Lukiškės. Gyvenimas kalėjimo šešėlyje

Kadaise buvo atokus priemiestis, šiandien - sostinės širdis

Lukiškių pavadinimo kilmė aiškinama įvairiai. Vieni ją kildina iš žodžių „laukas” ir „kitas”, kiti nuo žodžio „luknas”, reiškiančio „tą, kurio ragai eina šalis”,  Neries upės vingiai iškreipia  vietovę į savotiškus ragus. Dar anksčiau ši vieta buvo vadinama Tartarija arba Totorija. Pasakojama, kad XIV a. pab. arba XV a. pr. LDK kunigaikštis Vytautas Didysis savo numylėtiniui totoriui Lukui Petravičiui čia paskyrė žemių, galėjusių suteikti pavadinimą visai vietovei. Dar viena pavadinimo legenda taip pat susijusi su totoriais: lenkiškas žodis „luk” reiškia „lanką” – neva Vytautas totoriams pažadėjęs tiek žemės, kiek sieks lanku iššauta strėlė. 

Pagonybės laikais dabartinėse Lukiškėse augo giria, kurios malkomis buvo kūrenama amžinoji ugnis Perkūno šventykloje. Rašytiniuose šaltiniuose Lukiškės pirmą kartą paminėtos LDK kunigaikščio Kazimiero privilegijoje 1447 m. Tuo metu čia jau kūrėsi ir gyveno Vytauto XVI a. pab. atvežti totoriai. Jie apstatė kvartalą mediniais namais, aktyviai užsiėmė daržininkyste, žvejyba, prekyba, amatais, be to, kontroliavo Neries uostą, kuriuo vyko aktyvi prekyba su Kaunu ir Karaliaučiumi. Lukiškės dažnai nukentėdavo nuo gaisrų, maro ir kitų nelaimių. 1642 m. (arba 1624 m.) vienuoliai dominikonai čia pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Kelis kartus bažnyčia sudegė ir vėl buvo perstatoma, kol XVII pab. pradėta statyti mūrinė Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Greta iškilo ir pirmoji Vilniuje pasaulietinė ligoninė. 1904 m. baigtas statyti įspūdingas kalėjimas-tvirtovė.

XIX a. pr. carinės Rusijos sprendimu buvo uždrausta statyti medinius namus, sudaryti nauji miesto plėtros planai. Sovietmečiu Lukiškėse nutiesti tiesūs keliai ir gatvės, griauti seni ir perstatyti naujos paskirties pastatai. 

Šiandien Lukiškės miesto širdis ir demokratijos ašis. Čia dirba Lietuvos Respublikos Seimas, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, o pati Lukiškių aikštė virto valstybingumo, istorinės atminties ir sostinės simboliu.  

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • Kas yra balaganas?
  • Kur buvo didžiausia Vilniuje čiuožykla?
  • Kur stovi brangiausias Rusijos imperijos kalėjimas?
  • Kur pradingo paskutinė Vilniaus mečetė?

Lukiškės. Gyvenimas kalėjimo šešėlyje

2:14

Maršruto žemėlapis

1. Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia

Manoma, kad šioje vietoje buvo beturčių kapinės, o visai greta keletas didikų turėjo ištaigingus rūmus. Anot legendos, vienam jų, LDK Smolensko kaštelionui Jurgiui Liutaurui Chreptavičiui, teko nuolat matyti, kaip skurdžiose kapinaitėse be jokių krikščioniškų apeigų laidojami vargšai. Didikui jų pagailo, tad jis vienuoliams dominikonams skyrė 40 tūkst. auksinų, kad šie greta kapinių pastatytų medinę bažnytėlę ir įsipareigotų nemokamai laidoti neturtėlius. Taip 1642 m. (arba 1624 m.) iškilo vienabokštė bažnytėlė, prižiūrima keturių vienuolių. 1665 m. per karą kazokai bažnyčią sudegino, o atstatyto sudegė dar kartą. Galiausiai 1690 m. pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Statyba truko beveik 40 metų. Tai – aukščiausia Lietuvoje vienanavė bažnyčia (24 m.), jos aukštis prilygsta bažnyčios ilgiui.

Šalia jos įkurta špitole vadinta Lukiškių dominikonų ligoninė, 1799 m. tapusi pirmąja Vilniuje pasaulietine Šv. Jokūbo ligonine. Iš pradžių 250 vietų, po šešerių metų čia jau tilpo 700 ligonių, daugiausia beturčių, gimdyvių ir kareivių. Iki pat 1968 m. tai buvo pati svarbiausia ir didžiausia miesto ligoninė. Sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta, dalis jos turtų ir vertybių perkelta arba išgrobstyta. Atgavus nepriklausomybę, šventovė grąžinta tikintiesiems, taip pat sugrįžo stebuklingu laikomas Gailestingosios Dievo Motinos paveikslas. 2015 m. bokšte įrengtas didžiausias Lietuvoje 61 varpo kariljonas, kasdien skambantis 13 ir 19.15 val.

2. Lukiškių aikštė

Įsteigus bažnyčią, vienuolyną ir ligoninę, prasidėjo Lukiškių priemiesčio įtraukimas į miestą, o nutiestas Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektas pagerino susisiekimą su atokiu kvartalu. Turgaus aikštės vieta pažymėta jau 1837 m. caro patvirtintame miesto plane. Vėliau planuota, kad čia įsikurs net penki turgūs. Miestiečių ir prekybininkų nauja vieta nepradžiugino turgus nebuvo paruoštas aktyviai prekybai, atvirą lauką taršė vėjai ir lietūs, kaupėsi balos, o žiemomis buvo šalta. XIX a. pab. imtos rengti žemės ūkio produkcijos parodos, pastatytas medinis paviljonas, kuriame nuo 1897 m. veikė cirkas. 1900 m., nusprendus Katedros aikštę paversti skveru, į Lukiškių aikštę perkelta pagrindinė miesto prekybos šventė dabartinė Kaziuko mugė. Kasmet mugei buvo statomi balaganais vadinami prekybiniai namukai, o mugei pasibaigus jie yra vėl nugriaunami.

1863-1864 m. aikštėje vykdyti vieši mirties nuosprendžiai, pakarti ir sušaudyti žymūs sukilimo dalyviai. 1936 m. aikštė pervadinta Juzefo Pilsudskio vardu, iškilo jo paminklas. Netrukus iš jos buvo iškeltas turgus, o pati erdvė – rekonstruota, įrengti takeliai, želdynai, šviestuvai, vieta pritaikyta paradams. 1952 m. J. Pilsudskio paminklą pakeitė paminklas Leninui. Kadangi skulptūros fone stovinti Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia neatitiko sovietinės ideologijos, ją net buvo svarstoma nugriauti. Atgavus nepriklausomybę ir nukėlus paminklą, prasidėjo diskusijos dėl Lukiškių aikštės funkcijų. 2017 m. aikštė rekonstruota – pavasarį čia vyksta Kaziuko mugė, visus metus įvairūs renginiai, pasirodymai, koncertai.

3. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus

XIX a. pab., Rusijos imperijos pakraščiuose ėmus bruzdėti neramumams, imtasi rimtų priemonių tvarkai išlaikyti  pakeistas Baudžiamasis kodeksas, uždrausta oponuoti valdžiai, pradėta ruoštis dar didesnėms represijoms. 1899 m. pastatyti teismo rūmai turėjo tapti teisingumo švyturiu, tačiau beveik šimtmečiui liko priespaudos ir kančių simboliu. Čia veikė vokiečių, vėliau – lenkų okupacinės valdžios, o Lietuvą okupavus sovietams, į pastatą atsikraustė NKVD ir NKGB. Vėliau čia įkurtas kalėjimas ir tardymo izoliatorius. Santvarkai neįtikę ar pasipriešinę žmonės buvo masiškai suimami, kankinami, žudomi ar tremiami.

Atgavus nepriklausomybę, pastate įsikūrė Lietuvos ypatingasis archyvas, kuriame saugomi buvusio KGB archyvo dokumentai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, teismai bei Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Jame saugoma daugiau nei 130 tūkst. įvairių eksponatų, kurių didžiąją dalį paliko besitraukiantis sovietinis saugumas. Muziejuje galima aplankyti buvusias kalinimo, šaudymo, kankinimo kameras, nuolat vyksta ekspozicijos, pasakojančios apie skaudžią lietuvių tautos istoriją XX a.

4. Pirklių klubas

Didėjant Lukiškių aikštės reikšmei, 1913 m. greta išdygo prabangūs rūmai Pirklių klubas. Jam tuo metu priklausė turtingiausi ir įtakingiausi vilniečiai. Nariai rūpinosi verslo ir pramonės interesų apsauga, žaliavų rinka, eksporto politika, mokėsi iš panašaus pobūdžio klubų užsienyje.

Pastato fasadą puošė brangi ir reta „ampyro“ smiltainio danga, svečius pasitikdavo prabangus dekoras, veidrodžiai, bareljefai. Lubas puošė romėnų Merkurijaus prekybos, iškalbos, keliautojų, komercijos ir pelno dievo simbolika. Viduje veikė netgi nuosavas kino teatras.

Išskirtinis pastato akcentas ant pečių pasaulį laikančio Atlanto skulptūra. Originalioji skulptūra graikų titaną vaizdavo nuogą, tačiau po 1947 m. rekonstrukcijos skulptūra pašalinta. Pasakojama, kad prieškariu vilniečiai tardavosi susitikti prie pastato „su gėdingu berniuku“. 2011 m. skulptūrą atkūrus ir  perstačius, ji išaugo iki 3,1 m. aukščio, o Atlanto juosmuo buvo pridengtas.

5. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Idėja įkurti valstybinę biblioteką iškilo dar XIX a. pr., tačiau pradėta įgyvendinti tik 1919 m.  Iš pradžių fondas buvo laikomas Seimo rūmuose, bet neturint tinkamų patalpų, dirbti buvo sunku. Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, nacionalinės bibliotekos pirmtakas Lietuvos centrinis knygynas buvo įsteigtas Kaune. Okupacijų metais įstaiga neteko daug svarbių leidinių, vien 1950 m. išvežta perdirbti ar sudeginta daugiau nei 30 t knygų.

Dabartiniai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rūmai baigti statyti 1958 m., tačiau pati biblioteka į Vilnių perkelta tik 1963 m. Socialistinio realizmo pastatą puošia įspūdingos kolonos, o centriniai laiptai tapo ne vieno taikaus mitingo tribūna. Kiekvieno leidinio bent viena kopija privalomai skiriama Nacionalinei bibliotekai, o šiuo metu joje saugoma apie 7 mln. dokumentų ir leidinių. Kitaip nei viešosios bibliotekos, valstybinės leidinių paprastai neskolina. Čia veikia kelios skaityklos, nuolatos vyksta įvairūs renginiai, parodos, konferencijos, o nuo 2017 m. viduje įsikūrė ir Valstybingumo centras

6. Lietuvos Respublikos Seimo rūmai

Po Antrojo pasaulinio karo vilniečiai taip pamėgo čiuožimą, kad įsirengdavo čiuožyklas net daugiabučių namų kiemuose. O didžiausia miesto čiuožykla tapdavo „Žalgirio“, dar vadinto Jaunimo, stadionas, įkurtas Neries vingyje ties Lukiškių kvartalo pabaiga. Pačiūžas buvo galima nuomotis arba atsinešti savo, o pati pramoga kainavo vos 15 kapeikų.

1976 m. buvusio stadiono vietoje pradėti statyti Seimo rūmus, o netrukus čia įsikėlė SSRS Aukščiausioji Taryba. Tiesa, sovietmečiu parlamentas veikė kitaip, negu šiandieną kelis kartus per metus čia suvažiuodavo paskirti deputatai, nubalsuodavo už jau pateiktus projektus ir išsiskirstydavo iki kito susirinkimo.

Pastatas sudarytas iš trijų dalių, vadinamų I, II ir III Seimo rūmais. Pirmųjų rūmų pažiba iškilminga Kovo 11-osios salė, kurioje buvo paskelbta apie atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę. Vakarinėje rūmų pusėje galima apžiūrėti Sausio 13-osios memorialą stiklo konstrukcijos saugomas išlikusias barikadų dalis, koplytstulpius, užrašus ir vėliavas.

7. Nepriklausomybės aikštė

Aikštė priešais Seimą baigta statyti 1985 m. Savo pavadinimą ji gavo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai atminti. Vykstant kruviniesiems Sausio 13-osios įvykiams, žmonės čia rinkosi ginti Seimo rūmų. Parlamento gynėjų kūrenti laužai tapo pagerbimo tradicija, tai kasmet, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, nuo šios aikštės prasideda atminimo laužų uždegimo ceremonija, besidriekianti visu Gedimino prospektu. Sausio 13 d. ir kitų valstybinių švenčių dienomis čia vyksta vėliavų keitimo ceremonijos. Aikštę puošia kelios skulptūros, bene labiausiai į akis krenta keturkampė piramidė. Kadaise tai buvo erdvę puošęs fontanas, tačiau ilgainiui jis buvo apleistas ir nustojo veikti. Ruošiantis 2013 m. Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, fontanas išmontuotas, o jo kraštinės uždengtos žemėlapiais, vaizduojančiais Lietuvos valstybės teritoriją įvairiais laikotarpiais. Fontano likimas miglotas: 2018 m. iš gamybinės bazės buvo pavogti purkštukai ir kitos detalės be jų atkurti originalią aikštės dekoraciją tikriausiai neįmanoma.

8. Lukiškių kalėjimas 2.0

Kaip sostinėje, pačiame miesto centre, įsikūrė didžiausias ir paskutinis Lietuvos kalėjimas? Dar iki XIX a. II p. kalėjimas, kaip institucija, nebuvo labai reikalingas, nes baudžiauninkus bausdavo jų šeimininkai, o už didesnius nusikaltimus žmonės buvo tremiami, tad kalėjimas buvo tik įstaiga, kurioje sėdima laukiant teismo. Tačiau baudžiavą panaikinus, o netrukus atsiradus trumpalaikio ir ilgalaikio įkalinimo bausmės, anksčiau čia stovėjusi įstaiga buvo nugriauta ir jos vietoj per trejus metus išdygo kalėjimas-tvirtovė. Beveik 1,5 mln. rublių (40 mln. eurų) kainavęs statinys buvo brangiausias kalėjimas visoje Rusijos imperijoje. 115 metų veikusi įstaiga užvėrė duris 2019 m., o po dvejų metų čia ėmė kurtis antroji jos versija menininkų, kūrėjų bendruomenė, renginių, koncertų ir parodų erdvės. Kasdien galima aplankyti čia veikiantį barą, nuolatos vyksta įvairios ekskursijos-pasivaikščiojimai.

9. Mečetė

Užsukę į siaurą Mečetės gatvę, nenustebkite čia neradę jokių maldos namų. Manoma, kad pirmoji totorių mečetė čia iškilo dar Vytauto laikais, o rašytiniuose šaltiniuose ji pirmą kartą paminėta dar XVI a. vid. 1581 m. apie šventovę rašoma: „Nėra čia jokio paveikslo, nei jokios dievybės, nei piktos dvasios. Nuogos šventovės sienos, tačiau grindys nuklotos spalvotais kilimais. Į pamaldas susirenkama visuomet penktadienį“. Greta maldos namų tradiciškai gyvavo tikinčiųjų kapinės. Medinė mečetė ilgainiui nuskurdo, tad paskutiniai vietos totoriai XX a. pr. surinko aukas ir parengė planus perstatyti mūrinę šventovę. Deja, Pirmasis pasaulinis karas planus sugriovė, o surinkti pinigai kažkur pradingo. Sovietiniais laikais mečetė tapo sandėliu,  iš miesto plano ištrintos ir religinės nuorodos Mečetės g. tapo Slyvų g., o greta buvusi Mahometonų tapo Obuolių.  Oficialiai totorių mečetė uždaryta 1951 m., o 1968 m. maldos namai ir greta buvusios kapinaitės sulygintos su žeme, vietoj jų netrukus iškilo Puslaidininkių fizikos institutas. Tik atgavus nepriklausomybę gatvei grąžintas pradinis pavadinimas, o kadaise čia buvusią mečetę mini tik viena paminklinė lenta.

10. Vašingtono aikštė

Žalia oazė greta Baltojo tilto ir Lukiškių aikštės savo pavadinimą gavo 1996 m., šalyje viešint JAV valstybės sekretorei Madeleine Albright. 1999 m. Vašingtono aikštėje atidengtas atminimo akmuo lietuvių ir amerikiečių saitams pagerbti, o 2010 m. greta pastatyta atminimo lenta, kurioje dviem kalbomis  lietuvių ir anglų cituojamas kito l. e. p. JAV valstybės sekretoriaus Sumnerio Welleso 1940 m. liepos 23 d. oficialus Valstybės departamento pareiškimas, kuriame smerkiama Sovietų Sąjungos agresija. Įdomu tai, kad tik vienas pastatas turi Vašingtono aikštės adresą: jo kampe pritvirtintas gatvės pavadinimas ir anglų kalba, tokiu stiliumi, kaip ir originalios gatvių lentelės pačiame Vašingtone. Planuota aikštę apsodinti JAV augančiais medžiais ir želdynais, čia veikia vienas seniausių Vilniaus fontanų.

1 10

Skaidrė 112

Fortepijono studija „TonArt“

Plačiau