Japoniškas Vilnius

Šnipiškes nuo šiol galima vadinti rajonu tarp dviejų Japonijų – nuo Upės gatvėje puoselėjamo Čiunės Sugiharos sakurų parko iki naujojo japoniško sodo Linkmenų gatvėje.

Pastarasis įrengtas pagal tradicinio japoniško sodo reikalavimus su pagrindiniais elementais: Fudži ugnikalnį simbolizuojančia kalva, akmenimis, sausosiomis upėmis, liepteliais, tvenkiniu, kriokliu. Pavasarį lankytojus sutraukia 20-ies japoniškų vyšnių alėja. Penkių hektarų ploto japoniškame sode ne tik išsaugoti senieji brandūs medžiai, bet ir pasodinta 700 naujų. Šeimoms su vaikais čia įrengta žaidimo aikštelė, apšvietimas, pasivaikščiojimo takai, suoliukai, geriamojo vandens fontanėliai.

Japonai tiki, kad norint atgauti dvasinę pusiausvyrą reikia eiti pasivaikščioti į sodą. Beje, atpalaiduojami pasivaikščiojimai sode rekomenduojami pagal laikrodžio rodyklę.

2001 m. dešiniajame Neries krante, netoli Baltojo tilto, buvo atidengtas paminklas Japonijos konsulo Čijunės Sugiharos garbei. Dviejų metrų aukščio iš rausvo granito ir bronzos sukurtas paminklas buvo pastatytas minint konsulo 100-ąsias gimimo metines. Paminklas sukurtas Vasedos universiteto Tokijuje, kuriame studijavo Sugihara, iniciatyva.

1939 m. Čijunė Sugihara buvo paskirtas dirbti Japonijos konsulu tuometinėje Lietuvos laikinojoje sostinėje – Kaune. Jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Čijunė Sugihara, neturėdamas oficialių savo vyriausybės įgaliojimų, išdavė tranzitines Japonijos vizas iš Lietuvos emigruojantiems žydams. Šios vizos dar yra vadinamos „gyvenimo vizomis“, nes jas turintys žmonės galėjo išsigelbėti emigruodami į kitas pasaulio šalis, vykdami per Japoniją. Manoma, jog Čijunės Sugiharos išduotų vizų dėka buvo išgelbėta apie 6000 žydų gyvybių. Už šį žygdarbį 1985 m. Izraelio valstybė suteikė Čijunei Sugiharai Pasaulio tautų teisuolio vardą – tai garbės vardas, skiriamas kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas.

Dešiniajame Neries krante, netoli Nacionalinės dailės galerijos, 2001 m. spalio mėnesį buvo įkurtas Čijunės Sugiharos sakurų parkas. Šiame parke, minint 100-ąsias šio Japonijos diplomato gimimo metines, buvo pasodinta 200 japoniškų sakurų alėja. Tai Japonijos vyriausybės dovana Lietuvai ir Vilniaus miestui siekiant pagerbti žmogų, išgelbėjusį virš 6000 Lietuvos, Lenkijos bei Vokietijos žydų tautybės žmonių gyvybių.

Sakuros (jap. 桜) arba dar kitaip vadinamos japoniškos vyšnios yra svarbi Japonijos kultūros dalis. Kiekvienaismetais Japonijoje vyksta hanami (jap. 花見) šventė, kurios metu milijonai japonų įvairiose šalies vietose renkasi stebėti pražydusių sakurų. Nuo 2001 m. šis reginys tapo įprastu ir Vilniuje. Kasmet baltais ir rausvais žiedais sode prasiskleidusios sakuros puošia ir džiugina čia susirenkančius miestiečius bei miesto svečius.

Įdomu tai, jog dėl vėsesnio klimato Lietuvoje japoniškos vyšnios prasiskleidžia vėliau nei įprasta Japonijoje. Čia jos pražysta balandžio mėnesio antroje pusėje, o kartais žydi ir iki gegužės mėnesio pradžios.

2010 m. Upės gatvėje esančiame Čijunės Sugiharos sakurų parke buvo atidengtas „Akmuo taikai“ (architektė Dalia Bakšienė) – paminklinis akmuo Hirošimos aukoms atminti. Paminkle yra įmontuota granitinė tramvajaus grindinio plytelė, kuri išliko po atominės bombos sprogimo. Plytelėje yra išgraviruotas gailestingumo deivės Kannon (jap. 観音) atvaizdas bei užrašas „From Hiroshima“ (liet. „Iš Hirošimos“).

1945 m. rugpjūčio 6 d. JAV virš Hirošimos miesto numetė „Mažylio“ vardu (angl. „Little Boy“) pavadintą atominę bombą,  kuri sunaikino didžiąją dalį miesto. Sprogimo metu bei nuo radiacijos sukelto neigiamo poveikio iš viso žuvo apie 140 000 žmonių. Po trijų dienų, tai yra rugpjūčio 9 d., JAV numetė atominę bombą ant kito Japonijos miesto – Nagasakio. Šio bombardavimo metu bei nuo jo sukelto poveikio žuvo apie 74 000 žmonių. Nuo atominio ginklo sukūrimo iki šių dienų Japonija yra vienintelė valstybė pasaulyje, prieš kurią buvo panaudotas branduolinis ginklas.

Vėlesniais dešimtmečiais, nustačius, jog aplink epicentrą buvusios grindinio plytelės nebėra radioaktyvios, jos buvo surinktos ir išgraviruotos. 1991 m. įkurta Hirošimos draugija „Akmuo taikai“, skatinanti žmoniją veikti taikos labui, pradėjo dalinti šiuos akmenis kitoms pasaulio šalims. Nuo draugijos įkūrimo iki dabar tokie paminkliniai akmenys iškilo daugiau nei 100 valstybių, taip pat ir Lietuvoje.

Šalia Nacionalinės dailės galerijos, adresu Konstitucijos pr. 22, stovi 1987 m. iš bronzos nulieta skulptūra, pavadinta „Pirmosios kregždės“. Ši skulptūra yra išdidintas 1964 m. modernios skulptūros pradininko Lietuvoje, Juozo Mikėno, iš gipso sukurtos skulptūros modelio atitikmuo.

J. Mikėnui dar gyvam esant, šis jo darbas sulaukė puikaus įvertinimo. Skulptūros modelis buvo eksponuojamas pasaulinėje parodoje „EXPO 1967“, kuri vyko Monrealyje, Kanadoje. Vėliau viena šios skulptūros kopijų buvo pastatyta netoli Japonijos sostinės, Tokijo, esančio Hakonės miesto skulptūrų parke, kur ją galima pamatyti ir šiandien.

Įdomu tai, jog siekiant gauti sovietinės valdžios pritarimą skulptūros projektui įgyvendinti, buvo teigiama, jog skulptūra yra skirta pagerbti tarybiniams kosmonautams. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šio netikro įvaizdžio buvo greitai atsikratyta. Šiandien „Pirmosios kregždės“ simbolizuoja Lietuvą, o iš delno kylantys paukščiai – laisvę.

Tai vienas iš dviejų Vilniaus paminklų, skirtų Japonijos diplomatui Čijunei Sugiharai atminti. Paminklas buvo pastatytas 1992 m. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kiemelyje, esančiame adresu Pamėnkalnio g. 12. Paminklą iš granito kūrė skulptoriai Goiči Kitagawa bei Vladas Vildžiūnas.

Paminklo atsiradimo istorija prasidėjo dar 8-ame dešimtmetyje, kai lietuvių skulptorius Vladas Vildžiūnas Vengrijoje vykusiame skulptorių simpoziume susipažino su japonų skulptoriumi Goiči Kitagawa. Užsimezgę nauji ryšiai atvedė Kitagawa į Lietuvą, kurioje jis lankėsi ne kartą ir čia kūrė Jeruzalės skulptūrų parke. Vėliau tuometinis Valstybinio Gaono žydų muziejaus direktorius Emanuelis Zingeris pasiūlė skulptoriui sukurti paminklą Čijunei Sugiharai. Paminklas vaizduoja abstrakčią žmogaus figūrą, į dangų keliančią pusmėnulį. Šiek tiek toliau nuo paminklo esančioje plokštėje užfiksuotas įrašas: „Mėnulio šviesa tespindi kilnios širdies Japonijos konsului…“.

Visi norintys daugiau sužinoti apie Lietuvos žydų istoriją yra kviečiami apsilankyti šalia esančioje Holokausto ekspozicijoje. Čia yra pristatoma Lietuvos žydų kultūra ir istorija nuo jų atvykimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iki tragiškų XX a. vidurio įvykių.

2007 m. gegužės 26-27 d. valstybinio vizito metu Lietuvoje lankėsi buvęs Japonijos imperatorius Akihito (jap. 明仁) su savo žmona Mičiko (jap. 美智子).Tai buvo pirmasis (ir iki šio vienintelis) kartas, kuomet Japonijos imperatoriškosios šeimos atstovai apsilankė Lietuvoje. Imperatoriškoji pora buvo pagarbiai priimta Lietuvos Respublikos Prezidentūroje, susitiko su susirinkusiais žmonėmis Katedros aikštėje bei aplankė Čijunės Sugiharos paminklą prie Baltojo tilto, o apsistojo netoli Vilniaus Rotušės esančiame viešbutyje  „Radisson SAS Astoria“.

Japonijos imperatoriaus titulas Tenno (jap. 天皇) išvertus pažodžiui reiškia „dangiškasis suverenas“. Japonijos imperatoriaus titulą turintis asmuo yra Japonijos Imperatoriškosios Šeimos galva, Japonijos monarchas bei valstybės vadovas. Japonijos istorijoje imperatoriai atliko labai skirtingą vaidmenį – nuo aukščiausio rango dvasininko su simbolinėmis galiomis iki faktinio imperijos valdovo.

Įdomu tai, jog Japonijos imperatorius yra vienintelis monarchas pasaulyje, kuris turi imperatoriaus titulą. 2019 m. Akihito dėl prastėjančios sveikatos atsisakė šio titulo ir tapo pirmuoju per daugiau nei 200 m. tai padariusiu Japonijos valdovu. Vietoj jo į sostą įžengė jo sūnus Naruhito (jap. 徳仁), kuris tapo 126-uoju šios valstybės monarchu. Nedaug kas žino, tačiau pasikeitus monarchams oficialiai keičiasi ir eros pavadinimas. Akihito valdymo laikotarpis buvo vadinamas Heisei (jap. 平成), reiškiančiu „taika visur“, o naujojo imperatoriau Naruhito era oficialiai pavadinta Reiwa(jap. 令和), reiškiančiu „graži harmonija“.

Signatarų namai – tai viena svarbiausių istorinių vietų Lietuvoje. Šiame name 1918 m. vasario 16-tą dieną buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Mažai kas žino, kad vienas iš 20-ies tą dieną aktą pasirašiusių signatarų, Steponas Kairys, yra susijęs su Japonija.

Dar studijuodamas Sankt Peterburgo technologijos institute Steponas Kairys susižavėjo Japonija. Manoma, kad šį jo susižavėjimą sukėlė tai, jog mažai kam Lietuvoje žinoma šalis sugebėjo laimėti karą prieš Carinės Rusijos imperiją. S. Kairys pradėjo domėtis kasdieniu japonų gyvenimu, šios šalies istorija, tradicijomis bei konstitucija. 1906 m. jis išleido tris knygas, pavadintas „Japonija seniau ir dabar“, „Kaip japonai gyvena dabar“ ir „Japonų konstitucija“. Šie leidiniai yra laikomi japonologijos Lietuvoje pradžia. Įdomu tai, jog pats S. Kairys aprašė valstybę, kurioje pats niekados nebuvo.

Verta paminėti, kad S. Kairys turi panašumų ir su Lietuvoje dirbusiu Japonijos konsulu Čijune Sugihara. Abu vyrai savo gyvenime pasižymėjo maištingomis sielomis bei noru padėti kitiems. S. Kairys su žmona Ona 1942 m. nuo nacių savo namuose slėpė žydų mergaitę Anusę Keilsonaitę. Dėl šios veiklos S. Kairiui, kaip ir Č. Sugiharai, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

S. Kairys yra žinomas ir pačioje Japonijoje. 2011 m. Lietuvoje apsilankiusi Japonijos žurnalistė Kumiko Hirano pristatė knygą „Japonija ant kalvos“ (jap. 丘の上のヤポニヤ), kurioje yra rašoma apie S. Kairį ir jo susidomėjimą šia šalimi.

Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas (iki 2018 m. Vilniaus universiteto Orientalistikos centras) 1993 m. buvo įkurtas dėstytojų Vyčio Vidūno ir Dalios Švambarytės iniciatyva. Centriniuose Vilniaus universiteto rūmuose (Universiteto g. 3) esantis institutas organizuoja orientalistikos studijas, kurių metu yra rengiami japonologijos, arabistikos, sinologijos, indologijos bei turkologijos specialybių studentai. Tai yra viena didžiausių tokio tipo institucijų Lietuvoje.

Įdomu tai, jog dar XIX a. pradžioje Vilniaus universitete buvo mėginta pradėti organizuoti Rytų studijas. Tarp romantizmo laikotarpiu veikusių neformalių Vilniaus universiteto draugijų, tokių kaip filaretai bei filomatai, kilo susidomėjimas Rytais, kuris skatino akademinę veiklą. 1822 m. garsus Vilniaus intelektualas bei kultūros veikėjas Kazimieras Kontrimas pasiūlė įsteigti Rytų kalbų institutą prie Vilniaus universiteto. Šiame institute buvo ketinama dėstyti arabų, armėnų, mongolų, turkų bei persų kalbas. Savo laiku šis projektas buvo labai progresyvus, nes to meto Europoje dar tik kūrėsi pirmosios orientalistinių tyrimų institucijos. Gaila, tačiau, nesulaukęs didesnio palaikymo, projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę vėl imta domėtis Rytų civilizacijomis bei vykdyti nuolatinius tyrinėjimus.

Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas organizuoja viešąsias paskaitas, kurias skaito žymūs iš užsienio kviečiami specialistai. Taip pat universiteto bibliotekoje yra įrengta Orientalistikos skaitykla, kurioje yra net 8 tūkst. leidinių Azijos kalbų, kultūrų, religijų, filosofijos, antropologijos ir meno istorijos tematika. Tad čia yra laukiami ne tik studentai, bet ir visi besidomintys Japonija bei kitomis Azijos šalimis.

SEI SHIN EN (jap. 清心園) japoniškas sodas yra įsikūręs tarp Kalnų parko ir Neries upės, šalia Šventojo sosto (Vatikano valstybės) ambasados. Sodo pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „Tyros širdies“. 2009 m. Šio projekto autorė, dailininkė Dalia Dokšaitė.

Įgyvendinimas buvo patikėtas kraštovaizdžio specialistei Laurai Popkytei-Fukumoto, ilgą laiką dirbusiai japoniškuose soduose Japonijoje. Kyoto mieste esanti Kodai ( jap. 高台寺) šventykla 2016 m. skyrė finansavimą šio projekto įgyvendinimui, o 2018 m. birželio 17 d. sodas oficialiai atvėrė duris lankytojams.

Vilniuje įkurtame japoniškame sode buvo sėkmingai įgyvendinti pagrindiniai estetiniai principai, sutinkami japonų kultūroje: pagarba gamtai, paprastumas bei harmonija. Viena svarbiausių projekto dalių – tai natūralaus požeminio šaltinio, ištekančio iš Kalnų parko teritorijos, sutvarkymas ir jo įkomponavimas sode. Šį šaltinį galima aptikti ir senuosiuose Vilniaus žemėlapiuose.

Lankytojai maloniai kviečiami apsilankyti sode, pasigrožėti jo gamta bei pasimėgauti šaltinio čiurlenimu. Sekmadieniais nuo 11 iki 16 val. įėjimas į sodą yra nemokamas ir be išankstinės registracijos. Taip pat vedamos ekskursijos po sodą bei šalia esančius Japonų kultūros namus. Ekskursijos metu organizuojama japoniškos mačia arbatos degustacija.

Vilniaus universiteto botanikos sode, esančiame Kairėnuose, 2012 m. birželio mėnesį buvo atidarytas Japoniškas sodas. 0,5 ha plotą užimantis sodas tapo pirmąją erdve Vilniuje, kur galima pasigrožėti japoniškais želdynais.

2003 m., padedant Japonijos ambasadai Lietuvoje, šiame botanikos sode apsilankė du sodų meistrai – Hajime Watanabe ir Hiroshi Tsunoda – iš Japonijos, kurie ir parengė projekto planą. Sodas buvo kuriamas vadinamojo Edo periodo (jap. 江戸時代) japoniško pasivaikščiojimų sodo principais. Šio periodo (1603–1868 m.) sodams yra būdingas Sukiya stilius (jap. 数寄屋), kurio pagrindinis siekis yra pojūtis tarsi žmogus nuolat būtų apsuptas gamtos. Šiame sode buvo pritaikytas ir shakkei principas (jap. 借景), siekiant erdvę supantį kraštovaizdį tarsi „pasiskolinti“ ir įkomponuoti sode. Todėl vieta sodui buvo pasirinkta stačiame pietvakarių šlaite, panaudojant natūralų aukščių skirtumą.

Japoniškų sodų išskirtinumas slypi tame, kad šiuose soduose įvairios medžiagos naudojamos kaip simboliai – akmenėliai ar skalda simbolizuoja upes, debesis bei tyrumą, akmenys – salas ar kalnus, maži vandens telkiniai – jūras ar vandenynus, nedideli medžiai – ištisus miškus.

1991 m. rugsėjo 6 d. Japonija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o tų pačių metų spalio mėnesį tarp valstybių užsimezgė diplomatiniai santykiai. Praėjus dar šešeriems metams Vilniuje buvo atidaryta Japonijos ambasada, kuri tapo viena pagrindinių japoniškos kultūros skleidėjų Lietuvoje. Ambasados organizuojamų renginių, tokių kaip jau du dešimtmečius vykstančio Japonijos kino festivalio, dėka Lietuvos žmonės turi progą geriau pažinti šią tolimą šalį.

Nedaugelis žino, tačiau netoli Vingio parko esančioje Japonijos ambasadoje yra įrengta nedidelė biblioteka. Šioje bibliotekoje rasite knygų, žurnalų, japoniškų komiksų manga bei video medžiagos japonų, lietuvių ir anglų kalbomis. Čia yra laukiami visi Lietuvos ir užsienio piliečiai, kurie norėtų daugiau sužinoti apie Japonijos istoriją, kultūrą, kalbą, ekonomiką ar politiką.