Antakalnyje, tarp žaliuojančio Sapiegų rūmų parko ir gilumoje pasislėpusio Trinitorių vienuolyno įsikūręs bendruomenės ir edukacijos centras „Miesto laboratorija“. Tiesa, vos įžengus, jis stipriai keičia vaizduotėje nusistovėjusį įprasto bendruomenės centro paveikslą: lyg madingoje, postindustrinėse patalpose įsikūrusioje kavinėje, čia jaukiai dera daugybė skirtingų baldų ir indų bei išradingų interjero sprendimų. Prisėsti kavos kviečia ilgas baro stalas, o iš po didžiulių durų švyti ryški rožinė spalva – ten po specialiomis lempomis auga daržovės, šaknis sumerkusios ne į dirvą, o į vandenį. Visa tai – ne didelių investicijų, o keleto labai iniciatyvių žmonių pagalba atsiradusi erdvė, kurioje laiką leidžia Antakalnio gyventojai ir svečiai iš kitų rajonų ir net kitų miestų. Dvi iš „Miesto laboratorijos“ įkūrėjų – Agnė Gaisrė ir Goda Sosnovskienė – papasakojo apie tai, kaip toks bendruomenės centras atsirado, kokią galią turi susivieniję kaimynai ir kaip leidžiant laiką su bendruomene nepamiršti tausoti mus supančią gamtą.
Kaip kilo idėja įkurti tokią ypatingą vietą?
Goda: Viskas prasidėjo labai netikėtai. Susitikome Antakalnyje esančiame bendruomenės darže, visą sezoną kartu auginome daržoves, organizavome bendruomenei renginius ir labai susidraugavom. Atėjus rudeniui supratom, kad daržininkavimo sezonas baigėsi, o mes norim ir toliau kažką kartu veikti. Tuo metu Antakalnyje nelabai buvo kavinių, tad norėjosi vietos, kur visi galėtume susitikti, šalia atsirado tvaraus gyvenimo būdo idėjos. Tačiau generuojant mintis taip pat supratome, kad ką benuspręstume daryti, mums reikės pinigų.
Taip pradėjom po truputį rinkti lėšas – rengėme kaimynų dienas, kepėme pyragus, vaišinome jais už auką ir panašiai. Labai nedidelėmis sumomis pradėjome kaupti pirminį kapitalą idėjai, kuri kol kas tik plaukiojo ore. Taip nutiko, kad šitas pastatas buvo paskirtas bendruomenei, tad mes parašėme projektą su konkrečia vizija – norėjome bendruomenės centro su tvaresnio, žalesnio gyvenimo būdo kryptimi. Laimėjom konkursą ir gavom šią erdvę – apleistą sandėlį, kuris seniau tarnavo kaip ligoninės dirbtuvės.
Tada ėmėmės darbo – viską plovėm, dažėm savo rankomis. Samdėme tik būtiniausius specialistus elektros, santechnikos darbams. Visa kita įvyko Antakalnyje gyvenančių šeimų, draugų, kaimynų jėgomis.
Niekas jūsų komandoje nebuvo patyręs šioje srityje, tad centras buvo įkurtas tiesiog iniciatyvių kaimynų dėka?
Agnė: Visiškai taip. Nė vienas nebuvome nei projektų rašytojas, nei statybininkas ar virtuvės šefas. Dar pačioje pradžioje gavau labai gerą patarimą – reikia koncentruotis ne į pastatą, o į veiklas ir į bendruomenę. Manau, šis patarimas mus išgelbėjo – neprisiskolinome pinigų brangiai komercinių pastatų nuomai ir neprisiėmėme kitų įsipareigojimų. Tiesiog ėmėme burti bendruomenę įvairiais renginiais.
Atrodo, turint gerų idėjų, galima bandyti jas įgyvendinti bet kur. Kodėl visgi nusprendėte likti Antakalnyje?
Agnė: Mes visos čia gyvename, kam mus keliauti kažkur kitur? Tokia ir yra esmė – pažinti savo kaimynus, vietoje to, kad po darbų keliauti dar kažkur į kitą miesto galą. Tas bendrumo jausmas mums labai svarbus.
Goda: Net įrengiant erdvę, nenorėjome kavinėms įprastų mažų stalelių, prie kurių galima sėdėti atskirai. Todėl matote daug ilgų, didelių stalų, už kurių visi sėdi drauge, vieną ilgą barą ir čia pat už jo gaminančius maistą virėjus, kurių nepaslėpėme virtuvėje už durų.
Nuolat matau pranešimus apie čia vykstančius renginius, kaip spėjate tiek daug jų suorganizuoti?
Goda: Didžioji dalis renginių nėra mūsų. Iš tiesų niekada neturėjome tikslo gyventojams siūlyti tik savo idėjas. Visus kvietėme naudotis erdve, siūlyti ir įgyvendinti savo projektus. Tai pradėjo labai gerai veikti – šio metu apie 70 procentų čia vykstančių renginių yra organizuojamų vietos bendruomenės ir kitų miestiečių, kurie taip pat pamėgo šitą vietą.
Agnė ir Goda
Tiek jūsų veikla, tiek pats centro įrengimas yra paremtas tvaria gyvensena. Papasakokit, kaip šių principų laikotės savo centre?
Agnė: Pradėkim nuo to, kad ant stogo turime saulės kolektorius, kurie šildo mums vandenį. Naudojame kompostuojantį įrenginį ir kompostinę lauke, kur keliauja visos restorano žalios atliekos. Taip pat turime pilko vandens sistemą, kur nusiplovus rankas, visas vanduo nuteka į tualeto bakelį ir yra panaudojamas nuleidžiant vandenį. Visas centras rūšiuoja šiukšles, nenaudoja vienkartinių indų. Vienas iš tikslų buvo ir galimybė žmonėms pamatyti, kaip visa tai atrodo – mielai priimame apžiūrėti saulės kolektorių, pilko vandens sistemos ir hidroponinio daržo.
Goda: Ir pati vieta įrengta antrinio dizaino principu – neturime nei vieno naujo daikto. Visi bandai, indai ir net technika yra pirkta ar gauta iš antrų rankų. Tai įrodymas, kad norint atidaryti tokį centrą, kavinę ar restoraną, tau nebūtina važiuoti į parduotuvę. Yra pilna nenaudojamų, išmetamų daiktų, kurie visi čia ir suderėjo.
Kaip veikia hidroponinis daržas ir kodėl nusprendėte jį įsirengti?
Hidroponiniai daržai yra paplitę tose šalyse, kuriose miesto daržininkystei trūksta žemės ploto. Tokio daržo tikslas yra keliais aukštais mažame plote užauginti visko kuo daugiau, vietoje dirvos naudojant vandenį, prisotintą augalams reikalingų medžiagų. Lietuvoje žemės per akis, tačiau problema yra sezonas. O su hidroponiniu daržu sausį gali turėti žemuogių ir bazilikų. Londone tokius daržus įrengia nebenaudojamuose metro tuneliuose, Azijoje – ant namų stogų. Mums tai buvo eksperimentas, viską pasigaminome patys. Daržas atlieka ir edukacinę funkciją – žmonės domisi, ateina pasižiūrėti. O mes visus metus turime šviežių žalumynų, kuriuos naudojame savo patiekalams.
Visiškai aišku, kodėl centras toks svarbus ir įdomus vietos bendruomenei, tačiau ką čia įdomaus pamatyti pasiūlytumėt Vilniaus svečiams iš kitų miestų? Kodėl čia verta užsukti?
Agnė: Žmonėms iš kitų miestu paprastai būna įdomu pamatyti kaip apskritai viskas čia pastatyta ir kad tai nėra tiesiog dar viena kavinė su baldais iš parduotuvės. Mes atviri nuo vidurdienio, todėl kviečiam tiesiog užsukti išgerti kavos, suvalgyti deserto ir pabendrauti, nes beveik visada čia esame ir mes, galime apie viską papasakoti. Esame šiuolaikinio bendruomenės centro pavyzdys, visai nepanašus į įprastus miesto bendruomenės ar kultūros centrus.
Goda: O ir pats Antakalnis vertas dėmesio – juk tai vienas seniausių Vilniaus rajonų su tiek daug įspūdingų vietų. Miesto laboratorija yra jų apsuptyje – šalia ir Sapiegų parkas ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir unikalus Trinitorių vienuolynas.
Antakalnis išties unikalus rajonas. Kokių paslėptų objektų čia siūlytumėt paieškoti tiems, kurie jo dar nepažįsta? O gal turite savo mėgstamiausią pasivaikščiojimo maršrutą?
Goda: Aš labai mėgstu su šeima eiti pasivaikščioti į Sapiegų mišką, vadinamąją Sapieginę. Man pačiai didžiulis atradimas buvo Šv. Faustinos namelis, apie kurį visai nežinojau.
Agnė: Aš pasivaikčiojimams labai mėgstu Tramvajų ir Smėlio gatveles. Taip pat daug kam neatrastas yra Trinitorių vienuolynas su savo nuostabiu kupolu. Visi, kas pamato, negali patikėti kad toks dalykas yra Vilniuje ir kad apie jį nieko nežinojo.
Daugiau apie Miesto laboratoriją galite sužinoti čia, o apie Antakalnio rajoną ir įdomiausius jo objektus – mūsų parengtame maršrute.
Miesto laboratorijoje taip pat rasite „Neakivaizdinio Vilniaus“ žurnalą.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.