Itališkas Vilnius

Tai, dėl ko Vilnius vadinamas mažąja Roma

Vilnius vadinamas mažąja Roma arba miestu ant septynių kalvų. Ir iš tiesų – Vilnius kūrėsi ant kalvų, dabartinio Kalnų parko teritorijoje. Vėliau plėtėsi Neries ir Vilnios slėnyje šalia Žemutinės pilies. Sąsajų su Italija randame ir prisiminę architektus, vienuolius, pirklius ir mūsų didikus, kildinusius save iš senovės Romos patricijų. Ne tik architektūra ir istorija, bet ir jaukios, kava kvepiančios senamiesčio gatvelės, kavinėse itališkus ledus ragaujantys ar prie espresso puodelio besišnekučiuojantys žmonės leis jums pasijusti taip, tarsi būtumėte ne po šiauriniu dangumi, bet netoli Viduržemio jūros.

 

Maršrutą sudarė Lukas Misiūnas

  • Trukmė:

    APIE 1 VAL. 30 MIN. LANKANTIS OBJEKTŲ VIDUJE (IŠSKYRUS MUZIEJŲ); APIE 1 VAL. NESILANKANT VIDUJE

  • Atstumas:

    APIE 1,6 KM / 2,1 TŪKST. ŽINGSNIŲ

Maršruto žemėlapis

LDK Valdovų rūmai

Stovėdami prie renesansinių LDK valdovų rūmų, pirmiausia prisimename italę Milano hercogo dukrą Boną Sforcą, ištekėjusią už LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. XVI a. pr. atvykusi Bona dažniausiai reziduodavo Krokuvoje, tačiau mėgusi keliauti ir būdama ne tik Lenkijos bet ir Lietuvos valdovo žmona, ji kelis kartus rezidavo Vilniuje, čia praleido apie septynerius metus. Būtent Bonai Sforcai turime dėkoti už itališkos kultūros pliūpsnį Lietuvoje – su karaliene atvyko italų architektai, gydytojai, menininkai, teisininkai, virėjai, su ja atkeliavo itališka mada, dvariškiai ėmė rengtis itališko pasiuvimo drabužiais, išpopuliarėjo iškirptės, į Lietuvą atkeliavo nematyti batai su platformomis.

Iš kur Lietuvoje atsirado špinatai, razinos, citrinos, kaparėliai, ciberžolė ir vynas, nuspėti nesunku – šiandien mums gerai pažįstami Viduržemio jūros virtuvės produktai, karalienės Bonos dėka Lietuvą pasiekusios naujovės. Su itališka virtuve atkeliavo ir pomidorai, žiediniai kopūstai, brokoliai, šparaginės pupelės. Italai lietuvius supažindino ir su makaronais, ir su lazanija. Beje, to meto lazanijos – tai dabartiniai mūsų skryliai, puikiai prigiję lietuvių virtuvėje. Spintelės pasipildė šakutėmis, trikojėmis molinėmis keptuvės ir glazūruotomis lėkštėmis.

Šalia Vilniaus pilies tuo metu vešėjo renesansinis sodas, kuriame galėjo augti įprasti ir mūsų kraštuose nauji augalai. Spėjama, kad čia auginta tokių egzotiškų to meto augalų kaip čiobreliai ir bazilikai. Archeologų pilies teritorijoje rasti vyšnių kauliukai išduoda, kad Bona Sforca sode augino vyšnias. Jos pakeitė karalienės Italijoje mėgtus apelsinus, kuriems Lietuvos klimatas netiko.

2018 metais renesanso stilistikos sodas buvo atvertas lankytojams. Vyšnių jame nerasite, tačiau čia auginamos rojaus obelys, diemedžiai, rūtos, šalavijai. Tikėtina, kad tokiais augalais savo sode gėrėjosi ir Bona Sforca. Jos apartamentai ir sodas buvo sujungti laiptais, o sodu rūpinosi italas kunigas Pranciškus.

Italai aktyviai darbavosi milžiniškose statybose, kurias organizavo Žygimantas Augustas. Būdamas LDK kunigaikščiu, Bonos Sforcos sūnus išplėtė Valdovų rūmus, statė arsenalą, Onos Barboros bažnyčią, Radvilų rūmus, patrankų liejyklą. Buvo kasami tvenkiniai, įrengta pirtis prie upės. Pilies darbus vykdė akmenskaldys iš Italijos Giovanni Cini. Su juo dirbo ir kitas italas Bernardino de Giannoti. XVI a. Žygimanto Augusto laikų itališkojo renesanso stiliaus rūmus primena dabartiniai LDK Valdovų rūmai.

Šiuose rūmuose gyveno ir dar vieni itališkos kultūros puoselėtojai – Vazų dinastijos Lietuvos valdovai. LDK kunigaikštis Vladislovas Vaza buvo didelis meno gerbėjas, rūmus puošęs Italijoje tapytais paveikslais. Labiausiai Vladislovas mėgo muziką, ypač tuo metu naują žanrą – operą. Operą valdovas pirmą kartą pamatė viešėdamas Italijoje ir taip ja susižavėjo, kad savo kapelos pagrindu Vilniuje įkūrė operos teatrą. Jo dėka 1636-aisiais Valdovų rūmuose nuskambėjo pirmoji opera Lietuvoje „Elenos pagrobimas“. Per 16 metų ši trupė pastatė 10 operų, pasiekusių Varšuvą ir Gdanską. Vladislovui Vazai 1648 m. mirus, pilyje sustojo ir kultūrinis gyvenimas, o netrukus per karą pilis buvo apgriauta.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a. 4
2
Šv. Kazimiero koplyčia

Jei Vilniaus katedra yra juvelyro žiedas, tai Šv. Kazimiero koplyčia – to žiedo brangakmenis. Įspūdingą barokinę koplyčią statyti ėmėsi LDK valdovas Zigmantas Vaza, kai 1602 m. Kazimieras buvo paskelbtas šventuoju. Statyba ir dekoravimas patikėtas italų meistrams: pastato projektą parengė Matteo Castello, o vidaus interjeru rūpinosi Constantino Tencalla. Po XVII a. vid. praūžusio karo, koplyčios vidų dekoravo kiti italai – stiuko dekoracijas lipdė Pietro Peretti, o freskas tapė Michelangelo Palloni. Viena šio menininko freskų koplyčioje vaizduoja karalaičio Kazimiero palaikų perkėlimą į naująją koplyčią. Atidarius senąjį sarkofagą, šventojo palaikai buvo rasti visiškai nesuirę – tai laikoma vienu iš Šv. Kazimiero stebuklų.

Šv. Kazimieras yra Lietuvos šventasis ir globėjas, tačiau jis reikšmingas ir kitose šalyse. XVII a. Toskanoje tuo metu įtakingi Medičiai skleidė Šv. Kazimiero kultą. Šv. Lauryno katedroje Florencijoje iki šių dienų saugoma Šv. Kazimiero relikvija – kojos kaulas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šventaragio g.
3
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Šiuolaikinio tūrio katedrą XV a. pr. pastatė Vytautas Didysis. Vėliau ji keitėsi: po 1530 m. gaisro tapo renesansinė, o dar vėliau įgavo baroko bruožų. XVIII a. pab. prastos būklės katedrą ėmėsi rekonstruoti mokslo Italijoje ragavęs žymus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Jo dėka pastatas tapo klasicizmo stiliaus, o nišose architektas paliko vietos skulptūroms. Daugumą skulptūrų, puošiančių šventovės išorę, sukūrė italų architektas Tommaso Righi. Vieną įdomiausių istorijų pasakoja Mozės skulptūra, esanti nišoje, dešiniajame fasado krašte. Pasaulio menininkams įprasta Mozę kurti su ragais – tokį jį pavaizdavo žymusis Michelangelo, kurdamas garsiąją savo skulptūrą Romoje. Raguotas Mozė ir Vilniuje. O įdomu tai, kad ragai Mozei buvo prilipdyti dėl… vertimo klaidos! Tiksliau, neteisingo Šv. Jeronimo Senojo Testamento vertimo iš hebrajų į lotynų kalbą. Hebrajų kalba žodis „spindintis“ skamba panašiai kaip lotyniškai „raguotas“, tad būtent raguotu vertėjas ir pavadino Mozę. Mene prigijo raguoto ir rūstaus Mozės įvaizdis, o Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga net turi kasmetę „Mozės rago“ antipremiją, skiriamą už blogiausius vertimus, aplaidų požiūrį į vertėjo darbą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šventaragio g.
4
Pilies gatvė

Pilies gatvė – viena seniausių gatvių Vilniuje. Čia savo pastatų turėjo Vilniaus arkikatedros bazilikos kapitula, gyveno amatininkai ir turtingesni miestiečiai, vėliau – Vilniaus universiteto profesoriai. Dabar tai pagrindinė Vilniaus senamiesčio arterija. Jos jaukiose kavinukėse galima paskanauti itališkų ledų ar itališku stiliumi išgerti espresso – šis ritualas, kaip ir pati kava, italų gyvenime užima itin svarbią vietą.

O štai Lietuvoje aukštuomenė su kava susipažino XVII a. XVIII a. ji tapo kasdieniu bajorų gėrimu, tačiau pirmosios kavinės Vilniuje pradėjo kurtis tik šio amžiaus pabaigoje. Konservatyvi visuomenė kavinių dar vengė, jose lankytis atrodė nepadoru. Pasakojama, kad 1787 m. buvo nubausta vilniečių pora, be leidimo iškėlusi kavinės iškabą ir ėmusi prekiauti kava. Tuo metu daugelyje Europos miestų lankytis kavinėse jau buvo įprasta. Romoje žmonės gėrė kavą, pirko saldumynus ir šnekučiavosi kavinėse, nepaisydami savo padėties visuomenėje. Varšuvoje XVIII a. pab. jau veikė daugiau nei šimtas kavinių, o Lietuvoje kavinės paplito ir tapo miestietiško gyvenimo dalimi kiek vėliau. 1814 m. Vilniuje jau buvo 49 tokios vietos – 40 iš jų buvo įvardijamos vokiškai kaip kafenhouse, likusios – lenkiškai kawiarnia.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 3
5
Vilniaus universitetas

Kai Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitų vienuoliai atvyko į Lietuvą, tarp jų būta ir italų. Su vyskupo pagalba ordinas įsteigė kolegiją, o vėliau 1579 m. – Vilniaus universitetą.

Jėzuitų veikla ir katalikiškas universitetas labai prisidėjo prie to, kad Lietuva išliko katalikiškas kraštas. Vilniuje buvo pastatytos barokinės bažnyčios, veikė vienuolynai.

Įkūrę kolegiją jėzuitai įsteigė pirmąją LDK biblioteka, kuri vėliau tapo Vilniaus universiteto biblioteka. Pradžią jai davė Žygimanto Augusto knygų kolekcija: ir antikos darbai, ir teisės, ir medicinos, ir astronomijos leidiniai įvairiomis kalbomis. Buvo knygų ir italų kalba. Šiuo metu iš 4 tūkst. valdovo knygų kolekcijos pasaulyje yra išlikę apie 300. 15 šių knygų turi Vilniaus universiteto biblioteka.

Čia galime prisiminti ir Lietuvos teatro ištakas. 1570 m. šios kolegijos kieme buvo pastatyta italo Stefano Tucci komedija „Heraklis“. Studentų įkurtas teatras tapo labai populiarus. Spektaklius lankė miesto aukštuomenė ir net patys valdovai. Nuo XVIII a. jau minima universiteto teatro salė. Ši salė, buvusi universitetui priklausiusiame pastate šalia didžiojo kiemo, yra išlikusi iki šių dienų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3
6
Alumnato kiemelis

Vienas gražiausių Vilniaus senamiesčio kiemelių alsuoja tikra itališka dvasia. Šis 1622 m. statytas itališkojo renesanso architektūros pastatas yra buvęs alumnatas – kunigų seminarijos bendrabutis. Kunigų seminarija čia buvo įkurta dar prieš pastatant šiandien populiarų, savo arkomis dėmesį traukiantį pastatą. XVI a. popiežiaus pasiuntinys jėzuitas Antonijus Posevinas pasiūlė Vilniuje rengti kunigus, kurie galėtų misionieriauti stačiatikiškose rytinėse žemėse. Čia mokėsi studentai iš įvairių Europos šalių, taip pat iš Italijos. Seminarija veikė iki 1798 m., vėliau pastatas atiteko Vilniaus universitetui. Vidaus erdvės buvo padalytos į butus, keitėsi ir pastato išorė. 1984 m. pastatas restauruotas ir įgavo pirmykštę išvaizdą. Dabar čia veikia Italų kultūros centras, taip pat įsikūręs itališkos virtuvės restoranas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 4
7
Konstantino Sirvydo skveras, M. K. Oginskio suoliukas

Stovint prie kompozitoriui Mykolui Kleopui Oginskiui skirto paminklinio suoliuko Konstantino Sirvydo skvere, verta prisiminti, kad šis garsus žmogus dalį savo gyvenimo praleido Italijoje. Manoma, kad savo garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“ M. K. Oginskis sukūrė pasitraukęs į Italiją po pralaimėto Kosciuškos sukilimo. Vėliau grįžęs į Lietuvą valstybės veikėjas stengėsi diplomatinėmis pastangomis iškovoti Lietuvai autonomiją. Įdomu tai, kad antroji Mykolo Kleopo žmona buvo italė, su kuria susipažino ir kurią vedė čia, Vilniuje. Su žmona pragyvenęs apie 20 metų ir praradęs viltis dėl Lietuvos autonomijos, M. K. Oginskis vėl pasitraukė į Florenciją. Italijoje kūrė muziką, rašė memuarus. Jo kūnas dabar ilsisi Florencijoje Šv. Kryžiaus bazilikoje, ten kur ilsisi kiti garsūs pasaulyje žmonės: Dante, Michelangelo, Galilei, Rossinis ir kiti.

Skaityti toliau

Uždaryti

K. Sirvydo skveras
8
Didžioji gatvė

Konstantino Sirvydo skvere, ten kur prasideda Didžioji gatvė, galime prisiminti XIX a. čia savo verslus turėjusius italus. XVIII a. į Vilnių atvykusi Fiorentinių šeima socialiniais laiptais pakilo iki bajorų, mieste įsigijo nekilnojamojo turto, ėjo dūmos įgaliotinių pareigas, aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje. Trys šios šeimos kartos plėtojo savo verslą Vilniuje daugiau nei šimtą metų. Parfumerijos ir galanterijos parduotuvę Praciškus Fiorentinis atidarė Pilies gatvėje, priešais Signatarų namus buvusiame name. 1795 m. Praciškus Fiorentinis įsirašė į pirklių gildiją Vilniuje, vėliau, būdamas trečiojoje gildijoje, jis nurodė turįs 2015 rublių kapitalo ir prekių už 1000 rublių. Kokie tai turtai, nesunku suprasti palyginus su karve – ši tuomet kainavo 30 rublių. Lūpų dažais ir parfumerija prekiaujanti Fiorentinių parduotuvė po šimto metų pasiekė 150 tūkst. rublių apyvartą. Tiesa, Pranciškus Fiorentinis ne vienintelis turėjo parduotuvę šiame pastate – čia veikė cukrainė, viešbutis, vyno, audinių ir net kelios galanterijos parduotuvės. Pranciškui mirus, jo verslą perėmė žmona, vėliau – sūnus Antanas Fiorentinis. Jis 1825 m. perkėlė parduotuvę į už kelių namų buvusį pastatą, kuris iki mūsų laikų taip pat neišliko. Dabar šioje vietoje yra Konstantino Sirvydo skveras. Po Antano mirties verslą perėmęs jo sūnus Vladislovas šalia galanterijos parduotuvės atidarė vyno rūsį ir tabako parduotuvę, vežė Bordo vyną. Nors Vilniuje buvo kelios galanterijos parduotuvės, vis dėlto Fiorentinių parduotuvė buvo geriausiai visame mieste žinoma ir gausiausiai lankoma, čia užsukdavo ir Vilniaus elitas. Žinutę apie šią parduotuvę paliko tuo metu Vilniuje gyvenusi vokiečių kilmės aristokratų šeimoje gimusi rašytoja Gabrielė Puzinienė: „Pirštinių, kvepalų, bižuterijos, bronzos dirbinių ir įvairių smulkmenų vardinių išvakarėse ėjome pas Fiorentinį, kur visada buvo galima sutikti ką nors iš miesto aukštuomenės“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 2
9
Viešbutis „Pacai“

Daugelis Lietuvos kilmingų giminių, remdamiesi legenda apie iš Romos atvykusį Palemoną, kildino save iš senovės Romos patricijų. XVII a. vid., po švedų tvanu vadinamo karo, labai įtakinga tapo Pacų giminė. Pažaislio statytojas Kristupas Zigmantas Pacas buvo Lietuvos kancleris, jo brolis Mikalojus Steponas Pacas tapo Vilniaus vyskupu, o jų giminaitis Mykolas Kazimieras Pacas – Lietuvos etmonu (vyriausiuoju kariuomenės vadu). Iškilus Pacams, šiai giminei taip pat prireikė istorijos, kuri patvirtintų jų romėnišką kilmę. Ieškant šių sąsajų, buvo pastebėtas lietuvių Pacų ir garsios italų giminės Pazzi pavardžių panašumas. Tai paskatino šių šeimų draugystę ir giminiavimąsi, kuris buvo naudingas abiem giminėms. Dėl Medici šeimos įsigalėjimo sena Florencijos patricijų giminė Pazzi tuo metu išgyveno sunkius laikus. Savo šalyje įtakinga Pacų giminė jiems tapo galimybe stiprinti tarptautinius ryšius. Dar XVII a. pirmoje pusėje Steponas Pacas lankėsi Florencijoje ir su Cosimo de՚ Pazzi aptarė šeimos ryšius. Vėliau Cosimo sūnus Lorenzo Domenicas Pazzi atvyko į Lietuvą. Šis italas jautėsi esantis tikras Pacų giminaitis, lietuviškų Pacų pavardę jis rašydavo itališkai – Pazzi. Pacai ėmė skleisti tariamos giminaitės – XVI a. mirusios  Šventosios Marijos Magdalenos de Pazzi – kultą. Pažaislio vienuolyne galima rasti šios šventosios altorių ir paveikslą, o Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje yra Pietro Peretti sukurta šios šventosios skulptūra.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 7
10
Vilniaus kompasas

Rotušės aikštėje, grindinyje prie fontano, atidengta skulptūra „Vilniaus kompasas“. Žiūrėdami į skulptūrą matome Europos žemėlapį ir pasaulio kryptis. Europos žemėlapyje raskite Italijos kontūrus. Skulptūra skirta vadinamajam Lietuvos kolumbui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui pagerbti. Šis didikas 1566 m. buvo nukeliavęs į Romą, vėliau per Italiją vyko į Jeruzalę aplankyti Jėzaus kapo. Pakeliui į Jeruzalę aplankė Kretą, Kiprą. Jeruzaleje Našlaitėlis su palyda aplankė Kristaus kapą. Ten buvo įšventintas į Viešpaties karsto ordino riterius. Šventoji žemė nebuvo paskutinis kelionės taškas – iš ten keliauninkas leidosi į kelionę po Artimuosius Rytus, aplankė Tripolį. Iš Artimųjų Rytų išplaukė į Egiptą ir tapo pirmuoju lietuviu, mačiusiu piramides. Savo knygoje „Kelionė į Jeruzalę“ Radvila minėjo, kad užlipti ant piramidės nebuvo lengva – užtruko pusantros valandos. Ši knyga pelnė jam pasaulinę šlovę ir tapo kelionių literatūros klasika – joje aprašyti ir kelionių įspūdžiai, ir tolimų kraštų geografija, ir kultūra. Egipte Radvila nusipirko kelias mumijas, nepaisydamas vietinių perspėjimo, kad mumijas gabenantys laivai neišvengia nelaimių, bandė jas plukdyti į Europą. Kilus audrai ir laive buvusiam kunigui besiskundžiant, kad jį apniko vaiduokliai, Radvila mumijas įsakė išmesti už borto.

Skaityti toliau

Uždaryti

11
Šv. Kazimiero bažnyčia

1568 m. Jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola rūpinosi pirmosios ir pagrindinės jėzuitų bažnyčios statyba Romoje. Taip buvo pastatyta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Italijoje. Šioje bažnyčioje 1600 m. palaidotas pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila. Dar 1566-aisiais Jurgio Radvilos brolis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis lankėsi Romoje ir Valerijono Protasevičiaus pavedimu pakvietė jėzuitus į Lietuvą. Atvykę jėzuitai ėmėsi steigti kolegiją, o 1604 m., Šv. Kazimiero kanonizacijos metu, buvo pradėta statyti Šv. Kazimiero bažnyčia ir vienuolynas. Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta pagal Romoje esančios jėzuitų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pavyzdį – kryžiaus plano, su kupolu. Būtent ji ir tapo pirmąja barokine bažnyčia Vilniuje bei pradėjo barokinių bažnyčių statymo tradiciją mieste. Jėzuitų ordinui Vilniuje priklausė įvairių tautybių vienuoliai, buvo ir italų. Su šiuo vienuolynu susiję garsūs jėzuitai: kalbininkas Konstantinas Sirvydas, istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, astronomas ir architektas Tomas Žebrauskas, muzikos ir retorikos profesorius Žygimantas Liauksminas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 34
12
Šv. Teresės bažnyčia

Šalia Šv. Teresės bažnyčios esančioje Aušros vartų koplyčioje saugomas stebuklais garsėjantis Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas. Nepaisant tyrinėjimų, paveikslo autorius iki šiol nežinomas, tačiau XX a. pr. buvo paplitusi teorija, kad XVI a. paveikslą nutapė italų dailininkas, dirbęs Žygimanto Augusto dvare, o Dievo Motinos veidui jis suteikė Barboros Radvilaitės bruožų. Dabartiniai tyrėjai mano, kad paveikslas ant ąžuolinių lentų nežinomo dailininko buvo nutapytas kiek vėliau. Iš istorinių šaltinių žinome, kad basieji karmelitai paveikslu rūpintis ir jį garbinti pradėjo XVII a. Tuomet ir buvo pastatyta pirmoji, dar medinė koplyčia paveikslui saugoti. Prieš tai jis kabėjo Aušros vartų vidinėje pusėje, apsaugotas stogelio ir langinių, o mūrinė koplyčia buvo pastatyta XVIII a. Vatikane esančioje Šv. Petro bazilikoje lietuvių išeivių pastangomis 1970 m. buvo įrengta ir pašventinta Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Motinos koplyčia. Centrinėje sienoje puikuojasi mozaikinis Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslas, o šoninės sienos dekoruotos Lietuvos valdovų ir jų statytų bažnyčių Lietuvoje bareljefais bei kitais su Lietuva susiję atvaizdais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 14
13
Aušros Vartai

Šalia Šv. Teresės bažnyčios esančioje Aušros vartų koplyčioje saugomas stebuklais garsėjantis Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas. Nepaisant tyrinėjimų, paveikslo autorius iki šiol nežinomas, tačiau XX a. pr. buvo paplitusi teorija, kad XVI a. paveikslą nutapė italų dailininkas, dirbęs Žygimanto Augusto dvare, o Dievo Motinos veidui jis suteikė Barboros Radvilaitės bruožų. Dabartiniai tyrėjai mano, kad paveikslas ant ąžuolinių lentų nežinomo dailininko buvo nutapytas kiek vėliau. Iš istorinių šaltinių žinome, kad basieji karmelitai paveikslu rūpintis ir jį garbinti pradėjo XVII a. Tuomet ir buvo pastatyta pirmoji, dar medinė koplyčia paveikslui saugoti. Prieš tai jis kabėjo Aušros vartų vidinėje pusėje, apsaugotas stogelio ir langinių, o mūrinė koplyčia buvo pastatyta XVIII a. Vatikane esančioje Šv. Petro bazilikoje lietuvių išeivių pastangomis 1970 m. buvo įrengta ir pašventinta Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Motinos koplyčia. Centrinėje sienoje puikuojasi mozaikinis Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslas, o šoninės sienos dekoruotos Lietuvos valdovų ir jų statytų bažnyčių Lietuvoje bareljefais bei kitais su Lietuva susiję atvaizdais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 14
14

Maršruto žemėlapis

LDK Valdovų rūmai

Stovėdami prie renesansinių LDK valdovų rūmų, pirmiausia prisimename italę Milano hercogo dukrą Boną Sforcą, ištekėjusią už LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. XVI a. pr. atvykusi Bona dažniausiai reziduodavo Krokuvoje, tačiau mėgusi keliauti ir būdama ne tik Lenkijos bet ir Lietuvos valdovo žmona, ji kelis kartus rezidavo Vilniuje, čia praleido apie septynerius metus. Būtent Bonai Sforcai turime dėkoti už itališkos kultūros pliūpsnį Lietuvoje – su karaliene atvyko italų architektai, gydytojai, menininkai, teisininkai, virėjai, su ja atkeliavo itališka mada, dvariškiai ėmė rengtis itališko pasiuvimo drabužiais, išpopuliarėjo iškirptės, į Lietuvą atkeliavo nematyti batai su platformomis.

Iš kur Lietuvoje atsirado špinatai, razinos, citrinos, kaparėliai, ciberžolė ir vynas, nuspėti nesunku – šiandien mums gerai pažįstami Viduržemio jūros virtuvės produktai, karalienės Bonos dėka Lietuvą pasiekusios naujovės. Su itališka virtuve atkeliavo ir pomidorai, žiediniai kopūstai, brokoliai, šparaginės pupelės. Italai lietuvius supažindino ir su makaronais, ir su lazanija. Beje, to meto lazanijos – tai dabartiniai mūsų skryliai, puikiai prigiję lietuvių virtuvėje. Spintelės pasipildė šakutėmis, trikojėmis molinėmis keptuvės ir glazūruotomis lėkštėmis.

Šalia Vilniaus pilies tuo metu vešėjo renesansinis sodas, kuriame galėjo augti įprasti ir mūsų kraštuose nauji augalai. Spėjama, kad čia auginta tokių egzotiškų to meto augalų kaip čiobreliai ir bazilikai. Archeologų pilies teritorijoje rasti vyšnių kauliukai išduoda, kad Bona Sforca sode augino vyšnias. Jos pakeitė karalienės Italijoje mėgtus apelsinus, kuriems Lietuvos klimatas netiko.

2018 metais renesanso stilistikos sodas buvo atvertas lankytojams. Vyšnių jame nerasite, tačiau čia auginamos rojaus obelys, diemedžiai, rūtos, šalavijai. Tikėtina, kad tokiais augalais savo sode gėrėjosi ir Bona Sforca. Jos apartamentai ir sodas buvo sujungti laiptais, o sodu rūpinosi italas kunigas Pranciškus.

Italai aktyviai darbavosi milžiniškose statybose, kurias organizavo Žygimantas Augustas. Būdamas LDK kunigaikščiu, Bonos Sforcos sūnus išplėtė Valdovų rūmus, statė arsenalą, Onos Barboros bažnyčią, Radvilų rūmus, patrankų liejyklą. Buvo kasami tvenkiniai, įrengta pirtis prie upės. Pilies darbus vykdė akmenskaldys iš Italijos Giovanni Cini. Su juo dirbo ir kitas italas Bernardino de Giannoti. XVI a. Žygimanto Augusto laikų itališkojo renesanso stiliaus rūmus primena dabartiniai LDK Valdovų rūmai.

Šiuose rūmuose gyveno ir dar vieni itališkos kultūros puoselėtojai – Vazų dinastijos Lietuvos valdovai. LDK kunigaikštis Vladislovas Vaza buvo didelis meno gerbėjas, rūmus puošęs Italijoje tapytais paveikslais. Labiausiai Vladislovas mėgo muziką, ypač tuo metu naują žanrą – operą. Operą valdovas pirmą kartą pamatė viešėdamas Italijoje ir taip ja susižavėjo, kad savo kapelos pagrindu Vilniuje įkūrė operos teatrą. Jo dėka 1636-aisiais Valdovų rūmuose nuskambėjo pirmoji opera Lietuvoje „Elenos pagrobimas“. Per 16 metų ši trupė pastatė 10 operų, pasiekusių Varšuvą ir Gdanską. Vladislovui Vazai 1648 m. mirus, pilyje sustojo ir kultūrinis gyvenimas, o netrukus per karą pilis buvo apgriauta.

Skaityti toliau

Uždaryti

Katedros a. 4
Šv. Kazimiero koplyčia

Jei Vilniaus katedra yra juvelyro žiedas, tai Šv. Kazimiero koplyčia – to žiedo brangakmenis. Įspūdingą barokinę koplyčią statyti ėmėsi LDK valdovas Zigmantas Vaza, kai 1602 m. Kazimieras buvo paskelbtas šventuoju. Statyba ir dekoravimas patikėtas italų meistrams: pastato projektą parengė Matteo Castello, o vidaus interjeru rūpinosi Constantino Tencalla. Po XVII a. vid. praūžusio karo, koplyčios vidų dekoravo kiti italai – stiuko dekoracijas lipdė Pietro Peretti, o freskas tapė Michelangelo Palloni. Viena šio menininko freskų koplyčioje vaizduoja karalaičio Kazimiero palaikų perkėlimą į naująją koplyčią. Atidarius senąjį sarkofagą, šventojo palaikai buvo rasti visiškai nesuirę – tai laikoma vienu iš Šv. Kazimiero stebuklų.

Šv. Kazimieras yra Lietuvos šventasis ir globėjas, tačiau jis reikšmingas ir kitose šalyse. XVII a. Toskanoje tuo metu įtakingi Medičiai skleidė Šv. Kazimiero kultą. Šv. Lauryno katedroje Florencijoje iki šių dienų saugoma Šv. Kazimiero relikvija – kojos kaulas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šventaragio g.
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Šiuolaikinio tūrio katedrą XV a. pr. pastatė Vytautas Didysis. Vėliau ji keitėsi: po 1530 m. gaisro tapo renesansinė, o dar vėliau įgavo baroko bruožų. XVIII a. pab. prastos būklės katedrą ėmėsi rekonstruoti mokslo Italijoje ragavęs žymus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Jo dėka pastatas tapo klasicizmo stiliaus, o nišose architektas paliko vietos skulptūroms. Daugumą skulptūrų, puošiančių šventovės išorę, sukūrė italų architektas Tommaso Righi. Vieną įdomiausių istorijų pasakoja Mozės skulptūra, esanti nišoje, dešiniajame fasado krašte. Pasaulio menininkams įprasta Mozę kurti su ragais – tokį jį pavaizdavo žymusis Michelangelo, kurdamas garsiąją savo skulptūrą Romoje. Raguotas Mozė ir Vilniuje. O įdomu tai, kad ragai Mozei buvo prilipdyti dėl… vertimo klaidos! Tiksliau, neteisingo Šv. Jeronimo Senojo Testamento vertimo iš hebrajų į lotynų kalbą. Hebrajų kalba žodis „spindintis“ skamba panašiai kaip lotyniškai „raguotas“, tad būtent raguotu vertėjas ir pavadino Mozę. Mene prigijo raguoto ir rūstaus Mozės įvaizdis, o Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga net turi kasmetę „Mozės rago“ antipremiją, skiriamą už blogiausius vertimus, aplaidų požiūrį į vertėjo darbą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šventaragio g.
Pilies gatvė

Pilies gatvė – viena seniausių gatvių Vilniuje. Čia savo pastatų turėjo Vilniaus arkikatedros bazilikos kapitula, gyveno amatininkai ir turtingesni miestiečiai, vėliau – Vilniaus universiteto profesoriai. Dabar tai pagrindinė Vilniaus senamiesčio arterija. Jos jaukiose kavinukėse galima paskanauti itališkų ledų ar itališku stiliumi išgerti espresso – šis ritualas, kaip ir pati kava, italų gyvenime užima itin svarbią vietą.

O štai Lietuvoje aukštuomenė su kava susipažino XVII a. XVIII a. ji tapo kasdieniu bajorų gėrimu, tačiau pirmosios kavinės Vilniuje pradėjo kurtis tik šio amžiaus pabaigoje. Konservatyvi visuomenė kavinių dar vengė, jose lankytis atrodė nepadoru. Pasakojama, kad 1787 m. buvo nubausta vilniečių pora, be leidimo iškėlusi kavinės iškabą ir ėmusi prekiauti kava. Tuo metu daugelyje Europos miestų lankytis kavinėse jau buvo įprasta. Romoje žmonės gėrė kavą, pirko saldumynus ir šnekučiavosi kavinėse, nepaisydami savo padėties visuomenėje. Varšuvoje XVIII a. pab. jau veikė daugiau nei šimtas kavinių, o Lietuvoje kavinės paplito ir tapo miestietiško gyvenimo dalimi kiek vėliau. 1814 m. Vilniuje jau buvo 49 tokios vietos – 40 iš jų buvo įvardijamos vokiškai kaip kafenhouse, likusios – lenkiškai kawiarnia.

Skaityti toliau

Uždaryti

Pilies g. 3
Vilniaus universitetas

Kai Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitų vienuoliai atvyko į Lietuvą, tarp jų būta ir italų. Su vyskupo pagalba ordinas įsteigė kolegiją, o vėliau 1579 m. – Vilniaus universitetą.

Jėzuitų veikla ir katalikiškas universitetas labai prisidėjo prie to, kad Lietuva išliko katalikiškas kraštas. Vilniuje buvo pastatytos barokinės bažnyčios, veikė vienuolynai.

Įkūrę kolegiją jėzuitai įsteigė pirmąją LDK biblioteka, kuri vėliau tapo Vilniaus universiteto biblioteka. Pradžią jai davė Žygimanto Augusto knygų kolekcija: ir antikos darbai, ir teisės, ir medicinos, ir astronomijos leidiniai įvairiomis kalbomis. Buvo knygų ir italų kalba. Šiuo metu iš 4 tūkst. valdovo knygų kolekcijos pasaulyje yra išlikę apie 300. 15 šių knygų turi Vilniaus universiteto biblioteka.

Čia galime prisiminti ir Lietuvos teatro ištakas. 1570 m. šios kolegijos kieme buvo pastatyta italo Stefano Tucci komedija „Heraklis“. Studentų įkurtas teatras tapo labai populiarus. Spektaklius lankė miesto aukštuomenė ir net patys valdovai. Nuo XVIII a. jau minima universiteto teatro salė. Ši salė, buvusi universitetui priklausiusiame pastate šalia didžiojo kiemo, yra išlikusi iki šių dienų.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 3
Alumnato kiemelis

Vienas gražiausių Vilniaus senamiesčio kiemelių alsuoja tikra itališka dvasia. Šis 1622 m. statytas itališkojo renesanso architektūros pastatas yra buvęs alumnatas – kunigų seminarijos bendrabutis. Kunigų seminarija čia buvo įkurta dar prieš pastatant šiandien populiarų, savo arkomis dėmesį traukiantį pastatą. XVI a. popiežiaus pasiuntinys jėzuitas Antonijus Posevinas pasiūlė Vilniuje rengti kunigus, kurie galėtų misionieriauti stačiatikiškose rytinėse žemėse. Čia mokėsi studentai iš įvairių Europos šalių, taip pat iš Italijos. Seminarija veikė iki 1798 m., vėliau pastatas atiteko Vilniaus universitetui. Vidaus erdvės buvo padalytos į butus, keitėsi ir pastato išorė. 1984 m. pastatas restauruotas ir įgavo pirmykštę išvaizdą. Dabar čia veikia Italų kultūros centras, taip pat įsikūręs itališkos virtuvės restoranas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Universiteto g. 4
Konstantino Sirvydo skveras, M. K. Oginskio suoliukas

Stovint prie kompozitoriui Mykolui Kleopui Oginskiui skirto paminklinio suoliuko Konstantino Sirvydo skvere, verta prisiminti, kad šis garsus žmogus dalį savo gyvenimo praleido Italijoje. Manoma, kad savo garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“ M. K. Oginskis sukūrė pasitraukęs į Italiją po pralaimėto Kosciuškos sukilimo. Vėliau grįžęs į Lietuvą valstybės veikėjas stengėsi diplomatinėmis pastangomis iškovoti Lietuvai autonomiją. Įdomu tai, kad antroji Mykolo Kleopo žmona buvo italė, su kuria susipažino ir kurią vedė čia, Vilniuje. Su žmona pragyvenęs apie 20 metų ir praradęs viltis dėl Lietuvos autonomijos, M. K. Oginskis vėl pasitraukė į Florenciją. Italijoje kūrė muziką, rašė memuarus. Jo kūnas dabar ilsisi Florencijoje Šv. Kryžiaus bazilikoje, ten kur ilsisi kiti garsūs pasaulyje žmonės: Dante, Michelangelo, Galilei, Rossinis ir kiti.

Skaityti toliau

Uždaryti

K. Sirvydo skveras
Didžioji gatvė

Konstantino Sirvydo skvere, ten kur prasideda Didžioji gatvė, galime prisiminti XIX a. čia savo verslus turėjusius italus. XVIII a. į Vilnių atvykusi Fiorentinių šeima socialiniais laiptais pakilo iki bajorų, mieste įsigijo nekilnojamojo turto, ėjo dūmos įgaliotinių pareigas, aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje. Trys šios šeimos kartos plėtojo savo verslą Vilniuje daugiau nei šimtą metų. Parfumerijos ir galanterijos parduotuvę Praciškus Fiorentinis atidarė Pilies gatvėje, priešais Signatarų namus buvusiame name. 1795 m. Praciškus Fiorentinis įsirašė į pirklių gildiją Vilniuje, vėliau, būdamas trečiojoje gildijoje, jis nurodė turįs 2015 rublių kapitalo ir prekių už 1000 rublių. Kokie tai turtai, nesunku suprasti palyginus su karve – ši tuomet kainavo 30 rublių. Lūpų dažais ir parfumerija prekiaujanti Fiorentinių parduotuvė po šimto metų pasiekė 150 tūkst. rublių apyvartą. Tiesa, Pranciškus Fiorentinis ne vienintelis turėjo parduotuvę šiame pastate – čia veikė cukrainė, viešbutis, vyno, audinių ir net kelios galanterijos parduotuvės. Pranciškui mirus, jo verslą perėmė žmona, vėliau – sūnus Antanas Fiorentinis. Jis 1825 m. perkėlė parduotuvę į už kelių namų buvusį pastatą, kuris iki mūsų laikų taip pat neišliko. Dabar šioje vietoje yra Konstantino Sirvydo skveras. Po Antano mirties verslą perėmęs jo sūnus Vladislovas šalia galanterijos parduotuvės atidarė vyno rūsį ir tabako parduotuvę, vežė Bordo vyną. Nors Vilniuje buvo kelios galanterijos parduotuvės, vis dėlto Fiorentinių parduotuvė buvo geriausiai visame mieste žinoma ir gausiausiai lankoma, čia užsukdavo ir Vilniaus elitas. Žinutę apie šią parduotuvę paliko tuo metu Vilniuje gyvenusi vokiečių kilmės aristokratų šeimoje gimusi rašytoja Gabrielė Puzinienė: „Pirštinių, kvepalų, bižuterijos, bronzos dirbinių ir įvairių smulkmenų vardinių išvakarėse ėjome pas Fiorentinį, kur visada buvo galima sutikti ką nors iš miesto aukštuomenės“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 2
Viešbutis „Pacai“

Daugelis Lietuvos kilmingų giminių, remdamiesi legenda apie iš Romos atvykusį Palemoną, kildino save iš senovės Romos patricijų. XVII a. vid., po švedų tvanu vadinamo karo, labai įtakinga tapo Pacų giminė. Pažaislio statytojas Kristupas Zigmantas Pacas buvo Lietuvos kancleris, jo brolis Mikalojus Steponas Pacas tapo Vilniaus vyskupu, o jų giminaitis Mykolas Kazimieras Pacas – Lietuvos etmonu (vyriausiuoju kariuomenės vadu). Iškilus Pacams, šiai giminei taip pat prireikė istorijos, kuri patvirtintų jų romėnišką kilmę. Ieškant šių sąsajų, buvo pastebėtas lietuvių Pacų ir garsios italų giminės Pazzi pavardžių panašumas. Tai paskatino šių šeimų draugystę ir giminiavimąsi, kuris buvo naudingas abiem giminėms. Dėl Medici šeimos įsigalėjimo sena Florencijos patricijų giminė Pazzi tuo metu išgyveno sunkius laikus. Savo šalyje įtakinga Pacų giminė jiems tapo galimybe stiprinti tarptautinius ryšius. Dar XVII a. pirmoje pusėje Steponas Pacas lankėsi Florencijoje ir su Cosimo de՚ Pazzi aptarė šeimos ryšius. Vėliau Cosimo sūnus Lorenzo Domenicas Pazzi atvyko į Lietuvą. Šis italas jautėsi esantis tikras Pacų giminaitis, lietuviškų Pacų pavardę jis rašydavo itališkai – Pazzi. Pacai ėmė skleisti tariamos giminaitės – XVI a. mirusios  Šventosios Marijos Magdalenos de Pazzi – kultą. Pažaislio vienuolyne galima rasti šios šventosios altorių ir paveikslą, o Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje yra Pietro Peretti sukurta šios šventosios skulptūra.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 7
Vilniaus kompasas

Rotušės aikštėje, grindinyje prie fontano, atidengta skulptūra „Vilniaus kompasas“. Žiūrėdami į skulptūrą matome Europos žemėlapį ir pasaulio kryptis. Europos žemėlapyje raskite Italijos kontūrus. Skulptūra skirta vadinamajam Lietuvos kolumbui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui pagerbti. Šis didikas 1566 m. buvo nukeliavęs į Romą, vėliau per Italiją vyko į Jeruzalę aplankyti Jėzaus kapo. Pakeliui į Jeruzalę aplankė Kretą, Kiprą. Jeruzaleje Našlaitėlis su palyda aplankė Kristaus kapą. Ten buvo įšventintas į Viešpaties karsto ordino riterius. Šventoji žemė nebuvo paskutinis kelionės taškas – iš ten keliauninkas leidosi į kelionę po Artimuosius Rytus, aplankė Tripolį. Iš Artimųjų Rytų išplaukė į Egiptą ir tapo pirmuoju lietuviu, mačiusiu piramides. Savo knygoje „Kelionė į Jeruzalę“ Radvila minėjo, kad užlipti ant piramidės nebuvo lengva – užtruko pusantros valandos. Ši knyga pelnė jam pasaulinę šlovę ir tapo kelionių literatūros klasika – joje aprašyti ir kelionių įspūdžiai, ir tolimų kraštų geografija, ir kultūra. Egipte Radvila nusipirko kelias mumijas, nepaisydamas vietinių perspėjimo, kad mumijas gabenantys laivai neišvengia nelaimių, bandė jas plukdyti į Europą. Kilus audrai ir laive buvusiam kunigui besiskundžiant, kad jį apniko vaiduokliai, Radvila mumijas įsakė išmesti už borto.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Kazimiero bažnyčia

1568 m. Jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola rūpinosi pirmosios ir pagrindinės jėzuitų bažnyčios statyba Romoje. Taip buvo pastatyta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Italijoje. Šioje bažnyčioje 1600 m. palaidotas pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila. Dar 1566-aisiais Jurgio Radvilos brolis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis lankėsi Romoje ir Valerijono Protasevičiaus pavedimu pakvietė jėzuitus į Lietuvą. Atvykę jėzuitai ėmėsi steigti kolegiją, o 1604 m., Šv. Kazimiero kanonizacijos metu, buvo pradėta statyti Šv. Kazimiero bažnyčia ir vienuolynas. Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta pagal Romoje esančios jėzuitų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pavyzdį – kryžiaus plano, su kupolu. Būtent ji ir tapo pirmąja barokine bažnyčia Vilniuje bei pradėjo barokinių bažnyčių statymo tradiciją mieste. Jėzuitų ordinui Vilniuje priklausė įvairių tautybių vienuoliai, buvo ir italų. Su šiuo vienuolynu susiję garsūs jėzuitai: kalbininkas Konstantinas Sirvydas, istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas, astronomas ir architektas Tomas Žebrauskas, muzikos ir retorikos profesorius Žygimantas Liauksminas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Didžioji g. 34
Šv. Teresės bažnyčia

Šalia Šv. Teresės bažnyčios esančioje Aušros vartų koplyčioje saugomas stebuklais garsėjantis Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas. Nepaisant tyrinėjimų, paveikslo autorius iki šiol nežinomas, tačiau XX a. pr. buvo paplitusi teorija, kad XVI a. paveikslą nutapė italų dailininkas, dirbęs Žygimanto Augusto dvare, o Dievo Motinos veidui jis suteikė Barboros Radvilaitės bruožų. Dabartiniai tyrėjai mano, kad paveikslas ant ąžuolinių lentų nežinomo dailininko buvo nutapytas kiek vėliau. Iš istorinių šaltinių žinome, kad basieji karmelitai paveikslu rūpintis ir jį garbinti pradėjo XVII a. Tuomet ir buvo pastatyta pirmoji, dar medinė koplyčia paveikslui saugoti. Prieš tai jis kabėjo Aušros vartų vidinėje pusėje, apsaugotas stogelio ir langinių, o mūrinė koplyčia buvo pastatyta XVIII a. Vatikane esančioje Šv. Petro bazilikoje lietuvių išeivių pastangomis 1970 m. buvo įrengta ir pašventinta Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Motinos koplyčia. Centrinėje sienoje puikuojasi mozaikinis Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslas, o šoninės sienos dekoruotos Lietuvos valdovų ir jų statytų bažnyčių Lietuvoje bareljefais bei kitais su Lietuva susiję atvaizdais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 14
Aušros Vartai

Šalia Šv. Teresės bažnyčios esančioje Aušros vartų koplyčioje saugomas stebuklais garsėjantis Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas. Nepaisant tyrinėjimų, paveikslo autorius iki šiol nežinomas, tačiau XX a. pr. buvo paplitusi teorija, kad XVI a. paveikslą nutapė italų dailininkas, dirbęs Žygimanto Augusto dvare, o Dievo Motinos veidui jis suteikė Barboros Radvilaitės bruožų. Dabartiniai tyrėjai mano, kad paveikslas ant ąžuolinių lentų nežinomo dailininko buvo nutapytas kiek vėliau. Iš istorinių šaltinių žinome, kad basieji karmelitai paveikslu rūpintis ir jį garbinti pradėjo XVII a. Tuomet ir buvo pastatyta pirmoji, dar medinė koplyčia paveikslui saugoti. Prieš tai jis kabėjo Aušros vartų vidinėje pusėje, apsaugotas stogelio ir langinių, o mūrinė koplyčia buvo pastatyta XVIII a. Vatikane esančioje Šv. Petro bazilikoje lietuvių išeivių pastangomis 1970 m. buvo įrengta ir pašventinta Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Motinos koplyčia. Centrinėje sienoje puikuojasi mozaikinis Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslas, o šoninės sienos dekoruotos Lietuvos valdovų ir jų statytų bažnyčių Lietuvoje bareljefais bei kitais su Lietuva susiję atvaizdais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Aušros Vartų g. 14