Kelionė laiku 2-uoju troleibusu

Nuo Stoties iki Saulėtekio, arba Nuo miesto mūrų iki Niujorko.

1956 m. lapkritį vilniečiai nustėro: mieste pasirodė anksčiau niekada nematytos „automašinos“ – troleibusai! Pirmosios gatvėse pasirodė 2-uoju numeriu pažymėtos transporto priemonės, sujungusios Antakalnį ir geležinkelio stotį. Per beveik 7 dešimtmečius Vilniaus veidas gerokai pasikeitė, tačiau 2-asis troleibusas rieda beveik tokia pačia trasa kaip ir XX a. viduryje – viso labo aplenkdamas Gedimino prospektą bei nutįsdamas iki studentų miestelio Saulėtekyje. Tad šis maršrutas – taikliausias pasirinkimas viešojo transporto ir istorijos mėgėjams.

Keliaudami šiuo maršrutu išgirsite 13 pasakojimų, glaustai nušviesiančių miesto istoriją. Troleibusui sustojus stotelėje, kurios pavadinimą matote audiogide, – paleiskite atitinkamą garso takelį. Kiekvieno garso takelio trukmė pritaikyta prie įprasto troleibuso judėjimo greičio. Nepamirškite mėgautis vaizdais pro langą. Turiningos kelionės!

Maršruto žemėlapis

1. Stotis

Sveiki, mieli keliautojai! Smagu, kad po miestą renkatės judėti gamtai draugišku viešuoju transportu. Tačiau ne tik dėl to jis vertas dėmesio. Juk troleibusai – ne taip dažnai sutinkama transporto priemonė pasaulio miestuose, o štai Vilniuje savo garbingą istoriją jie rašo nuo pat 1956-ųjų. O kodėl vėžiname ir viską pasakojame būtent 2-ajame maršrute? Tai taip pat ne sutapimas.

Darganotą 1956-ųjų lapkritį vilniečiai pirmąsyk savo akimis pamatė naują transporto priemonę – troleibusą. Grindiniu ėmė riedėti 2-ojo maršruto troleibusai „Antakalnis-Geležinkelio stotis“. Kodėl startuota ne 1-uoju maršrutu? Juk tai būtų logiškiau. Bėda tame, kad 1-ojo maršruto, kuris driekėsi nuo stoties iki Žvėryno, kontaktinio tinklo statyba klostėsi lėčiau nei planuota. O naujovę miestiečiams skubėta pristatyti ne bet kada, o per Spalio revoliucijos minėjimą. Sovietmečiu ši šventė buvo minima pompastiškai, todėl nukelti troleibusų starto buvo nevalia. Tad tam kartui istoriją nuspręsta pradėti rašyti su 2-uoju maršrutu, o 1-asis ėmė kursuoti tik kitais metais – 1957-aisiais.

Troleibusų gyvenimo pradžia ne vien rožėmis klota – pasakojama, kad dėl menkų miesto energetinių pajėgumų, paleidus troleibusus kone pusei vilniečių teko laikinai atjungti elektrą. O ir pačios mašinos buvo itin nepatogios – tai buvo maskvietiški troleibusai MTB-82D. Deja, techniškai jie jau buvo pasenę. Įdomu tai, kad MTB buvo konstruojami aviacijos gamykloje! Pasibaigus karui, kai kurios įmonės, vaizdžiai sakant, neturėjo ką gaminti, todėl viena iš jų ėmėsi rinkti troleibusus. Tad jie bent vienu atžvilgiu – tuo, kad jų kėbulai kniedyti iš aliuminio lakštų – buvo išties panašūs į lėktuvus.

Jau po ketverių metų, 1960-aisias, Vilnių pasiekė tam metui itin pažangūs čekoslovakiški troleibusai „Škoda“. Pirmieji modeliai vadinosi 8Tr. Netrukus atkeliavo ir apvalaini, cepelinais vadinti 9Tr. kurie iš miesto gatvių išnyko tik prieš keliolika metų. Tiesa, vienas toks Vilniuje dar yra, tačiau reguliariais maršrutais seniai nebekursuoja. O štai kampuotų 14Tr mieste iki šiol gausu – juos puikiai pažįstate, galbūt net juo dabar riedate! Įdomu tai, kad net ir kiti gamintojai, tarkime, „Solaris“, daugelį komponentų ir darbų vis dar perka iš „Škodos“. Tad čekiška technika mūsų gatvėmis rieda ir toliau.

Apie troleibusus dar šnektelsime. O dabar pakalbėkime apie miesto istoriją.

2. Rūdininkų st. Miesto riba

Pačia miesto širdimi – Pilies, Didžiąja, Vokiečių ir gretimomis gatvėmis – viešasis transportas iš esmės nevažiuoja. O štai Pylimo – ypač judri. Kodėl gi skirtumas toks akivaizdus? Ogi todėl, kad ja beveik 300 metų ėjo miesto riba. Tad galima sakyti, kad ties Pylimo gatve tas tikrai viduramžiškas senasis Vilnius ir baigdavosi. Žvelgdami į kairę galite įsivaizduoti, kad ilgus metus tai tebuvo užmiestis, o štai dešinėje esančių pastatų vietoje kadaise stovėjo rūstūs miesto sienos mūrai. Už jų – ir pats tikrasis Vilnius. Žinoma, dabar tai atrodo eiliniai statiniai, tačiau kadaise jie iš tiesų buvo siena. Ilgainiui ją permūrijo, prilipdė papildomų sienų, ir štai – gynybinis mūras tapo, pvz., gyvenamuoju namu.

Miesto siena statyta 1503–1522 m. Ji buvo renčiama siekiant gintis nuo vis aršesnių totorių raitelių antpuolių. Tai buvo kiekvieno miestiečio prievolė – arba prisidedi pinigais, arba padedi mūryti sieną savo darbu. Nenori – kraustaisi iš miesto. Gynybinis mūras ištįso beveik 3 kilometrus ir turėjo devynerius vartus. Kaip tik poros jų vietas jūs pravažiuojate – ten, kur jungiasi Pylimo ir Rūdninkų gatvės, buvo Rūdninkų, o ten, kur Pylimo ir Trakų – Trakų vartai. Sieną juosė ir vanduo – tad užpuolikams priėjimas buvo išties keblus. Gynybinė siena stovėjo ilgai – iki XVIII a. pab., taigi, kone 3 amžius. Tuomet, žlugus Lietuvos didžiajai kunigaikštystei ir miesto kontrolę perėmus carinei Rusijos valdžiai, pastaroji nusprendė sieną ardyti. Oficialus motyvas, siena trukdo miestui plėstis. Gynybinės sienos fragmentų kai kur dar yra likę. Vienur apie ją primena keistai gyvenamojo namo sienoje žiojinčios šaudymo angos, kitur – ant gatvės grindinio pažymėta buvusių pamatų juosta. O vartai beliko vieni – Aušros. Beje, juos nuo išardymo apsaugojo jau anuomet garsus Dievo Motinos paveikslas. Caro kariuomenė baiminosi, kad jei vartus nugriaus, ją lydės prakeiksmas. Taigi, paveikslas sukūrė dar vieną stebuklą – išsaugojo vienintelius gynybinės sienos vartus.

3. Reformatų st. „Konkė“

Kol verda diskusijos, kas sostinei tiktų labiau – metro ar tramvajus, verta prisiminti, kad tramvajų Vilnius jau turėjo. Tiesa, gana primityvų, tempiamą arklių ir dėl to vadintą „konke“. Viena iš trijų jo linijų ėjo kaip tik Pylimo gatve. Galite įsivaizduoti, kad kadaise gatvės trasą buvo nukloję bėgiai, o jais apie 13 km/val. greičiu vilkosi vagonai, traukiami arklių. „Konkė“ ėmė veikti 1893 m. Neįprasta tai, kad kai kuriuose regiono miestuose tuo metu jau buvo įdiegtas elektrinis tramvajus. Tad „konkė“, nors Vilniuje ir buvo naujovė, kai kurių aštresnių liežuvių iškart buvo praminta atgyvena. Purtėsi jos atsiradimo ir to meto taksistai – vežikai, kurie trimitavo apie būsimos transporto priemonės pavojų jų arkliams beigi miestiečiams – esą pasitaikys avarijų, net mirčių. Nepaisant duobėtos pradžios, „konkei“ buvo įžiebta žalia šviesa ir ji ėmė kursuoti trimis skirtingais maršrutais.

Žinoma, Vilnius stengėsi neatsilikti ir ruošė projektą modernizuoti tramvajų bei jį paversti elektriniu. Deja, tiek biurokratiniai sunkumai, tiek išteklių trūkumas, tiek galiausiai įsiplieskęs Pirmasis pasaulinis karas šiuos planus be gailesčio sunaikino. Įdomu tai, kad tarpukariu tramvajus vis dėlto reinkarnavosi – į senuosius „konkės“ vagonus buvo įmontuoti vidaus degimo varikliai „Ford“ ir jie paleisti riedėti senaisiais „konkės“ bėgiais. Tik arklių jau nebereikėjo. Deja, dėl gausybės gedimų ir nelaimingų atsitikimų, 1926 m. tramvajaus istorijos puslapius buvo nuspręsta užversti, jo bėgiai išardyti.

4. Jogailos st. Kuklus įamžinimas

Kiekviename mieste rasime senosios Lietuvos valdovų garbei pavadintų gatvių – Gedimino, Mindaugo, Vytauto, Kęstučio… Įprastai tai būna centrinės miesto gatvės ar net prospektai, liudijantys šių asmenybių svarbą. O kaipgi su Jogaila? Lenkijoje jo vardu pavadinti garbingiausi universitetai, gražiausi bulvarai. Lietuvoje visai kitaip. Viena reikšmingiausių istorinių asmenybių sostinėje teturi puskilometrio ilgio gatvę. Jogailos gatvės apskritai neturi nei Kaunas, nei Klaipėda, nei kiti didieji miestai. Antra pagal dydį – Ukmergė. Tiesa, ir ten Jogailos gatvė nesiekia nė 300 metrų ir yra įsiterpusi tarp namų atokioje miesto vietoje. Tai – iškalbingas pavyzdys, rodantis, kaip gatvėvardžiai atspindi skirtingų tautų požiūrį į istorines asmenybes.

5. Vinco Kudirkos aikštė. Žaliasis tiltas ir paupio bulvaras

Ar kada pastebėjote, kad vienoje Neries pusėje Vilnius visai kitoks nei kitoje. Kairiajame krante vinguriuoja kreivos gatvelės, raudonuoja čerpių stogai, o dešiniajame – viskas naujau, pilkiau, taisyklingiau. Tai liudija, kad didžiąją istorijos dalį sostinėje tebuvo vienas vienintelis tiltas per Nerį. Tad miestui plėstis kitapus upės galimybių buvo labai mažai. Tas vienintelis ir buvo Žaliasis. Pirmoji jo versija atsirado dar 1536 m. Kadangi statyba buvo be galo brangi, nuspręsta važiuojančius juo apmokestinti. Mokestinė našta keliautojus slėgė ilgai – net iki XIX a. vidurio! Beje, tuo metu vis dar nebuvo jokio kito tilto per Nerį, tad tiltas-monopolininkas neturėjo konkurentų. Tiesa, Žaliojo vardą tiltas įgavo ne iš karto, o tik XVIII a. vid., kai šia spalva buvo nudažyti jo turėklai. O ir dabartinis Žaliojo tilto vaizdas mena vėlesnius laikus – ankstyvąjį pokarį, kai sovietų valdžia ėmėsi keisti ankstesnį per karą susprogdintą tiltą. Anuomet skelbta, kad tai jau dvyliktasis tilto variantas toje pačioje vietoje!

Netrukus riedėsite Žygimantų gatve. Reikia pripažinti, kad nepaisant upės gretimybės ir puošnių pastatų, ji nėra itin patraukli miestiečiams. Tačiau kadaise ji turėjo įdomią perspektyvą – buvo sumanyta, kad taps žaviu bulvaru! Net apie 26 m pločio bulvaro projektavimas prasidėjo 1834 m. Buvo tvarkoma pakrantė ir tvirtinami šlaitai, bulvaras apsodintas tuopomis. Naujai nutiesta gatvė cariniais laikais vadinta Набережная (liet. Krantinės) gatve. Tiesa, aplink ilgą laiką nedygo jokie stambesni pastatai – kodėl? Ogi todėl, kad tuo laikotarpiu Gedimino kalne veikė karinė tvirtovė ir jos artumas tapo problema statyboms. Nauji aukšti pastatai čia negalėjo atsirasti, kad neužstotų kariškiams apžvalgos ir apšaudymo teritorijos nuo kalno. Taigi dauguma dabartinių Žygimantų g. pastatų yra iš XIX–XX a. sandūros, atsiradę po to, kai jau buvo nutiestas bulvaras ir likviduota karinė tvirtovė. Kadangi statybos laikotarpis buvo panašus, daugelis namų darniai derėjo tarpusavyje. Pastebėkite – daugelis čia stovinčių pastatų išties puošnūs ir nedarytų gėdos net bet kurios didžiulės imperijos sostinei.

6. Karaliaus Mindaugo tiltas. Miesto lopšys

Žilojo Vilniaus lopšys – upių santaka prie raižyto reljefo. Ar žinojote, kad Gedimino kalnas didžiąja dalimi yra natūralus ir kadaise buvo neatskiriama Kalnų parko masyvo dalis? Vis dėlto senovės lietuviai nusprendė jį dar uoliau apsaugoti –prakasė Vilnios kanalą ir tarsi atkirto Gedimino kalną nuo likusių aukštumų. Katedros aikštė iš visų pusių buvo juosiama vandens – tai atitiko senąją Vilnelės vagą. Ji į Nerį įsiliedavo maždaug ties Mindaugo tiltu. Šiandien to nebematome, nes dabartinė santaka – tai ir yra tas XIV a. prakastas dirbtinis kanalas. Žinoma, per daugiau nei 600 metų jis taip įsiliejo į kraštovaizdį, kad kanalu jį vadina nebent istorikai.

7. Kalnų parkas. Gražiausias Vilniaus priemiestis

Praeityje laikyta, kad kirtus tiltą per Vilnią, patekdavai į priemiestį vardu Antakalnis. Ne visi dabartiniai sostinės rajonai gali pasigirti epitetu „istorinis priemiestis“. Pavyzdžiui, Žirmūnų tokiais nepavadinsi. O štai Antakalnis – tikrų tikriausias istorinis priemiestis. Jis buvo – beje, ir yra – labai ištįsęs. O kaipgi kitaip, kai iš vienos pusės tave spaudžia kalnai, iš kitos – sruvena upė. Istoriniai priemiesčiai tradiciškai susiformuodavo ten, kur driekėsi keliai vedantys iš Vilniaus kitų svarbių vietovių link. Antakalnis kaip tik ir radosi palei ašį, LDK sostinę jungusią su Nemenčine, Švenčionimis, Daugpiliu, galiausiai – Peterburgu. Šiuo keliu dažnai traukdavo valdovai, ir ne tik savi, bet ir, svetimi, pavyzdžiui, Napoleonas su savo pusės milijono Didžiąja Armija.

8. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Virsmai ir kuriozai

Minėjome, kad praeityje Antakalnis prasidėdavo iškart už Vilnios. Dabar oficiali administracinė riba tarp Antakalnio ir Senamiesčio seniūnijų – čia, ties transporto žiedu. Šis žiedas atsirado sovietinės epochos viduryje, tiesa, ne tik jis, bet ir naują miesto plėtros etapą pažymėjęs gretimas Žirmūnų tiltas. Žirmūnų statyba prasidėjo 1961 m. ir tai buvo pirmasis stambus miegamasis rajonas dešiniajame Neries krante, todėl jam labai reikėjo tilto. Tiesa, statant tiltą ir žiedą buvo šis tas paaukota, pavyzdžiui, pastatai arba jų dalys. Visai neliko ir šalia bažnyčios stūksojusios koplytėlės.

Labai įdomus lingvistinis kuriozas įvyko su Olandų gatve – nieko bendra su olandais ji iš tiesų neturi – nebuvo čia jų gyvenamo rajono ar kokio nors didiko rūmų. Tai – vertimo netikslumas. Iki karo ši vieta vadinta holendernia, kas reiškia karvidę ar pieninę. Žodžiu, pieno ūkis ir tiek. Dėl panašaus skambesio ši gatvė kažkodėl tapo Olandų. Tačiau istorijos bėgyje kartais taip jau nutinka, ir tai normalu ir neįtikėtina tuo pat metu. Tarp kitko, gana ilgai greta žiedo veikė Nyderlandų ambasada.

9. L. Sapiegos st. Didikų rojus

Antakalnį be galo buvo pamėgę didikai, juo ne tik keliavę, bet ir statę prabangias rezidencijas. Taip kaip mes šiais laikais mėgstame statyti namus už miesto, kad gyventume ramybėje, tačiau su ranka pasiekiamais patogumais, taip ir anais laikais, didikai ieškojo poilsio nuo miesto šurmulio, tačiau ne kažkur už jūrų marių, o čia, Antakalnyje. Grandiozinius rūmus priemiesčio pradžioje pasistatydino Sluška, už jo statėsi Pacas, kuris fundavo ir įspūdingą Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią, dar toliau plėtėsi Sapiega. O kur dar vėlesnių laikotarpių galingieji, pvz., Petras Vileišis, XX a. pr. savo rūmams taip pat pasirinkęs Antakalnį. Tad nors tai ir stambus gyvenamasis rajonas, tačiau eiliniu miegamuoju jo tikrai nepavadinsi. Keliaudami Antakalniu išties pastebime, kad jis gausiai nusėtas gilią istoriją turinčiais pastatais. Beje, prie progos siūlome nukeliauti iki Sapiegų rūmų. Virš įėjimo ten yra išlikusi senovinė lentelė, kurioje užrašytas senasis priemiesčio pavadinimas lotyniškai – Ante collis. Tai reiškia „prieš kalvas“. Argi nenuostabu, kad tiek lietuviškai – ant to kalno, tiek lotyniškai – ante collis, reiškia beveik tą patį?

10. Šilo tiltas. Ligoninių miestelis

Ar pamenate, kalbėjome apie arklinį tramvajų, konkę? Šią transporto rūšį šiandien mena Antakalnyje išlikusi Tramvajų gatvė – būtent joje kadaise buvo „konkės“ parkas su vagonais, kalve, sandėliu, šienu… Vos pravažiavę 47 namą, dairykitės nuorodos į Tramvajų gatvę – netoli ir buvo istorinis „konkės“ parkas.

Kiek toliau, už parduotuvės „Rimi“, prasideda Antakalnio ligoninių miestelis – įdomus vieningo funkcinio komplekso pavyzdys. Pastatai čia kilo kelis kartus skirtingu laikotarpiu, tačiau visi išlaikė tą pačią – gydymo įstaigų paskirtį. Pats seniausias – kresnas, net kiek monumentalus ir rūmus primenantis Vilniaus miesto klinikinės ligoninės pastatas, iškilęs 1958-aisiais. Stalinizmo dvasioje suprojektuota ligoninė anuomet tapo pirmąja po karo pastatyta ligonine sostinėje. Ilgainiui teritorija pildėsi vis naujais, modernesniais ir aukštesniais pastatais, kurie tuo pačiu atspindėjo ir besikeičiančias architektūros madas. Kitos stotelės pavadinimas – Klinikų – neleis suklysti, kokios įstaigos čia dominuoja.

11. Klinikų st. Troleibusų „tėviškė“

Iškart už Klinikų stotelės, dešiniau, nutįsusi Žolyno gatvė. Nors iš mūsų perspektyvos šiuo metu to nesimato, tačiau netoliese, adresu Žolyno g. 15 – yra 1-asis troleibusų parkas. Tai seniausi troleibusų namai Vilniuje – būtent iš ten išriedėjo pirmosios mašinos 1956-aisiais. Vilniuje yra dar vienas troleibusų parkas, 2-asis. Jis – Viršuliškėse, prie Spaudos rūmų. Atidarytas beveik 30 metų vėliau nei vyresnysis brolis Antakalnyje, o tiksliau – 1985-aisiais. Anuomet plečiantis tiek miestui, tiek troleibusų maršrutų geografijai, ypač į vakarus, buvo nuspręsta, kad tikslinga atidaryti naujus troleibusų namus vakarinėje miesto dalyje – tam, kad transportas mažiau važinėtų tuščia eiga. Jūsiškis troleibusas, kuriuo važiuojate, aptarnauja centrinę ir rytinę miesto dalis, todėl po sunkaus triūso ilsėtis jis keliaus į 1-ąjį parką Žolyno gatvėje.

12. Tverečiaus st. Mįslingas priemiestis

Jeigu grįžtume į laikus iki Antrojo pasaulinio karo, vietą, kuria dabar keliaujame, veikiausiai vadintume visai ne Antakalniu, o – Pospieška. Taip, tai pavadinimas, žinomas tik nedaugeliui vilniečių. Praeityje Antakalnis baigdavosi, o Pospieška prasidėdavo daugmaž ten, kur dabar stūkso ligoninių miestelis – iki karo ten beveik nebuvo namų ir taip tarsi vienas priemiestis baigdavosi, o kitas prasidėdavo.

Kas lėmė Pospieškos pavadinimo atsiradimą, pasakyti nelengva. Žinoma, kad priemiesčio gale buvo to paties pavadinimo keliautojų pamėgta karčema. Tačiau sakyta, kad joje sustoti pernelyg ilgai neverta – nes miestas jau arti, reikia skubėti. Spieszyc się, spešyt‘ – tai ir reiškia skubėti. Todėl Pospiešką lietuviškai galima vadinti „skubute“. Ar nuo karčemos priemiestis gavo vardą, ar atvirkščiai, ar dar dėl kitų priežasčių – šiandien žino tik istorija. Įdomu, kad šio priemiesčio pavadinimo miesto topografijoje neliko nė ženklo – tačiau kodėl jis buvo ištrintas, taip pat neaišku. Sovietams jis negalėjo kliūti, nes neturėjo politinės potekstės ir nebuvo kitaip nepalankus. Vis dėlto Pospieškai teko užleisti vietą, o jos sąskaita ilgas Antakalnio priemiestis dar labiau pailgėjo.

Kur buvo ta garsioji Pospieškos karčema, paklausite? Nors jos pėdsakų nelikę, įsivaizduoti šią užeigą reikėtų prie Antakalnio žiedo. Galbūt kaip tik dabar prie jo ir esate. Beje, Antakalnio žiede ir šiandien veikia kavinė. Ji neturi nieko bendra su Pospieškos praeitimi, tačiau glaudžiai susijusi su mūsų tema – troleibusais. Net jos pavadinimas skamba meiliai – „Trolina“. Ji kadaise buvo statyta vairuotojams pasistiprinti baigus ilgą reisą.

13. Saulėtekis. Atsisveikinimas

Tai paskutinis mūsų tarpusavio pašnekesys. Įriedame į Saulėtekį – mokslo ir studentų rajoną. Mus pasitinka stambūs šešiolikaaukščiai bendrabučiai, kadaise buvę vienais pirmųjų aukštybinių pastatų bei išsiskyrę aplinkiniame kontekste, todėl praminti „Niujorku“.

Kodėl studentų miestelis atsirado čia, o ne, pavyzdžiui senamiestyje, kur jau nuo XVI a. spietėsi Vilniaus universiteto aukštojo mokslo centras? Taip nutiko todėl, kad 7-ajame dešimtmetyje visoje Europoje buvo gaji nuostata, kad mokslinių tyrimų apimtys augs, poreikis išsilavinimui tik didės, todėl nauji mokslo miesteliai imti statyti miestų pakraščiuose, kur nevaržomai galėtų plėstis ateityje. Pageidautina, kad būtų ir geras susisiekimas, ir susikaupimą teikianti gamtos ramybė. Ne išimtis ir Vilnius. Nors svarstytos ir kitos vietos, galiausiai išrinkta vieta buvusiame Pylimėlių kaime, prie kelio į Dvarčionis. Saulėtekyje sutelkti dviejų mokslo įstaigų kompleksai – Vilniaus universiteto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto, dabar žinomo Vilniaus Gedimino technikos universiteto vardu. Ši vieta ganėtinai sparčiai keičiasi, vis pasipildo naujais mokslui skirtais pastatais. Tad jei čia buvote prieš 5 ar 10 metų, galima sakyti – jau senokai.

Troleibusų laidai Saulėtekyje – vieni naujausių Vilniuje. Kontaktinis tinklas į studentų miestelį nutiestas 1998 m., sykiu pratęsiant 2-ąjį maršrutą. Tačiau iš esmės „antruko“ trasa bemaž nepasikeitė nuo pat iškilmingo starto 1956-aisiais. Skirtumas tik tas, kad linija nutįso iki studentų miestelio bei tai, kad viešasis transportas nebevažiuoja Gedimino prospektu. Na, ir miestas žinoma keičiasi sparčiai – o kaipgi geriau stebėti jo kaitą, jei ne keliaujant viešuoju transportu. Argi ne smagu, kai tave veža, o tu nesiblaškydamas gali mėgautis dailiojo Vilniaus vaizdais. Gerbiamieji keliautojai, šiam kartui tiek. Viliamės, kad laiką praleidote turiningai ir į daug ką pažvelgėte naujomis akimis. Iki!

1 13

Skaidrė 119

Halės Mėsainis

Plačiau