dzeržinska. Spėjama, kad būtent tai, kad čia palaidota žymaus čekisto motina, apsaugojo Bernardinų kapines nuo sulyginimo su žeme ir pavertimo nauju blokinių namų kvartalu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žvirgždyno g. 3
Atlantos kalnas

Vietą, nuo kurios Vilniaus senamiestis atsiveria tarsi ant delno, didžiuma vilniečių įpratę vadinti Bekešo kalnu, tačiau Bekešo kalnas yra beveik visiškai paplautas Vilnios, o viena nuostabiausių apžvalgos aikštelių Vilniuje vadinama Altanos kalnu. Šis neįprastas pavadinimas kilo nuo to, kad tarpukariu vilnietė Melanija Dluska ant kalvos viršūnės pasistatė aštuoniakampį pastatą, pavadintą altana (altano italų kalba reiškia terasą ant stogo arba pavėsinę). Nors miesto valdyba šiai statybai leidimo nedavė, tačiau žinoma, kad 1934 m. jis jau stovėjo. M. Dluskai siūlyta nugriauti nelegalų statinį, tačiau ji kategoriškai priešinosi. Antrojo pasaulinio karo metais sprogusi bomba apgadino altaną, tačiau ji stovi iki šiol. Nūdien neopagonys mėgsta šią vietą naudoti savo apeigoms.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje