Paneriai

Žygis pušynais, didingu geležinkelio tuneliu ir Napoleono lobiais nusėtu keliu

Jeigu mėgstate žygiuoti, esate smalsūs istoriniams faktams, norite pakvėpuoti švariu pušynų oru, bet neišvykti iš Vilniaus – keliaukite po Žemuosius ir Aukštuosius Panerius. Šis maršrutas atskleis margą sostinės paveldo puokštę rečiau lankomoje miesto erdvėje. O pamatyti joje tikrai yra ką – tai ir didingas geležinkelio tunelis, ir Napoleono lobiais nusėtas senasis kelias į Kauną, ir idiliškas tarpukario miestas-sodas, ir tragiškus Antrojo pasaulinio karo įvykius primenantis Panerių memorialas. Einant šiuo maršrutu teks įveikti porą įkalnių, kirsti bėgius, prasieiti miško takeliais. Verta pasiimti sumuštinių su arbata ir širdžiai mieloje vietoje pasidaryti pikniką. Pasiimti šiaurietiškojo ėjimo lazdas – taip pat gera mintis. Baigę kelionę būsite pažinę po 1–2 išties originalius objektus iš skirtingų Vilniaus istorinių epochų ir jausitės savo kūnui davę malonaus fizinio krūvio.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kuo ypatingas Panerių geležinkelio tunelis?
  • kurioje vietoje tarpukariu įkurtas prestižinis miestas-sodas?
  • kur veikė vokiškas medinis kino teatras?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojama – per daug kliūčių, sudėtingas reljefas.
  • Su gyvūnais tinka, visi objektai yra atviri, tačiau iš pagarbos žuvusiems nerekomenduojama į Panerių memorialą vestis šunų (galima pririšti prieigose, apstu stulpų ir medžių).
  • Trukmė:

    nesilankant objektų viduje: apie 3 val., lankantis objektų viduje: apie 3 val. 20 min.

  • Atstumas:

    apie 10 km / 13,1 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Senasis Vilniaus-Kauno kelias

Šiandien sunku patikėti, kad tykus miško takas kadaise buvo vienas svarbiausių Vilniaus magistralinių kelių – Paneriuose jis atsišakodavo Kauno, Trakų ir Gardino kryptimis. 1812 m. būtent šiuo keliu į Rusiją traukė Napoleonas ir jo Grande Armée, tų pačių metų pabaigoje armijos likučiai spruko apledėjusiomis Panerių kalvomis vejami kazokų, pametė ginklų ir net iždą. Žinia apie prancūzų Paneriuose pamestus turtus ilgą laiką masino lobių ieškotojus. Neabejojama, kad šiuo keliu žygiavo ir kiti karaliai, kunigaikščiai, carai. Vis dėlto patogumu ruožas Paneriuose nepasižymėjo. Pirmiausia, norint pasiekti pagrindinį išsišakojimą, tekdavo įveikti stačias kalvas. Raižyta ir tamsi vietovė buvo ypač mėgstama plėšikų, o labiausiai pagarsėjo 200 banditų gaują XIX a. pr. subūręs Pekarskis. Antra, šiandieninis miško keliukas yra platesnis už savo pirmtaką, todėl keliauninkams anais laikais tekdavo susišūkauti (o kartais net pašaudyti į orą) ir susitarti, kas juo važiuos pirmas, nes susitikus dviem vežimams prasilenk – ti būdavo neįmanoma. Tarpukariu jis buvo remontuojamas, platinamas, apsodintas medži – ais ir apsaugotas atitvarais. Apie 1960 m. nuties – tas naujas tiesus asfaltuotas kelias nuo Žemųjų Panerių, o senasis vingiuotas ruožas tapo tylesnis ir mažiau pastebimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
2
Panerių koplyčia

Žinoma, kad svarbiausioje užmiesčio kryžkelėje 1597 m. jėzuitai pastatė stulpą su Viešpaties kančios statula kaip tarpinę stotelę populiarioms procesijoms tarp Vilniaus ir Trakų. Nors ji pirmiausia buvo skirta poilsiui, tačiau taip pat buvo svarbus simbolis reformacijos ir kontr – reformacijos kovų laikotarpiu, juk pastatė ne bet kas, o jėzuitai. Po kurio laiko atsira – do maža medinė koplyčia, vėliau pavirtu – si mūrine. Perstatymų datos įvairiuose šaltiniuose miglotos ir prieštaringos, tačiau XIX a. pr., ko gero, pilnai susiforma – vo dabartinis jos vaizdas, kuomet buvo pristatytas mūrinis vėlyvojo baroko bruožų bokštas. Sovietmečiu koplyčioje buvo įrengtas knygų sandėlis, atkūrus Nepriklausomybę reguliarioms pamal – doms ji taip pat liko neatverta.

Skaityti toliau

Uždaryti

Savanorių pr. 229
3
Sukilimo mūšio vieta

Šioje vietoje įvyko vienas svarbiausių 1830–1831 m. sukilimo mūšių, 2001 m. pastatytas granitinis kryžiaus formos paminklas skirtas šioms kautynėms įamžinti. 1831 m. birželio 19 d. nuo Rykantų judantys A. Gelgaudo vadovaujami sukilėliai bandė užimti Vilnių, tačiau ties Panerių kryžkele kelią pastojo galingas carinės kariuomenės junginys. Po 4 val. trukusio mūšio, sukilėliams nesėkmingai bandant Neries slėniu prasiveržti į priešo užnugarį, jie buvo atmušti, ir A. Gelgaudas įsakė trauktis. Sukilėliai neteko apie 1200 žmonių (maždaug po 600 žuvo ir pateko į nelaisvę), Rusijos kariuomenė – 364. Po pralaimėto mūšio prie Vilniaus sukilimas ėmė greitai slopti. Sukilimo malšintojai buvo palaidoti Panerių kapinėse, tačiau šiandien išvysti galima nebent carinio karininko J. Svečino kapą, paženklintą juodu granitiniu kubu (kapinių viduryje). Sukilėliai, kaip gana abstrakčiai nurodo kai kurie šaltiniai, palaidoti kalno papėdėje, tačiau tiksli vieta nelokalizuota, o jos vietoje dunksojęs koplytstulpis apie 1950 m. nugriautas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
4
Jankiškių pramoninė zona

Nuo 1954 m. vaizdingoje Neries pakrantėje, buvusio Jankiškių kaimo vietoje, pradėta kurti pramoninė zona, joje išaugo dvi didžiulės gamyklos. Pirmoji – tai 1955 m. pastatyta Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3, kuri gamino detales televizijos bokštui, Lazdynų ligoninei, „Lietuvos“ (dab. „Radisson Blu“) viešbučiui, Seimo rūmams, stambiaplokščiams daugiabučiams namams ir kt. Gamykla veikia iki šiol, o jos teritoriją atpažinsite iš aukšto rausvo bokšto, paženklinto užrašu „GKG-3“. Antrasis gamybinis kompleksas – tai 1958 m. pastatytas Vilniaus mėsos kombinatas. 1987 m. kombinate dirbo apie 1600 žmonių, produkcija eksportuota, kaip ir dera, net į tolimąją socialistinę Kubą, tačiau pasiekdavo ir kai kurias demokratines Vakarų Europos šalis. Sovietmečiu mėsos kombinatas buvo viena geriausių darboviečių, mat po skvernais partempta mėsa ar skerdiena buvo deficitinė prekė, kurią vertino visi – juk tai ne specifiniams poreikiams pritaikytos staklės ar mikroschemos. Ne veltui sakoma, kad tam, kas dirbo mėsos kombinate, mėsos pirkti nereikėdavo. 2003–2004 m. įmonės veikla buvo įvertinta kaip nuostolinga ir nuspręsta ją uždaryti. Dabar didžiulė teritorija naudojama įvairiai – dalyje pastatų patalpas nuomojasi įmonės, dalis apleista, yra net keli gyvenamieji namai. Kombinato teritoriją ribojanti Šaltupio ir į Savanorių prospektą „įtekanti“ Sausupio gatvės mena išnykusius Neries intakus, kurie matomi tarpukario žemėlapiuose ir buvo kanalizuoti plėtojant pramoninę zoną pokariu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šaltupio g.
5
Medinis kino teatras

1941–1944 m. Vilnių užėmus vokiečiams, be kita ko, pasirūpinta ir kultūrinių objektų statyba. Taip 1943 m. prasidėjo dviejų medinių kino teatrų, „Helios II“ ir „Bahnhofskino“, statyba. Tai buvo 450 vietų tipiniai, neilgam tarnavimui numatyti pastatai. 1944 m. gegužę ir birželį abu kino teatrai, nepaisant nepalankios naciams karo eigos, buvo atidaryti. Pokariu veikė tik vienas, dabartinėje A. Vienuolio g. stovėjęs „Helios II“, o „Bahnhofskino“ sudegė per 1945 m. sprogimą geležinkelio stotyje. „Helios“, kurį miestiečiai vadino „vasariniu“ (matyt, dėl menko šildymo), pokario pradžioje vilniečių mėgtas dėl protarpiais rodytų „trofėjinių“ vakarietiškų filmų. Miesto centre jis išstovėjo iki 1957 m., tačiau nuo 1951 m. prasidėjo remontai, kurie kėlė rimtų klausimų dėl pastato išlikimo. Miesto valdžia jau net buvo davusi leidimus pastatą griauti, nes jis trukdė naujų pastatų statybai ir galėjo sukelti gaisrą. Galų gale atsirado pasiūlymų kino teatrą perkelti į kitą Vilniaus vietą, o tiksliau – į naują darbininkų rajoną Žemuosiuose Paneriuose, nes atokiai įsikūrusiems naujakuriams taip pat reikia pramogų. Taigi 1961 m. dabartinėje Vaduvos g. duris atvėrė kino teatras nauju pavadinimu „Paneriai“. Deja, po kelerių metų dėl menko populiarumo jis buvo uždarytas, o patalpose įsikūrė parduotuvės ir kitos smulkios įstaigėlės. Pastato likimas trapus, pastaraisiais metais vėl prabilta apie jo griovimą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vaduvos g. 4a

I-VII 08.00–22.00

6
Panerių tunelis

1859 m. sausio 15 d. pirmą kartą Rusijos imperijoje imtasi konstruoti geležinkelio tunelį. Ar tikrai jo reikėjo norint įveikti Vilniaus apylinkių kalvas? Populiari versija sako, kad tunelio statybų imtasi valdininkams norint įsiteikti carui, mat šis itin mėgo keliauti Vakarų Europos kalnų tuneliais. Paneriuose darbams vadovauti buvo pakviesti prancūzų ir vokiečių kalnakasiai, tačiau juodžiausius darbus atliko Vilniaus apylinkių gyventojai. Dėl vandeningo biraus smėlio iškart susidurta su sunkumais, teko keisti projektą storinant skliautus. 1861 m. rugsėjo 15 d. statybos buvo baigtos, tačiau oficialus atidarymas nukeltas į spalio 3 d., tądien pats caras Aleksandras II įmūrijo paskutinę simbolinę plytą. Imperatoriaus mentelė ir lovelis skiediniui saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Panerių tunelis iškart tapo strateginiu objektu, todėl rūpintasi derama jo apsauga, suformuoti sargybinių būriai. Užsimenama, kad per Antrąjį pasaulinį karą traukdamiesi vokiečiai jį bandė susprogdinti, tačiau dėl žaibiškos sovietų atakos nespėjo. Vis dėlto netrukus mūras ėmė smarkiai irti, o atlikus tyrimus nuspręsta imtis ne remonto, o naujo apvažiavimo aplink kalvą statybos. Apvažiavimas įrengtas ir tunelis uždarytas 6-ajame dešimtmetyje. Dabar abu tunelio galai užmūryti, jame saugomos itin retos žiemojančių šikšnosparnių rūšys.. Panerių tunelio aukštis 6,4 m, plotis 8 m, ilgis 427 m. Panerių tunelio „brolis“ Kaune pradėtas statyti truputį vėliau – 1859-05-09, o baigtas 1861-11-15, ilgis 1285 m., jis sėkmingai tarnauja iki šiol.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
7
Geležinkelininkų namelis

Nedidelis vieno aukšto gyvenamasis namelis pastatytas XIX a. pab. ir buvo skirtas geležinkelio darbuotojams. Nerenovuotuose pastato kampuose galima išvysti išlikusią medinių drožinių puošybą. Geležinkelio sustojimas Paneriuose iš pradžių buvo šioje vietoje prie namo ir tik vėliau, gyvenvietei plečiantis, buvo perkeltas atokiau vakarų kryptimi.

Skaityti toliau

Uždaryti

Agrastų g. 1
8
Miestas-sodas

Iki tragiškų karo įvykių Aukštieji Paneriai buvo kuriami kaip idiliška gyvenvietė pavargusiems nuo miesto triukšmo. Sekant XIX a. pab. Vakarų Europoje populiarėjančia miesto-sodo koncepcija, kuri siūlė žmonėms gyvenimo kaime ir mieste privalumus tuo pat metu, 1932 m. pradėta kurti nauja gyvenamoji kolonija prie Vilniaus, dabartiniuose Aukštuosiuose Paneriuose. Jai suteiktas „Jagiellonów“ („Jogailaičių“) pavadinimas. Žemes nuspręsta padalyti į sklypus, sudarančius ovalo formos koloniją, pradėtos dailių medinių namų geležinkelininkams, pašto tarnautojams, karininkams, pensininkams ir kitiems statybos. „Jogailaičiuose“ buvo nedidelė geležinkelio stotelė, netoliese – strateginis Vilniaus–Gardino plentas, įsteigtas paštas, telefono stotis, betono gamykla, koplyčia. Ateityje buvo numatyta įkurti balneologinę gydyklą, slidinėjimo trasas, prie Vokės įrengti paplūdimį, pastatyti visus reikalingus visuomeninius pastatus. Kuriant „Jogailaičius“ akcentuota sporto ir sveikatingumo svarba. Iki karo čia apsigyventi spėjo apie 500–600 žmonių, užstatyta tik 90 ha ploto iš numatytų 535 ha. Karo ir pokario suirutė visiškai pakeitė miestą-sodą: Aukštieji Paneriai tapo dideliu geležinkelio mazgu su krovinių stotimi ir apylinkėse išdygusiomis gamyklomis, atsirado neišvaizdžių daugiabučių darbininkams. Nors miesto-sodo čia oficialiai seniai nebėra, taisyklingas gatvių planas ir vietomis likę dailūs namai primena apie čia buvusią vasarvietę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Agrastų g.
9
Panerių memorialas

Tai viena svarbiausių tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių atminimo vietų Lietuvoje. Pirmosios okupacijos metu sovietai ėmėsi įrenginėti skysto kuro saugyklas, tačiau iki nacių atėjimo komplekso nepavyko užbaigti. 1941 m. birželio 24 d. nacistinės Vokietijos kariuomenė įžengė į Vilnių, netrukus pradėta suiminėti Vilniaus žydus. Liepos mėnesį prasidėjo masiniai šaudymai, egzekucijoms parinkta atoki, tačiau patogi susisiekimo atžvilgiu Panerių vietovė – aukas buvo galima sodinti į vagonus, vežti plentu arba tiesiog varyti pėstute nuo miesto centro. Žudynėms ir laidojimams tiko dar sovietų iškastos duobės kurui. 1943 m. rudenį gestapas ėmė ruoštis naikinti nusikaltimų pėdsakus, iškasta nauja 8 m gylio duobė, apdengta stogu, joje įrengti gultai ir virtuvė. Buvo surinkta brigada iš 80 žydų ir sovietų karo belaisvių, kuriems duota užduotis iškasti lavonus ir juos deginti. Trylikai brigados narių pavyko pabėgti pačių iškastu 30 m ilgio tuneliu. Paskutinės žudynės Paneriuose vyko 1944 m. liepos 2 ir 3 d., naikinant „Kailio“ fabriko ir HKP darbo stovyklas. Tarptautinio karo tribunolo Niurnberge parengtame kaltinamajame akte buvo rašoma, kad Paneriuose nužudyta ne mažiau kaip 100 000 žmonių, 70 000 iš jų žydai, kiti – lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyviai, komunistai, sovietų karo belaisviai, Lietuvos vietinės rinkinės kariai, romai ir t. t. Pastaruoju metu daroma analizė rodo, kad realūs skaičiai gali būti dvigubai mažesni, tačiau, žinoma, tai nesumenkina tragedijos masto.

Skaityti toliau

Uždaryti

Agrastų g. 15

Birželis–Rugsėjis:

II-IV 09.00-17.00

V, VII 09.00-16.00

Spalis–Gegužė:

Pagal susitarimą su administracija

10
Betono skulptūrų parkas

1985 m. dalis menininkų, nepatenkintų griežtėjančiomis Smiltynės simpoziumų sąlygomis, nusprendė sukurti savo atskirą plenerą ir surengti jį Aukštuosiuose Paneriuose prie medžiagų jam skyrusios tuometinės Vilniaus stambiaplokščių namų detalių gamyklos. Siekta ne tik paįvairinti niūrų pramoninį apylinkių peizažą, bet ir išsiveržti iš socialistinio realizmo stiliaus rėmų. Simpoziumas „Skulptūra pramoniniame peizaže“ įvyko skulptoriaus M. Navako ir architekto V. Jakubausko iniciatyva. Čia galima išvysti šešias 1985–1986 m. sukurtas skulptūras (eilės tvarka iš vakarų į rytus): tai N. Nasvyčio „Mėnesiena“, K. Jaroševaitės „Gulinti“ (laikui bėgant skulptūra neteko galvos), K. Musteikio „Rytas“, M. Navako „Užtvara“, V. Urbanavičiaus „Rantytas“ ir M. Šnipo „Piliakalnis“

Skaityti toliau

Uždaryti

Žarijų g.
11

Maršruto žemėlapis

Senasis Vilniaus-Kauno kelias

Šiandien sunku patikėti, kad tykus miško takas kadaise buvo vienas svarbiausių Vilniaus magistralinių kelių – Paneriuose jis atsišakodavo Kauno, Trakų ir Gardino kryptimis. 1812 m. būtent šiuo keliu į Rusiją traukė Napoleonas ir jo Grande Armée, tų pačių metų pabaigoje armijos likučiai spruko apledėjusiomis Panerių kalvomis vejami kazokų, pametė ginklų ir net iždą. Žinia apie prancūzų Paneriuose pamestus turtus ilgą laiką masino lobių ieškotojus. Neabejojama, kad šiuo keliu žygiavo ir kiti karaliai, kunigaikščiai, carai. Vis dėlto patogumu ruožas Paneriuose nepasižymėjo. Pirmiausia, norint pasiekti pagrindinį išsišakojimą, tekdavo įveikti stačias kalvas. Raižyta ir tamsi vietovė buvo ypač mėgstama plėšikų, o labiausiai pagarsėjo 200 banditų gaują XIX a. pr. subūręs Pekarskis. Antra, šiandieninis miško keliukas yra platesnis už savo pirmtaką, todėl keliauninkams anais laikais tekdavo susišūkauti (o kartais net pašaudyti į orą) ir susitarti, kas juo važiuos pirmas, nes susitikus dviem vežimams prasilenk – ti būdavo neįmanoma. Tarpukariu jis buvo remontuojamas, platinamas, apsodintas medži – ais ir apsaugotas atitvarais. Apie 1960 m. nuties – tas naujas tiesus asfaltuotas kelias nuo Žemųjų Panerių, o senasis vingiuotas ruožas tapo tylesnis ir mažiau pastebimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Panerių koplyčia

Žinoma, kad svarbiausioje užmiesčio kryžkelėje 1597 m. jėzuitai pastatė stulpą su Viešpaties kančios statula kaip tarpinę stotelę populiarioms procesijoms tarp Vilniaus ir Trakų. Nors ji pirmiausia buvo skirta poilsiui, tačiau taip pat buvo svarbus simbolis reformacijos ir kontr – reformacijos kovų laikotarpiu, juk pastatė ne bet kas, o jėzuitai. Po kurio laiko atsira – do maža medinė koplyčia, vėliau pavirtu – si mūrine. Perstatymų datos įvairiuose šaltiniuose miglotos ir prieštaringos, tačiau XIX a. pr., ko gero, pilnai susiforma – vo dabartinis jos vaizdas, kuomet buvo pristatytas mūrinis vėlyvojo baroko bruožų bokštas. Sovietmečiu koplyčioje buvo įrengtas knygų sandėlis, atkūrus Nepriklausomybę reguliarioms pamal – doms ji taip pat liko neatverta.

Skaityti toliau

Uždaryti

Savanorių pr. 229
Sukilimo mūšio vieta

Šioje vietoje įvyko vienas svarbiausių 1830–1831 m. sukilimo mūšių, 2001 m. pastatytas granitinis kryžiaus formos paminklas skirtas šioms kautynėms įamžinti. 1831 m. birželio 19 d. nuo Rykantų judantys A. Gelgaudo vadovaujami sukilėliai bandė užimti Vilnių, tačiau ties Panerių kryžkele kelią pastojo galingas carinės kariuomenės junginys. Po 4 val. trukusio mūšio, sukilėliams nesėkmingai bandant Neries slėniu prasiveržti į priešo užnugarį, jie buvo atmušti, ir A. Gelgaudas įsakė trauktis. Sukilėliai neteko apie 1200 žmonių (maždaug po 600 žuvo ir pateko į nelaisvę), Rusijos kariuomenė – 364. Po pralaimėto mūšio prie Vilniaus sukilimas ėmė greitai slopti. Sukilimo malšintojai buvo palaidoti Panerių kapinėse, tačiau šiandien išvysti galima nebent carinio karininko J. Svečino kapą, paženklintą juodu granitiniu kubu (kapinių viduryje). Sukilėliai, kaip gana abstrakčiai nurodo kai kurie šaltiniai, palaidoti kalno papėdėje, tačiau tiksli vieta nelokalizuota, o jos vietoje dunksojęs koplytstulpis apie 1950 m. nugriautas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Jankiškių pramoninė zona

Nuo 1954 m. vaizdingoje Neries pakrantėje, buvusio Jankiškių kaimo vietoje, pradėta kurti pramoninė zona, joje išaugo dvi didžiulės gamyklos. Pirmoji – tai 1955 m. pastatyta Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3, kuri gamino detales televizijos bokštui, Lazdynų ligoninei, „Lietuvos“ (dab. „Radisson Blu“) viešbučiui, Seimo rūmams, stambiaplokščiams daugiabučiams namams ir kt. Gamykla veikia iki šiol, o jos teritoriją atpažinsite iš aukšto rausvo bokšto, paženklinto užrašu „GKG-3“. Antrasis gamybinis kompleksas – tai 1958 m. pastatytas Vilniaus mėsos kombinatas. 1987 m. kombinate dirbo apie 1600 žmonių, produkcija eksportuota, kaip ir dera, net į tolimąją socialistinę Kubą, tačiau pasiekdavo ir kai kurias demokratines Vakarų Europos šalis. Sovietmečiu mėsos kombinatas buvo viena geriausių darboviečių, mat po skvernais partempta mėsa ar skerdiena buvo deficitinė prekė, kurią vertino visi – juk tai ne specifiniams poreikiams pritaikytos staklės ar mikroschemos. Ne veltui sakoma, kad tam, kas dirbo mėsos kombinate, mėsos pirkti nereikėdavo. 2003–2004 m. įmonės veikla buvo įvertinta kaip nuostolinga ir nuspręsta ją uždaryti. Dabar didžiulė teritorija naudojama įvairiai – dalyje pastatų patalpas nuomojasi įmonės, dalis apleista, yra net keli gyvenamieji namai. Kombinato teritoriją ribojanti Šaltupio ir į Savanorių prospektą „įtekanti“ Sausupio gatvės mena išnykusius Neries intakus, kurie matomi tarpukario žemėlapiuose ir buvo kanalizuoti plėtojant pramoninę zoną pokariu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šaltupio g.
Medinis kino teatras

1941–1944 m. Vilnių užėmus vokiečiams, be kita ko, pasirūpinta ir kultūrinių objektų statyba. Taip 1943 m. prasidėjo dviejų medinių kino teatrų, „Helios II“ ir „Bahnhofskino“, statyba. Tai buvo 450 vietų tipiniai, neilgam tarnavimui numatyti pastatai. 1944 m. gegužę ir birželį abu kino teatrai, nepaisant nepalankios naciams karo eigos, buvo atidaryti. Pokariu veikė tik vienas, dabartinėje A. Vienuolio g. stovėjęs „Helios II“, o „Bahnhofskino“ sudegė per 1945 m. sprogimą geležinkelio stotyje. „Helios“, kurį miestiečiai vadino „vasariniu“ (matyt, dėl menko šildymo), pokario pradžioje vilniečių mėgtas dėl protarpiais rodytų „trofėjinių“ vakarietiškų filmų. Miesto centre jis išstovėjo iki 1957 m., tačiau nuo 1951 m. prasidėjo remontai, kurie kėlė rimtų klausimų dėl pastato išlikimo. Miesto valdžia jau net buvo davusi leidimus pastatą griauti, nes jis trukdė naujų pastatų statybai ir galėjo sukelti gaisrą. Galų gale atsirado pasiūlymų kino teatrą perkelti į kitą Vilniaus vietą, o tiksliau – į naują darbininkų rajoną Žemuosiuose Paneriuose, nes atokiai įsikūrusiems naujakuriams taip pat reikia pramogų. Taigi 1961 m. dabartinėje Vaduvos g. duris atvėrė kino teatras nauju pavadinimu „Paneriai“. Deja, po kelerių metų dėl menko populiarumo jis buvo uždarytas, o patalpose įsikūrė parduotuvės ir kitos smulkios įstaigėlės. Pastato likimas trapus, pastaraisiais metais vėl prabilta apie jo griovimą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vaduvos g. 4a

I-VII 08.00–22.00

Panerių tunelis

1859 m. sausio 15 d. pirmą kartą Rusijos imperijoje imtasi konstruoti geležinkelio tunelį. Ar tikrai jo reikėjo norint įveikti Vilniaus apylinkių kalvas? Populiari versija sako, kad tunelio statybų imtasi valdininkams norint įsiteikti carui, mat šis itin mėgo keliauti Vakarų Europos kalnų tuneliais. Paneriuose darbams vadovauti buvo pakviesti prancūzų ir vokiečių kalnakasiai, tačiau juodžiausius darbus atliko Vilniaus apylinkių gyventojai. Dėl vandeningo biraus smėlio iškart susidurta su sunkumais, teko keisti projektą storinant skliautus. 1861 m. rugsėjo 15 d. statybos buvo baigtos, tačiau oficialus atidarymas nukeltas į spalio 3 d., tądien pats caras Aleksandras II įmūrijo paskutinę simbolinę plytą. Imperatoriaus mentelė ir lovelis skiediniui saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Panerių tunelis iškart tapo strateginiu objektu, todėl rūpintasi derama jo apsauga, suformuoti sargybinių būriai. Užsimenama, kad per Antrąjį pasaulinį karą traukdamiesi vokiečiai jį bandė susprogdinti, tačiau dėl žaibiškos sovietų atakos nespėjo. Vis dėlto netrukus mūras ėmė smarkiai irti, o atlikus tyrimus nuspręsta imtis ne remonto, o naujo apvažiavimo aplink kalvą statybos. Apvažiavimas įrengtas ir tunelis uždarytas 6-ajame dešimtmetyje. Dabar abu tunelio galai užmūryti, jame saugomos itin retos žiemojančių šikšnosparnių rūšys.. Panerių tunelio aukštis 6,4 m, plotis 8 m, ilgis 427 m. Panerių tunelio „brolis“ Kaune pradėtas statyti truputį vėliau – 1859-05-09, o baigtas 1861-11-15, ilgis 1285 m., jis sėkmingai tarnauja iki šiol.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Geležinkelininkų namelis

Nedidelis vieno aukšto gyvenamasis namelis pastatytas XIX a. pab. ir buvo skirtas geležinkelio darbuotojams. Nerenovuotuose pastato kampuose galima išvysti išlikusią medinių drožinių puošybą. Geležinkelio sustojimas Paneriuose iš pradžių buvo šioje vietoje prie namo ir tik vėliau, gyvenvietei plečiantis, buvo perkeltas atokiau vakarų kryptimi.

Skaityti toliau

Uždaryti

Agrastų g. 1
Miestas-sodas

Iki tragiškų karo įvykių Aukštieji Paneriai buvo kuriami kaip idiliška gyvenvietė pavargusiems nuo miesto triukšmo. Sekant XIX a. pab. Vakarų Europoje populiarėjančia miesto-sodo koncepcija, kuri siūlė žmonėms gyvenimo kaime ir mieste privalumus tuo pat metu, 1932 m. pradėta kurti nauja gyvenamoji kolonija prie Vilniaus, dabartiniuose Aukštuosiuose Paneriuose. Jai suteiktas „Jagiellonów“ („Jogailaičių“) pavadinimas. Žemes nuspręsta padalyti į sklypus, sudarančius ovalo formos koloniją, pradėtos dailių medinių namų geležinkelininkams, pašto tarnautojams, karininkams, pensininkams ir kitiems statybos. „Jogailaičiuose“ buvo nedidelė geležinkelio stotelė, netoliese – strateginis Vilniaus–Gardino plentas, įsteigtas paštas, telefono stotis, betono gamykla, koplyčia. Ateityje buvo numatyta įkurti balneologinę gydyklą, slidinėjimo trasas, prie Vokės įrengti paplūdimį, pastatyti visus reikalingus visuomeninius pastatus. Kuriant „Jogailaičius“ akcentuota sporto ir sveikatingumo svarba. Iki karo čia apsigyventi spėjo apie 500–600 žmonių, užstatyta tik 90 ha ploto iš numatytų 535 ha. Karo ir pokario suirutė visiškai pakeitė miestą-sodą: Aukštieji Paneriai tapo dideliu geležinkelio mazgu su krovinių stotimi ir apylinkėse išdygusiomis gamyklomis, atsirado neišvaizdžių daugiabučių darbininkams. Nors miesto-sodo čia oficialiai seniai nebėra, taisyklingas gatvių planas ir vietomis likę dailūs namai primena apie čia buvusią vasarvietę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Agrastų g.
Panerių memorialas

Tai viena svarbiausių tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių atminimo vietų Lietuvoje. Pirmosios okupacijos metu sovietai ėmėsi įrenginėti skysto kuro saugyklas, tačiau iki nacių atėjimo komplekso nepavyko užbaigti. 1941 m. birželio 24 d. nacistinės Vokietijos kariuomenė įžengė į Vilnių, netrukus pradėta suiminėti Vilniaus žydus. Liepos mėnesį prasidėjo masiniai šaudymai, egzekucijoms parinkta atoki, tačiau patogi susisiekimo atžvilgiu Panerių vietovė – aukas buvo galima sodinti į vagonus, vežti plentu arba tiesiog varyti pėstute nuo miesto centro. Žudynėms ir laidojimams tiko dar sovietų iškastos duobės kurui. 1943 m. rudenį gestapas ėmė ruoštis naikinti nusikaltimų pėdsakus, iškasta nauja 8 m gylio duobė, apdengta stogu, joje įrengti gultai ir virtuvė. Buvo surinkta brigada iš 80 žydų ir sovietų karo belaisvių, kuriems duota užduotis iškasti lavonus ir juos deginti. Trylikai brigados narių pavyko pabėgti pačių iškastu 30 m ilgio tuneliu. Paskutinės žudynės Paneriuose vyko 1944 m. liepos 2 ir 3 d., naikinant „Kailio“ fabriko ir HKP darbo stovyklas. Tarptautinio karo tribunolo Niurnberge parengtame kaltinamajame akte buvo rašoma, kad Paneriuose nužudyta ne mažiau kaip 100 000 žmonių, 70 000 iš jų žydai, kiti – lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyviai, komunistai, sovietų karo belaisviai, Lietuvos vietinės rinkinės kariai, romai ir t. t. Pastaruoju metu daroma analizė rodo, kad realūs skaičiai gali būti dvigubai mažesni, tačiau, žinoma, tai nesumenkina tragedijos masto.

Skaityti toliau

Uždaryti

Agrastų g. 15

Birželis–Rugsėjis:

II-IV 09.00-17.00

V, VII 09.00-16.00

Spalis–Gegužė:

Pagal susitarimą su administracija

Betono skulptūrų parkas

1985 m. dalis menininkų, nepatenkintų griežtėjančiomis Smiltynės simpoziumų sąlygomis, nusprendė sukurti savo atskirą plenerą ir surengti jį Aukštuosiuose Paneriuose prie medžiagų jam skyrusios tuometinės Vilniaus stambiaplokščių namų detalių gamyklos. Siekta ne tik paįvairinti niūrų pramoninį apylinkių peizažą, bet ir išsiveržti iš socialistinio realizmo stiliaus rėmų. Simpoziumas „Skulptūra pramoniniame peizaže“ įvyko skulptoriaus M. Navako ir architekto V. Jakubausko iniciatyva. Čia galima išvysti šešias 1985–1986 m. sukurtas skulptūras (eilės tvarka iš vakarų į rytus): tai N. Nasvyčio „Mėnesiena“, K. Jaroševaitės „Gulinti“ (laikui bėgant skulptūra neteko galvos), K. Musteikio „Rytas“, M. Navako „Užtvara“, V. Urbanavičiaus „Rantytas“ ir M. Šnipo „Piliakalnis“

Skaityti toliau

Uždaryti

Žarijų g.