Karinis Vilnius

Silvestro Žukausko ir Žygio gatvių sankirtoje esančiame skverelyje stovi paminklas atminti lietuviams, žuvusiesiems 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos ir Afganistano kare.

Paminklui pasirinkta vieta nėra atsitiktinė: iš Šiaurės miestelyje dislokuotų sovietinės kariuomenės dalinių dauguma į sovietų armiją paimtų Lietuvos jaunuolių buvo vežami į jiems svetimą karą. Jame 1979–1989 m. atsidūrė beveik 5000 Lietuvos vaikinų. Iš jų 96 žuvo, apie 100 grįžo suluošinti.

Paminklą sukūrė architektė Virginija Bakšienė ir skulptorius Antanas Kmieliauskas. 2006 m. gruodžio mėnesį jis buvo pastatytas karo Afganistane veteranų Vilniaus sąjungos iniciatyva. Jo pastatymą finansavo įvairios Lietuvos institucijos, žuvusiųjų tėvai, giminės, šio karo dalyviai ir jų organizacijos.

Granito paminklą sudaro dvi dalys. Apatinėje dalyje ant aštuonių plokštumų iškalti 96-ių Afganistane žuvusių asmenų vardai, pavardės, gimimo ir žuvimo datos, o viršutinėje dalyje pavaizduota žuvusį sūnų savo glėbyje laikanti motina. Tarp jų iškalta juodoji tulpė – Afganistano karo simbolis.

Išgirdę apie 1944–1953 m. Lietuvos partizanų karą su SSRS dažniausiai galvojame apie miškus ir bunkerius. Tačiau neeilinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas, kurio vardu ir pavadintas šis skveras, buvo susijęs ir su Vilniumi. 1946 m. įvykusi istorija nenusileidžia geriausiems trileriams.

Netoli skvero stovėjusiame name gydytojo Juozo Markulio-Erelio iniciatyva buvo įkurtas partizanų štabas. Pirmo aukšto didesniajame bute apsistojo Lukša, kuris tuos kelis gyvenimo Vilniuje mėnesius bendravo su ryšininkais, mezgė ryšius su partizanų vadais, daug važinėjo po Lietuvą. Tačiau Markulis, dėdamasis pasipriešinimo rėmėju, iš tikrųjų kaupė visą informaciją ir ją perduodavo sovietams. Jų slaptosios tarnybos siekė likviduoti partizanų vadovybę per planuojamą susitikimą 1947 m. sausį.

Juozas Lukša keistą savo rėmėjo elgesį ėmė pastebėti vis dažniau, o gruodžio 28 d. tapo aišku: Markulis – išdavikas! Reikėjo veikti šaltai ir skubiai, kad pasipriešinimo vadai būtų išgelbėti nuo pražūties, o judėjimas – nuo suirutės. Galiausiai Markuliui buvo pateikti klaidingi faktai, o  partizanai pasitraukė iš Vilniaus. Sovietinės valstybės saugumo ministerijos ir Markulio operacija žlugo, tačiau aukų neišvengta – tai viena didžiausių išdavysčių per visą partizanų pasipriešinimo laikotarpį.

1992 m. šioje vietoje buvo įsteigta Krašto apsaugos mokykla, vėliau ji buvo pertvarkyta į Lietuvos karo akademiją. 1992 m. birželio 16 d. laikoma oficialia akademijos įkūrimo diena, tačiau visa karininkų rengimo istorija daug senesnė.

XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje buvo steigiamos pirmosios profesionalios karo mokyklos. Jų absolventai tapo žymiais karininkais ir 1794 m. sukilimo vadais. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, prasidėjo Nepriklausomybės karas, o kompetentingų karininkų jaunai valstybei labai trūko, todėl 1919 m. nutarta steigti Karo mokyklą Kaune. 1929 m. švenčianti dešimtąsias įkūrimo metines Karo mokykla buvo pervadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos vardu.

Dabar Generolo Jono Žemaičio akademijoje rengiami Lietuvos karininkai, tęsiamos tarpukario tradicijos. Kaip ir tada, taip ir šiandien, suteikiant pirmąjį karininko laipsnį bei kardu paliečiant absolvento petį, yra ištariami žodžiai „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“ Šis šimtametis priesakas yra Lietuvos karo akademijos moto. Tiesa, skirtingai nei tarpukariu, dabar akademijoje gali mokytis ir merginos. Partizanų vado generolo Jono Žemaičio vardas įstaigai buvo suteiktas 1998 m.

Pavilnių regioniniame parke darnią vienovę sudaro miškas, statūs šlaitai, griovos ir… penki apleisti, beveik šimto metų istoriją menantys betoniniai bunkeriai. 1920 m. Vilnių prijungus prie Lenkijos, netrukus pradėti kurti planai, kaip apsaugoti miestą nuo galimos invazijos: jei Sovietų Rusija per Polocką pultų Varšuvą, Vilnius kaip tik Raudonosios armijos kelyje.

Miesto fortifikacijos darbai užsitęsė – trūko kompetentingų specialistų, lėšų, taip pat ir sutarimo dėl įtvirtinimų efektyvumo. Vis dėlto XX a. trečiajame dešimtmetyje mieste atsirado pirmieji numatyti statiniai – Lenkijos kariuomenės karinių sandėlių kompleksai, o Vilniaus įtvirtinimo darbai buvo tęsiami.

Šiuos, vieną dviaukštį bei keturis vienaaukščius, Antakalnio bunkerius sudaro stačiakampės kameros ir koridoriai. Viduje yra išlikusių siaurojo geležinkelio bėgių. Vis dėlto,  naciams ir sovietams 1939 m. užpuolus Lenkiją, įtvirtinimų sistema taip ir neatliko numatytos gynybinės funkcijos. Bunkeriai vėliau naudoti kaip sandėliai, slėptuvės ir galiausiai apleisti. Šiuo metu jie aptvarkyti, o įėjimai būna praviri tol, kol lankytojai netrukdo dabar jau vienintelei – buveinės retiems šikšnosparniams peržiemoti – funkcijai.

Dabar nebeveikiančios Našlaičių kapinės susiformavo XIX a. viduryje. Iki XX a. vidurio kapinės buvo didesnės, apėmė dalį dabar Antakalnio kapinėms priklausančio ploto. Kurį laiką kapinės priklausė Antakalnio karo ligoninei, bet ilgainiui čia pradėti laidoti miesto elgetos, ligoninėse mirę ligoniai, neturtingi apylinkių gyventojai. Spėjama, kad laidoti ir kalėjimuose mirę kaliniai. Laidojama buvo be jokios tvarkos, kapai buvo be paminklų, o kai kurie ir be kryžių.

Po Antrojo pasaulinio karo dalis, kurioje esate, tvora buvo atskirta nuo likusių kapinių. Tikėtina, kad šioje vietoje buvo laidojami neatpažinti ar artimųjų neturėję mirusieji. Manyta, kad čia galėjo būti užkasami mirties bausme nubausti kaliniai, taip pat ir Lietuvos partizanai.

Gavus prielaidas patvirtinančių liudijimų ir atlikus kruopščius istorinius tyrimus, 2017 m. pradėti archeologiniai tyrimai. Buvo rasti Lietuvos partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago, Albino Ivanausko-Topolio, Juozapo Streikaus-Stumbro, Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų partizanų palaikai. Lietuvos karių palaikai buvo deramai pagerbti ir iškilmingai palaidoti.

Antakalnio kapinės XIX a. formavosi kaip karių kapinės, čia galima pamatyti karių kapų kompleksus: Lenkijos, imperinės Vokietijos, Napoleono Grande Armée ir kitų armijų. Tačiau ilgainiui čia pradėti laidoti ir civiliai asmenys, karių artimieji, kultūros, mokslo, meno žmonės.

1991 m. sausio 13-osios aukas ketinta laidoti Rasų kapinėse, tačiau galiausiai pasirinktos Antakalnio kapinės. 1991 m. sausio 16 d. devyni laisvės gynėjai buvo palaidoti šiame kalnelyje. Artimųjų prašymu keturi gynėjai amžinojo poilsio atgulė gimtinėse. Rokiškyje palaidotas Alvydas Matulka, Kaune – Titas Masiulis, Marijampolėje – Rimantas Juknevičius, o Alvydas Kanapinskas palaidotas Kėdainiuose. Čia taip pat palaidoti ir 1991 m. liepos 31 d. sovietų nužudyti Lietuvos pasieniečiai, policininkai ir muitininkai iš Medininkų pasienio posto.

1995 m. laisvės gynėjų palaidojimo vieta sutvarkyta, įrengtas memorialas, kurio centre stovi Stanislovo Kuzmos sukurtas paminklas „Pieta“. Loretos Asanavičiūtės kapą žymi baltas marmuro kryžius, žuvusių vyrų – juodi. Šiuo metu tai yra vienas iš svarbiausių Lietuvos memorialų, liudijančių valstybės piliečių narsą ir pergalę prieš sovietinę agresiją.

XVII a. pabaigoje Antakalnyje buvo pradėtos naujų rūmų statybos. Jų statytojas –  Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadas Kazimieras Jonas Sapiega. Tačiau 1700 m. Sapiega prie Valkininkų pralaimėjo mūšį su bajorais, susibūrusiais prieš Sapiegų dominavimą, ir jam teko bėgti į Lenkiją. Be to, buvo konfiskuoti šios giminės dvarai, o į Antakalnio rūmus įsiveržę bajorai net sukapojo ten buvusius Sapiegų giminės portretus.

Po šio įvykio Antakalnio rūmai tapo menkai teprižiūrimi, nuolat keisdavosi šeimininkai. Galiausiai, XIX a. pradžioje, rūmai buvo parduoti Vilniaus miestui, o 1809 m. Vilniaus generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio-Korsakovo įsakymu statiniuose įsteigta karo ligoninė. Iki oficialaus jos atidarymo prireikė laukti dvidešimt metų (neskaitant 1812 m. Napoleono valdymo laikais įkurtos karo ligoninės, skirtos Grande Armée poreikiams).

XIX a. rūmai ir ligoninė buvo kelis kartus remontuojami, rekonstruojami, buvo pakeista jų pradinė barokinė išvaizda. Lietuvos nepriklausomybės laikais rūmai po truputį kyla naujam gyvenimui ir atgauna garbingą didikų Sapiegų vardą.

Ši nuostabi baroko stiliaus bažnyčia, atrodytų, su karu nesusijusi, tačiau XVII a., netrūkstant karų tiek su Osmanų imperija, tiek su Rusija, bažnyčia buvo funduota būtent XVII a. laimėjimams atminti.

Taip pat tikėtina, kad galbūt po pergalingo Chotyno mūšio (1673 m.), kuriame dalyvavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Mykolas Kazimieras Pacas, laimėti trofėjai – turkiški būgnai (timpanai) – buvo atiduoti saugoti Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Prisimenant pergalę prieš turkus, būgnai kartkartėmis buvo naudojami pagal paskirtį ir ilgainiui tai virto įdomia tradicija. Šv. Velykų rytą šie instrumentai dundėdavo kiekvienoje bažnyčioje, kuri tokių trofėjų turėjo. Būgnų mušimo tradicija tikriausiai paplito po 1683 m., kai po pergalės prieš turkus Vienos mūšyje Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis liepė karo žygyje paimtus būgnus laikyti bažnyčiose kaip pergalės simbolius (dešimt metų vėliau, nei tai padarė Pacas). Nebegalima pasakyti, kiek legenda atitinka tikrovę, bet susipažinti su šiais trofėjais – būgnais – galima ir dabar.

Bažnyčioje netrūksta ir jos statytojo pergalėms Rytuose pažymėti skirtų militaristinių vaizdų. Panorėję juos apžiūrėti, dairykitės didžiosios navos platformose ir Šv. Kazimiero koplyčioje.

Ant dabartinio Trijų Kryžių kalno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais stovėjo pilis, vadinta dviem skirtingais vardais – Kreivoji arba Aukščiausioji. Pirmą kartą šaltiniuose pilis paminėta 1390 m. per Vokiečių ordino žygį prieš lietuvius. Prie gausios kryžiuočių kariuomenės prisijungė Vakarų Europos riteriai (žymiausias iš jų – būsimasis Anglijos karalius, Derbio grafas Henrikas) ir kunigaikštis Vytautas, kuris su Ordino pagalba siekė užimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą.

Kreivoji pilis nebuvo mūrinė, kaip Gedimino ar Žemutinė (stovėjo dabartinių Valdovų rūmų vietoje) pilys, todėl, kaip rašė kronikininkas Vygandas Marburgietis, kryžiuočiai „šturmuodami greitai paėmė medinę pilį“. Puolimo metu neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Jogailos tikrasis brolis – Karigaila. Kaip rašoma vienalaikiame Ordino didžiojo komtūro laiške Šventosios Romos ir Čekijos karaliui Vaclovui, iš pilies buvo išsivesta beveik du tūkstančiai belaisvių, jaunų ir senų.

Po šių įvykių pilies nebandyta atstatyti, mat per kitą Vilniaus apgultį (1394 m.) puolantieji savo stovyklai pasirinko „senosios pilies vietą, ant kalno“. Tuomet tai buvo strategiškai svarbi vieta, o dabar ji puikiai tinka norintiems pasigrožėti Vilniaus panorama miestiečiams ir sostinės svečiams.

Eidami palei Vilnelę, šalia laiptų į Trijų Kryžių kalną (taip pat į Bekešo), galite pamatyti medinį obeliską su užrašu „Kasparo Bekešo atminimui“ (autorius R. Zinkevičius). Paminklas skirtas neeilinei asmenybei, kuri XVI a. aštuntajame dešimtmetyje dėl Transilvanijos sosto kovojo su būsimuoju Abiejų Tautų Respublikos valdovu Steponu Batoru. 1575 m. liepos 8 d. Bekešas pralaimėjo mūšį, bet Batorui neliko priešas – Steponas Batoras, išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pasikvietė tarnauti Kasparą Bekešą.

Abu transilvanai svariai prisidėjo prie pergalės Livonijos kare prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bekešas vadovavo vengrų ir haidukų kariams, kurie 1579 m. padėjo užimti Polocką. Šie žygdarbiai pelnė Bekešui šlovę ir Lietuvos bajorų pagarbą – jie pripažino Bekešą  saviškiu.

Deja, netrukus Bekešas mirė Gardine. Steponas Batoras, vykdydamas paskutinę draugo valią būti palaidotam Vilniuje, taip ir padarė. Ant Plikojo kalno iškilo aštuonkampis bokštelis ir ten stovėjo iki pat XIX a., kol Vilnios potvynio vandenys kalną paplovė. Nepaisant to, vietos ryšys su karvedžio Kasparo Bekešo vardu išliko iki šiol.

1919 m. sausio pradžioje prie šio pastato sargybą ėjusiam žymiam architektui, Vilniaus savisaugos būrio savanoriui Antanui Vivulskiui pagailo stipriai sušalusio tarnybos draugo ir, nors pats prastai jautėsi, jis davė bičiuliui savo milinę.

Vilnius tuomet ruošėsi atremti bolševikų puolimą. Buvo šalta, pūtė žvarbus vėjas. Savanoriams trūko šiltesnių drabužių, ginklų, maisto. Šalta buvo ir patalpose, kuriose miesto gynėjai ilsėjosi po tarnybos.

Po kelių dienų Vivulskis pradėjo smarkiai karščiuoti. Vaistai trumpam padėjo, bet ligos įveikti nepavyko. Jis mirė sausio 10 d., sulaukęs vos 41-erių. Laikraštyje „Laisvoji Lietuva“ dailininkas Antanas Žmuidzinavičius taip apraudojo šią netektį: „Baisus smūgis. Tikra mūsų krašto tragedija. Po Čiurlionies – Vivulskis. Iš kur imti vilties? Nelaimingas tas mūsų kraštas. Nelaiminga mūsų dailė.“

2019 m. minint 100-ąsias Antano Vivulskio mirties metines buvo atidengtas atminimo ženklas – Vivulskio milinė (skulptorius Vytautas Nalivaika). Trijų kryžių, Šiluvos koplyčios ir Žalgirio mūšio paminklo Krokuvoje architektui simboliškai grąžinta tarnybos bičiuliui geraširdiškai paskolinta milinė.

Tikslus bastėjos pastatymo laikas vis dar nežinomas; tyrinėtojai mano, kad XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Vilniaus bastėją sudaro trys dalys: bokštas, požeminė buvusi patrankinė ir abi patalpas jungiantis tunelis. Bastėjos didybė geriausiai matyti iš šiaurinio slėnio.

Šis statinys atitiko renesansinį gynybinės architektūros stilių ir buvo priešnuodis sparčiai tobulėjančiai artilerijai. Tokie įtvirtinimai iš pradžių paplito Italijoje XVI a. (ir buvo praminti trace italienne – itališkais kontūrais), siekiant pasipriešinti Prancūzijos kariuomenei, kurioje dominavo artilerija. Vilniaus bastėja nuo šio modelio (V formos) skyrėsi pasagos formos siena, skirta miesto gynybinės sienos apsaugai. Tačiau aiškių duomenų apie „tinkamą“bastėjos naudojimą neišliko, galbūt XVII a. viduryje ji pravertė ginantis nuo maskvėnų. Nuo „tvano“ iki XX a. pradžios statinys sunyko. Grioviai buvo užpilti, teritorijoje atsirasdavo įvairiausių pašalinių pastatų, miestiečiams net buvo leista sėti javus ar sodinti daržoves. Tik praėjusio šimtmečio pabaigoje bastėja buvo prikelta naujam gyvenimui, bet dabar jai nebereikia saugoti Vilniaus. Bastėjoje veikia muziejus, kuriame eksponuojami su karu susiję artefaktai. Tai yra vienas iš įstabiausių miesto fortifikacijos paminklų.

1943 m. rugsėjo pirmoje pusėje naciams rengiantis likviduoti Vilniaus getą, mieste buvo įsteigtos kelios žydų darbo stovyklos, kuriose toliau turėjo dirbti kvalifikuoti darbininkai. Šioje teritorijoje buvo įrengtos karo technikos remonto dirbtuvės. Teritoriją aptvėrus spygliuota viela, čia buvo atkelti darbininkai ir jų šeimos. Daugiausia tai buvo mechanikai, skardininkai, šaltkalviai ir kitų profesijų atstovai. Moterys taip pat dirbo – siuvo ir taisė kariškus drabužius.

1944 m. pradžioje stovykloje buvo kalinama per 1000 žmonių. Artinantis frontui, kalinius imta naikinti. 1944 m. kovo 27 d. stovykloje buvo įvykdyta „vaikų akcija“ – daugiau kaip 200 vaikų ir moterų buvo išvežti ir sušaudyti Paneriuose. Padedamam gerų žmonių, pavyko išsislapstyti ir išgyventi ten kalintam vaikui Samueliui Bakui. Gražiai piešiantis berniukas užaugo ir tapo garsiu dailininku.

Artėjant frontui, 1944 m. vasarą, darbo stovyklą ketinta likviduoti. Kalinius įspėjo dirbtuvėms vadovavęs Vokietijos armijos karininkas Karlas Plagge, todėl dalis žmonių spėjo pasislėpti. Stovykla galutinai likviduota 1944 m. liepos 4 d. Daug kalinių buvo nužudyta Paneriuose, dalis sušaudyta ir užkasta kieme buvusiose duobėse. Karlas Plagge vėliau buvo pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu.

XX a. pirmoje pusėje ir Lietuva, ir Lenkija sėkmingai įgyvendino savo valstybingumo siekius ir įsiliejo į nepriklausomų šalių gretas. Vis dėlto bendros istorijos šimtmečiai tapo ne draugystės, o karo dėl abiem valstybėms svarbaus Vilniaus prielaida.

1919 m. balandį Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Vilnių. Kautynės ir vis iš naujo brėžiamos demarkacijos linijos, derybos, net ir 1920 m. spalio 7 d. pasirašyta Suvalkų sutartis nepadėjo taikiai išspręsti konflikto. Netrukus, tą patį spalį, Liucjano Želigovskio kariuomenė užėmė Vilnių. Vilniaus miestas ir Vilniaus kraštas iki pat 1939 m. priklausė Lenkijai.

Naujųjų Rasų kapinių šiaurinėje dalyje matome du greta stovinčius memorialus. Lietuvos ir Lenkijos kariai kovėsi priešingose pusėse, bet amžinojo poilsio atgulė tose pačiose kapinėse, arti vieni kitų. Kairėje pusėje palaidoti lenkų kariuomenės žuvusieji, o dešinėje – 22 lietuvių savanoriai. Jiems atminti skirtas paminklas „Amžina garbė kritusiems dėl Lietuvos laisvės 1920–21 m.“ ir balto granito skulptūra „Pieta“ (skulptorė Nijolė Gaigalaitė). Ant kapų pastatyti betoniniai kryželiai. Kiekvieno kryžiaus sankirtoje matomas glorijos ženklas, o ant priekinės cokolio pusės iškalta saulė. Tai – lietuviškasis paminklų, statytų už šalį žuvusiems kariams pagerbti, variantas.

2019 m. lapkričio 22 d. Lietuvos ir Lenkijos garbės sargybos kuopų kariai į amžinojo poilsio vietą iškilmingai palydėjo Gedimino kalne 2017 m. archeologinių tyrimų metu rastus 1863–1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18 sukilėlių palaikus. Visą dieną trukusioje ceremonijoje dalyvavo ir pagarbą sukilimo didvyriams atidavė Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, politiniai veikėjai, eiliniai lietuviai, lenkai bei baltarusiai opozicijos dalyviai. Visame mieste trimis kalbomis skambėjo neblėstantis sukilimo šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę!“

Sukilimo vadų ir dalyvių palaikų amžinojo poilsio vieta – Rasų kapinės, tiksliau – neogotikinė  romantizmo laikotarpiu pastatyta centrinė Rasų kapinių koplyčia. Ruošiantis ceremonijai, ji buvo renovuota.

1796 m. įsteigtas Rasų kapines galima laikyti daugybės Lietuvos istorijos vingių liudininkėmis, čia ilsisi iškilūs įvairių tautybių politikos, mokslo, kultūros, visuomenės veikėjai. Nuo 2019 m. čia yra ir didžiausias Lietuvoje 1863–1864 m. sukilėlių panteonas.