Daugiau nei 10 Vilniaus veidų 10-uoju autobusu

Nuo Fabijoniškių iki Markučių, arba nuo kaimelio iki dvaro

Vilniaus autobusų istorija prasidėjo 1909 m. – tai buvo privataus verslininko iniciatyva paleistas autobusas nuo Katedros aikštės iki Verkių. Vėliau, tobulėjant technikai ir keičiantis politinėms santvarkoms, viešasis transportas išgyveno įvairiausių pakilimų ir nuosmukių. Vis dėlto autobusų mieste nuolat gausėjo, o tįsdami maršrutai atverdavo keliautojams vis platesnius miesto ir priemiesčių horizontus. Maršrutas Nr. 10 – nėra seniausias, ilgiausias ar dar koks nors „-iausias“, tačiau jis rieda itin skirtingomis miesto dalimis – tai ir blokinės Fabijoniškės, ir eksperimentiniai Baltupiai, ir piligrimų praminta Kalvarijų gatvė, ir senojo miesto širdis, ir romantiškieji Markučiai. Tad kelionė „dešimtuku“ pilnai atskleis spalvingą Vilniaus paveikslą.

Keliaudami šiuo maršrutu išgirsite 13 pasakojimų, glaustai nušviesiančių miesto istoriją. Autobusui sustojus stotelėje, kurios pavadinimą matote audiogide – paleiskite atitinkamą garso takelį. Kiekvieno garso takelio trukmė pritaikyta prie įprasto autobuso judėjimo greičio. Nepamirškite mėgautis vaizdais pro langus. Turiningos kelionės!

Maršruto žemėlapis

1. Kaimelio žiedas / Kaimelis

Sveiki gyvi, viešojo transporto ir miesto istorijos gerbėjai! Kviečiame keliauti autobusų maršrutu, kuris nėra seniausias, ilgiausias ar dar koks nors -iausias. Vis dėlto jis vinguriuoja labai skirtingomis miesto dalimis, todėl atskleis išties įvairiapusį sostinės paveikslą. Tad įtempkite ausis, akis – ir pirmyn!

Kelionę pradedame ties stotelėmis „Kaimelio žiedas“ ir „Kaimelio“. Šie du paslaptingi pavadinimai primena, kad tolumoje dešinėje, dabartinėse Juzeliūno ir Kaimelio gatvėse, stūkso senosios Fabijoniškių gyvenvietės fragmentas. Tiesą pasakius, absoliuti dauguma sovietmečiu statytų miegamųjų rajonų perėmė anksčiau tose vietose gyvavusių kaimų vardus. Vis dėlto neretai senieji trobesiai buvo visiškai nušluojami nuo žemės paviršiaus ir tyliai užleisdavo žemę naujoms statyboms. Fabijoniškėse, siekdami suteikti išskirtinumo, architektai tikslingai numatė palikti dalį senojo kaimo. Iki didžiųjų statybų kaime buvo mokykla, medinis kryžius, kluonai, sodai, sunkiai aprėpiami dirbamos žemės plotai. Vieta buvo strategiškai patogi, nes driekėsi prie pat istorinio kelio į Ukmergę ir Rygą.

Pats Fabijoniškių rajonas yra priešpaskutinis tarp suprojektuotų ir statytų sovietmečiu, už jį naujesnė tik Pilaitė, žymėjusi miesto plėtrą į visiškai naujas teritorijas. Fabijoniškėmis tarsi buvo uždarytas žiedas Vilniaus šiaurės vakaruose. Statybos prasidėjo 1985-aisiais, o pirmieji naujakuriai įsikraustė po dvejų metų. Beje, būtent sąlyginis rajono naujumas lėmė, kad „Černobylio“ serialo kūrėjai filmavimams pasirinko būtent šią vietą. Juk branduolinės katastrofos metu elektrinės darbuotojų miestelis Pripetė taip pat buvo dar labai jaunas.

Rajoną iš kitų išskiria originalios balkonų apdailos plokštės, jaukios 3 aukštų namų sekcijos, o horizontą raižo stuomeningi šešiolikaaukščiai monolitai. Dalis rajono vidaus erdvių pritaikytos tik pėstiesiems, todėl sukuria jaukią atmosferą. Po kelionės autobusu raginame pasivaikščioti!

2. A. Jonyno st. / Ateities gatvė

Jei autobusu keliautumėte 1975-aisiais, tai būtų Jūsų paskutinė kelionės stotelė – ir ji vadintųsi „Internatas“. Tai susiję su tais pačiais metais atidaryta aklųjų ir silpnaregių mokykla, ji jūsų dešinėje. 33-iojo maršruto autobusas anuomet riedėjo iki čia būtent dėl jos, o ir stotelės kišenė išduoda, kad čia būta nedidelio autobusų žiedo, kuriame baigę reisą jie galėjo truputį atsikvėpti.

Jei pabūtume tų laikų keleivio vietoje, pamatytume, kad aklųjų kompleksas iškilo dar kone plyname lauke. Primename, kad tuo metu nei Fabijoniškių, nei Pašilaičių, nei Baltupių rajonų nebuvo. Tad paskutinė kelionės atkarpa veikiau priminė kaimišką kraštovaizdį su dirbamais laukais, gojeliais ir mediniais trobesiais. Vis dėlto jau tada Ateities gatvės pavadinimas kuždėjo, kad netolimoje ateityje čia irgi bus miestas. Praėjo beveik 5 dešimtmečiai, aplinka kardinaliai pasikeitė iš atokaus kaimiško Vilniaus pakraščio į tankiai urbanizuotą daugiabučių namų pynę. Beje, aklųjų ir silpnaregių mokykla veiklą tęsia, o greta esanti stotelė pervadinta vieno garsiausių neregių poetų Antano Jonyno vardu.

Būtina pažymėti, kad Ateities gatvės trasa nebuvo formuojama nuo nulio – ji atitinka senąjį kelią, vedusį iš tokių kaimų kaip Fabijoniškės ir Pašilaičiai į Kalvarijų bažnyčią. Bažnyčių tuo metu šiose apylinkėse tikrai nebuvo tiršta, todėl šio kelio reikšmė pamaldiems valstiečiams buvo išties nemenka.

3. Mykolo Romerio universitetas / „Venta“

Kiek pariedėję tolyn, už viaduko ir sankryžos dešinėje, akimis ieškokite stambaus tamsaus negyvenamųjų pastatų komplekso. Šiuo metu jame veikia daugybė skirtingų verslų, tačiau dalis vilniečių šią vietą vadina „Venta“. Tai – kadaise čia veikusios aukštųjų technologijų įmonės pavadinimas. „Venta“, tuomet laikyta slapta gamykla ir vadinta kodiniu vardu „pašto dėžute Nr. 78“, įkurta 1962 metais. Vėlgi dera įsivaizduoti, kad tuo metu miesto šurmuliu šioje vietoje nė nekvepėjo – tai buvo reikalinga ne tik siekiant užtikrinti įmonės uždarumą, bet ir atsparumą įvairioms nepageidaujamoms vibracijoms ar triukšmui iš miesto.

„Venta“ gamino mikroschemas, greitaeigius dažnio daliklius, analogo-kodo keitiklius. Mikroschemos naudotos televizoriuose, buitinėje technikoje, fotoaparatuose, elektros varikliuose, terminėse krosnyse. Čia buvo kuriamos ir schemos, užtikrinusios abipusį ryšį kosmose. Tiesa, sovietmečiu net apie 80 proc. įmonės produkcijos buvo skirta karo pramonei. 

Vienas įdomiausių įmonės paliktų istorijos pėdsakų – „Ventos“ projektuoti ir gaminti muzikiniai sintezatoriai. Tarp daugiau nei 10-ies modelių puikuojasi ir pusės automobilio dydžio milžinai, ir vaikams skirtas ryškus raudonas aparatas su kilniu užrašu „Made in Lithuania“. Plačiau apie tai galite paskaityti puikioje svetainėje sintezatorius.lt.

O dabar tikriausiai važiuojate su vaizdu kairėje į atradimų kupiną Jomanto parką – tai dar viena vieta atsikvėpti, jei jos nesate lankę.

4. Didlaukio st. / Baltupiai

Baltupiai – vienas smulkesnių Vilniaus rajonų, apytiksliai perpus mažesnis pagal gyventojų skaičių, palyginti su kitais stambiais gyvenamaisiais masyvais, tokiais kaip Žirmūnai, Lazdynai, Šeškinė ar Fabijoniškės. Dabartinės Didlaukio gatvės trasa daugmaž atitinka seną pamiškės taką, vinguriavusį raižytu reljefu. Kadangi nemaža dalis miško buvo iškirsta, galima tik numanyti, koks kvapą gniaužiantis kraštovaizdis turėdavo atsiverti nuo šios aukštumėlės miesto link!

Beje, sudėtinga topografija lėmė, kad Baltupiai tapo iš dalies eksperimentiniu rajonu – lietuvių architektai drauge su kolegomis iš Suomijos darė įvairius tyrimus ir analizavo, kaip kūrybiškai išspręsti didelio užstatymo tokiame išraiškingame kraštovaizdyje problemas. Ne veltui, be tuo metu visiškai įprastų ir kiek pabodusių stambiaplokščių namų, Baltupiuose kilo ir prabangesniais laikyti raudonų plytų daugiabučiai. Ties Cedrono upeliu, vinguriuojančiu žemumoje dešinėje, buvo suformuota užtvanka ir rekreacinė zona, išlikusi ir mėgstama gyventojų iki šiol.

Baltupių rajonas statytas 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Pavadinimą jis perėmė iš palei Cedrono upelį išsidėsčiusio kaimo, vadinto Baltupiais arba Boltupie. Vienas kitas kaimo namas ten pat išliko iki mūsų dienų. O kitapus upelio buvo kaimas pavadinimu Nowosiolki, lietuviškai išverstas į Naujakiemį. Būtent tai primena ir kiek tolėliau esančios stotelės pavadinimas. 

5. Baltupiai / Piligrimų magistralė

Kalvarijų gatvė – viena ilgiausių Vilniuje, nutįsusi apie 5,5 kilometro, su pastatų numeracija besitęsiančia net iki 335-ojo numerio. Ši gatvė – ne tik ilga, bet ir sena. Svarbiausia paskata jai susiformuoti tapo 1664-aisiais įrengtos Vilniaus Kalvarijos, kitaip tariant, Kryžiaus kelias, esantis Verkių miške. Tokie keliai XVI–XVII amžiuje išpopuliarėjo visoje katalikiškoje Europoje ir buvo steigiami kaip alternatyva kelionėms į tikrąją Jeruzalę ir Biblijoje aprašomas Kristaus kančios vietas. Vietos specialiai buvo parenkamos tokios, kad kiek įmanoma taikliau atitiktų Jeruzalės topografiją – kalvos, upeliai, slėniai, net tiksliai paskaičiuoti atstumai tarp stotelių turėjo maksimaliai atitikti Jeruzalę.

Daugelis piligrimų savo ilgą kelionę į Vilniaus Kalvarijas pradėdavo dar senamiestyje. Tada jie pereidavo Žaliąjį tiltą, už kurio iškart ir prasidėdavo tiesiausias kelias į Kalvarijas. Įsivaizduokite, kad tai buvo ne tik kasdien kulniuojantys pavieniai tikintieji, bet ir keliasdešimt tūkstančių asmenų, iš įvairiausių apylinkių plūstančių čia per Sekmines. Kulniuojančių piligrimų laukė pakelės karčemos, stebuklais garsėję koplytstulpiai, o gretimų kaimų gyventojams tai buvo net papildomas pajamų šaltinis – pasakojama, kad puikią iškalbą turintys kaimo vyrai galėjo vesti ištisą piligrimų koloną nuo miesto Verkių link, taip sulaukdami ne mažesnio dėmesio nei kunigai. Stebina tai, kad prieškariu Vilniaus valdžia net siūlė nutiesti naują, atskirą, tik piligrimams skirtą gatvę – esą šie per didžiąsias religines šventes taip užkimšdavo Kalvarijų gatvę, kad buvo sunku prasibrauti miesto transportui. Ši utopinė idėja nebuvo įgyvendinta, maža to, sovietmečiu Kryžiaus kelias oficialiai buvo uždarytas, o religinį atspalvį turėjęs gatvės pavadinimas pakeistas į Felikso Dzeržinskio – SSRS saugumo ir represijų aparato pradininko – vardą.

6. J. Kazlausko st. / Siurbliai ir kompiuteriai

Abipus Kareivių gatvės praeityje stūksojo stambi pramonės zona, kurios pagrindinėmis dominantėmis buvo dvi garsios gamyklos – Kuro aparatūra ir „Sigma“. Kuro aparatūros teritorija apėmė tai, ką matote savo kairėje, – tai ir geltonų plytų, ir gelžbetoninių konstrukcijų, ir jau renovuoti įvairiaspalviai pastatai, besidriekiantys iki pat sankryžos. Bemaž 10 tūkst. darbuotojų turėjusi milžinė gamino siurblius ir detales dyzeliniams varikliams, purkštukus, įvairias kitas dalis. Gamykla turėjo sporto klubų, stadioną kitoje Kalvarijų gatvės pusėje, poilsio bazių, mokymo kombinatą ir net nuosavą spaustuvę. Nepaisant galingų raumenų, ši gamykla buvo itin priklausoma nuo sovietinių gamybos grandinių, tad žlugus SSRS ji greitai susidūrė su rimtais iššūkiais. Nepriklausomybės pradžioje net teko kliautis mainais, kai už vilnietiškus kuro siurblius buvo atsiskaitoma NVS pagamintais traktoriais, o šiuos ir kitą žemės ūkio techniką vilniečiai realizuodavo gamykloje atidarytoje specializuotoje parduotuvėje. Galiausiai 2004–2005 metais Kuro aparatūra visiškai nutraukė veiklą.

Į istoriją įėjo Michailo Gorbačiovo vizitas gamykloje 1990 metų sausį, kai griūvančią komunizmo imperiją jos vadovas bandė gelbėti susitikimu su Kuro aparatūros darbininkais. Gorbačiovo nuostabai, vilniečiai jo ne tik nelaukė, bet ir reikalavo visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Ši akistata buvo plačiai nušviesta to meto spaudoje ir istorinėse apybraižose.

Pastaruoju metu teritorija sparčiai keičiasi, tačiau tikriausiai dar galite atpažinti buvusius gamybinius cechus.

Nesame tikri, ar greitai pavyks pravažiuoti vieną apkraučiausių Vilniaus sankryžų – Kalvarijų–Ozo–Kareivių. Tačiau jau dabar nupasakosime kitą svarbų industrinio paveldo objektą. Didelė pastatų grupė kairėje – tai buvusi Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, paprastai vadinama „Sigma“. Autentišką jos logotipą pamatysite ant aukšto administracinio pastato stogo. Statant kompleksą sakyta, kad kyla „matematikų fabrikas“. Iš tiesų – „sigmiečiai“ gamino visą paletę elektronikos gaminių nuo gana paprastų šiandien kasos aparatų iki pirmųjų lietuviškų kompiuterių, pavadintų „Rūta“. Šiandien „Rūtą“ gyvai galima pamatyti Energetikos ir technikos muziejuje. Gamyklos produkcijos arsenale taip pat puikavosi ir duomenų kaupikliai, skeneriai, o tarp jaunimo „Sigma“ buvo neblogai žinoma ir dėl įvairių arkadinių žaidimų aparatų – nuo stalo futbolo iki „Drakono pilies“. Įmetęs keletą kapeikų, galėjai kurį laiką azartiškai pasismaginti. Įdomu tai, kad praeito šimtmečio pabaigoje pagal specialią licenciją „Sigma“ net rinko legendinės amerikiečių įmonės IBM kompiuterius. 

Buvusi „Sigmos“ teritorija aprėpia daugiau nei 11 ha plotą tarp dabartinių Kalvarijų, Lukšio, Verkių ir Treinio gatvių.

7. Giedraičių st. / Autobusai

Metas trumpai aptarti autobusų istoriją Vilniuje. XX amžiaus pradžioje vilniečiai galėjo naudotis arkliniu tramvajumi, turėjusiu tris maršrutus, taip pat kliautis vežikų paslaugomis – anuomečiais taksi vežimais, įkinkytais arkliais. Taip pat buvo vienas kitas privatus automobilis. Kai kuriais atvejais garlaiviais buvo galima plaukti upe.

Autobusų era prasidėjo 1909 metais – vasarą verslininko Leišgoldo iniciatyva ėmė kursuoti autobusas nuo Katedros aikštės iki Verkių. Verkiai buvo populiari iškylų vieta, tačiau gana atoki, todėl nieko nuostabaus, kad autobusų transporto pradininkai čia matė neužpildytą nišą. Kokia tiksliai trasa autobusas riedėjo, nėra visiškai aišku, tačiau jis tikrai turėjo pasiekti dabartinį Broniaus Laurinavičiaus skverą, kuriame nuo senų laikų kaip tik šakojasi du keliai į Verkius – tai Verkių ir Kalvarijų gatvės.

1910 metų vasarį verslininkė Sara Jozelit paleido antrąjį maršrutą – Žvėrynas–Katedros aikštė–Antakalnis. Tiesa, būtina pažymėti, kad pirmieji autobusai arba, kaip juos vadino, omnibus-automobiliai gesdavo dažnai, todėl toks transportas nebuvo nei patikimas, nei reguliarus, o ir kainavo nepigiai. Vėliau autobusų transportas išgyveno pakilimų ir nuosmukių. Vienas įdomiausių periodų – 4-asis dešimtmetis, kai Vilniaus gatvėmis kursavo šveicariški autobusai „Saurer“. Tuo metu Vilniaus autobusų garažui vadovavo tikras šveicaras Alfredas Rietmannas, kuris savo įspūdžius nežinomame Rytų Europos provincijos mieste kruopščiai aprašė ir fiksavo fotoaparatu. Apie šį laikotarpį net yra išleista knyga!

Po Antrojo pasaulinio karo Vilnius kūrė naują viešojo transporto sistemą pagal sovietinį pavyzdį, jame jau dominavo technika iš Rytų. Autobusų maršrutas Nr. 10 – vienas ankstyviausių, ką liudija ir šio maršruto numeris. Jau 6-ajame dešimtmetyje jis riedėjo nuo dabartinės „Tauragnų“ stotelės Kalvarijų gatvėje iki Markučių. Ilgainiui trasa šiaurinėje dalyje ilgėjo Žirmūnų kryptimi, kol galiausiai 1979 metais statant Baltupių rajoną ir nutiesus Didlaukio gatvę 10-asis autobusas nusigręžė nuo Žirmūnų ir ėmė sukti Baltupių, o iškilus Fabijoniškėms – ir jų link. Tad galima apibendrinti, kad Markučiuose 10-asis autobusas stoja nuo neatmenamų laikų, o štai kitas maršruto galas ilgėjo ir rangėsi priklausomai nuo miesto augimo. Įdomu, kaip jo trasa keisis ateityje?

 

8. Žalgirio st. / Turgus ir Šnipiškės

Palengva artėjame miesto centro link. Kairėje boluoja Šv. Mykolo Arkangelo cerkvės kupolai. Ji statyta XIX amžiaus pabaigoje kaip carinės politikos stiprinti stačiatikybės įtaką padarinys. Tiesa, ji buvo skirta ne tik vietiniams gyventojams, bet ir netoliese buvusiame kariniame miestelyje esančiai įgulai. Cerkvė išsyk statyta ne kaip šventykla, o ir kaip mokykla. Atkreipkite dėmesį į žemesniuosius pastato korpusus.

Už cerkvės – turgavietė, šioje vietoje oficialiai minima nuo 1903 metų. Beveik tuo pačiu metu įkurtas ir Halės turgus, tačiau skirtumai tarp abiejų prekyviečių buvo esminiai – Halė, modernus, dengtas turgus su daugybe patogumų, o Kalvarijos veikiau priminė pirkėjų ir pardavėjų susitikimo vietą plyname lauke. Vis dėlto bruzdėjimo čia netrūko, buvo laikai, kai prekyba vyko kone kiaurą parą. Dideli pokyčiai įvyko 6-ajame dešimtmetyje – 1953 metais atsirado pirmasis specializuotas gelsvas mūrinis pastatas, skirtas mėsai, o greta netrukus išdygo dar du – pienui ir žuviai. Teritoriją apjuosė mūrinė tvora. Pasiekus XXI amžių pribrendo metas dar vienai modernizacijai – šis etapas įgyvendintas 2016 metais  – sutvarkyta aplinka, atsirado naujų statinių. Ypatinga aura dvelkia nors ir ne visada legalus, bet tikrai spalvingas greta turgaus veikiantis blusturgis. Aktyviausias jis savaitgaliais.

Na, o Šnipiškių rajonas, kuriuo dabar keliaujame, yra vienas seniausių Vilniuje – jis vertas istorinio priemiesčio titulo, nes ėmė formuotis dar tais laikais, kai tikrasis miestas apsiribojo dabartiniu senamiesčiu. Beje, jis buvo ir vienintelis priemiestis dešiniajame Neries krante. Pro Šnipiškes buvo keliaujama į Ukmergę, Rygą. Svarbu pažymėti, kad Šnipiškių pradžia laikyta tai, kas iškart prasidėdavo už Žaliojo tilto, o štai dažnai linksniuojama medinė rajono dalis, esanti dešiniau, yra vėlyvesnė – tai daugiausia XIX–XX amžiaus sandūros pastatai. Nedidelis šios teritorijos ruožas oficialiai pripažintas kultūros paveldu, tad jei Vilniui pasiseks, jis netolimoje ateityje galės didžiuotis estetišku, jaukiu, senosios architektūros meistrystę liudijančiu kvartalu, protarpiais kvepiančiu vyšniomis ar obuoliais. Svarbu pažymėti, kad oficialiai paveldu laikoma tik siaura pastatų juosta, tad didžiosios pastatų dalies turbūt artimiausiu metu neliks. Beje, ši paveldo teritorija 1993 metais buvo pavadinta Skansenu – taip vadinamas seniausias pasaulyje liaudies buities muziejus, esantis prie Stokholmo. Skansenais, kaip bendriniu terminu, vėliau imtos vadinti įvairios istorinės medinės gyvenvietės visoje Europoje.

9. Žaliasis tiltas / Pirmasis tiltas

Žaliasis tiltas – seniausias Vilniaus tiltas per Nerį. Žinoma, tiek atrodė, tiek vadinosi praeityje kitaip, tačiau pirmasis tiltas buvo pastatytas būtent čia. 1536-ieji yra tie, kai abu krantus pirmą kartą sujungė medžio ir mūro konstrukcija. Tilto tiesyba buvo be galo rizikinga ir brangi, tad siekiant kompensuoti patirtas išlaidas anuomet sumanyta rinkti mokestį už naudojimąsi tiltu, maža to, buvo uždrausta bet kokių kitų tiltų per Nerį tiesyba nuo Kernavės iki Bistryčios! Visa tai nesunkiai paaiškina, kodėl Vilnius taip skiriasi abiejose upės pusėse – vienur kreivos gatvelės, raudoni stogai, šventyklų bokštai, kitur – kur kas daugiau stiklo, betono, asfalto. Beje, už tilto esanti gatvė primena, kad būtent tuometis Vilniaus vaivada Albertas Goštautas gavo privilegiją tiesti tiltą. 

Žinoma, dabar mes matome ne tą vaizdinį, kurį keliautojai XVI amžiuje apibūdindavo taip: „Per tą upę tiltas iš abiejų galų mūrinis, didelis, iš viršaus dengtas malksnomis…“ Per kone 500 metų tiltas ne kartą buvo griaunamas, deginamas, ardomas potvynių ir pavasario ledonešių. Kai sovietai 1951–1952 metais nutiesė dabartinį tilto variantą, spaudoje pasirodžiusioje žinutėje suskaičiuota, kad tai jau 12-oji Žaliojo tilto reinkarnacija! Tad tai tikras tiltas chameleonas. Beje, Žaliuoju čia buvę tiltai praminti XVIII amžiuje – tik dėl to, kad kažkas sumanė jo turėklus nudažyti žaliai. O ir vėliau, nepaisant politinės ir architektūrinės švytuoklės, jo spalva buvo paliekama ta pati. O dabar, važiuodami toliau, pasvajokite – jeigu Žaliajam tiltui būtų lemta gimti tryliktąjį kartą, o jūs būtumėte miesto vadovas ar vyriausiasis architektas, kaip jis atrodytų?

10. Karaliaus Mindaugo tiltas / Pilys

Šiais laikais Vilniuje yra ir Prezidentūra, ir savivaldybė, tačiau kiekvienas supranta, kad tai yra atskiros institucijos, turinčios savo veiklos sritis. Lygiai taip pat ir senajame Vilniuje buvo du atskiri galios centrai – Rotušėje buvo miesto gyvenimo širdis, o štai Katedros aikštėje – visos valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tvirtovė. Dabar atrodo, kad aikštė sklandžiai įsilieja į likusią senamiesčio erdvę, tačiau dar XVIII–XIX amžiuje ši teritorija buvo gerokai uždaresnė – ją juosė siena su vartais ir bokštais. Kur stovėjo gynybiniai mūrai, tiksliai nurodo aikštėje paklotos rausvos granito plokštės. Prieš porą dešimtmečių vykdant archeologinius kasinėjimus buvo aptikti gerai išlikę įtvirtinimų pamatai, tad juos nuspręsta paženklinti. Atkreipkite dėmesį į varpinę – jos apačia kresna, su mažais langeliais, skirtais toli gražu ne žioplinėjimui. Tai liudija, kad kadaise ji statyta kaip gynybinis bokštas ir tik gerokai vėliau statinį paaukštino ir pavertė varpine. Papildomai teritoriją juosė senoji Vilnelės vaga, tad tai buvo gerai įtvirtintas kompleksas, faktiškai – sala. Ten, kur dabar aplink Katedrą plaukia mašinų srautas, anksčiau sruveno vanduo. Šiuo metu Vilnelė į Nerį įteka už Gedimino pilies kalno, tačiau tai – XIV amžiuje prakastas kanalas. Beje, Gedimino kalnas yra natūrali šalia esančio kalnų parko masyvo tąsa, tačiau jį pritaikius gynybai, prakasus kanalą upei ir išlyginus aplinkinį reljefą kalnas ėmė atrodyti ypač didingai, tarsi iškilęs iš po žemių. Ypač vaizdingai senąjį aikštės pavidalą parodo visai šalia paminklo Gediminui esantis bronzinis maketas. Turėdami laiko, būtinai jį patyrinėkite.

Tarp kitko, ar žinojote, kad, be Aukštutinės ir Žemutinės Pilies, dar buvo ir Kreivoji pilis? Ji buvo ten, kur dabar plyti Kalnų parkas. Medinė kreivoji ir kreivasis miestas gyvavo iki XIV amžiaus pabaigos – lemtingomis jiems tapo Jogailos, Vytauto ir kryžiuočių kovos, lėmusios, kad medinė tvirtovė buvo sugriauta 1390 metais ir daugiau niekada atstatyta.

11. Bernardinų sodas / Pirmasis miesto parkas

Ten, kur dabar miestiečius džiugina Bernardinų sodas, pagoniškaisiais laikais buvo šventoji giraitė – ąžuolynas. XV amžiuje, Lietuvai jau būnant krikščioniška valstybe ir atvykus bernardinams, dalis karališkųjų žemių buvo padovanota šiai vienuolijai. Bernardinai teritoriją valdė beveik 400 metų. Pelkėtoje vietovėje jie įkūrė įspūdingą sodą su tvenkiniais, kanalais, daržais, atvežė egzotinių medžių rūšių. Dalyje sklypo susiformavo ne tik rekreacinis, bet ir ūkinis sektorius su kepykla, alaus darykla, arklidėmis, grūdų aruodais, pirtimi, dirbtuvėmis. XIX amžiuje šioje vietoje veikė Vilniaus universiteto Botanikos sodas, o carinei valdžiai uždarius tiek bernardinų vienuolyną, tiek universitetą nuspręsta imtis naujos pertvarkos. XIX amžiaus pabaigoje dailininkas Aleksanderis Vladislovas Štrausas ir inžinierius Jakubas Jasinskis parengė naują projektą, pritaikydami sodą miestiečių reikmėms. Atsirado naujų takų, vienas kitas medinis paviljonas, kėglių aikštelė, vasaros teatras, o žiemą įsikurdavo čiuožykla. Čia mėgdavo burtis ir neseniai įsteigta Vilniaus dviratininkų draugija. Svarbus faktas – 1888 metais po pertvarkos atidarytas sodas tapo pirmuoju viešu Vilniaus miesto parku! Juk anksčiau gražiausi miesto sodai priklausė vienuolynams ir buvo uždari. Tad ši vieta – miesto parkų kultūros pionierė.

1960 metais sodas buvo dar kartą pertvarkytas. Apskritai, XX amžiuje ši vieta tarsi kaleidoskopas ne sykį keitė pavadinimus – XX amžiaus pradžioje ji vadinta Botanikos sodu, sovietmečiu – Jaunimo sodu, o didesnę nepriklausomybės laikotarpio dalį – Sereikiškių parku. Tiesa, visų šių žalių plotų ribos truputį skyrėsi, tačiau pati širdis buvo ten pat. Na, o 2013 metais po rekonstrukcijos atidarytas sodas įgavo daugmaž tokį vaizdą, kokį XIX amžiaus pabaigoje buvo sukūrę minėtieji Jasinskis ir Štrausas.

Beje, greta Bernardinų sodo prasidėjo ir šiuolaikinės centralizuoto vandentiekio sistemos kūrimas – būtent čia 1912 metų liepą padėtas kertinis akmuo būsimajai vandens siurblinei. Ji truputį pasislėpusi už Bernardinų bažnyčios. Čia veikia vandentvarkos muziejus, o Senamiesčio gyventojai ir šiandien geria skanų šiame sode esančių gręžinių vandenį.

12. Užupio st. / Vandens jėga

Jeigu būtume XVI–XVIII amžių Vilniuje, atsidurtume ties miesto riba. Ten, kur Vilnią peršoka Užupio tiltas, buvo miesto siena ir vartai, vadinti Išganytojo arba Spaso vardu. Pro Užupį praeityje keliauta į Rytus, tarp jų į Maskvą ir Polocką. Atkreipkite dėmesį, kad Užupyje esanti Polocko gatvė atitinka būtent šią istorinę kryptį. Kartais kelias Polocko link dėl juo keliavusių prabangos prekių net vadintas „druskos keliu“.

Paradoksalu tai, kad Užupis, nors ir buvo viena seniausiai apgyvendintų miesto vietų, vos ėmus juosti miestą gynybine siena, liko užribyje. 1503 metais vilniečiai, saugodamiesi nuo totorių antpuolių, iš visų miesto pusių ėmė mūryti 6 metrų aukščio tvorą, tačiau Užupio į vidaus perimetrą neįtraukė – mat nuspręsta Vilnią išnaudoti kaip natūralų gynybinį barjerą, o Užupį palikti užribyje. Taip jis keliems amžiams tapo priemiesčiu.

Užupis, taip pat kiti toliau palei Vilnią išsidėstę priemiesčiai, garsėjo vandens malūnais – įsivaizduokite, kad senais laikais žmogus su plačia Neries upe vargiai galėjo susitvarkyti, o štai Vilnelė, nors taip pat kaprizinga, vis dėlto buvo lengviau įkinkoma ir pamažu ją nusėjo to meto svarbiausi pramonės varikliai – vandens malūnai. Jie buvo naudojami ne tik grūdams malti, bet ir drobei balinti, lentoms pjauti ir bet kam kitam, kam galėjo būti racionaliai panaudojama veržli Vilnios jėga. Beje, su pramone bei amatais susijęs ir Tymo kvartalas. Ar žinojote, kad šis pavadinimas kilęs nuo žodžio „tymas“, reiškiančio gerai išdirbtą baltą ožiuko odą? Šis faktas primena, kad greta Užupio ilgus metus koncentravosi Vilniaus odininkai.

Už Užupio, tik jau šiapus Vilnios, buvo Paplavų arba Paplaujos priemiestis. Dalyje jo šiandien įsikūręs naujas Paupio rajonas. Dabar gali būti sunku įsivaizduoti, bet Paplaujoje buvo ne viena natūrali Vilnios vaga, taip pat ir dirbtinių kanalų, salų, tiltų į jas. Sovietmečiu čia iškilo milžiniška elektros skaitiklių gamykla, o per pastaruosius keletą metų jos vieton stojo šiuolaikiškas namų ir biurų kvartalas.

13. Zarasų st. / Markučiai

Kairėje esantis postindustrinis vaizdas liudija radikalų pokytį, kuris įvyko po karo. Senųjų vilniečių vienu tapybiškiausių vadintas Paplaujos priemiestis sovietmečiu buvo iš dalies industrializuotas. Be jau minėtos elektros skaitiklių gamyklos, mašinos ėmė ūžti gelžbetonio gamykloje, trikotažo ir konservų fabrikuose. O kairiau Jūsų esantys pastatai – tai buvęs „Audėjas“, gaminęs baldinius gobelenus, taip pat užuolaidas, pavyzdžiui, teatrams. „Audėjas“ prieš keletą metų persikraustė kitur, o šioje vietoje jau kyla nauji pastatai. Įdomu tai, kad įspūdingų gabaritų gamybiniai cechai dabar yra uoliai naudojami pasaulinės kino pramonės. Dalis garsiojo „Černobylio“ serialo vaizdų, kurie filmuoti panaudojant butaforiją ir kompiuterinę grafiką, sukurti būtent čia. Jei pamenate, kaip Legasovas ėjo pas Gorbačiovą į priimamąjį raudonu kilimu, – tai nufilmuota „Audėjo“ cechuose. 

Paskutines mūsų kelionės minutes skirkime Markučiams. Tai vietovė, kurią labiausiai garsina to paties pavadinimo dvaras. Žiloje senovėje apylinkes valdė įvairūs didikai – Chodkevičiai, Kiškos, tačiau ano meto paveldo praktiškai nėra likę. Ryškiausias ir matomas pėdsakas – iš XIX amžiaus pabaigos. Tuomet Markučius įsigijo geležinkelių inžinierius Aleksejus Melnikovas. Būtent jis 1868 metais pasistatė pastatą ant kalno, kuriame veikia Puškino muziejus. Beje, pats poetas Aleksandras Puškinas čia nėra niekada lankęsis! Tad kokia gi Puškino sąsaja su Markučiais? Viskas paprasta – minėtojo inžinieriaus ir namo savininko Melnikovo duktė Varvara ištekėjo už Grigorijaus Puškino, Aleksandro Puškino sūnaus ir, nors ne iš karto, sutuoktiniai persikėlė gyventi į Markučius. Grigorijus ir Varvara iš Rusijos atsivežė autentiškų daiktų, kurie priklausė poetui, o 1935 metais Varvarai Melnikovai-Puškinai mirus buvo įgyvendintas jos testamente nurodytas priesakas šioje vietoje įkurti Aleksandro Puškino muziejų. Testamentas buvo įvykdytas su kaupu – veikia ne tik muziejus, yra išlikęs ir poeto biustas, dalis parko, koplyčia ir kapinaitės, kuriose atgulė Grigorijus ir Varvara Puškinai bei keli kiti dvaro gyventojai.

Markučių istorijai, o ypač tai daliai, kuri yra dešiniau, – tai išraiškingos kalvos su chaotiškai išsibarsčiusiais mediniais namukais, – svarbu tai, kad ji susiformavo daugiausia dėl to, kad būdama našlė ir patirdama rimtų finansinių sunkumų Varvara Puškina 1930–1935 metais stipriai mažino savo valdas ir pardavinėjo sklypus naujakuriams. Būtent nuo Markučių dvaro atskirtų ir parduotų žemės lopinėlių susiformavo nemenka kalnų regionus primenanti gyvenvietė. Būtinai po ją pasivaikščiokite, tik perspėjame, kad reikės klibinkščiuoti tai aukštyn, tai žemyn!

Štai ir pasiekėme galutinį tikslą, mielieji! Markučiai – nuostabi vieta kelionės pabaigai. Išsiilgę istorijos gali tiesiu taikymu aplankyti muziejų, kas nori pavaikštinėti – pasivaikščioti Markučių parke ir jo apylinkėse, o jei tai karšta vasara – kodėl gi nešokus į Vilnelę atgaivinti pavargusio kūno?

Iki!

1 13

Skaidrė 119

VDA galerija „5 malūnai“

Plačiau