Stabtelti prie maisto vagonėlio

Spalvingi, traukiantys akį, viliojantys gardžiais kvapais ir pro atvirus langus sklindančia gera nuotaika – maisto vagonėlių, išsibarsčiusių mieste ir aplink jį, sunku nepastebėti. O kalbantis su šių vagonėlių šeimininkais, beprotiško veiksmo nebijančiais svajotojais, bendru vardikliu tampa ne tik gatvės maistas ir jo kultūra, bet ir bendruomeniškumas. Jie atviri įvairovei, mezga draugišką ryšį su valgytojais ir dalijasi ne tik maistu, bet ir istorijomis. Juk taip – daug skaniau. 

Maisto vagonėlis keliauja nuo Baltojo tilto iki Kūdrų parko ir dar toliau. Nuotr. Ryk lys

Sėkmei užtenka vieno gero patiekalo

Matomas šventėse, renginiuose ir festivaliuose, o šią vasarą dažniau stabtelintis „Bernardinų kieme“, maisto vagonėlis „Ryk Lys“  širdis ir gomurius jau seniai užkariavo tiekdamas „Fish&Chips“. Anot Simo, vagonėlio savininko, tešloje gruzdinta Atlanto menkė su bulvytėmis tapo pagrindiniu ir populiariausiu patiekalu, vagonėliui atnešusiu sėkmę. Simas neabejoja, kad nuo 2017 metų „Ryk Lys“ valgytojus pradžiugino ne viena dešimtimi tūkstančių „Fish&Chips“ porcijų. 

O kokios buvo pirmosios dienos? „Vagonėlio idėja kilo spontaniškai, diskutuojant apie naujus planus su kolega, kuris importavo jūrų gėrybes. Nieko nežinojome apie maisto vagonėlius, bet nėrėme į veiklą stačia galva – netrukus skridau į Londoną, ragavau „Fish&Chips“, domėjausi darbo specifika ir dabar atrodo neįtikėtina, kaip greitai viskas išsirutuliojo“, – pasakoja Simas. 

Verslui įsibėgėti padėjo tai, kad maisto vagonėlių kultūra Lietuvoje sparčiai augo – prasidėjo tokie renginiai kaip „Open Kitchen Vilnius“, o ir Jungtinėje Karalystėje populiarų patiekalą „Fish&Chips“ Vilniuje rasti būdavo nelengva. 

Pasak Simo, darbas vagonėlyje kur kas sunkesnis, nei gali atrodyti: „Tai maža darbo erdvė, o kartais turi būti ne tik šefas, bet ir mechanikas ar santechnikas. Vagonėlyje – beprotiškai daug veiksmo, kurio iš šalies nesimato. Ne kartą teko pradėti darbą dar nespėjus pasiruošti, taip pat viską išparduoti ir laukti produktų papildymo, kol žmonės rikiuojasi eilėje, – tokiais atvejais įtampos tikrai daug. Bet, nepaisant visko, laimingi lankytojai atperka viską.“ 

Šiuo metu maisto vagonėlių Vilniuje – kur kas daugiau nei tuomet, kai keliauti po miestą pradėjo „Ryk Lys“, o ir vietų, kur juos galima rasti, netrūksta. Daugybę jų aplankęs, kaip patogias, šiai veiklai pritaikytas erdves Simas išskiria Tymo turgų prie Kūdrų parko, Baltojo tilto teritoriją, žaliuosius Lukiškių aikštės pakraščius. 

„Išskirčiau ir Neries krantinę, kur būtų galima mėgautis puikia vieta ir gatvės maistu. O maisto vagonėlių atstovams linkėčiau įdomiai realizuotų idėjų – skirti dėmesio tiek vagonėliui, tiek maisto kokybei. Viskas svarbu, juk galiausiai maisto vagonėlis – labiau gyvenimo būdas nei verslas“, – sako Simas. 

Kur? 

Renginiai ir „Bernardinų kiemas“ (Maironio g. 12)

Miražas ar realybė?

Apie rožinį vagonėlį, įsikūrusį Neries regioninio parko širdyje, prie Karmazinų piliakalnio, jau sklando kalbos. Žygeiviai, išbandę Dūkštos pažintinį taką, netrunka dalintis, kad slėnyje prie piliakalnio galima ne tik atsikvėpti, bet ir įsikvėpti – vagonėlyje „Sweet Love“ besisukiojančios Vrinda ir Hemalata kviečia paragauti veganiškų desertų, karštų sumuštinių, atsigaivinti limonadais, kava ar vaikų taip mėgstama kakava su grietinėle. 

Vrinda ir Hemalata savo rožinį vagonėlį kasmet perdažo. Nuotr. ,,Sweet Love”

Pagrindiniai „Sweet Love“ svečiai – žygeiviai, dažniausiai – jaunos šeimos. O kai šilta, lankytojų tiek daug, kad neužtenka šalia vagonėlio esančių staliukų – tiesiami pledai ir kviečiama į saldų pikniką. 

„Susidraugavome su daug žmonių, atvykstančių į slėnį ir aplankančių mus. Būna, kai kurie pirmiausia išgirsta apie rožinį vagonėlį, drauge atranda ir pažintinį taką, juo pasivaikšto“, – pasakoja Vrinda ir Hemalata. 

Merginos priduria – „Sweet Love“ vagonėlis atsirado spontaniškai ir iki šiol kiekvienas savaitgalis, praleistas darbuojantis jame, – vis kitoks: „Didžiausius iššūkius mums pažeria oras, bet vis dėlto darbuotis gamtoje ir matyti, kaip keičiasi metų laikai, – neįkainojama patirtis. Stebime, ir kaip keičiasi mūsų klientai, ypač mažieji, – sugrįžę pas mus, jie rodo, kokias kasas užsiaugino per žiemą, džiaugiamės jų pirmais iškritusiais dantukais.“ 

Nuo piliakalnio besileidžiantys žygeiviai prie vagonėlio ateina neslėpdami plačių šypsenų – vieni  pasijunta kaip Alisa stebuklų šalyje, kiti pasitikslina: ar šis rožinis vagonėlis – ne miražas?

„Norėjome, kad žmonės pasijustų it pasakų slėnyje, dėl to vagonėlį nudažėme rožine spalva. Perdažyti, atnaujinti jį tenka kasmet, tačiau procesas mums labai patinka – tai gražus žaidimas, kai gimsta naujų  idėjų, atsiranda mažų detalių, kuriamas jaukumas“, – tvirtina „Sweet Love“ šeimininkės. 

Kur? 

Karmazinų piliakalnis, Vilniaus rajonas 

Pakeliauti izraelietiškais skoniais 

Miesto centre, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių apsuptame Petro Cvirkos skvere, yra erdvė „Cvi parkas“. Prie maisto vagonėlio, tiesa, be ratų, stabteli ieškantys izraelietiškų skonių. 

Į vagonėlį miesto centre privilioja muzika. Nuotr. ,,Cvi parkas”

„Cvi parko“ įkūrėjas ir siela Rafaelis sako, kad maisto vagonėlis – tik dalis erdvės, kurioje žmonės susirenka pašokti ar į renginius: „Daugybė žmonių užsuka suvilioti būtent muzikos ir tik tuomet pastebi vagonėlį. Čia gaminame humusą, falafelius, juos tiekiame arba pitoje, arba lėkštėje (o falafelių skonis, sakoma, kelia priklausomybę), taip pat siūlome veganiškus desertus ir lengvus, natūralius gėrimus.“

Anot Rafaelio, izraelietiškos virtuvės Lietuvoje trūksta, tad ir viena „Cvi parko“ misijų – plėsti skonių įvairovę: „Vagonėlyje dirba lietuviai ir ukrainiečiai – ir visi turime žydiškų šaknų, tad savo patiekalais kviečiame pakeliauti nė neišvykus iš Vilniaus.“ 

Ne tik dalintis skoniais, bet ir prikelti skverą, kurti netradicinę, gyvą erdvę, kurioje derėtų įvairovė, – tokie norai veda Rafaelį. Ir kuo toliau, tuo dažniau pasimėgauti kokybišku maistu ir muzika užsuka ne tik į vakarėlius miesto centre keliaujantis jaunimas, bet ir senjorai ar tėvai su vaikais. Regis, visi čia randa vietą. 

Kur? 

Petro Cvirkos skveras 

Dalintis pica ir nuotykiais

Kalbant apie maisto vagonėlius, būtų keista nepaminėti… picos! Spalvingo picos vagonėlio „Flying Tomato Pizza“ šeimininką Nikolą lengvabūdiškus eksperimentus virtuvėje paversti profesionaliu picų kepimu paskatino kelionė į Italiją ir lemtinga pažintis su pizzaiolo (profesionaliu picų šefu) Gennaro. 

Gatvės maisto kultūrą palaiko bendravimas. Nuotr. ,,Flying Tomato Pizza”

„Gennaro patarimai bei atskleistos picos kepimo subtilybės mane paskatino siekti svajonės atidaryti piceriją. O tokį formatą – vagonėlį – pasirinkau, nes žaviuosi įspūdinga Didžiosios Britanijos gatvės maisto kultūra. Bendravau su daugybe maisto vagonėlių savininkų Britanijoje, kur ši bendruomenė yra lyg šeima – viskuo dalijasi, remia vieni kitus, palaiko. Norisi tokią pasaulėžiūrą ugdyti ir mūsų šalyje“, – sako Nikolas. 

„Flying Tomato Pizza“ meniu galima rasti tiek klasikinių, tiek originalių, Nikolo kurtų, picų. Vagonėlio savininko ir šefo tikslas –  parodyti, kokia įvairi gali būti pica. Tačiau valgant tikrą neapolietišką picą, anot Nikolo, ne mažiau svarbu ir valgytojų bendrystė – dalinimasis džiaugsmu, istorijomis, nuotykiais. Dėl to ir verta stabtelti prie maisto vagonėlių tiek Vilniuje, tiek aplink jį. 

Kur?

„Bernardinų kiemas“ (Maironio g. 12) 

Kur dar? 

„Ajomama“

Vaišina bulvėmis, bet ne paprastomis – gardžiai įdarytomis mėsa, daržovėmis, sūriu ar net silke. 

Kur? 

Renginiai ir „Downtown Forest Hostel & Camping“ kiemas

„Bernardinų kiemas“ 

Gatvės maisto ir laisvalaikio erdvė miesto širdyje, kur sau patinkantį maisto vagonėlį atras kiekvienas. 

Kur?

Maironio g. 12 

Straipsnio autorė – Virginija Sližauskaitė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 18-ojo numerio.