Paneriai

Sunku patikėti, kad tykus miško takas kadaise buvo vienas svarbiausių Vilniaus magistralinių kelių – Paneriuose jis atsišakodavo Kauno, Trakų, Trakų Vokės ir Gardino kryptimis. 1812 m. būtent šiuo keliu į Rusiją traukė Napoleonas ir jo Grande Armée, tų pačių metų pabaigoje armijos likučiai spruko apledėjusiomis Panerių kalvomis vejami kazokų, pametė ginklų ir net iždą. Žinia apie prancūzų Paneriuose pamestus turtus ilgą laiką masino lobių ieškotojus. Neabejojama, kad šiuo keliu žygiavo ir kiti karaliai, kunigaikščiai, carai. Vis dėlto patogumu ruožas Paneriuose nepasižymėjo. Pirmiausia, norint pasiekti pagrindinį išsišakojimą, tekdavo įveikti stačias kalvas. Raižyta ir tamsi vietovė buvo ypač mėgstama plėšikų, o labiausiai pagarsėjo 200 banditų gaują XIX a. pr. subūręs Pekarskis. Antra, šiandieninis miško keliukas yra platesnis už pirmtaką, todėl keliauninkams anais laikais tekdavo susišūkauti (o kartais net pašaudyti į orą) ir susitarti, kas juo važiuos pirmas, nes susitikus dviem vežimams prasilenkti būdavo neįmanoma. Tarpukariu jis buvo remontuojamas, platinamas, apsodintas medžiais ir apsaugotas atitvarais. Apie 1960 m. nutiestas naujas tiesus asfaltuotas kelias nuo Žemųjų Panerių, o senasis vingiuotas ruožas tapo tylesnis ir mažiau pastebimas. Šiandien juo traukia piligrimai iš Vilniaus į Trakus, sekantys Šv. Jokūbo keliu, pažymėtu geltona kriauklele.

Žinoma, kad svarbiausioje užmiesčio kryžkelėje 1597 m. jėzuitai pastatė stulpą su Viešpaties kančios statula kaip tarpinę stotelę populiarioms procesijoms tarp Vilniaus ir Trakų. Tai taip pat buvo svarbus punktas keliautojams paprašyti Dievo malonės ar padėkoti jam už sėkmingai įveiktas pavojingas Panerių kalvas. Laikui bėgant koplytstulpį pakeitė medinė koplyčia, vėliau pavirtusi mūrine. Perstatymų datos įvairiuose šaltiniuose miglotos ir prieštaringos, tačiau XX a. pr., ko gero, galutinai susiformavo dabartinis jos vaizdas, kai buvo pristatytas mūrinis vėlyvojo baroko bruožų bokštas. Sovietmečiu koplyčioje buvo įrengtas knygų sandėlis, šiuo metu ji taip pat atveriama tik retomis progomis, o reguliarios pamaldos joje nevyksta.

Šioje vietoje įvyko vienas svarbiausių 1830–1831 m. sukilimo mūšių, 2001 m. pastatytas granitinis kryžiaus formos paminklas skirtas šioms kautynėms įamžinti. 1831 m. birželio 19 d. nuo Rykantų judantys A. Gelgaudo vadovaujami sukilėliai bandė užimti Vilnių, tačiau ties Panerių kryžkele kelią pastojo galingas carinės kariuomenės junginys. Po 4 val. trukusio mūšio, sukilėliams nesėkmingai bandant Neries slėniu prasiveržti į priešo užnugarį, jie buvo atmušti, ir A. Gelgaudas įsakė trauktis. Sukilėliai neteko apie 1200 žmonių (maždaug po 600 žuvo ir pateko į nelaisvę), Rusijos kariuomenė – 364. Po pralaimėto mūšio prie Vilniaus sukilimas ėmė greitai slopti. Sukilimo malšintojai buvo palaidoti Panerių kapinėse, tačiau šiandien išvysti galima nebent carinio karininko J. Svečino kapą, paženklintą juodu granitiniu kubu (kapinių viduryje). Sukilėliai palaidoti kalno papėdėje, tačiau tiksli vieta nelokalizuota, o jos vietoje dunksojęs koplytstulpis apie 1950 m. nugriautas.

Nuo 1954 m. vaizdingoje Neries pakrantėje, buvusio Jankiškių kaimo vietoje, pradėta kurti pramoninė zona, joje išaugo dvi didžiulės gamyklos. Pirmoji – tai 1955 m. pastatyta Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3, kuri gamino detales televizijos bokštui, Lazdynų ligoninei, „Lietuvos“ (dab. „Radisson Blu“) viešbučiui, Seimo rūmams, stambiaplokščiams daugiabučiams namams ir kt. Gamykla veikia iki šiol, o jos teritoriją atpažinsite iš aukšto rausvo bokšto, paženklinto užrašu „GKG-3“. Antrasis gamybinis kompleksas – tai 1958 m. pastatytas Vilniaus mėsos kombinatas. Sovietmečiu mėsos kombinatas buvo viena geriausių darboviečių, mat po skvernais partempta mėsa ar skerdiena buvo deficitinė prekė, kurią vertino visi – juk tai ne specifiniams poreikiams pritaikytos staklės ar mikroschemos. Ne veltui sakoma, kad tam, kas dirbo mėsos kombinate, mėsos pirkti nereikėdavo. 2003–2004 m. įmonės veikla buvo įvertinta kaip nuostolinga ir nuspręsta ją uždaryti. Dabar didžiulė teritorija naudojama įvairiai – dalyje pastatų patalpas nuomojasi įmonės, dalyje įrengti loftai, dalis apleista, yra net keli seni gyvenamieji namai, o„GKG-3“ sėkmingai veikia toliau.

Kombinato teritoriją ribojanti Šaltupio ir į Savanorių prospektą „įtekanti“ Sausupio gatvės mena išnykusius Neries intakus, kurie matomi prieškario žemėlapiuose ir buvo kanalizuoti plėtojant  pramoninę zoną pokariu

Žemųjų Panerių gyvenvietė išsyk po karo turėjo tapti agrarine gyvenviete, tačiau netrukus pastebėta, kad smėlingas dirvožemis derlių duoda vangiai. Vėlesnės užmačios čia įkurti gyvulininkystės ūkį taip pat nuėjo perniek. Galiausiai 6 deš. industrializuojant Jankiškes ir dabartinį Savanorių prospektą, kaip grybai po lietaus dygo didžiulės gamyklos. Jų darbininkams apgyvendinti ir buvo sumanyta įkurti atokią centrui, bet artimą pramoninei zonai gyvenvietę – Žemuosius Panerius. Rajono pakilimas ir nuosmukis ilgą laiką kone tiesiogiai koreliavo su gamyklų gyvenimo bangomis. Šiandien šią vietovę pamėgo vilniečiai, vertinantys galimybę greitai ištrūkti į gamtos prieglobstį.

1859 m. sausio 15 d. pirmą kartą Rusijos imperijoje imtasi konstruoti geležinkelio tunelį. Ar tikrai jo reikėjo norint įveikti Vilniaus apylinkių kalvas? Populiari versija sako, kad tunelio statybų imtasi valdininkams norint įsiteikti carui, mat šis itin mėgo keliauti Vakarų Europos kalnų tuneliais. Paneriuose darbams vadovauti buvo pakviesti  prancūzų ir vokiečių kalnakasiai, tačiau juodžiausius darbus atliko Vilniaus apylinkių gyventojai. Dėl vandeningo biraus smėlio iškart susidurta su sunkumais, teko keisti projektą storinant skliautus. 1860 m. rugsėjo 15 d. statybos buvo baigtos, tačiau oficialus atidarymas nukeltas į spalio 3 d., tądien pats imperatorius Aleksandras II įmūrijo paskutinę simbolinę plytą. Panerių tunelis išsyk tapo strateginiu objektu, todėl rūpintasi derama jo apsauga, suformuoti sargybinių – stražnikų – būriai. Per Antrąjį pasaulinį karą tunelis smarkiai nukentėjo, o remontai išgelbėjo neilgam – 6 deš. viduryje teko konstatuoti jo avarinę būklę, uždaryti ir įrengti apvažiavimą. Dabar abu tunelio galai užmūryti, jame saugomos itin retos žiemojančių šikšnosparnių rūšys. Panerių tunelio aukštis 6,4 m, plotis 8 m, ilgis 427 m. Panerių tunelio „brolis“ Kaune pradėtas statyti truputį vėliau ir yra ilgesnis (1285 m), tačiau atlaikęs rimtas rekonstrukcijas sėkmingai tarnauja iki šiol.

Nedidelis vieno aukšto gyvenamasis namelis pastatytas XIX a. pab. ir buvo skirtas geležinkelio darbuotojams. Nerenovuotuose pastato kampuose galima išvysti išlikusią medinių drožinių puošybą. Geležinkelio sustojimas Paneriuose iš pradžių buvo šioje vietoje prie namo ir tik vėliau, gyvenvietei plečiantis, buvo perkeltas atokiau vakarų kryptimi.

Iki tragiškų karo įvykių Aukštieji Paneriai buvo kuriami kaip idiliška gyvenvietė pavargusiems nuo miesto triukšmo. Sekant XIX a. pab. Vakarų Europoje populiarėjančia miesto-sodo koncepcija, kuri siūlė žmonėms gyvenimo kaime ir mieste privalumus tuo pat metu, 1932 m. pradėta kurti nauja gyvenamoji kolonija prie Vilniaus, dabartiniuose Aukštuosiuose Paneriuose. Jai suteiktas Jagiellonów (Jogailaičių) pavadinimas. Žemes nuspręsta padalyti į sklypus, sudarančius ovalo formos koloniją, pradėtos dailių medinių namų geležinkelininkams, pašto tarnautojams, karininkams, pensininkams ir kitiems statybos. Jogailaičiuose buvo nedidelė geležinkelio stotelė, netoliese – strateginis Vilniaus–Gardino plentas, įsteigtas paštas, telefono stotis, betono gamykla, koplyčia. Ateityje buvo numatyta įkurti balneologinę gydyklą, slidinėjimo trasas, prie Vokės įrengti paplūdimį, pastatyti visus reikalingus visuomeninius pastatus. Kuriant Jogailaičius akcentuota sporto ir sveikatingumo svarba. Iki karo čia apsigyventi spėjo apie 500–600 žmonių, užstatyta tik 90 ha ploto iš numatytų 535 ha. Karo ir pokario suirutė visiškai pakeitė miestą-sodą: Aukštieji Paneriai tapo dideliu geležinkelio mazgu su krovinių stotimi ir apylinkėse išdygusiomis gamyklomis, atsirado neišvaizdžių daugiabučių darbininkams. Nors miesto-sodo čia oficialiai seniai nebėra, taisyklingas gatvių planas ir vietomis likę dailūs namai primena apie čia buvusią vasarvietę – pasivaikščiokite ir galbūt jums pavyks užčiuopti tokios dvasios aidą.

Tai viena svarbiausių tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių atminimo vietų Lietuvoje. Pirmosios okupacijos metu sovietai ėmėsi įrenginėti skysto kuro saugyklas, tačiau iki nacių atėjimo komplekso nepavyko užbaigti. 1941 m. birželio 24 d. nacistinės Vokietijos kariuomenė įžengė į Vilnių, netrukus pradėta suiminėti Vilniaus žydus. Liepos mėnesį prasidėjo masiniai šaudymai, egzekucijoms parinkta atoki, tačiau patogi susisiekimo atžvilgiu Panerių vietovė – aukas buvo galima sodinti į vagonus, vežti plentu arba tiesiog varyti pėstute nuo miesto centro. Žudynėms ir laidojimams tiko dar sovietų iškastos duobės kurui. 1943 m. rudenį gestapas ėmė ruoštis naikinti nusikaltimų pėdsakus, iškasta nauja 8 m gylio duobė, apdengta stogu, joje įrengti gultai ir virtuvė. Buvo surinkta brigada iš 80 žydų ir sovietų karo belaisvių, kuriems duota užduotis iškasti lavonus ir juos deginti. Trylikai brigados narių pavyko pabėgti pačių iškastu 30 m ilgio tuneliu. Paskutinės žudynės Paneriuose vyko 1944 m. liepos 2 ir 3 d., naikinant „Kailio“ fabriko ir HKP darbo stovyklas. Tarptautinio karo tribunolo Niurnberge parengtame kaltinamajame akte buvo rašoma, kad Paneriuose nužudyta ne mažiau kaip 100 000 žmonių, 70 000 iš jų žydai, kiti – lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyviai, komunistai, sovietų karo belaisviai, Lietuvos vietinės rinkinės kariai, romai ir t. t. Pastaruoju metu daroma analizė rodo, kad realūs skaičiai gali būti dvigubai mažesni, tačiau, žinoma, tai nesumenkina tragedijos masto.

1985 m. dalis menininkų, nepatenkintų griežtėjančiomis Smiltynės simpoziumų sąlygomis, nusprendė sukurti savo atskirą plenerą ir surengti jį Aukštuosiuose Paneriuose prie medžiagų jam skyrusios tuometinės Vilniaus stambiaplokščių namų detalių gamyklos. Siekta ne tik paįvairinti niūrų pramoninį apylinkių peizažą, bet ir išsiveržti iš socialistinio realizmo stiliaus rėmų. Simpoziumas „Skulptūra pramoniniame peizaže“ įvyko skulptoriaus M. Navako ir architekto V. Jakubausko iniciatyva. Čia galima išvysti šešias 1985–1986 m. sukurtas skulptūras (eilės tvarka iš vakarų į rytus): tai N. Nasvyčio „Mėnesiena“, K. Jaroševaitės „Gulinti“ (laikui bėgant skulptūra neteko galvos), K. Musteikio „Rytas“, M. Navako „Užtvara“, V. Urbanavičiaus „Rantytas“ ir M. Šnipo „Piliakalnis“