Fontanų pursluose

Kur Vilniuje kalba vanduo

Kaip paukščių sugrįžimas mums simbolizuoja pavasario atėjimą, taip įjungtų miesto fontanų čiurlenimas asocijuojasi su šiluma, įsibėgėjusiu pavasariu ir vasara. O šiltuoju metų laiku rimtis kažkaip nedera, norisi nerūpestingai pasivaikščioti pažįstamomis miesto gatvėmis, retkarčiais prisėsti ant suolelio ir mėgaujantis šalta kava ar ledais stebėti krykštaujančius vaikus, triukšmingus paauglius ar senolius, lesinančius balandžius ir žvirblius. O kad toks laiko leidimas būtų ne tik smagus, bet ir įdomus, įprasminkime jį aplankydami gerai žinomus ir matomus, o kartais ir primirštus miesto fontanus. Ar žinote, kad Vilniaus viešose vietose yra daugiau kaip 30 fontanų? Susipažinkime bent su dalimi jų ir išsirinkime savo favoritą, prie kurio norėtųsi dažniau ir ilgiau pasimėgauti vandens teikiama gaiva ir ramybe.

Vilniaus fontanai

0:48

Maršruto žemėlapis

1. Vašingtono aikštės fontanas

Senos fontanvietės vietoje dabartinis gražuolis po rekonstrukcijos vėl ėmė čiurlenti 2020 m. liepos 23 d. Ar žinote, kuo ši data mums reikšminga? Kaip tik šią dieną lygiai prieš  80 metų JAV valstybės sekretorius Sumneris Wellesas paskelbė deklaraciją, kuria pasmerkė Baltijos šalių okupaciją ir palaikė jų norą siekti nepriklausomybės. Apie šį įvykį skelbia ir šalia fontano esanti atminimo lenta, kurioje lietuvių ir anglų kalbomis iškaltas liepos 23 d. oficialus Valstybės departamento pareiškimas. Žinoma, fontano įjungimo data nėra atsitiktinė, nes jo vieta ypatinga – Vašingtono  skveras. Skverui pavadinimas suteiktas 1996 m. Lietuvoje apsilankius JAV valstybės sekretorei Madeleinai Albright. Taigi dailiai apželdintas skveras ir klasikinių formų fontanas – tarsi atvira JAV ambasada, kurią gali aplankyti kiekvienas norintis.

2. Lukiškių fontanas

Turbūt sutiksite, kad Lukiškių aikštės rekonstravimas – tai daugiausia dėmesio sulaukęs projektas visoje Lietuvoje. Kiek iečių sulaužyta ir širdžių sudaužyta dėl Vyčio paminklo ir partizanų kalvelės. Todėl ypač smagu, kad vienas iš moderniausių miesto fontanų netruko užkariauti vilniečių ir svečių simpatijas be didelio vargo ir aistrų. Šio interaktyvaus fontano unikalumas – tai vandens srovių krypčių judėjimas pagal žmogaus judesius, fiksuojamus specialių kamerų. Tad kiekvienas praeivis – specialiai ar netyčia – gali veikti vandens tekėjimą. Žinoma, fontanas labiausiai vilioja mažuosius miestiečius – juk smagu nardyti tarp srovių labirinto ir bandyti sušlapti. Taip, taip, būtent sušlapti, o ne atvirkščiai, nes žmogui priartėjus prie srovės, ji nustoja švirkšti. Srovių formos ir aukščiai keičiasi pagal sudarytą veikimo scenarijų ir gali kisti iki 10 kartų per sekundę. Ir tai dar ne visos šio fontano galimybės! Ateikite sutemus ir išvysite įvairiaspalves sroves, jų specialūs šviestuvai veikia tiek atskirai, tiek sinchroniškai su kitais šviestuvais. Beje, saulei nusileidus fontanui galima diriguoti – jis reaguoja į rankų judesius. Argi ne puiki proga šalia esančios Muzikos akademijos studentams – būsimiems dirigentams – palavinti dirigavimo įgūdžius? 

3. Operos ir baleto teatro fontanas

1974-aisiais jaunos architektės Elenos Nijolės Bučiūtės suprojektuotas Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto teatras to meto Vilniuje buvo itin modernus pastatas. Nuostabus buvo ne tik pats teatro pastatas, bet ir jo aplinka: laiptai, grindinys, suoliukai ir, žinoma, funkcionalizmo stiliaus fontanas. Jis gerokai skyrėsi nuo įprastinių į dangų šaunančių fontanų. Jo autorius architektas Aleksandras Stasys Lukšas nesistengė užgožti teatro didybės, o sukūrė savitus architektūrinius krioklius, teikiančius upės tėkmės ir ramybės įspūdį. Pačiame miesto centre fontanas sukūrė nuostabią oazę. Ilgą laiką jis buvo apleistas, tik 2019 m. vėl ėmė čiurlenti urbanistiniai kriokliai. Dideliam visų vilniečių džiaugsmui, kruopšti fontano rekonstrukcija buvo atlikta siekiant išsaugoti autentiškumą. O fontano atgimimo proga teatro prieigose didžiuliame kino ekrane buvo rodoma Richardo Strausso opera „Salomėja“ su geriausia 2018-ųjų operos soliste Asmik Grigorian.

4. Fontanas prie Lietuvos istorijos instituto

Ko gero, kiekvienas praeinantis pro Tilto gatvėje įsikūrusį Lietuvos istorijos institutą atkreipė dėmesį į instituto kiemelyje esantį Vilniui neįprastą ir išskirtinį fontaną. 2004 m. po rekonstrukcijos į 17 numeriu pažymėtą pastatą turėjo įsikelti Centrinė hipotekos įstaiga. Sutvarkius pastatą ir šalia esantį kiemelį, kilo miltis pastatyti fontaną. Įstaigos vadovas norėjo ypatingo, dekoratyviniu akcentu papuošto fontano. Kaip ir dera tokiais atvejais, buvo paskelbtas konkursas. Jį laimėjusi VšĮ „Vilniaus puodžių cechas“ pasiūlė net šešis projektus, iš jų buvo išrinktas Elenos Aleksejevos darbas. Nors iš pažiūros trapus ažūrinis fontanas oficialaus pavadinimo neturi, miestiečiai jį meiliai vadina Žiedu arba Žydėjimu. Ir šis „Žiedas“ nepaprastas, nes tamsoje ne tik nesusiskleidžia, bet dar ir nušvinta įvairiomis spalvomis. Jei netikite, patys ateikite pažiūrėti sutemus.

5. Mergaitė su skėčiu

Net jeigu niekada anksčiau nesate užsukę į šį Tilto g. 3 kiemą, vos išvydę skulptūrą-fontaną autorių nesunkiai atpažinsite. Saviti jo darbai vilniečiams gerai pažįstami ir mėgstami. Berniukas su kaliošu, Vandens nešėjas, Daktaras Cemachas Šabadas, Leonardas Coenas, kiti paprasti ir ne visai personažai. Ar jau prisiminėte pavardę? Romualdas Kvintas. Gerai žinomas skulptorius sukūrė šį fontaną savo kiemui papuošti, gal todėl daugelis jo nėra matę. Šiam darbui pozavo tuomet dvylikametė kaimynų mergaitė, kuriai dabar jau daugiau metų, bet skulptūra-fontanas tarsi fotografija įamžino momentą, ir čia mergaitė nepavaldi laikui – ji visuomet liks dvylikos.

6. Odminių skvero fontanas

2004 m. atnaujintas skveras tapo nedidele žalia erdve, kviečiančia neskubėti, sustoti ir prisiminti praeitį. Ši istorinė Vilniaus vieta mena Šventaragio laikus, kai čia buvo Šventaragio slėnis su šventove ir valdovų kapais bei Vilniaus pilies priešpilis. Todėl nenuostabu, kad Odminių skveras dar vadinamas Šventaragio skveru. Jame užkastos Vingrės ir Vilnios upelių vagos, viduramžiais skyrusios pilių ir miesto teritorijas. Kontempliuoti senovę galima įsitaisius ant suoliuko ir žiūrint į nuostabų Katedros aikštės vaizdą. Čia praeitį primena net ir grindinio fontanas. Nuostabus rekonstrukcijos plano autorių sumanymas įrengti fontaną ten, kur kadaise buvo pelkė. Modernus grindinio fontanas sujungė senovę ir dabartį, ramus vandens čiurlenimas ir šlapias grindinys primena mums laikus, kai čia telkšojo pelkė. 

7. Bonos Sforcos renesansinio sodelio fontanas

2018 m. pačioje Vilniaus širdyje – tarp Valdovų rūmų ir Gedimino kalno – lankytojams buvo atvertas renesanso stilistikos sodelis. Žinoma, sodelis nėra autentiškas, menantis XVI a. čia gyvenusios Barboros Sforcos laikus. Jis sukurtas sodininkauti mėgusios valdovės garbei. Jos apartamentai ir sodas buvo sujungti laiptais, kad vos panorėjusi galėtų iš karto patekti į šiek tiek gimtuosius namus primenančią oazę. Žinoma, kad Bona Sforca Lietuvoje ilgėjosi itališkos virtuvės, todėl jos pageidavimu užveistame sode buvo auginami Italijoje mėgstami vaisiai, daržovės ir prieskoniai. Be renesanso sodui būdingų augalų, čia rasime dar vieną neatsiejamą tokios erdvės elementą – fontaną. Fontano kompozicija yra klasikinė, ją sudaro aštuonkampis „baseinas“ ir centre iškelta „vaza“ su persipylimo lėkšte. Tokia fontano konstrukcija atkartoja tradicinę dvarų epochos architektūrą, taikytą iki pat XVIII a.

8. Bernardinų sodo fontanas

Bernardinų sodas – viena seniausių viešųjų sostinės erdvių, kurioje tuo pat metu galima ir pajusti gamtos dvelksmą, ir pasinerti į džiugų pramogaujančių miestiečių šurmulį. Šios vietos istorija prasideda dar 1469 m., kai karalius Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Vilnių vienuolius bernardinus ir šią teritoriją jiems padovanojo. Vienuoliai ėmėsi šią vietą kultūrinti ir pritaikyti prie ūkio reikmių, taip atsirado daržai. Daržai virto sodais pačioje XVIII a. pabaigoje, ir šis pokytis siejamas su Vilniaus universiteto ketinimu praplėsti botanikos sodo erdves. Bėgant laikui sodas patyrė pakilimo ir nuopuolio laikus, iš botanikos sodo tapo miesto parku. Keitėsi Bernardinų sodo pavadinimas – ko tik čia nebūta per ilgą gyvavimo istoriją: kavinės, restoranai, kino teatras ir vasaros teatras, šokių aikštelė, paminklai ir fontanai… Daugelis greičiausiai esate matę, jei ne gyvai, tai nuotraukose, kadaise čia stovėjusį ir į praeitį pasitraukusį fontaną su drambliukais? Viskas kinta, vienus objektus pakeičia kiti, tik Vilnia ir vilniečių meilė šiai vietai išlieka.

Per naujausią parko rekonstrukciją 2013 m. mėginta iš dalies atkurti XIX a. dailininko Aleksandero Władysławo Strausso sukurtą aplinką. Pagrindinis takas dabar veda prie centrinio fontano. A. W. Strausso laikais šioje pat vietoje buvo lauko teatras. Dabartinis grojantis ir šokantis fontanas, kitaip Rožyno aikštės fontanas, linksmina susirinkusiuosius 14 melodijų, kurios suderintos su fontano vandens kaskadų darbu. Šis fontanas – tai viena iš kelių pagrindinių Bernardinų sodo traukos vietų, aplink jį žmonės būriuojasi ir dieną, ir sutemus, kai fontano vandenys nusidažo spalvomis.

9. Urbanistinis čiaupas

Tai tikrai vienas naujausių ir originaliausių industrinio stiliaus fontanų sostinėje! Galima tik numanyti, kad po buvusios „Skaiteks“ gamyklos konversijos atsiradusių Paupio verslo namų puošmena nepaliks abejingų. Vieni žavėsis ir džiaugsis pagaliau išsiskiriančiu ir tobulai prie aplinkos derančiu fontanu, tiesa, klasikinių fontanų gerbėjams toks fontanas gal mažiau patiks. O štai ką apie savo sumanymą sako fontano autorius architektas Audrius Ambrasas: „Iš atsukto čiaupo srūvanti srovė pripildo dubenį ir pilasi per kraštus – tarsi koks Paplaujos šaltinis būtų prijungtas ar užsilikęs fabriko technologinis vamzdis.“ 

Taigi įsiklausykime į fontano čiurlenimą, atsipalaiduokime ir nukeliaukime į laikus, kai čia tekėjo šaltiniai, ar vėlesnius, kai dūzgė pramonė.

10. Dinaminis grindinio fontanas Paupio aikštėje

Pagrindinis akcentas, formuojantis visą Paupio aikštės erdvę, dinaminis grindinio fontanas nepribloškia sprendimo naujumu, jis primena Lukiškių aikštės ar Odminių skvero fontanus. Vis dėlto griežtų linijų urbanistinei erdvei suteikia jaukumo ir žaismės, suartina verslo ir gyvenamuosius namus. Paprastas sprendimas nėra prastas, ypač žinant, kad fontanų linija atkartoja kadaise iškasto kanalo, jungusio Vilnios vingį ir taip suformavusio „salą“, tiesę. Sėkmingai išreikšta vandens linijos koncepcija ir sukurtas istorinis vietos tęstinumas.

11. Konstantino Sirvydo skvero fontanas

Konstantino Sirvydo skveras vilniečių dažniausiai vadinamas Prancūzparkiu, o skvero fontanas – neabejotina jo puošmena. Prie šio fontano skiriami pasimatymai, čia mėgsta ilsėtis vilniečiai ir miesto svečiai. Fontanas įrengtas dar sovietmečiu ir visuomet išliko visokeriopos traukos centru, karštomis dienomis ant fontano briaunų ilsisi jaunimas, važinėja riedutininkai, jaunos šeimos su vaikais išdykauja.

Tačiau ar žinote, kokioje istorinėje vietoje fontanas įrengtas? Ši vieta visuomet buvo gyva, čia kirtosi judrios gatvės, klestėjo prekyba, amatai, verslas. Nuo 1853 m. iki sovietmečio viename iš šioje vietoje buvusių namų veikė žymaus leidėjo Józefo Zawadzkio knygynas. Jame buvo ne tik prekiaujama knygomis, bet veikė ir skaitykla, muzikos instrumentų parduotuvė, vėliau perkelta ir leidykla. Kvartalo namai itin smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, dar gerą dešimtmetį po karo čia stirksojo griuvėsiai. Namai galutinai nugriauti tik 6-ojo deš. pab., o vėliau išvalytame sklype įrengtas skveras su fontanu.

12. Rotušės fontanas

Vienas pirmųjų viešų fontanų XIX a. pab. Vilniuje buvo pastatytas būtent Rotušės aikštėje. Labiausiai šios aikštės vaizdas keitėsi XIX–XX a. Pirmiausia tam įtakos turėjo pačios aikštės paskirties kitimas – buvusi turgaus aikštė palaipsniui virto į poilsio zoną su želdynais, suoliukais, o vėliau ir fontanu. Kitas svarbus pokyčius lėmęs veiksnys buvo karai, jų metu buvo niokojama ne tik aikštė, bet ir visas miestas. Deja, pirmojo Rotušės aikštėje įrengto fontano autorius ir tiksli jo įrengimo data nenustatyti. Fontano likimas taip pat nėra gerai žinomas – sostinės istorijoje išlikę faktai, kad 1908 m. ir 1914 m. skveras vėl buvo pertvarkytas, užsėtas žole ir aptvertas, o prieš Kalėdas jame vykdavo eglučių prekybos mugės. Po Antrojo pasaulinio karo aikštėje buvo suformuotas gėlynas.

Po 2007 m. Rotušės aikštės rekonstrukcijos Vilnius praturėjo dar vienu fontanu. Buvo įvairių siūlymų, koks fontanas turėtų būti – naujas ar senas. Iš pradžių netgi galvota suprojektuoti didelį modernų fontaną su šv. Kristoforo skulptūra viduryje, tačiau jis pasirodė per didelis ir pernelyg triukšmingas, tad galiausiai apsistota prie klasikinio aštuoniakampės formos fontano, pakelto ant balto granito laiptelių pakylos. Tokia forma anksčiau buvo itin populiari visoje Europoje, nes iš akmens išgauti taisyklingą apvalią formą labai sunku. Beje, viena smagesnių idėjų, kurios vis dėlto buvo atsisakyta, – po žeme įrengti spaudos kioską. Gal ir gerai, juk dabar visi „skaito“ telefonus.

13. Vokiečių g. fontanas

Po 2013 m. kapitalinio remonto vilniečiai vėl gali mėgautis pienės pūką primenančio fontano teikiama vėsa ir ramybe. Subtili forma simbolizuoją trapumą ir laikinumą – kaip tik tokius amžinus egzistencinius klausimus norisi svarstyti einant Vokiečių gatve, kurios istorija primena skaudžias Antrojo pasaulinio karo netektis: holokausto aukas ir sugriautus pastatus. Fontano vandens srovelių čiurlenimas vieniems primena lietaus šnarėjimą, kitiems gal sušnabždės: Memento mori. Stabtelkite ir jūs paklausyti, ką fontanas papasakos jums.

14. Reformatų skvero fontanas

Pats naujausias Vilniaus fontanas – tai kartu ir paminklas Lietuvai nusipelniusiems reformatams, kurių indėlis lietuvių kalbai ir kultūrai nėra deramai įvertintas. Visi tikrai žinome pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą, bet nė kiek ne mažesnės svarbos lietuviškos raštijos pradininkų buvo ir daugiau, tai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis. Jonas Bretkūnas, Abraomas Volanas, Mikalojus Radvila Juodasis, Mikalojus Radvila Rudasis ir kiti. Skulptorės Dalios Matulaitės sukurto paminklo išskirtinumas – vanduo, kuris simbolizuoja gyvybę, amžinybę ir laisvos minties proveržį.

Istoriškai svarbioje, tačiau anksčiau mažai tirtoje ir artefaktų gausioje vietoje skvero tvarkymo darbai turėjo įveikti nemažai iššūkių. Norėjosi išryškinti, pagerbti ir įamžinti buvusių statinių, sunaikintų kapinių vietas, todėl ir fontano-paminklo vieta ne sykį buvo perkeliama, atradus naujų saugotinų vietų.

Skvero teritorijoje yra ir ne iš karto pastebimas, ne toks monumentalus fontanas „Takas“. Įrengtas nuokalnėje, todėl vandens versmė nuo aukščiausio fontano taško persipildama per vieną baseinėlio kraštą daugiau kaip 70 m ilgio dekoratyvinio upelio vaga nuteka žemyn į dar vieną vandens baseinėlį. Gyvasis takas ragina mus sekti paskui upelio tėkmę ir susipažinti su naujuoju skveru nuodugniau, apžiūrėti želdynus, rasti sau mielą buvimo vietą. 

15. Prezidentūros vidinio kiemo fontanas

Pasinaudokime proga ir užsukime pasigrožėti fontanu į neseniai visuomenei duris atvėrusį Prezidentūros vidinį kiemą. Tokioje vietoje tiesiog būtina prisiminti, kad pirmųjų šioje vietoje stovėjusių rūmų istorijos siekia 1387 metus, kai buvo surašyta didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija. Aišku, patys rūmai per įspūdingai ilgą savo gyvavimo laikotarpį buvo daug kartų perstatomi ir renovuojami. O dabartinį pavidalą įgavo XIX a. pirmoje pusėje, kai buvo iš esmės perstatyti ir padidinti pagal rusų architekto Vasilijaus Stasovo projektą, kad atitiktų reprezentacinę Vilniaus generalgubernatoriaus rezidencijos statusą. Įdomu tai, kad fontanas, kuriuo dabar grožimės, yra naujas kiemo akcentas, jo anksčiau nebuvo. Fontano įrengimo idėja kilo XX a. pab. remontuojant pastatą ir pritaikant jį Prezidentūrai. Kadangi viso komplekso rekonstrukcijos darbai buvo atliekami palaipsniui pagal objektų svarbą, fontano teko laukti daugiau nei du dešimtmečius, nors jo vieta buvo numatyta jau rekonstrukcijų planuose. Tikriausiai šį kiemą matėte anksčiau ir prisimenate, kad dabartinio fontano vietoje buvo gėlynas, kuris buvo sumanytas kaip laikinas sprendimas, kol atsiras galimybių įrengti fontaną. Beje, reikia paminėti, kad vienas fontanas prie naujojo generalgubernatūros pastato vis dėlto buvo įrengtas jau XIX a. vid., bet ne vidiniame kieme, o aikštėje priešais (dab. Daukanto a.). 

Į Prezidento rūmų istorinį parką ir vidinį kiemą su fontanu lankytojai įleidžiami šiltuoju metų laiku darbo dienomis nuo 18 iki 21 val., savaitgaliais ir šventinėmis dienomis – nuo 11 iki 22 val.

1 15

Skaidrė 119

„ESEA house“

Plačiau