Prancūziškas Vilnius

Prancūzijos dvelksmas senamiesčio posūkiuose

Prancūzijos kultūra yra viena įtakingiausių Europoje, todėl natūralu, kad ji turėjo įtakos ir Lietuvai bei jos sostinei. Prancūzų kalba tarp Lietuvos aukštuomenės atstovų ypač paplito XIX amžiuje, tačiau kultūrinių sąsajų, jungiančių Lietuvą ir Prancūziją, yra žymiai daugiau. Lietuvos ir Vilniaus istorijoje pėdsakus paliko tokios asmenybės kaip pirmasis Prancūzijos imperatorius, generolas Napoleonas Bonapartas, rašytojas Stendalis, Prancūzijos karalius Henrikas III. Vilniaus universitete dirbo Prancūzijos profesoriai, o apie Lietuvą rašė iš tos šalies atvykę keliautojai.

Maršrutą sudarė Lukas Misiūnas

  • Trukmė:

    40 - 50 MIN.

  • Atstumas:

    2,6 KM / 3,4 TŪKST. ŽINGSNIŲ

Maršruto žemėlapis

Katedros varpinė

Varpinę puošia 1672 metais įmontuotas miesto laikrodis. Tam tikromis valandomis ar progomis iš šio bokšto miestiečių ausis pasiekia varpų dūžių garsai. Dauguma senųjų varpų buvo suniokoti karų ir kitų negandų metu. Tačiau du iš jų išliko. Vienas varpų pagamintas žymiausio Vilniaus varpų ir patrankų liejiko, prancūzų kilmės meistro Jono Delamarso rankomis. Jonas Delamarsas varpus liejo taip vadinamoje Puškarnioje, dabartiniame Belmonte. Lietuvoje jis gyveno ir dirbo nuo 1662 iki 1690 metų. Sakoma, kad Pilies gatvėje jis turėjo nusipirkęs namą. Yra žinomi 32 Delamarso varpai, nuliedinti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dalis varpų dingo, dalis 1915 metais buvo išvežti į Rusiją. Lietuvoje yra likę 11 Delemarso varpų, 4 iš jų – Vilniuje, o vienas – čia, Katedros varpinėje.  Dar du iš jo darbų kabo Šv. Perto ir Povilo bažnyčioje ir vienas – Šv. Jonų varpinėje. 1662 metais šis prancūzas buvo nuliejęs varpą ir naujai atstatytam Vilniaus rotušės bokštui. Delamarso pagaminti varpai pasižymėjo ypatingu skambesiu, melodingumu, puošnumu ir tvirtumu, buvo su pagaminimo datomis, dekoruoti augaliniais ar geometriniais ornamentais, šventųjų figūromis ar herbais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a.
2
Napoleono lankyta Lietuvos Respublikos Prezidentūra

Rūmai, kuriuose dabar yra įsikūrusi Lietuvos Respublikos Prezidentūra, per savo gyvavimo  istoriją matė ne vieną istorinę asmenybę. Čia 1812-taisiais buvo apsistojęs ir Rusijos caras Aleksandras I, ir pats Napoleonas. Tais pačiais metais birželio 24 dieną Napoleono vadovaujama armija persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir, nesutikdama jokio pasipriešinimo, pajudėjo link Vilniaus. Tai nustebino karvedį, kuris tikėjosi, kad Vilnius bus žūtbūt ginamas rusų. Prancūzams atvykus, mieste kilo sąmyšis, visi norėjo pamatyti imperatorių Į miestą jis įjojo pro Aušros vartus, o iš paskos atjojo gausi palyda. Napoleono inžinieriai pradėjo statyti naują pontoninį tiltą vietoje besitraukiančių rusų sudeginto Žaliojo tilto. Prijojęs imperatorius sulaukė statybų pabaigos ir naująjį tiltą išbandė pirmasis. Įsakęs savo daliniams vytis bėgančią rusų kariuomenę, pats karvedys 19 dienų liko Vilniuje. Sklido gandai, kad rusai prieš pasitraukdami užminavo generalgubernatoriaus rūmus. Apieškojus sprogmenų nebuvo rasta ir imperatorius juose saugiai įsikūrė. Vilniuje Napoleonas daug laiko skyrė užimto krašto administravimo reikalams tvarkyti. Mieste Napoleonas rengė ir iškilmingas šventes, kurių gyventojai ilgai negalėjo pamiršti. Buvo švenčiamas Napoleono gimtadienis, pažymimos pergalės prieš rusus. Į šventes rinkosi visi miestiečiai, miestas buvo iliuminuotas, čia vyko spektakliai, buvo laikomos iškilmingos mišios.

Skaityti toliau

Uždaryti

S. Daukanto a. 3
3
Vilniaus universiteto bibliotekos kiemas

Vilniaus universiteto observatorija buvo įkurta 1753 metais. 1765 metais šiai observatorijai pradėjo vadovauti universiteto rektorius, astronomas Martynas Počiobutas. Dėl savo pasiekimų ir darbų mokslininkas tapo Prancūzijos mokslų akademijos nariu korespondentu, taip pat Londono karališkosios astronomų draugijos nariu. Počiobuto veikalas „Apie dangaus zodiako senumą Denderoje” buvo išverstas į prancūzų kalbą. Mokslininkas susirašinėjo su prancūzų mokslininkais, vienas iš kurių –  Žeromas de Lalande. Jis Počiobuto darbus apie Merkurijaus stebėjimus buvo paskelbęs prancūzų mokslo leidiniuose. Reikšminga tai, kad šalia kitų savo dabų  Počiobutas atrado ir žvaigždyną, kurį pavadino karaliaus Stanislovo Poniatovskio garbei, suteikdamas jam „Poniatovskio tauro“ vardą. Bibliotekos kiemo dešinėje – astronomijos observatorijos korpusas, seniausia universiteto ansamblio dalis. Pagrindinė pastato puošmena – piliastrai su matematiniais ir astronominiais prietaisais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3
4
Fuko švyktuoklė Šv. Jonų bažnyčios varpinėje

Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinėje yra įrengta Fuko švytuoklė, įrodanti, kad Žemė sukasi apie savo ašį. Pirmoji Fuko švytuoklė buvo pagaminta 1851 metais ir pavadinta prancūzų mokslininko Leono Fuko garbei. Nors žmonės jau žinojo, kad žemė sukasi, būtent švytuoklė  įrodė, kad taip yra iš tiesų. Leonas Fuko švytuoklę sukonstravo namuose eksperimentuodamas su 2 metrų ilgio švytuokle. Po kelių savaičių Paryžiaus panteone buvo sukonstruota 67 metrų ilgio švytuoklė. Švytuoklę sudaro pakabinta ilga plieninė viela, kurios apačioje pritvirtintas didelis svarmuo. Vykdant Šv. Jonų bažnyčios varpinės restauravimo projektą, bokšte buvo įrengtas mokslo muziejus, o taip pat su mokslo pasiekimais siejama Fuko švytuoklė. Juo labiau, kad Fuko švytuoklė jau yra anksčiau stovėjusi vienoje iš universiteto salių. Fuko švytuoklės veikimo principas yra paremtas teorija, kad kiekvienas kūnas stengiasi išlaikyti jam sutektą judesį. Pakabinta švytuoklė švytuoja viena kryptimi, o po ja esanti plokštuma, Žemei sukantis, taip pat iš lėto sukasi. Restauruota varpinė kartu su joje įrengta švytuokle lankytojams buvo atverta 2012 metais. Dabar ši švytuoklė yra vienintelė Fuko švytuoklė Baltijos šalyse.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Jono gatvė 12
5
Pilies g. 22 kiemas

Namo, stovinčio adresu Pilies gatvė 22, kieme veši medžiai. Jie auga istorinėje vietoje, primenančioje iš Prancūzijos kilusį gamtininką profesorių Emanuelį Žiliberą ir šiame kieme XVIII a. pabaigoje jo įkurtą botanikos sodą su 600 augalų rūšių. Baigęs Liono mokyklą jis studijavo mediciną, biologiją ir gamtą Monpelje universitete. Jis profesoriavo Liono kolegijoje, o 1775 metais, A. Tyzenhauzo kvietimu, atvyko dirbti į Gardiną. Nutrūkus darbų finansavimui, Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počiobutas pakvietė Žiliberą persikelti į Vilnių dėstyti gamtos mokslų. Profesorius iš Gardino 76 vežimais atsigabeno augalų kolekciją, herbariumus ir kitokius retų augalų rinkinius. 1782 metais medicinos kolegijos kieme jis įsteigė universiteto botanikos sodą ir oranžeriją. 3 000 kvadratinių metrų plotą užėmusiame sode augo apie 2 000 augalų. Sakoma, kad Emanuelis Žiliberas dėstė įdomiai, ir studentai jį mėgo. Kartu su profesoriumi Vilniaus apylinkėse jie rinkdavo augalus. Žilibero veiklą Vilniuje toliau tęsė kitas botanikas – Georgas Fosteris. 1799 m. universiteto botanikos sodas buvo iškeltas į Bernardinų sodą.

Skaityti toliau

Uždaryti

6
Prancūzijos ir su ja susijusių rašytojų atminimas Literatų gatvėje

Literatų gatvėje tarp visų čia esančių dedikacijų rašytojams rasite ir su Prancūzija susijusių autorių pavardes.

Oskaras Milašius

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., kai savanoriai šalies nepriklausomybę gynė ginklu, Lietuvos diplomatai atstovavo šaliai Paryžiaus taikos konferencijoje. Vienas iš pagrindinių to meto diplomatijos veikėjų buvo rašytojas Oskaras Milašius. Prancūzijoje gyvenęs ir prancūziškai rašęs Milašius savo tėvyne pasirinko Lietuvą. Oskaro tėvas, Lietuvos-Lenkijos bajoras, karininkas Vladislovas Milošas sūnui vis primindavo lietuvišką jo giminės kilmę.

Jeanas Paulis Sartre’as

1965 metais pasaulyje žinomas prancūzų rašytojas, vienas žymiausių XX a. egzistencialistų Jeanas Paulis Sartre’as kartu su kita prancūzų rašytoja Simone de Beauvoir lankėsi Lietuvoje. Viešnagės metu juos lydėjo Eduardas Mieželaitis, Mykolas Sluckis ir  fotografas Antanas Sutkus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Literatų g.
7
Stendalio viešnagės namai Didžiojoje gatvėje

Didžiojoje gatvėje esančiame Franko name gyveno daug garsių asmenybių. Franko namu pastatas vadinamas dėl čia XIX a. pradžioje gyvenusio Vilniaus universiteto profesoriaus Josefo Franko.  Vilniuje jis kėlė medicinos lygį, įsteigė vakcinacijos institutą, kuriame buvo gaminama vakcina nuo raupų ir skiepijami gyventojai. Garsieji Franko atsiminimai buvo parašyti prancūzų kalba.

Prancūzų kultūros mėgėjai šį namą dar vadina Stendalio namu. Stendalis – vienas garsiausių prancūzų rašytojų – buvo apsistojęs šiame pastatų komplekse. Henry Beyle‘as (toks tikrasis rašytojo vardas) tarnaudamas Napoleono kariuomenėje, žygio į Maskvą metu buvo apsistojęs Vilniuje. Tiksli Vilniaus vieta, kurioje jis buvo apsistojęs vasarą pakeliui į Maskvą, nėra žinoma. Tačiau traukdamasis atgal gruodžio mėnesį, Stendalis kelias dienas praleido čia, viename iš Švarco g. komplekse esančių pastatų. Ant šio Vilniaus senamiesčio pastato sienos Stendalio garbei buvo atidengta atminimo lenta prancūzų ir lietuvių kalbomis.

Dabar pastate yra įsikūręs Prancūzų institutas Lietuvoje ir Prancūzijos Respublikos ambasada. Kiekvienų metų kovo mėnesį yra rengiamos Tarptautinės frankofonijos dienos, kurių metu prancūzų kultūros ir kalbos mylėtojams organizuojami įvairūs renginiai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 1
8
Pacų rūmai-viešbutis

Šioje vietoje nuo pat XV a. stovėjo didikų namai. Nuo 1667 metų šie rūmai priklausė lietuvių kilmės LDK didikų Pacų giminei.  Pacai čia šeimininkavo ilgiau nei šimtmetį. Paskutinis Pacų atstovas, valdęs šiuos rūmus, Liudvikas Pacas anksti neteko motinos. Tėvui susirgus jį ėmė globoti dėdė Ignotas Tyzenhauzas, kuris šiuose rūmuose taip pat turėjo butą. Viena iš Ignoto Tyzenhauzo dukterų, Sofija Tyzenhauzaitė, tapo  pirmąja moterimi rašytoja, istorinėje Lietuvoje rašiusia prancūzų kalba. Ji taip pat buvo garsi tuo, kad  pažinojo  galingiausius XIX amžiaus pirmosios pusės vyrus: Aleksandrą I ir Napoleoną, bendravo su rašytojais Aleksandru Diuma ir Alfredu de Miuse. Sofija Tyzenhauzaitė, remdamasi Lietuvos istorija, rašė ir leido romanus prancūzų kalba. Ji rašė apie Barborą Radvilaitę, kunigaikštį Jogailą ir jo žmoną Jadvygą, Haliną Oginskytę ir kitas istorines asmenybes.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 7
9
Dramatiškos filmavimo aikštelės Rotušės a.

Prancūzų kompanijos Vilniuje yra filmavusios kelis vaidybinius filmus. 2007 metais buvo nufilmuota  kino juosta „L‘affaire Farewell, L‘espion de la Vengeance“,  2016 metais – filmas „Walden“. Su Prancūzija galima sieti ir BBC filmuotą mini TV serialą „Karas ir taika“ pagal žymųjį Levo Tolstojaus romaną. Šiame seriale kalbama apie Napoleono žygio į Rusiją laikotarpį, be to, prancūzų filmavimo komanda prisidėjo prie šio serialo kūrimo. Filmavimų metu visą filmavimo grupę ir istoriniais kostiumais pasipuošusius aktorius buvo galima matyti Vilniaus senamiesčio gatvelėse.

2003 metais prancūzai Vilniuje taip pat filmavo TV serialą „Koletė“. Tačiau filmavimai buvo nutraukti įvykus tragedijai, kuri nuskambėjo visoje Prancūzijoje. Būtent dėl šios istorijos daugelis prancūzų pirmą kartą sužinojo apie Vilniaus miestą. Tiek Prancūzijos, tiek Lietuvos spaudoje tai buvo viena pagrindinių temų. Tuomet viešbutyje „Domina Plaza“ prancūzų roko grupės „Noir Desir“ lyderis Bertranas Kanta mirtinai sumušė į Vilnių filmuotis atvykusią prancūzų aktorę Mari Trentenjan. Muzikantas ir aktorė tuo metu buvo pora. Konfliktas kilo dėl didžiulio pavydo, kai aktorė gavo žinutę iš buvusio vyro. 41 metų Mari Trentenjan buvo 4 vaikų motina, Bertranas Kanta – jos penktasis gyvenimo draugas. Po nusikaltimo muzikantas kurį laiką buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Vėliau, jį perdavus Prancūzijai, buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo. Įvykus tragedijai serialo filmavimas buvo nutrauktas, o patirtus finansinius nuostolius apmokėjo Bertranas Kanta.  2007 metais muzikantas iš Tulūzos kalėjimo buvo paleistas lygtinai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rotušės a.
10
Romeno Gari skulptūra

Vilniaus Basanavičiaus gatvėje praeivius džiugina berniuko su kaliošu rankose skulptūra. Ši Romualdo Kvinto sukurta skulptūra yra skirta gimusiam ir vaikystės metus Vilniuje praleidusiam pasaulinio garso litvakų rašytojui Romenui Gari.  Tikrasis rašytojo vardas – Roman Kacev. Berniukas su kaliošu vaizduoja patį Romeną Gari vaikystėje. Romenas Gari už savo kūrinius net du kartus gavo Prancūzijoje teikiamą Gonkūrų premiją, nors tokia premija žmogui gali būti teikiama tik vieną kartą gyvenime. Rašytojas naudojo kelis slapyvardžius, ir niekas nežinojo, kad tai yra tas pats žmogus. Vieną premiją jis gavo kaip Romenas Gari, kitą – kaip Emilis Ažaras. Devynmečio berniuko skulptūra su kaliošu iliustruoja meilės istoriją iš autobiografinio romano „Aušros pažadas“.

Skaityti toliau

Uždaryti

11

Maršruto žemėlapis

Katedros varpinė

Varpinę puošia 1672 metais įmontuotas miesto laikrodis. Tam tikromis valandomis ar progomis iš šio bokšto miestiečių ausis pasiekia varpų dūžių garsai. Dauguma senųjų varpų buvo suniokoti karų ir kitų negandų metu. Tačiau du iš jų išliko. Vienas varpų pagamintas žymiausio Vilniaus varpų ir patrankų liejiko, prancūzų kilmės meistro Jono Delamarso rankomis. Jonas Delamarsas varpus liejo taip vadinamoje Puškarnioje, dabartiniame Belmonte. Lietuvoje jis gyveno ir dirbo nuo 1662 iki 1690 metų. Sakoma, kad Pilies gatvėje jis turėjo nusipirkęs namą. Yra žinomi 32 Delamarso varpai, nuliedinti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dalis varpų dingo, dalis 1915 metais buvo išvežti į Rusiją. Lietuvoje yra likę 11 Delemarso varpų, 4 iš jų – Vilniuje, o vienas – čia, Katedros varpinėje.  Dar du iš jo darbų kabo Šv. Perto ir Povilo bažnyčioje ir vienas – Šv. Jonų varpinėje. 1662 metais šis prancūzas buvo nuliejęs varpą ir naujai atstatytam Vilniaus rotušės bokštui. Delamarso pagaminti varpai pasižymėjo ypatingu skambesiu, melodingumu, puošnumu ir tvirtumu, buvo su pagaminimo datomis, dekoruoti augaliniais ar geometriniais ornamentais, šventųjų figūromis ar herbais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a.
Napoleono lankyta Lietuvos Respublikos Prezidentūra

Rūmai, kuriuose dabar yra įsikūrusi Lietuvos Respublikos Prezidentūra, per savo gyvavimo  istoriją matė ne vieną istorinę asmenybę. Čia 1812-taisiais buvo apsistojęs ir Rusijos caras Aleksandras I, ir pats Napoleonas. Tais pačiais metais birželio 24 dieną Napoleono vadovaujama armija persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir, nesutikdama jokio pasipriešinimo, pajudėjo link Vilniaus. Tai nustebino karvedį, kuris tikėjosi, kad Vilnius bus žūtbūt ginamas rusų. Prancūzams atvykus, mieste kilo sąmyšis, visi norėjo pamatyti imperatorių Į miestą jis įjojo pro Aušros vartus, o iš paskos atjojo gausi palyda. Napoleono inžinieriai pradėjo statyti naują pontoninį tiltą vietoje besitraukiančių rusų sudeginto Žaliojo tilto. Prijojęs imperatorius sulaukė statybų pabaigos ir naująjį tiltą išbandė pirmasis. Įsakęs savo daliniams vytis bėgančią rusų kariuomenę, pats karvedys 19 dienų liko Vilniuje. Sklido gandai, kad rusai prieš pasitraukdami užminavo generalgubernatoriaus rūmus. Apieškojus sprogmenų nebuvo rasta ir imperatorius juose saugiai įsikūrė. Vilniuje Napoleonas daug laiko skyrė užimto krašto administravimo reikalams tvarkyti. Mieste Napoleonas rengė ir iškilmingas šventes, kurių gyventojai ilgai negalėjo pamiršti. Buvo švenčiamas Napoleono gimtadienis, pažymimos pergalės prieš rusus. Į šventes rinkosi visi miestiečiai, miestas buvo iliuminuotas, čia vyko spektakliai, buvo laikomos iškilmingos mišios.

Skaityti toliau

Uždaryti

S. Daukanto a. 3
Vilniaus universiteto bibliotekos kiemas

Vilniaus universiteto observatorija buvo įkurta 1753 metais. 1765 metais šiai observatorijai pradėjo vadovauti universiteto rektorius, astronomas Martynas Počiobutas. Dėl savo pasiekimų ir darbų mokslininkas tapo Prancūzijos mokslų akademijos nariu korespondentu, taip pat Londono karališkosios astronomų draugijos nariu. Počiobuto veikalas „Apie dangaus zodiako senumą Denderoje” buvo išverstas į prancūzų kalbą. Mokslininkas susirašinėjo su prancūzų mokslininkais, vienas iš kurių –  Žeromas de Lalande. Jis Počiobuto darbus apie Merkurijaus stebėjimus buvo paskelbęs prancūzų mokslo leidiniuose. Reikšminga tai, kad šalia kitų savo dabų  Počiobutas atrado ir žvaigždyną, kurį pavadino karaliaus Stanislovo Poniatovskio garbei, suteikdamas jam „Poniatovskio tauro“ vardą. Bibliotekos kiemo dešinėje – astronomijos observatorijos korpusas, seniausia universiteto ansamblio dalis. Pagrindinė pastato puošmena – piliastrai su matematiniais ir astronominiais prietaisais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3
Fuko švyktuoklė Šv. Jonų bažnyčios varpinėje

Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinėje yra įrengta Fuko švytuoklė, įrodanti, kad Žemė sukasi apie savo ašį. Pirmoji Fuko švytuoklė buvo pagaminta 1851 metais ir pavadinta prancūzų mokslininko Leono Fuko garbei. Nors žmonės jau žinojo, kad žemė sukasi, būtent švytuoklė  įrodė, kad taip yra iš tiesų. Leonas Fuko švytuoklę sukonstravo namuose eksperimentuodamas su 2 metrų ilgio švytuokle. Po kelių savaičių Paryžiaus panteone buvo sukonstruota 67 metrų ilgio švytuoklė. Švytuoklę sudaro pakabinta ilga plieninė viela, kurios apačioje pritvirtintas didelis svarmuo. Vykdant Šv. Jonų bažnyčios varpinės restauravimo projektą, bokšte buvo įrengtas mokslo muziejus, o taip pat su mokslo pasiekimais siejama Fuko švytuoklė. Juo labiau, kad Fuko švytuoklė jau yra anksčiau stovėjusi vienoje iš universiteto salių. Fuko švytuoklės veikimo principas yra paremtas teorija, kad kiekvienas kūnas stengiasi išlaikyti jam sutektą judesį. Pakabinta švytuoklė švytuoja viena kryptimi, o po ja esanti plokštuma, Žemei sukantis, taip pat iš lėto sukasi. Restauruota varpinė kartu su joje įrengta švytuokle lankytojams buvo atverta 2012 metais. Dabar ši švytuoklė yra vienintelė Fuko švytuoklė Baltijos šalyse.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Jono gatvė 12
Pilies g. 22 kiemas

Namo, stovinčio adresu Pilies gatvė 22, kieme veši medžiai. Jie auga istorinėje vietoje, primenančioje iš Prancūzijos kilusį gamtininką profesorių Emanuelį Žiliberą ir šiame kieme XVIII a. pabaigoje jo įkurtą botanikos sodą su 600 augalų rūšių. Baigęs Liono mokyklą jis studijavo mediciną, biologiją ir gamtą Monpelje universitete. Jis profesoriavo Liono kolegijoje, o 1775 metais, A. Tyzenhauzo kvietimu, atvyko dirbti į Gardiną. Nutrūkus darbų finansavimui, Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počiobutas pakvietė Žiliberą persikelti į Vilnių dėstyti gamtos mokslų. Profesorius iš Gardino 76 vežimais atsigabeno augalų kolekciją, herbariumus ir kitokius retų augalų rinkinius. 1782 metais medicinos kolegijos kieme jis įsteigė universiteto botanikos sodą ir oranžeriją. 3 000 kvadratinių metrų plotą užėmusiame sode augo apie 2 000 augalų. Sakoma, kad Emanuelis Žiliberas dėstė įdomiai, ir studentai jį mėgo. Kartu su profesoriumi Vilniaus apylinkėse jie rinkdavo augalus. Žilibero veiklą Vilniuje toliau tęsė kitas botanikas – Georgas Fosteris. 1799 m. universiteto botanikos sodas buvo iškeltas į Bernardinų sodą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Prancūzijos ir su ja susijusių rašytojų atminimas Literatų gatvėje

Literatų gatvėje tarp visų čia esančių dedikacijų rašytojams rasite ir su Prancūzija susijusių autorių pavardes.

Oskaras Milašius

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., kai savanoriai šalies nepriklausomybę gynė ginklu, Lietuvos diplomatai atstovavo šaliai Paryžiaus taikos konferencijoje. Vienas iš pagrindinių to meto diplomatijos veikėjų buvo rašytojas Oskaras Milašius. Prancūzijoje gyvenęs ir prancūziškai rašęs Milašius savo tėvyne pasirinko Lietuvą. Oskaro tėvas, Lietuvos-Lenkijos bajoras, karininkas Vladislovas Milošas sūnui vis primindavo lietuvišką jo giminės kilmę.

Jeanas Paulis Sartre’as

1965 metais pasaulyje žinomas prancūzų rašytojas, vienas žymiausių XX a. egzistencialistų Jeanas Paulis Sartre’as kartu su kita prancūzų rašytoja Simone de Beauvoir lankėsi Lietuvoje. Viešnagės metu juos lydėjo Eduardas Mieželaitis, Mykolas Sluckis ir  fotografas Antanas Sutkus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Literatų g.
Stendalio viešnagės namai Didžiojoje gatvėje

Didžiojoje gatvėje esančiame Franko name gyveno daug garsių asmenybių. Franko namu pastatas vadinamas dėl čia XIX a. pradžioje gyvenusio Vilniaus universiteto profesoriaus Josefo Franko.  Vilniuje jis kėlė medicinos lygį, įsteigė vakcinacijos institutą, kuriame buvo gaminama vakcina nuo raupų ir skiepijami gyventojai. Garsieji Franko atsiminimai buvo parašyti prancūzų kalba.

Prancūzų kultūros mėgėjai šį namą dar vadina Stendalio namu. Stendalis – vienas garsiausių prancūzų rašytojų – buvo apsistojęs šiame pastatų komplekse. Henry Beyle‘as (toks tikrasis rašytojo vardas) tarnaudamas Napoleono kariuomenėje, žygio į Maskvą metu buvo apsistojęs Vilniuje. Tiksli Vilniaus vieta, kurioje jis buvo apsistojęs vasarą pakeliui į Maskvą, nėra žinoma. Tačiau traukdamasis atgal gruodžio mėnesį, Stendalis kelias dienas praleido čia, viename iš Švarco g. komplekse esančių pastatų. Ant šio Vilniaus senamiesčio pastato sienos Stendalio garbei buvo atidengta atminimo lenta prancūzų ir lietuvių kalbomis.

Dabar pastate yra įsikūręs Prancūzų institutas Lietuvoje ir Prancūzijos Respublikos ambasada. Kiekvienų metų kovo mėnesį yra rengiamos Tarptautinės frankofonijos dienos, kurių metu prancūzų kultūros ir kalbos mylėtojams organizuojami įvairūs renginiai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 1
Pacų rūmai-viešbutis

Šioje vietoje nuo pat XV a. stovėjo didikų namai. Nuo 1667 metų šie rūmai priklausė lietuvių kilmės LDK didikų Pacų giminei.  Pacai čia šeimininkavo ilgiau nei šimtmetį. Paskutinis Pacų atstovas, valdęs šiuos rūmus, Liudvikas Pacas anksti neteko motinos. Tėvui susirgus jį ėmė globoti dėdė Ignotas Tyzenhauzas, kuris šiuose rūmuose taip pat turėjo butą. Viena iš Ignoto Tyzenhauzo dukterų, Sofija Tyzenhauzaitė, tapo  pirmąja moterimi rašytoja, istorinėje Lietuvoje rašiusia prancūzų kalba. Ji taip pat buvo garsi tuo, kad  pažinojo  galingiausius XIX amžiaus pirmosios pusės vyrus: Aleksandrą I ir Napoleoną, bendravo su rašytojais Aleksandru Diuma ir Alfredu de Miuse. Sofija Tyzenhauzaitė, remdamasi Lietuvos istorija, rašė ir leido romanus prancūzų kalba. Ji rašė apie Barborą Radvilaitę, kunigaikštį Jogailą ir jo žmoną Jadvygą, Haliną Oginskytę ir kitas istorines asmenybes.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 7
Dramatiškos filmavimo aikštelės Rotušės a.

Prancūzų kompanijos Vilniuje yra filmavusios kelis vaidybinius filmus. 2007 metais buvo nufilmuota  kino juosta „L‘affaire Farewell, L‘espion de la Vengeance“,  2016 metais – filmas „Walden“. Su Prancūzija galima sieti ir BBC filmuotą mini TV serialą „Karas ir taika“ pagal žymųjį Levo Tolstojaus romaną. Šiame seriale kalbama apie Napoleono žygio į Rusiją laikotarpį, be to, prancūzų filmavimo komanda prisidėjo prie šio serialo kūrimo. Filmavimų metu visą filmavimo grupę ir istoriniais kostiumais pasipuošusius aktorius buvo galima matyti Vilniaus senamiesčio gatvelėse.

2003 metais prancūzai Vilniuje taip pat filmavo TV serialą „Koletė“. Tačiau filmavimai buvo nutraukti įvykus tragedijai, kuri nuskambėjo visoje Prancūzijoje. Būtent dėl šios istorijos daugelis prancūzų pirmą kartą sužinojo apie Vilniaus miestą. Tiek Prancūzijos, tiek Lietuvos spaudoje tai buvo viena pagrindinių temų. Tuomet viešbutyje „Domina Plaza“ prancūzų roko grupės „Noir Desir“ lyderis Bertranas Kanta mirtinai sumušė į Vilnių filmuotis atvykusią prancūzų aktorę Mari Trentenjan. Muzikantas ir aktorė tuo metu buvo pora. Konfliktas kilo dėl didžiulio pavydo, kai aktorė gavo žinutę iš buvusio vyro. 41 metų Mari Trentenjan buvo 4 vaikų motina, Bertranas Kanta – jos penktasis gyvenimo draugas. Po nusikaltimo muzikantas kurį laiką buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Vėliau, jį perdavus Prancūzijai, buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo. Įvykus tragedijai serialo filmavimas buvo nutrauktas, o patirtus finansinius nuostolius apmokėjo Bertranas Kanta.  2007 metais muzikantas iš Tulūzos kalėjimo buvo paleistas lygtinai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rotušės a.
Romeno Gari skulptūra

Vilniaus Basanavičiaus gatvėje praeivius džiugina berniuko su kaliošu rankose skulptūra. Ši Romualdo Kvinto sukurta skulptūra yra skirta gimusiam ir vaikystės metus Vilniuje praleidusiam pasaulinio garso litvakų rašytojui Romenui Gari.  Tikrasis rašytojo vardas – Roman Kacev. Berniukas su kaliošu vaizduoja patį Romeną Gari vaikystėje. Romenas Gari už savo kūrinius net du kartus gavo Prancūzijoje teikiamą Gonkūrų premiją, nors tokia premija žmogui gali būti teikiama tik vieną kartą gyvenime. Rašytojas naudojo kelis slapyvardžius, ir niekas nežinojo, kad tai yra tas pats žmogus. Vieną premiją jis gavo kaip Romenas Gari, kitą – kaip Emilis Ažaras. Devynmečio berniuko skulptūra su kaliošu iliustruoja meilės istoriją iš autobiografinio romano „Aušros pažadas“.

Skaityti toliau

Uždaryti