Devyni Vilnios tiltai

Simboliška, kad mus kelionėn išlydės broliai Jonas, Antanas ir Petras Vileišiai, oriai prie stalo pasodinti 2018 metų vasarį prieš pat didžiąsias atkurtos Nepriklausomybės šimtmečio iškilmes. Daktaro Jono Basanavičiaus amžininkas Petras Vileišis statydamas belgiško plieno tiltus Rusijos imperijos gilumoje uždirbo tūkstančius auksiniais rubliais ir juos skyrė lietuviškai spaudai, menui bei visuomeninėms organizacijoms remti. Būtent jam subūrus ir deramai vadovaujant lietuvių judėjimui buvo atkurta ir užauginta Lietuvos laisvė.

Pilies tiltas sutvirtina ir jungia santakoje išplatėjusius Vilnios krantus. Jis taip pat žymi vieno seniausių Vilniaus priemiesčių Antakalnio pradžią. Ten prie upės erdvias vasaros rezidencijas statėsi garsios LDK kilmingųjų giminės: Sapiegos, Pacai, Sluškos, Oginskiai. Prieš šimtmetį jame siautė marga vasaros pramogų įvairovė – išpuoselėti sodai pasivaikščiojimams prie upės (kinų ir Tivoli), prie didikų rūmų (Sapiegų, Sluškų), užmiesčio restoranai, užeigos su biliardinėmis, hipodromas dabartinio transporto mazgo vietoje, dydžiu tikęs ir oreivių pasirodymams.

Toks Pilies tiltas mus pasiekė nuo XIX a. pabaigos – aukštai iškeltas virš santakos krantų, nuo ledonešio apsaugotas stačiakampio akmens mūro krantine, papuoštas Varšuvoje lieto plieno turėklais su Vyčio ir Rusijos erelio skydais. Įdomu, kad tiltų tvirtumą anuomet bandė leisdami žingine žygiuoti 600 kareivių su 6 pabūklais arba ugniagesių vežimais su pilnomis vandens statinėmis.

Aukščiau virš vagos iškeltų, mūrinėmis krantinėmis paremtų ir patvarių metalo konstrukcijų tiltų gausėjimą lėmė pramonės raidos paskatintas augantis miestas ir tuometės rūsčios sniegingos žiemos. Atlydys sukeldavo mums neregėtus potvynius, dėl kurių Paplaujos (dabartinio Paupio kvartalo) gyventojams yra tekę palikti namus. Pražūtingi 1887 ir 1888 metų potvyniai lėmė Vilniaus tiltų statybos proveržį.

Praėję arsenalą ir teniso aikšteles, pasieksime pėsčiųjų tiltą, kuris šioje vietoje pastatytas dar Vilniaus universiteto profesoriaus S. B. Jundzilo botanikos sodo laikais ir jungė jo reikmėms pastatytus pastatus – dabartinę Nyderlandų karališkąją rezidenciją dešiniajame krante ir dabartinį Nacionalinės kultūros centrą kairiajame.

Uždarius botanikos sodą pastatai atiteko Vilniaus generalgubernatoriaus žiniai. Dešiniojo kranto pastatą Trijų Kryžių kalno papėdėje vasaros pramogoms išsinuomojo Bajorų klubas. Klubas, kaip daugelis XIX a. pab. Rusijos imperijoje ir Vakarų Europoje, būrė kilmingus vyrus pagal asmenines rekomendacijas tarsi erdvę bendrumui, potyriams ir idėjoms. Anot amžininkų, ypač kortos leido tai sujungti. Klubo pramogas, be kortavimo, sudarė šachmatai, kėgliai, biliardas, ištaigingas maistas (nuo stulgių iki perkūno oželių), prabangus vynas, ilgi triukšmingi vakarojimai su cigarais, muzikinėmis programomis, šokiais, merginomis. Būtent Bajorų klubo nariai šioje vietoje įrengė pirmuosius kortus ir ėmė žaisti lauko tenisą.

Didelė dalis universitetinio botanikos sodo komplekso sumūryta iš sugriautų Valdovų rūmų plytų. Tikima, kad apie 40 tūkstančių jų sugulė ir šio pastato sienose. Pastato erdvės buvo įrengtos sodo augalų tyrimams, jame veikė didžiausia retų egzotinių augalų oranžerija, laboratorijos ir paskaitų auditorijos.

Didžiosios auditorijos interjeras – sienų apmušalai ir šviestuvai – dar dabar mena iki 1958 m. čia veikusios plokštelių įrašų studijos laikus. O po jos čia įsikūrė Lietuvos liaudies kultūros centras, jo pagrindinė misija – etnografinės kultūrinio paveldo tyrimai ir sklaida, tautinės muzikos kolektyvų registras, didžiųjų folkloro švenčių organizavimas. Būtent čia gimsta pasaulio lietuvių, nacionalinės ir vaikų dainų šventės, Baltijos šalių studentų chorų šventė „Gaudeamus“, tarptautinis folkloro fesitvalis „Baltica“.

Eidami kairiuoju Vilnios krantu kartu su ja į darnią žalią visumą apjuosime dabar suaugusią Sereikiškių parko ir Bernardinų sodo teritoriją. Parko vartai prie Vilnios apytiksliai žymi ribą, kur baigiasi XIX a. tris dešimtmečius VU gamtos mokslų profesoriaus Stanislovo Bonifaco Jundzilo puoselėto botanikos sodo teritorija ir prasideda Bernardinų vienuolių kadaise auginti daržai ir sodai. Profesorius Jundzilas buvo sukaupęs vieną turtingiausių kolekcijų Europoje – 3000 medžių ir lauko augalų, dar 3700 rūšių augo žiemos sode, sodą puošė takai ir pavėsinės, tilteliai per Vilnią. Po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, jo sukaupti turtai išdalyti Tartu ir Kijevo universitetams.

Bernardinų sodai ėmė keistis uždarius Bernardinų vienuolyną po 1863–1864 metų sukilimo. Juos perėmusi miesto dūma (savivaldybė) iš pradžių juos nuomojo miestiečiams daržovėms auginti. Vėliau ji nusprendė juos paversti parku su takeliais, tvenkiniais ir paviljonais. Juos nuomojo verslininkams, o jį pritaikė įvairioms pramogoms – vasaros teatrams, vaikų žaidimo aikštelėms, bufetams ir alinėms, kėgliams, tirams, valčių pasiplaukiojimams tvenkiniuose, kurie žiemą virsdavo čiuožyklomis.

Aštuoniakampė rotonda su stilinga iškaba „Kava, ledai“ tarsi primena, kaip galėjo atrodyti parko pavėsinės. Ji statyta apie 1957 metus kaip sovietinio idiliško pasisėdėjimo Jaunimo sode vieta. Iš pradžių ji vadinosi „Pasaka“, paskui tapo „Rotonda“, ilgainiui priglaudusi pigesnės negu „Neringoje“ kavos ir atsineštinio vyno („rašalo“) iš „granionų“ stiklinių gėrėjus – Dailės instituto jaunuosius menininkus ir Vilniaus universiteto jaunuosius poetus. Dar vėliau ją pamėgo Vilniaus pankų bendruomenė žiogeliais siaurintomis kelnėmis ir skiauterėmis.

Eidami pro margą karuselę pabandykime įsivaizduoti vasaros pramogų oazę. Buvusio Botanikos sodo aplinkoje XIX a. pab. – XX a. pr. pramogautojus viliojo plačiai pamėgtas Izaoko Šumano įrengtas restoranas ir net visas pramogų parkas. Į jį buvo patenkama pro vartus sumokėjus įėjimo mokestį. O jau patekus pramogos bangavo nuo šventiškų šeimų pietų, sūpynių ir karuselių, puošnių pasivaikščiojimų su orkestro garsais iki prabangių vakarienių, triukšmingų vakarojimų su vodeviliais, benefisais vasaros terasose, teatrais, koncertais, intymiomis pavėsinėmis ir visame mieste garsiais organizuotais savaitgalio pasibuvimais teminių maskaradų, kabaretų ir madingiausių šou šurmulyje.

Vilnia mus nuves ir iki kitos XIX a. pab. – XX a. pr. lėbautojų vietos – Lipskių šveicariško sodo su fontanu, restoranu ir scena. Jis pramogų įvairove ir populiarumu nė kiek nenusileido, o dydžiu ir ištaiga dar labiau stebino savaitgalio vakarotojus. Ištvermingiausi amžininkai per audringą savaitgalio naktį pasiausdavo visur.

Bernardinų vienuolynas jau XVIII a. turėjo savarankišką ir technologiškai labai pažangią vandens tiekimo sistemą: iš jų sode buvusio šaltiniuoto šulinio vanduo būdavo vamzdžiais skirstomas po vienuolyno buitines patalpas. Tai lėmė, kad XX a. pr. po ilgų miesto dūmos svarstymų dėl miesto aprūpinimo vandeniu centralizuotai – imant upės ar artezinius vandenis, ant kalvų (Stalo ir net Pilies) ar prie esamų šulinių įrengiant siurblines – pirmoji viso miesto siurblinė buvo pastatyta būtent Bernardinų sodų teritorijoje. Ją sudarė 30–40 m gylio artezinių šulinių tinklas ir pumpavimo sistema. Siurblinė iki šiol priklauso Vilniaus vandenų tinklui ir rūpinasi Sereikiškių parko tvenkiniais ir fontanais.

Paliekame parką ir keliamės į Užupio pusę dengtu „Fluxus“ tilteliu, kuris pastatytas sovietmečiu, kad sujungtų naujai pastatytą korpusą su tuo metu Dailės institutui priklausiusiu visu Bernardinų vienuolyno kompleksu (įskaitant bažnyčią, naudotą dirbtuvėms ir saugyklai). Dabar tiltelis pavadintas Jurgio Mačiūno Niujorke įkurto menininkų judėjimo „Fluxus“ vardu. Perėjus per tiltelį Užupio pusėje laiptukai kairėje veda „Fluxus“ dalyvio Jono Meko skersvėjo link ir leidžia sutrumpinti kelią į Užupio gatvės aukštumas.

Pasukus dešiniau į vienuolyno kiemą, verta būti paskaičius sovietinio Vilniaus dainiaus Jurgio Kunčino apysaką „Tūla“. Jo plunksnos suguldyta lyrinio herojaus šeimos istorija suteiks seniausio moterų Bernardinių vienuolyno ir ilgiausio Vilniaus balkono kiemui spalvų, kvapų, garsų. Betoninis Bevardis tiltas leido suvežti medžiagas Dailės instituto statybai ir buvo paliktas gyventojų poreikiams. Kiek aukščiau upe XVIII–XIX a. krantus jungė unikali dengta medinė arkinė galerija. Ja bernardinės eidavo į Bernardinų bažnyčią ir patekdavo tiesiai į vargonų balkoną, kad galėtų nepastebimos dalyvauti pamaldose. Galeriją ir dalį paties vienuolyno XIX a. vid. nunešė pavasarinė Vilnios srovė, pakeitusi ir vagą, ir įpročius.

„Tūlos“ lyrinis herojus galėtų jus pavedžioti ir sovietinio jaunimo pramogų takais – Vilnios krantais, unikaliais tapybiškais kiemais, legendinės Užupio bohemos landynėmis. Viename Užupio gatvės kieme visoms paklydusioms sieloms buvo atviros Zenono Šteinio pusrūsio durys, už kurių išnykdavo niūri kasdienybė. Anot vietos senbuvių, Užupio „Angelas“ – šiam menininkui skirtas paminklas.

Patikimų mūrinių tiltų statybas XIX a. pab. lėmė pramoninės raidos užsuktas miesto augimas, rūsčių sniegingų žiemų atlydžio sukelti potvyniai.

Seniausias iš trijų solidžiausių Užupio tiltų – Bernardinų – Malūnų gatvės gale galutinai sutvirtėjo po potvynio 1880 m. Tik akmeninės atramos ir suvaldyti krantai padėjo tiltą amžiams įtvirtinti.

Augant pramonei Paplaujoje (dabar Paupio kvartalas) XIX a., eismas Malūnų gatve buvęs toks intensyvus, kad miesto dūma planavo ją paplatinti. Pasiūlytiems projektams aktyviai pasipriešino gatvės gyventojai, skubiai registruodami ir sumūrydami papildomus pastatus arba užversdami skundais dėl neteisėtai mažinamų posesijų.

Pakrantė tarp Bernardinų ir Užupio tiltų – visa šio rajono bendruomenės istorija. Sovietmečiu Užupyje liko gyventi kaimo mieste besiilgintys romantikai, jokiose butų eilėse neregistruoti laisvamaniai menininkai ir poetai, bausmes atlikę benamiai bėdžiai, erdvės saviraiškai ieškantys menų studentai. Čia sprogo šių laisvamanių meninė saviraiška, jų dėka čia tebesaugoma išskirtinė pakrantės dvasia.

Seniausią Vilniaus priemiestį daro  unikalų iš trijų pusių jį juosianti Vilnios srovė, senamiesčio pusėn atsuktos panoramos nuo Altanos ir nuo Trijų Kryžių kalvų bei ratu supantys Vilniaus šventovių bokštai: Šv. Onos ir Bernardinų, stačiatikių Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soboro („lyg storo imtynininko“), Ramintojos (unikaliai vienabokštės), Šv. Kazimiero karūnos, iki šiol liūdnai tuščių misionierių ir vizitiečių vienuolynų.

O nuo 1997 m. balandžio 1 dienos jis unikalus nepriklausomos Užupio respublikos statusu. Pagrindinė šios dienos minėjimų vieta – „Užupio kavinė“, esanti Užupio gatvės pradžioje prie centrinio Užupio tilto. Užupio respublikos steigėjai šią vietą vadina barlamentu (parlamentas bare), nes visi svarbiausi jos sprendimai gimsta čia. Tai kadaise Vilnios vandens jėga suktas malūnas, malęs miltus Vilniaus vyskupams, o bažnyčias ir vienuolynus uždarius – Rusijos generalgubernatoriams. Vėliau, miesto centrui priartėjus ir pramonei išsikėlus į priemiesčius, tai Dailės instituto studentų priebėga. Lietuvai bundant ir keliantis – tai Užupio bliuzo po Vytauto Kernagio gitara ir Užupio konstitucijos po Romo Lileikio ir Tomo Čepaičio plunksna gimimo vieta, turinti garbingą barlamento statusą.

Dėl svarbiausio miesto malūno, dėl druskos gabenimo trakto iš Rytų medinis tiltas šioje vietoje žinomas nuo Vilniaus gynybinės sienos statybų XVI a. pr. Prie tilto senamiesčio pusėje buvo įrengti mūriniai Išganytojo vartai. Anuomet sunkiai tramdoma upės srovė paslėpė nuo mūsų buvusio tilto ir vartų vietą. Šiandienis plieninių konstrukcijų tiltas įkvėptas vieno didžiausio 1888 m. potvynio, jo projektavimas, finansavimo derinimas ir statybos užtruko ilgus 13 metų.

Visiškai užupiška būtų pereiti po Užupio tiltu krantinės atbraila rizikuojant sušlapti kojas, tačiau pasižvalgant po tapybiškais sandėliukų prigrūstus, senoviškai grįstus romantiškus kiemus.

Ne mažiau užupiška būtų palandžioti tarpuvartėmis. Paupio gatvėje praėjus Konstitucijos sieną – pereinamas kiemas Vilnios link. Ten smagu prasieiti pakrante nuo pėsčiųjų Monmartro tiltuko, nukreipto į Tymo turgų (jis pastatytas sovietmečiu šildymo vamzdžiams į Užupį atvesti) ir senojo Paupio gatvę per upę jungiančio tilto. Ant kranto po medžių lajomis – „Šeimos restoranėlio“ terasa, įvairių amžių laiptukai, vedę vandens pasemti ir žlugto skalbti, svetingai atviros durys į vidinius kiemus ir slaptus įėjimus, pavydėtinai gaivūs kiemukai ir balkonai. Paupio tiltas grąžins į kairįjį krantą – kadaise Paplaują, o dabar viso Vilniaus veidą pakeitusį Paupio kvartalą.

Paupio gatvę per upę metalinėmis santvaromis jungiantis tiltas baigtas 1882 m. Jis buvo būtinas patogiam susisiekimui iš Paplaujos Malūnų gatve Neries uosto link.

Paupio kvartalo viduryje liko keli seni pastatai, menantys keliasluoksnę pramoninę Paplaujos praeitį. Jau minėtos didžiausios Vilniuje Lipskių alaus daryklos patalpose ir apylinkėse apie 1950-uosius buvo įrengta elektros matavimo prietaisų gamykla „Skaiteks“, pirmoji tokia Sovietų Sąjungoje, gaminusi 3,2 mln. įvairiausių elektros srovės ir pinigų apskaitos įrenginių kasmet, patentavusi jų tobulinimus, vadinta pavyzdine pagal darbo aplinką ir produkcijos kokybę.

Po privatizacijos gamykla sparčiai traukėsi, bet veikė ir bandė prisitaikyti prie kitų nei sovietinė rinkų, tačiau neatlaikė 2008 m. krizės ir bankrutavo.

Paupio kvartalas – tarsi miestelis mieste su centrine aikšte ir vaikų džiaugsmo fontanais, savo turgumi ir kino teatru, savo geros kavos ir išskirtinių skanėstų vietomis. Jis vis labiau keičia Vilniaus šeimų pasivaikščiojimo, gardžių patirčių paieškos, bėgiojimo ir minimo srautus ir įpročius.

Dar prieš penketą metų nuo stataus Vilnios dešiniojo kranto tamsiais langais į „Skaiteks“ griuvėsius žvelgė kitas sovietinės pramonės palikimas – geltonplytis gamybinio susivienijimo monstras „Vilija“. Jame audė ir siuvo sovietinį apatinį trikotažą. Dabar nuo sutramdyto Vilnios šlaito saulėlydžio kryptimi spindi trigubai aukštesnių „Užupio krantinių“ langai.

Iki permainų krantus jungusį betoninį šiluminėms trasoms skirtą tiltuką dėl Bernardinų kapinių artumo vadino Mirusiųjų. Tvirtinant krantines naujo tilto vieta buvo priderinta prie Paupio kvartalo promenadų ir sulieta į vieną pasivaikščiojimų trasą.

Labai užupiška būtų imti ir nuklysti nuo naujai grįstų šių krantinių takų ir leistis aukštyn Vilnia Bernardinų kapinių patvoriu išmintais takais. Jie nuves į kapinių šlaito paslėptą, civilizacijos nepasiektą užkampį, laukinį Vilnios paplūdimį – seklų pabraidyti, patogų nuo kaitros pasislėpti.