Kur renkasi Vilniaus literatai?

„Pirmiausia atveriu langines, pasisveikinu su namais ir Žibintininku“, – taip prasideda Vilniaus literatų namų direktorės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės darbo diena. Nauja vieta, kurios langų raštų geometrija persipina su čia užsukančių rašytojų, skaitytojų, vertėjų, dizainerių, kaimynų, miesto svečių maršrutais, jau verda nuo gyvenimų ir istorijų. 

Pastatas Šv. Jono g. 11 stovėjo Vilniaus katedros kapitulai priklausiusiame kvartale.

Įkritus tarp bažnyčių Šventojo Jono gatvėje, užvertus galvą į bokštus, galima ir praeiti Literatų namų, įsikūrusių pastate rusvomis sienomis, žemais senamiesčiui būdingais langais, duris. Reikėtų dairytis galerijos „Medūza“, skulptūros „Žibintininkas“ ir nenuklysti toliau restorano „Ertlio namas“. Greičiausiai čia kojos pačios atves – Literatų namuose kiekvieną savaitę vyksta renginiai suaugusiesiems ir vaikams, buriasi senjorų ir jaunimo knygų klubai, kasdien veikia paroda knygų tema. Paskelbus Vilnių UNESCO literatūros miestu, atgiję Šv. Jono gatvės 11 pastato kambariai savaime tampa visiems praeiviams atviru literatūros informacijos centru. 

Nuo knygyno iki knygyno 

Su naujomis patalpomis Literatų namų kūrėjos paveldėjo ir persipinančias jų istorijas. Vienoje seniausių Vilniaus gatvių esančio pastato trikampė forma išliko nepaisant už jo sienų ir viduje virusių įvykių. Sunkios durys veda į laiką sluoksniuojančias erdves su nišomis, langai storais stiklais išeina į tykų trikampį vidinį kiemelį. „Pereini skirtingus laikus ir matai, kad pirmame aukšte visą laiką virė gyvenimas – būta ir smuklių, ir parduotuvių, ir bendrabučių, veikė knygynas, keitėsi gyventojai“, – pasakoja VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė pastebėdama, kad nors namas ne kartą restauruotas, išliko jo istoriją jungianti gija – knygos.

Literatų namai visada buvo susiję su knygomis, čia veikė ne vienas knygynas.

Pastatas Šv. Jono g. 11 stovėjo Vilniaus katedros kapitulai priklausiusiame kvartale. XVI–XVII amžiuje čia nuomojosi butus Šv. Jonų bažnyčios muzikantai. 1831 metais bajoras Francas Vojcechoviczius atidarė kavinę. Namas kurį laiką priklausė Vilniaus dailininkui ir kolekcininkui Boleslovui Mykolui Ruseckui ir iki šiol dažnai vadinamas Rusecko namu. Grįžęs iš Romos, dailininkas po kurio laiko apsigyveno jame – 1890 metais minimas kaip namo savininkas. B. Ruseckas iš namų Šv. Jono gatvėje eidavo tapyti portretų, piešti miesto apylinkių vaizdų į dirbtuvę Pilies gatvėje. 

Po kelių dešimtmečių vilniečiai, užėję į pirmame aukšte atsidariusį Waslawo Makowskio knygyną, galėjo nusipirkti ar net pasiskolinti knygų. Knygininkė ir visuomenės veikėja Marija Šlapelienė atsiminimuose rašė, kad Vilniui labai reikalingas lietuviškas knygynas, nes gatvės apačioje veikiantis Makowskio knygynas turi tik lenkiškų knygų. Nuo 1909 metų šiuo adresu vilniečiai ieškodavo korsetų dirbtuvės, šepečių parduotuvės „Marciana“, žinomiausios Skinderio avalynės parduotuvės, o 1912–1915 metais duris atvėrė Lichtmacherio knygynas. Dabar Literatų namuose pilnėja knygų apie Vilnių kolekcija. 

Atvira ir verdanti gyvybe vieta

Surinkta istorine medžiaga su mūsų žurnalo skaitytojais pasidalijusi istorikė, knygų apie miesto praeitį autorė dr. Aelita Ambrulevičiūtė pasakoja, kad lyginant su kitais kvartalo namais, namo Šv. Jono g. 11 gyventojai turėjo daugiau komforto. Paprastai patogumų būta reprezentatyviausiuose namo butuose beletaže, arba antrame ar trečiame aukšte, su paradiniu įėjimu iš gatvės. Visuose septyniolikoje namo butų veikė elektra. Tačiau patogumai buvo nevienodi. Štai, pavyzdžiui, 11-ame bute įvestas tik elektrinis apšvietimas, 12-ame bute – elektra ir vandentiekis. Keli namo butai jau turėjo vonią ir klozetą, 10-as butas – tik klozetą, o poroje butų reikėjo suktis be patogumų.

Vilnietis su 25–100 litų kišenėje 1940 metais čia galėjo nuomotis nuo 16 iki 55 kvadratinių metrų ploto butą. Pastatas atitiko ir kukliau, ir prabangiau gyvenančių poreikius. Štai viename iš butų veikė skalbykla, dviejuose – krautuvės, o keturių kambarių bute rūsyje spaudėsi įvairi publika: sanitaras Feliksas Minkevičius ir malkų pjovikas Stanislovas Tvardovskis, namų valdytojas Vladislovas Petrauskas su žmona Konstancija, geležinkelio darbuotojas Viktoras Ančiukas su žmona Jelena ir dukra, kirpėjo mokinys Enrikas Korvelis, du darbininkai.

„Įdomi istorija, siekianti ir šiuos laikus, – Vilniaus klube vyko Rasos Antanavičiūtės ir Marijos Drėmaitės knygos „Neįgyvendintas Vilnius“ pristatymas. Užsimezgė pokalbis apie įvairių kalbų miestą, kaip žmonės gyveno čia 1950–1960 metais. Ir viena ponia pasakojo: „Mes žaisdavome gatvėje, nes kiemai buvo maži. Užaugau Šv. Jono gatvėje, prie universiteto, kur stovi Žibintininkas. Turėjome kiemą, jame augo medis.“ Parėjusi žiūrėjau pro langą, lyginau pasakojimą su vaizdu, kol supratau – tai mūsų kiemas!“ – netikėtai atsivėrusį pastato istorijos blyksnį prisimena R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Šv. Jono gatvės vaikai užaugo, su Nepriklausomybe pastate trumpai blykstelėjo restorano „Baltijos sakalas“ valanda, o nuo 1996 metų pradėjo veikti Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir galerija, kurios šachmatinės grindys gerai įsikibusios į daugelio vilniečių atmintį. 

R. Elijošaitytė-Kaikarė ir M. Mažulė išklauso visų užėjusių istorijas.

Pastato kaimynai mielai užeina pasidalyti istorijomis. Užbėga skaitytojai, rašytojai, dizaineriai, dailininkai, kritikai, leidėjai, vertėjai, ateina mamos su vaikais. Lankytojai pastebi, kad Literatų namai primena jaukius namus, kuriuose nori užsibūti. „Namai atvira vieta, visi gali čia ateiti ir jaustis gerai“, – kviečia R. Elijošaitytė-Kaikarė ir Vilniaus UNESCO literatūrinio miesto projektų vadovė Marija Mažulė.

Geometriškumas ir paslaptys

Pirmą kartą pastato duris pravėrus vasarą, į akis krito aptrupėjusios sienos, nosis spaudė senamiesčio kvapai, bet į pastatą besiskverbianti miesto šviesa Literatų namų kūrėjoms pasakojo kitokią istoriją: „Šiose patalpose daug geometriškumo – ir langai, ir akmeninės grindys, ir net grotos tinka. Vakare, kai išeini į lauką ir iš gatvės krinta šviesos, tokius gražius šešėlius meta ant grindų…“ 

Ant vienos iš sienų netikėtai ima ryškėti rašytojų momentinių fotografijų galerija. Darbo vietoje įsitaiso senas stalas. Erdvės neskubriai atskleidžia autentišką grožį. Jose vis drąsiau kuriasi teksto ir vaizdo dirbtuvės, vyksta skaitymai, akademinės bendruomenės mokymai, įprastų ir netikėtų žanrų susitikimai su rašytojais: prozininkais, poetais, dramaturgais. 

Literatų namai yra viena iš nedaugelio vietų, turinčių kambarėlį vaikams, tad net suaugusiųjų renginiuose jie gali žaisti ir skaityti knygas įvairiomis kalbomis – nuo latvių iki prancūzų. Viename iš kambarių – šešios darbo vietos nuo vienišo rašymo namuose bėgantiems literatūros lauko veikėjams. Judesio sūkuryje gyvenančios R. Elijošaitytė-Kaikarė ir M. Mažulė stengiasi, kad literatūros renginiai būtų kokybiški, taip pat yra atviros tam, kas dar neaptarta viešojoje erdvėje. Štai vieni skaitytojai siūlo diskusiją apie meilės romanus, kiti nori atskleisti daugiasluoksnę Vilniaus literatūrą, imti ir išsiaiškinti, ar vilniečiai „nelabai mėgsta Adomą Mickevičių“, ar tiesiog per mažai jį pažįsta. 

Nors į Literatų namus susibėga daugybė istorijų ir idėjų, ši vieta tiesia atšakas į visą miestą. Viename renginyje paaiškėjo, kad esama šiuolaikinių rašytojų, su užsidegimu pasakojančių apie buvusius Vilniaus rašytojus, tad laukia išskirtinės ekskursijos. Su Ukrainos centru kalbamasi apie ekskursijas Taraso Ševčenkos takais. Planuose rašytojų rezidencijų programa, kelionės pas kitų miesto rajonų literatų bendruomenes. Literatų namų tiesės nuves ir į Rašytojų namą Antakalnyje, ir į Justiniškes.  

O paslaptys? Atėję į renginį ar padirbėti žmonės, pamatę laiptus, atkakliai veržiasi į namo rūsį. Marija su Rūta juokiasi, kad kol kas jis tuščias, nors turi paslaptį. „Kai darėme remontą, nusileidau į rūsį, ten radau ant sienų pelėsio, – prisimena M. Mažulė. – Purškiau, valiau tą pelėsį, ir staiga pradėjo skambėti visų bažnyčių aplinkui varpai. Mane apėmė jausmas, kad laiko mašina nusikėliau kelis šimtmečius atgal.“ 

Patalpose daug geometriškumo – ir langai, ir akmeninės grindys, ir net grotos tinka.

Darbo dienai pasibaigus, Literatų namų langinės užveriamos, lieka tik Žibintininko ramybė ir šviesos žaismai. Kartą išeidama R. Elijošaitytė-Kaikarė kitoje gatvelės pusėje esančio namo trečiojo aukšto lange pastebėjo augalą, kurio forma atkartojo Žibintininko stovėseną. Spėjo pamatyti, nufotografuoti – ir daugiau toks vaizdas nebepasikartojo. 

Kur?

Šv. Jono g. 11

Daugiau

www.vilniusliterature.lt