Po Vilnių legendų keliu

Tarp mitų ir realybės

Sakoma, kad žiema – tai magiškas metų laikas. Ne veltui žiemos šventės nuo seno apipintos mistika ir paslaptimis. Pavyzdžiui, krikščionių tradicijoje tikima, kad pirmoji žvaigždė, pasirodžiusi danguje Šv. Kūčių vakarą, trims išminčiams rodė kelią prie Betliejuje gimusio kūdikėlio Jėzaus. O senovėje tikėta, kad toji žvaigždė pažadina miegančias vėles. Pagal tradiciją joms iki šiol ant šventinio stalo paliekama tuščia lėkštė. 

Legendos, stebuklai, padavimai ir pasakojimai lydi ne tik didžiąsias metų šventes, bet ir Vilnių. Mieste apstu stebuklingų vietų, mistinių istorijų, o pasakojimai apie pamirštas istorines asmenybes ar įvykius kas kartą atgimsta iš naujo.

Ar žinote, kokį karaliaus prašymą išpildė burtininkas Janas Tvardovskis ir kas atsitiko su jo magiška knyga? Kuo ypatingas Šv. Kazimiero paveikslas, saugomas Vilniaus katedroje? Kieno rūstybę užsitraukė Vilnių niokoję švedų kariai? 

Kviečiame išgirsti šias ir kitas istorijas bei pasinerti į padavimų ir stebuklų miestą mėgaujantis trumpu pasivaikščiojimu po senamiestį. 

Po Vilnių legendų keliu

1:08

Maršruto žemėlapis

1. Stebuklingas Šv. Kazimiero paveikslas

Lietuvoje yra keli stebuklingi paveikslai ir vieną jų galima pamatyti svarbiausioje miesto šventovėje – Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje.

Tikėtina, kad paveikslas buvo nutapytas XVI a. pr., inicijavus karalaičio Kazimiero beatifikaciją. Pagal legendą dailininkas tapydamas karalaičio atvaizdą nusprendė pakeisti jau nutapytos dešinės rankos, laikančios leliją, padėtį. Pirmiausia paveiksle karalaičio ranka buvo nukreipta nuo krūtinės, o vėliau dailininkas ją pertapė pasukdamas į kitą pusę. Nukreipdamas delną link krūtinės tapytojas norėjo uždažyti ankstesnį rankos variantą, tačiau net storas sluoksnis dažų nesugebėjo jos paslėpti. Šis įvykis palaikytas stebuklu, skelbiančiu apie karalaičio šventumą ir išskirtinumą.

Įdomu ir tai, kad karalaitis kanonizuotas net du kartus. Pirmą sykį Šv. Kazimieras kanonizuotas bule (oficialiu popiežiaus raštu) 1521 m. Deja, iš popiežiaus rankų gavęs bulę vyskupas dar viešėdamas Italijoje susirgo ir mirė. Jo dokumentai buvo pamesti, tad džiugi žinia taip ir nepasiekė mūsų kraštų. Pakartotinai karalaitis Kazimieras paskelbtas šventuoju tik 1602 m. – iš karto po to, kai paaiškėjo, kad pirmasis dokumentas pamestas.

2. Lietuvių pasaka apie Šv. Petrą, godžią bobą ir svogūnų laiškus

Pagal krikščionišką tradiciją Šv. Petras skulptūrose ar paveiksluose vaizduojamas laikantis raktus nuo rojaus. Biblijoje nurodoma, kad Šv. Petras gavo įgaliojimus vadovauti žemėje įsteigtai bažnyčiai Kristui ištarus lemtingus žodžius: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 16, 19)

Tačiau jeigu Šv. Petras būtų vaizduojamas ne pagal Biblijoje užrašytus žodžius, o pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvavusią pasaką, tikriausiai jo rankoje atsirastų svogūnų laiškai.

1887 m. etnografas ir kalbotyrininkas Jonas Aleksandras Karlovičius surinko ir išleido buvusiose LDK žemėse pasakotas pasakas ir sakmes. Šiame rinkinyje galima rasti mažiau ir daugiau žinomų istorijų, tačiau kai kurios iš jų pasimiršo. Viena tokių – pasaka apie Šv. Petrą ir godžią bobą.

Pasaka prasideda tuo, kad gyveno labai godi moteriškė, kuri niekada niekuo nesidalydavo. Kartą jai ravint ypač derlingą daržą priėjo elgeta ir paprašė jį pavaišinti. Boba vos į jį dirstelėjusi metė jam po kojomis svogūną su laiškais. Po kurio laiko paaiškėjo, kad šis elgeta buvo pats Šv. Petras. Kiek vėliau vaikštinėdami Jėzus su Šv. Petru pamatė gilią degančią prarają, kurioje kankinosi ta pati godi boba. Jėzus liepė Šv. Petrui pagelbėti moteriai. Šv. Petras surinko šalia augančius svogūnų laiškus ir ištiesė juos moteriai, kad ji į juos įsikibtų ir šventasis galėtų ištraukti. Tačiau svogūnų laiškai nutrūko ir moteris vėl atsidūrė prarajos gilumoje. Šv. Petras ištiesė svogūnų laiškus bobai dar keletą kartų, tačiau jie vis plyšdavo, o godi boba taip ir liko prarajoje amžiams.

Pabaigoje knygos autorius nurodo ir kitą žmonių pasakotą pasakos versiją. Dievo pagalbos prarajoje atsidūrusiai bobai prašė jos sūnus. Dievas sutiko, tačiau tik su sąlyga, kad svogūnų laiškus jai ištiestų pats sūnus. Moteriškė į juos įsikibo, bet prarajoje gyvenančios dvasios pradėjo ją traukti atgal. Galų gale boba vėl nukrito į prarają ir liko ten amžiams, o arčiausiai skardžio krašto spėjusioms užlipti dvasioms pavyko ištrūkti iš bedugnės.

3. Tvardovskio bokštas ir Barboros Radvilaitės dvasia

XVI a. Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija tikriausiai žinoma daugumai. Deja, įsimylėjėliai negalėjo ilgai ja džiaugtis. Šią meilės istoriją taip pat lydi burtai, kuriuos suorganizavo magas Janas Tvarkovskis. Būtent jo vardu pavadintas bokštas, kadaise stovėjęs pažymėtoje vietoje.  

1547 m. įvyko slaptos Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vestuvės, kurioms aršiai priešinosi Lenkijos didikai ir Žygimanto Augusto motina Bona Sforca. Paskui Žygimantas oficialiai pristatė Barborą karališkajam dvarui. Jo meilė buvo tokia didelė, kad jis net buvo pasiryžęs išsižadėti paveldimo karaliaus sosto, kad tik galėtų būti su mylimąja. Galiausiai 1550 m. Krokuvoje Barbora Radvilaitė buvo karūnuota. Tačiau vos po penkių mėnesių Barboros sielą nusinešė liga.

Žygimantas Augustas, nebegalėdamas kęsti sielvarto, nusprendė kreiptis pagalbos į Janą Tvardovskį – dvaro burtininką ir astrologą. Anot legendos, magas pardavė savo sielą Šėtonui mainais už beribes žinias ir magiškus gebėjimus. Žinoma, kad Tvardovskis turėjo šėtoniškiems ritualams skirtus įrankius. Vieną iš jų jis panaudojo siekdamas išpildyti sielvartaujančio Žygimanto Augusto norą – dar bent kartą pamatyti žmoną. Pasitelkęs savo gebėjimus ir magišką veidrodį Tvardovskis iškvietė Barboros Radvilaitės dvasią, tačiau po šio įvykio Žygimantas tik dar labiau gedėjo dėl žmonos netekties.

Pasak tyrėjų, Jano Tvardovskio vardas pirmą kartą buvo paminėtas Luko Gurnickio (lenk. Łukasz Górnicki), Žygimanto Augusto sekretoriaus, veikale. Iškart po karaliaus mirties burtininko buvo atsikratyta, mat jis žinojo per daug dvaro paslapčių. Tačiau Tvardovskio veidrodis iki šiol saugojamas Vengruvo mieste Lenkijoje.

4. Fejerverkai – šventinė baroko epochos pramoga

Baroko epochoje viena iš pagrindinių dvaro pramogų buvo fejerverkai. Jais norėta įrodyti savo didybę, mat šią prabangią pramogą galėjo sau leisti tik turtingiausi piliečiai. Tais laikas Vilniuje fejerverkai dažniausiai organizuoti šalia Neries ties arsenalu. Švenčių ar svarbių minėjimų proga miestas virsdavo viena triukšminga arena: griaudėdavo muškietų ir minosvaidžių salvės, o virš pastatų traškėdavo fejerverkų skleidžiami garsai. 

Ši pramoga išpopuliarėjo XVII ir XVIII a. sandūroje kartu su parako ginklais. Ginklus, kaip ir fejerverkus, projektavo ir kūrė karo inžinieriai. Viena pagrindinių vietų mieste, kurioje buvo dirbama su paraku, buvo Senasis arsenalas Žemutinės pilies teritorijoje. Kadaise šis pastatas vadintas ginklų namais: jame saugojo, prižiūrėjo ir remontavo karinę amuniciją, taip pat gamintos atsarginės detalės pagal kariuomenės poreikius.  

Rašytiniuose šaltiniuose išliko 1754 m. Vilniuje vykusio fejerverko, suorganizuoto Augusto III vardinių proga, aprašymas. Nors vaizdas buvo įspūdingas, fejerverkų paruošimas reikalavo ne tik didelių investicijų, bet ir tinkamo išsilavinimo – sprogstamos medžiagos galėjo sukelti gaisrą, tad reikėjo išmanyti jų projektavimą. 

5. Suakmenėjęs batsiuvys ir verkianti Vuljana. Padavimas apie pagrindinės sostinės upės pavadinimą.

Kalbant apie pagrindinės sostinės upės pavadinimą susiduriama su fenomenu – nuo senųjų laikų ji vadinama dviem vardais – Neris ir Vilija. Manoma, kad Nerimi dažniausiai vadino baltai ir kryžiuočiai, o Vilija (dar šaltiniuose minima kaip  Velios  arba Veljos) artimesnė slavų etnosui ir reiškė „didus“. Deja iki šių dienų neišliko jokio istorinio šaltinio, paaiškinančio vieno ar kito pavadinimo kilmę. Šią spragą nuo XVI a. bandė užpildyti ne vienas istorikas. 

Žodžių „Neris“ ir „Vilija“ etimologija pateikiama istoriko Mykolo Balinskio 1836–1837 m. knygoje „Vilniaus miesto istorija“ (lenk. Historya miasta Wilna). Anot jo, Viliją reikia sieti su lietuvišku žodžiu „vilioti“, nes nuostabi upė po girias besibastančius žmones viliojo prie savo krantų. Kita vertus, M. Balinskis daro prielaidą, kad šis pavadinimas galėjo atitekti upei po Lietuvos krikšto. Tiesa, tikriausiai pirminis pavadinimo variantas buvo Vigilija, mat būtent taip ji (lot. Fluvio Vigilia) pavadinta 1390 m. dokumente, kuriame Jogaila dovanoja Panerius Vilnius miesto kapitulai.

O Neries pavadinimą istorikas kildina iš žodžio „nerti“, mat upė tarsi panardinta kalvose, ant kurių įsikūręs Vilniaus miestas. 

Egzistuoja ir padavimas, aiškinantis vieną iš upės pavadinimų. Jis aprašytas Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai….“ (lenk. Wilija i jej brzegi). Anot padavimo, kadaise vietoje, kurioje prasideda Neris (dab. Baltarusijos teritorijoje, prie Šilėnų kaimo), gyveno batsiuvys Steponas su žmona Vuljana (lenk. Wulianna). Lemtingą dieną Steponą aplankė blogosios dvasios, ir batsiuvys ėmė akmenėti. Iš pradžių jis dar galėjo siūti, tad vietiniai jam vis atnešdavo audinių, siūlų ir atlygį už atliktą darbą, iš kurio Steponas aprūpindavo savo mylimą žmoną, kasdien jį aplankančią. Kartą Steponas, supykęs dėl netikusio užsakovo juokelio, visiškai sustingo ir pavirto akmeniu. Vuljana, radusi negyvą akmenį, pradėjo raudoti. Ji verkė taip ilgai, kad toje vietoje atsirado upelis, kurį pradėta vadinti jos vardu – Vuljana. 

Bėgant laikui žmonės supaprastino našlės vardą ir upeliui prigijo pavadinimas Viljana, o vėliau – vietiniai sutrumpino upės vardą iki Vilijos, taip upė vadinama iki šiol. 

6. Mįslingas kamuolinis žaibas

Pilies g. 22 kiemelis ypatingas ne tik tuo, kad jame XVIII a. pab. buvo įkurtas pirmas botanikos sodas. Būtent į šiame kiemelyje stovintį Medicinos kolegijos pastatą 1824 m. rudenį įskriejo kamuolinis žaibas. Tai itin retas reiškinys, kurio fizikinė prigimtis vis dar ginčytina. Šio įvykio istorija susijusi su pastate gyvenusiu daktaru Augustinu Becu.

Augustinas Becu – žymaus lenkų romantizmo epochos poeto Julijo Slovackio patėvis. Daktaras jau kurį laiką gyveno Vilniuje ir dirbo Vilniaus universitete. 1799 m. jis įgijo patologijos ir medicininės materijos profesoriaus laipsnį. Teigiama, kad tai buvo pirmas medikas Vilniuje, turėjęs vakciną nuo raupų ir skatinęs vietinius skiepytis nuo šios užkrečiamos ligos. 

Lemtingą dieną, kai Vilnių apėmė milžiniška audra, po senamiestį klaidžiojo kamuolinis žaibas. Vengdamas senų medžių ir bažnytinių bokštų jis įskrido pro langą į Augustino Becu namą. Manoma, kad žaibą į kambarį pritraukė komodoje saugota dėžutė su metaliniais chirurginiais įrankiais. Žaibas buvo toks galingas, kad ne tik sukėlė gaisrą, bet ir ištirpdė komodoje saugotas sidabrines monetas.

7. Magiška knyga, surakinta grandinėmis

Dabar šioje vietoje yra atvira aikštė, tačiau dar neseniai, prieš perstatant buvusius Vyskupų (dabar – Prezidentūros) rūmus, šioje vietoje buvo uždaras bibliotekos kiemas. 

Vilniaus universiteto bibliotekoje, įkurtoje XVI a., saugomi vieni seniausių Lietuvos leidinių. Pradžią bibliotekos fondams davė vyskupo Jurgio Albinijaus ir karaliaus Žygimanto Augusto bibliotekos. Karalius Valdovų rūmuose buvo sukaupęs milžinišką veikalų kolekciją, kurią testamentu padovanojo jėzuitams, Vilniuje įsteigusiems kolegiją. Žygimanto Augusto kolekciją sudarė antikos filosofų ir teisės veikalai bei kitos knygos, atgabentos iš skirtingų Europos kraštų. 

Vis dėlto įdomiausias kolekcijos egzempliorius buvo dvaro burtininko Jano Tvardovskio knyga, kuri, kaip manoma, turėjo magiškų galių. Po Tvardovskio ir Žygimanto Augusto mirties šios knygos ilgai ieškota, tačiau niekas negalėjo rasti. Legenda byloja, kad ją po kelių dešimtmečių visiškai netyčia atrado Vilniaus bibliotekoje dirbęs studentas, studijavęs teologiją. Radinį studentas, nepaisydamas abejonių ir baimių, vis dėlto atvėrė. Tą pačią akimirką skaitykloje pasklido sieros kvapas ir triukšmas, o išsigandęs studentas išbėgo iš bibliotekos. Kitą dieną grįžęs į įvykio vietą jis rado didžiausią netvarką. O magiškos Tvardovskio knygos neliko nė ženklo – jos vietoje karojo tik tuščios grandinės, kuriomis ji prieš tai buvo surakinta.

Manoma, kad nuo to laiko knyga savarankiškai keliauja po pasaulį. 

8. Saulės užtemimo pranašystės ir Jogailos kelionė į Lietuvą

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, visiškas Saulės užtemimas laikomas itin retu reiškiniu. Mūsų šalyje jis įvyksta tik maždaug kas 150 metų. Tikriausiai todėl nuo senų laikų šis įvykis laikomas pranašišku ženklu. Pavyzdžiui, pasak Herodoto, pirmojo pasaulyje istoriko, mūšio tarp istorinių regionų Lydijos ir Medijos metu įvykęs Saulės užtemimas sustabdė kovą ir paskatino abi konflikto puses sudaryti taiką. 

Mūsų kraštuose nuo senovės manyta, kad užtemimas – velnio reikalas, kuris kartą per daugelį metų parodo savo galią. Piktosioms dvasioms nubaidyti tėveliai ir seneliai liepdavo vaikams kelti kuo didesnį triukšmą, pavyzdžiui, pagaliais mušti per metalinius indus. Tikėta, kad tai atbaido piktas dvasias, kurios užtemdo Saulę. 

Dažniausiai retus astrologinius reiškinius, tokius kaip krentanti kometa ar Saulės užtemimas, laikyta blogu ženklu. Jos bylojo apie ateities nelaimes: karą, marą, badą, popiežiaus, valdovo ar kito svarbaus asmens mirtį. 

Vienas iš praeityje įvykusių Saulės užtemimų užklupo ir mūsų šalies valdovą – karalių Jogailą. Šį užtemimą savo kronikose aprašė Janas Dlugošas, XV a. istorikas ir diplomatas. Anot jo, 1415 m., Jogailai ir jo palydai vykstant į Lietuvą, birželio 7 d. tarp 9 ir 12 valandos netikėtas ir nežinomas reiškinys pirmiausia sukėlė didžiulę nuostabą, o vėliau – prietaringą baimę. Išsigandę tamsos paukščiai nutūpė ant žemės, o žvaigždės suspindo danguje kaip naktį. 

Valdovas liepė visiems sustoti. Nevilties apimti žmonės suklupo ir pradėjo melsti saulės sugrįžimo. Po kelių minučių saulei sugrįžus kelionė tęsėsi – per Vosyliškes ir Eišiškes valdovas pasiekė Trakų pilį, kurioje jo laukė didysis kunigaikštis Vytautas. 

Teigiama, kad tai buvo vienas ilgesnių Saulės užtemimų istorijoje, trukęs beveik 10 minučių.

9. Dvasios, gąsdinusios patį generalgubernatorių Michailą Muravjovą

Šv. Dvasios bažnyčia ir Dominikonų vienuolynas, XVII a. atstatyti po gaisrų, jau kurį laiką garsėja rūsiais. Teigiama, kad juose palaidotos karų, maro ir kitų epidemijų aukos.

Sakoma, kad bažnyčios rūsiuose gyvenančių dvasių bijojo pats generalgubernatorius Michailas Muravjovas, įsakęs čia kalinti 1863 m. sukilėlius. Jo sprendimu prie įėjimo į rūsį visą parą turėjo budėti kariškiai ir keistis kas keturias valandas. Vieną dieną kariškis pamatė po rūsius klaidžiojančią dvasią ir metęs ginklą nubėgo pas vienuolyno kalėjime budintį vyresnįjį karininką. Iš siaubo drebantis karininkas pareiškė, kad geriau sulauks griežčiausios bausmės negu grįš saugoti įėjimo į rūsius. Kiti kariškiai, išgirdę šią istoriją, taip pat atsisakė vykdyti įsakymą. Generalgubernatoriui liko tik vienas sprendimas – užkalti duris į požemius. Taip jis ir padarė. 

Mįslingi įvykiai tuo nesibaigė. Tarpukaryje rūsius tyrinėję smalsūs Vilniaus universiteto studentai atrado nemažai išlikusių žmonių palaikų, virtusių mumijomis. Studentai norėjo juos nufotografuoti, tačiau visos nuotraukos būdavo peršviestos. Paskui požemiai kurį laiką buvo atviri lankyti – tarpukariu įėjimas kainavo 15 grašių. Nepaisant daugybės bandymų, jokiam lankytojui taip ir nepavyko nufotografuoti palaikų.

Šiuo metu rūsiuose iki šiol išliko nemažai mumijų. Jos nuolat tvarkomos ir tyrinėjamos, o dėl galimybės lankyti šiuos požemius – svarstoma.

10. Šv. Laurynas ir stebuklingas galias įgyjantis... sviestas

Trakų gatvėje pasislėpusi Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų pranciškonų bažnyčia istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo XIV a. Seniausi bažnyčios mūrai siekia XV a., tikėtina, nuo tada prasideda ir Šv. Lauryno koplyčios istorija. Ją atpažinti nesudėtinga – jos frontoną puošia neseniai restauruotos trys freskos vaizduojančios Šv. Kazimierą, Švč. Mergelę Mariją ir Šv. Lauryną. Pastarasis – vienas labiausiai garbinamų krikščionių kankinių.

Šv. Laurynas buvo diakonas, prižiūrėjęs bažnyčios biblioteką – biblijas ir kitas ten saugomas knygas. Romą pradėjus valdyti imperatoriui Valerijui, buvo suimtas popiežius Sikstas II ir kiti dvasininkai. Vėliau vienas iš aukštųjų administracijos pareigūnų (vadinamas prefektu) pareikalavo surinkti visus bažnyčios turtus ir perduoti juos imperijai. Šv. Laurynas ėmėsi darbo – per numatytas tris dienas jis išdalijo bažnyčios turtus vargšams. Prefektui įsakius pristatyti auksą ir kitas brangenybes, Šv. Laurynas pristatė vargšus ir asmenis su negalia teigdamas, kad jie yra tikrasis bažnyčios turtas. 

Už šį poelgį ir nepagarbą valdžiai Šv. Lauryną pririšo prie grotelių ir pasmerkė lėtai mirčiai virš žarijų. Dėl neįprastos mirties šventojo kultas greitai paplito viduramžių Europoje. Jį pradėta laikyti vargšų, bibliotekų ir virėjų globėju. Be to, manoma, kad Šv. Laurynas saugo nuo gaisrų. Taigi nenuostabu, kad nuolat nuo gaisrų kentėjusiame mieste atsirado tokiam šventajam skirta koplyčia – į šventąjį buvo kreipiamasi siekiant apsisaugoti gaisrų. 

Mūsų protėviai Šv. Lauryno dieną minėdavo rugpjūčio 10-ąją. Pagonys lietuviai šią dieną garbindavo dievą Perkūną – manyta, kad sulig ta diena baigiasi perkūnijos. Atėjus krikščionybei šią dieną pradėta garbinti Šv. Lauryną, bet ir vėl neapsieita be prietarų. Tądien žmonės į bažnyčią nešdavo šventinti tą pačią dieną suplaktą sviestą. Buvo tikima, kad būtent Šv. Lauryno dieną pašventintas sviestas įgyja stebuklingų gydomųjų savybių, galinčių išgelbėti nuo įvairių ligų tiek žmones, tiek jų galvijus.

11. Sumanus budelis, susidorojęs su bazilisku

Egzistuoja kelios skirtingos legendų apie Vilniuje gyvenusį baziliską. Viena iš jų byloja, kad su siaubūnu, tūnojusiu urve, padėjo susidoroti miesto budelis (kitaip tariant, mirties bausmės vykdytojas).

Sakoma, kad lietuviai negebėjo vienas kito bausti, todėl dažniausiai Vilniaus miesto budeliais tapdavo iš Vakarų atvykę užsieniečiai. Budeliai tarnavo miestams: jie ne tik vykdė teismo skirtas bausmes, bet ir tvarkė gatves, susidorodavo su valkataujančiais gyvūnais, prižiūrėjo kalėjimą. Bausmės dažniausiai vykdytos Rotušės aikštėje. Už sunkų ir kartais labai nemalonų darbą budeliams dosniai mokėta. Pavyzdžiui, XVIII a. vid. Vilniaus budelis uždirbdavo daugiau negu miesto valdybos darbuotojai. Nors anuomet ši profesija buvo reikalinga, gerai mokama ir net aprašyta Lietuvos Statutuose (XVI a. šalies teisiniuose dokumentuose), mažai kas tenorėjo šiuo „amatu“ užsiimti. Budelių ir jų šeimų miestiečiai nemėgo. Sklandė gandas, kad budelio kardas, kuriuo buvo įvykdama daug bausmių, galėjo įgauti magiškų galių ir atsisukti priešais patį budelį, kardo savininką. 

Pasak legendos, vienas miesto budelis, siekdamas pagerinti savo padėtį visuomenėje, nusprendė susidoroti su miestą bauginusiu siaubūnu – šalia Bastėjos gyvenusiu bazilisku. Žinoma, budelis neketino to daryti savarankiškai – jis pažadėjo dovanoti gyvybę bausmės laukiančiam nusidėjėliui, kuris išdrįstų įvykdyti budelio planą. Netrukus atsirado vienas drąsuolis. Budelis pritvirtino kaltininkui ant nugaros veidrodį ir nusiuntė pas baziliską. Užuodęs žmogų siaubūnas jį puolė, šis nusigręžė, o pabaisa, pamačiusi savo atvaizdą, žuvo nuo savo paties žvilgsnio.

12. Stebuklo pėdsakas Švč. Mergelės Marijos paveiksle

Kalbant apie Vilniaus stebuklus, neįmanoma praleisti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse garsaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslo. Jis nuo senų laikų pasižymėjo stebuklais, taigi nenuostabu, kad XVIII ir XIX a. sandūroje ardant gynybinę miesto sieną caro valdžia nedrįso šio paveikslo judinti ir neišardė šių miesto vartų. 

Apie vieną iš paveikslo stebuklų byloja nedidelė užlopyta skylutė, matoma ant dešinės Švč. Mergelės Marijos rankovės aptaiso skardoje. Sklinda legenda, kad Vilniuje siautėję Švedijos kareiviai, išpažinę protestantizmą, tyčiojosi ir vaikė vietinius bei neleido jiems melstis prie šventojo paveikslo. Negana to, vienas iš kariškių šovė į paveikslą ir apgadino metalinius apkaustus bei po jais esantį paveikslą. Priėjus arčiau paveikslo metaliniame apsiauste iki šiol galima pamatyti šūvio žymę.  

Už tokį šventvagišką elgesį priešai užsitraukė Dievo rūstybę. Kariams ramiai slampinėjat ir besišildant prie ugnies šalia įėjimo, netikėtai nutrūko milžiniškos geležinės vartų durys ir nuvirto ant karių. Beje, vartuose iki šiol galima pamatyti siją su skylėmis, prie kurios buvo tvirtinami miesto vartai.  

1 12

Skaidrė 119

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Plačiau