Paupys

Seno ir naujo dermė istorinėje Paplaujoje

Paupys iki 1939 m. buvo vadinamas Paplauja (Paplavomis), nes šį vandens išgraužtą „kanjoną“ nuolat plauna Vilnia iš šiaurės, o šaltiniai – iš pietų. XVIII–XIX a. sandūroje išardžius Vilniaus gynybinę sieną, iš naujo atrasta Paplauja pasirodė esanti labai patogi vieta įvairių tautų pirkliams, pramonininkams ir amatininkams gyventi. Šį rajoną galime laikyti pirmuoju pramoniniu Vilniaus rajonu, nes čia buvo didelė fabrikų koncentracija. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo gausiai žydų gyvenama teritorija. Dabar pramonės beveik neliko, todėl Paupys yra žalias, gyvas ir stebinantis. Keliaujam pasižvalgyti?

Ką sužinosi / pamatysi šiame maršrute:

  • Kur savo sodus puoselėjo misionieriai?
  • Kokios pramonės šakos buvo populiariausios šiame rajone?
  • Kur yra seniausias tiltas per Vilnią?

Paupys

Maršruto žemėlapis

1. Misionierių valdos

Ant vaizdingos kalvos įkurtas Sanguškų dvaras labai tiko ir patiko 1686 m. pakviestiems misionieriams, jie čia beveik 200 metų nenuilsdami rūpinosi į bėdą patekusiais vaikais ir suaugusiaisiais, net įkūrė auklėjamąjį institutą kurčnebyliams. Kalvos, kuriai davė Išganytojo pavadinimą, šlaitus broliai misionieriai užsodino įspūdingais sodais ir daržais, net iškasė tvenkinių. Patys misionieriai caro valdžios išprašyti dar 1842 m., bet gražuolė barokinė Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia sulaukė mūsų laikų, buvo grąžinta Vilniaus arkivyskupijai. Sodus pamėgo pirmieji ir vėlesni fotografai. Ir dabar dar galime džiaugtis misionierių laikus menančiomis kūdromis. Kūdrų parkas yra ilgametė bendruomenės susitikimų ir švenčių vieta.

Plačiau

2. Tymo kvartalas

Tymo kvartalas buvo tarp Užupio ir Paupio tiltų. Dabar likęs tik Tymo turgus, kuris ketvirtadieniais džiugina vilniečius. Iki XX a. vid. tai buvo saloje įsikūrusi gatvė, apstatyta mediniais namukais ir iš visų pusių apsupta Vilnios upės. Čia buvo palankios sąlygos odininkams, todėl greitai atsirado totorių ir žydų valdomos tymo, tai yra išdirbtos ožio odos, amatų dirbtuvėlės. Namų pirmuose aukštuose veikė smuklės, kepyklos, krautuvėlės, viešnamiai. Po Antrojo pasaulinio karo nameliai buvo nugriauti. 2008 m. pradėjo veikti Tymo turgus, pietuose jį juosia žalios vejos juosta, žyminti išnykusią Vilnios atšaką.

Plačiau

3. Paplaujos tiltas

1882 m. pastatytas metalinis santvarinis Paplaujos tiltas yra antras seniausias metalinis tiltas per Vilnią  (po Bernardinų). Jis jungia Užupį ir Paupį, o kartu – ir dvi Paupio gatvės dalis. Prie tilto Paupyje stovėjo Oginskių malūnas, bet 1860 m. jis sudegė. Šiomis dienomis vaizdas jau labai pasikeitęs, nes Aukštaičių gatvė ne vieną amžių (iki XX a.) buvo Perkasos (Kopanicos) kanalas, tarpukariu buvo vadinama Kopanicos gatve. Prie tilto lenkmečio valdžia buvo pasodinusi sodus ir daržus. Naujosios Aukštaičių gatvės pradžioje susidariusi aikštelė iki 2000 m. puikiai tarnavo kaip troleibusų apsisukimo vieta – čia intensyviai buvo vežami darbuotojai į Paupyje įsikūrusius fabrikus.

Plačiau

4. Buvusi alaus ir elektros matavimo prietaisų gamybos zona

1870 m.  E. Lipskis įkūrė alaus daryklą, vėliau ji virto alaus ir spirito fabriku, kuriame, be alkoholinių gėrimų, dar buvo gaminami ir ledai. Fabrikas buvo nuolat plečiamas, alus rinko apdovanojimus Prancūzijoje, Belgijoje, Odesoje. Tačiau 1935 m. Lipskio ir jo ainių fabrikas bankrutavo, viename jo pastatų įsikūrė Amatų mokykla. Sovietmečiu nuo 1948 m. šiame komplekse buvo gaminami vienfaziai elektros skaitikliai ir skaičiavimo mašinos. Čia dirbo 4000 žmonių, darbuotojai vietoje galėjo pasinaudoti net odontologų ir kitomis paslaugomis (specialiu darželiu, futbolo stadionu Kūdrų parke ir pan.). Po privatizacijos virtusi „Skaiteks“, gamykla dar veikė iki 2008–2009 m. XXI a. įvykdyta didžiulė šios teritorijos konversija, nugriaunant buvusius pramoninius statinius ir pastatant visiškai naujus, atitinkančius naujųjų šiuolaikinių gyventojų poreikius: numatytos gyvenamosios, poilsio zonos, jaukus kino teatras „Pasaka“, Paupio turgus ir… fortepijonas lauke. Lipskio alaus daryklą mena Lipskio alinė Paupio turguje.

Plačiau

5. Šveicariškas sodas

XIX a. pab. aludaris I. Lipskis šalia savo gyvenamojo namo miestiečiams buvo įrengęs pramogų zoną – šveicarišką sodą su elektriniu apšvietimu, teatrais, kėglinėmis ir fontanais. Sprendžiant iš reklamų, čia vyko tik „grand“, „unikalūs“ ir „ypatingi“ renginiai, tokie kaip moterų imtynės, koncertai ir šokiai. Savininkui bankrutavus, šveicariškos pramogos išnyko, bet dar kurį laiką netoliese buvo Šveicarų gatvė.

Plačiau

6. Kailių zona

Dabartinės Paupio gatvės viduryje akį traukia įspūdingos architektūros pastatas, kurį 1891 m. pagal M. Prozorovo projektą pasistatė 1865 m. iš Prūsijos atkeliavęs žydų verslininkas Samuilas Holšteinas. Čia jis gyveno, kelios vėlesnės kartos balkonėlyje gerdavo arbatą. Kailių išdirbėjai šioje valdoje prie Kopanicos (Perkasos) kanalo santakos su Vilnia jau gyveno ir anksčiau. Iki 1940 m. fabriką valdė S. Holšteino palikuonys, paskui sovietų valdžia čia greitai įkurdino Juozo Vito kailių išdirbimo fabriką, vėliau ir gamybinį susivienijimą. Atkūrus nepriklausomybę, čia darbavosi „Vilniaus kailiai“. 2 hektarų sklype Holšteinai turėjo 2 gyvenamuosius namus ir 14 gamyklinių statinių, taip pat oranžeriją ir sodų. Fabrike iki Antrojo pasaulinio karo buvo apdirbamos voverių, šeškų, ūdrų, ėriukų, veršiukų, kumeliukų odos ir kailiai, sovietmečiu asortimentas irgi buvo ne ką mažesnis. „Vilniaus kailiai“ tęsė kailių išdirbimo tradicijas, o gražusis Paupio g. 28 rūmelis nuo 1940 m. tarnauja įvairioms administracinėms reikmėms.

Plačiau

7. Krivūlės gatvė

Krivūlės gatvė tarpukariu ir sovietmečiu vadinta Paupio skersgatviu. Prie jos buvo statomi įvairaus dydžio nameliai, kurie dabar išlikę tarp modernių daugiaaukščių. Kol nebuvo nutiesta Drujos gatvė ir nauja Subačiaus gatvės trasa, Krivūlės gatvė vesdavo link Belmonto.

Plačiau

8. Sekmininkai

1896 m. iš Bauskės į Biržus atvykęs Vikentas Tučas susirinkime, vadintame Krikszczioniszkos Jaunumes Pulkialiu, pradėjo skelbti, kad Kristus gali išganyti asmeniškai ir kad vandens krikštu turi būti krikštijami tik suaugusieji. 1912 m. Petro Viederio pastangomis buvo įkurta bendruomenė ir pavadinta Biržų evangelikų krikščionių draugija. Vilniaus kraštą šis mokymas pasiekė apie 1922 m. ir sėkmingai veikia iki šių dienų. Taigi sekmininkai tuoj skaičiuos savo veiklos šimtmetį, o į Paupį iš Žvėryno jie atsikėlė sovietmečio viduryje – 1967 m. Ateizmo ideologijos klestėjimo laikais sovietinė valdžia registravo bažnyčią tik su sąlyga, kad ji bus vadinama baptistų. Po 1990 m. bažnyčia susigrąžino tikrąjį pavadinimą. Dabar šiuose maldos namuose renkasi kelios Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos evangelinės bendruomenės (Krivūlės g. 12), o šalia nuo 1989 m. veikia Vilniaus teologijos koledžas (Krivūlės g. 12A). Šios sąjungos nariai aktyviai dirba vaikų, paauglių reabilitacijos centruose, įkalinimo įstaigose, teikia pagalbą sunkiai besiverčiantiems.

Plačiau

9. Vilnios takas

Vilniaus miesto savivaldybė, sudariusi sąlygas vykti įspūdingai konversijai iš pramoninio Paupio į gyvenamąjį rajoną, pasirūpino, kad visiems – tiek gyventojams, tiek svečiams – būtų smagu pasivaikščioti šalia srauniosios Vilnios. Kartu su teritorijos plėtotojais sutvarkytos krantinės, pasodinta daug naujų želdinių. Vietos gyventojai pasakoja, kad smagiausias paplūdimys buvęs prie tilto su Drujos gatve, dabar tai patogi vieta pereiti į Paplaujos gatvę nekertant gatvių. Vilnios takas tęsiasi iki Paplaujos tilto.

Plačiau

10. Sodybinis užstatymas

Jei ne tolumoje boluojantys buvusių fabrikų pastatai, būtų galima pagalvoti, kad esi kaime prie sraunaus upelio. Aukštaičių gatvės gale iki XX a. pr. buvo Saksų sala, tai yra vandens supama teritorija. Tik užpylus kanalus, nutiesus Drujos gatvę ir sujungus su Stepono Batoro gatve (buvusia Polocko g. tąsa), atsirado palankios sąlygos prie upės statyti namelius ir kurtis.

Plačiau

11. Tiltas per Vilnią

26 m tiltas atnaujintas 2020 m. sausį. Iki tol tarnavo sovietmečiu statytas tiltas, skirtas šilumos trasoms per Vilnią permesti. Nuo to laiko tiltas ir jo prieigos labai pasikeitę, todėl kiekvienam užklydusiam čia norisi pabūti kuo ilgiau, o ir sąlygos tam sudarytos – įrengti suoleliai, vaikų žaidimų aikštelė, neįgalieji gali saugiai nuvažiuoti ar pakilti nuovaža.

Plačiau

12. Paupio aikštė

Ilgai Paupio gyventojai turėjo vienintelę erdvesnę vietą – Kūdrų parką. Tačiau situacija keičiasi – Gintaro Čaikausko suprojektuotame trečiajame kvartale (iš viso yra septyni, kiekvieno jų architektai skiriasi) pasukus Aukštaičių g. 12  pastatą („miesto namą“), atsirado erdvė su fontanais ir jaukiomis įvairias paslaugas teikiančiomis įstaigėlėmis. Kitoje aikštės pusėje – prestižiniam architektų „Mies van der Rohe“ apdovanojimui nominuotas naujutėlis architekto Audriaus Ambraso projektuotas pastatų kompleksas Paupio verslo namai. Jų lankytojų salėje (Aukštaičių g. 7) galima pamatyti įspūdingą keramikos darbą ir pagal japonišką vabisabio filosofiją įrengtą laukiamąjį.

Nuo aikštės galima patiems rinktis tolesnį kelią – apžiūrinėti naujuosius kvartalus, patraukti augalų tuneliu Vilnios taku ar tiesiog tiesiausiu keliu (Aukštaičių g.) grįžti iki santvarinio Paplaujos tilto. Po šio maršruto labai rekomenduotina pasižvalgyti nuo Subačiaus apžvalgos aikštelės – papildę žinių bagažą visai kitaip matysite teritoriją. Į Subačiaus apžvalgos aikštelę greičiausiai pakilsite tarp Paupio g. 33 ir 35 namų einančia gatvele ir laiptais.

Plačiau
1 / 12