Alternatyvūs meniu: kur garsas dera su skoniu

Būti muzikantu – ir dovana, ir prakeiksmas. Po daugybės kūrinių perklausų, repeticijų, koncertų dažnai norisi pabūti tyloje. Jei lenkčiau pirštus, kiek kartų kavinėse raukiausi išgirdęs atmosferai netinkančius grojaraščius, jau būčiau pametęs skaičių. Ir žinau, kad toks esu ne vienas. Laimei, randu vietelių, kur muzika nėra tik fonas, ji tarsi dalis meniu. Užsuku kavos ar kokteilių, o ragauju ir perliukus iš privačios vinilų kolekcijos. Kavinėje, kur ką tik gurkšnojau arbatą, pasirodę iki tol nematyti muzikantai įsimena visam gyvenimui. Japoniškų patiekalų užeigoje suskamba grojaraščiuose Lietuvoje retai užtinkamas 1970-1980 dažniausiai Tokijuje skambėjęs city pop žanras. Toks netikėtas ir alternatyvus mūsų Vilnius.

Vilniuje yra vietų, kur muzika nėra tik fonas, ji tarsi dalis meniu.

„Adata“ 

41-uoju numeriu pažymėtas pramoninis pastatas Naugarduko gatvėje. Kalbama, kad čia veikė slapta karinė bazė. O prieš keletą mėnesių įsikūrė baras, įkvėptas barų tradicijos iš Japonijos – vadinamųjų Jazz Kissa. Tokiose vietose klausomasi džiazo. Vilniuje įpūsti Tolimųjų Rytų didmiesčių kultūros sugalvojo žinomas didžėjus ir prodiuseris Manfredas Bajelis su partneriais Aušra Jonušaite bei Šarūnu Sviridenka. 

Vos įėjus prieš akis išnyra vinilinių plokštelių kolekcija, atkeliavusi tiesiai iš DJ Manfredo namų. Lietuvių meistrų kurti baldai nukelia į 70-ųjų Tokiją. O pati svarbiausia interjero detalė – pagal specialų užsakymą gamintos dvi didžiulės medinės kolonėlės. Jose įdiegti reti garso ruporai, kurie natūraliai perteikia visą žmogaus balso spektrą. Staliukai prie kolonėlių skirti didžiausiems melomanams, čia jie gali nuo likusios baro dalies atsitverti garsą sugeriančiomis užuolaidomis. 

Antrame baro aukšte įrengta erdvė ir privatiems muzikos klausymo seansams. Lankytojams siūlomi kokteiliai ir Viduržemio jūros įkvėpti užkandžiai.

Vinilų kolekcijoje – nuo 90-ųjų Niujorko hiphopo iki džiazo legendų, ir kiekviena plokštelė čia    skamba nuo pradžios iki galo. Kelis kartus per savaitę savo kolekcijas pristato melomanai. M. Bajelis sako, kad „Adatoje“ nėra foninės muzikos. Būtent dėl to ir scenos nėra. Plokšteles sukantys didžėjai stovi į publiką atsisukę nugara. Taigi muzika visada laimi prieš reginį. 

Jei dalyje japoniškų tokio tipo barų draudžiama kalbėtis, lietuviškame į tai žiūrima liberaliau. 

Kur? 

Naugarduko g. 41 

Japonijos barų įkvėpta „Adata“ – vieta, kur nėra foninės muzikos.

„Coffee Circus“

Nenaudojami kibirai tapę šviestuvais, nuvirtęs elektros stulpas – toršeru, statinės – lentynomis, o iš seno dvaro į Vilnių atkeliavęs juodas apdulkėjęs fortepijonas paraudonavo ir virto darbastaliu. Prisėdus ant vintažinės minkštos sofos suskamba melancholiškas Vanessos Paradis kūrinys.

Kavinės įkūrėjai sako, kad dažnai grojaraščius diktuoja ir baristų nuotaika, o ne vienas lankytojas jau yra pamėgęs vieno ar kito darbuotojo muzikinį skonį. Dominuoja indie, džiazo, kartais nišinė muzika. 

Jauniems verslininkams itin svarbi ekologija, tad interjeras kurtas zero waste principu. Ko gero, įdomiausia detalė yra pačiame kavinės centre stovintis fortepijonas: čia svečiai gali ne tik atsigaivinti ar užkąsti, bet ir palikti savo „pėdsaką“. „Coffee Circus“ labiausiai nudžiugina vadinamieji happening’ai, kai prie instrumento prisėdusiam žmogui atliekant etiudą, ir kiti lankytojai kartu uždainuoja. Kaip tvirtina įkūrėjai – čia lankosi laisvi, kūrybingi žmonės. 

Savaitgaliais kavinė siūlo šviežių beigelių – priminimas, kad Mėsinių gatvė kadaise buvo svarbi Vilniaus žydų kvartalo gyvenime. 

Kur?

Mėsinių g. 3

„Coffee Circus“ ašis – fortepijonas.

„Draugų vardai“ 

Konstitucijos prospektas ir naktinis gyvenimas? Neatrodo, kad šiuos polius būtų galima sugretinti. Juk po 17 valandos apie civilizacijos egzistavimą mena tik šviesos dangoraižiuose. Visgi misijos ėmėsi kultūros centras „Draugų vardai“. Menininkai Kotryna Butautytė ir Antanas Gerlikas nusprendė, kad čia reikia kokybiško garso. Neįprastą pavadinimą nulėmė A. Gerliko to paties pavadinimo meno kūrinys, šiuo metu eksponuojamas Lietuvos dailės muziejuje. 

1959 metų pastate ilgą laiką veikė alkoholinių gėrimų parduotuvė. Išliko minimalistinis interjeras, o originalios šaltos pastato sienos primena nedidelę modernią galeriją Berlyne ar Kopenhagoje. Pirmaisiais smuikais čia griežia ne ilgas baras ar plačios sofos svečiams, o rankų darbo garso sistema ir tik šiai vietai būdinga akustika, kurią sukūrė inžinieriai Vytautas Budzejus, Rolandas Mažylis ir Gintaras Skumbinas. 

Tai vieta, kur gali išgirsti didžėjų, leidžiantį ambient muziką iš grotuvų, ir šokių muziką, skambančią iš kasetės. Kultūrinė programa apima tiek šiuolaikinės eksperimentinės muzikos atlikėjų pasirodymus, tiek vizualaus meno pristatymus. Nenustebkite, jei užėję išvysite tiesiog sėdinčius ir atidžiai muzikos klausančius žmones, mat čia vyksta klasikinės, džiazo ar techno muzikos pasiklausymai. Ir naktį, ir dieną. 

Kur?

Konstitucijos pr. 12

„Draugų varduose“ su užkandžiais lankytojai ragauja ir eksperimentinę muziką.

„Zuikio daržas“ 

Visi žino „Zuikio daržą“. Šokių vakarėlių pajūryje centru tapęs restoranas dabar veikia netoli stoties, industrinio žavesio turinčioje Kauno gatvėje, kur apstu judesio, įvairaus plauko personažų. Patalpos septintajame dešimtmetyje pastatytame name priklauso įkūrėjų dėdei Broniui Juzelskiui, čia veikė jo kavinė „Indrė“. Vėliau – saksofonininko Petro Vyšniausko džiazo klubas ir kaukazietiškas restoranas. 

Dabartinį interjerą kūrė architektė Giedrė Datenytė, ir jis kupinas dvilypumo. Brutalizmo stilių imituojančios detalės persipina su jaukia, pritemdyta aplinka. Dienomis čia skamba eklektiška šokių muzika, o vakarais lankytojus ant kojų kelia didžėjų setai. „Daržininkai“ sako, kad ši vieta – alternatyva naktiniams klubams, kai energingos muzikos gali klausytis sėdėdamas ant fotelio ir kramsnodamas picą. Tęsiama tradicija palaikyti jaunus, nežinomus atlikėjus, o pavasarį kieme atsiras ir scena. 

Kur?

Kauno g. 3A

„Zuikio daržas“ – alternatyva naktiniams klubams.

„Galiorka“

Savininkai juokauja, kad pavadinimas gimė prisiminus mokyklos ekskursijas su klasiokais autobusais, o ir 90-ųjų kartos norą protestuoti prieš nusistovėjusias normas. Vokiečių gatvė viena seniausių sostinėje, dabar ji kiek ramesnė, tad „Galiorka“ siekia ją nubudinti muzika, su kuria patys augo. Taigi repo mėgėjai čia išgirs ne vieną „senais gerais laikais“ klausytą gabalą. Meilę gatvės kultūrai byloja interjero detalės – „Wu-Tang Clan“, Tyler, „The Creator“, „Outkast“ plakatai ir albumų viršeliai. Bet nenustebkite, jei užsukę kokteilių išgirsite ir kolumbietišką ar meksikietišką baladę. 

Čia vyksta „atviro mikrofono“ vakarai, prie pultų stoja didžėjai. Daugelis žino firminį baro užkandį – „buffalo“ sparnelius.

Kur?

Vokiečių g. 4

Biliardinė „Fuksas“

Seniausia įstaiga mūsų sąraše – 2010 metais pirmuosius lankytojus priėmusi biliardinė „Fuksas“. Tai biliardą mylinčios ir jį aktyviai jau 25 metus žaidžiančios šeimos verslas. Vėlyvojo modernizmo pastatą ant Gedimino prospekto sankryžos 1978 metais suprojektavo architektas Justinas Šeibokas, o vidaus stilius kviečia pasijusti kaip namuose. 

Grojaraštyje, kurį sudarinėja patys savininkai, dominuoja indie rock. Štai ir dabar, kai užsukau  vidun, ausis paglostė mielas 90-ųjų rokas – lyg senas bičiulis. Čia grojo atlikėjas Free Finga, grupė „Baltas Kiras“. Savaitgaliais plokšteles suka didžėjus, tad neretai biliardinėje įsisiūbuoja vakarėliai. 

Kur?

Gedimino pr. 28

Daugiau

„Lucille Blues Bar“  

Iš Malaizijos į Lietuvą atvykęs muzikantas ir dainininkas Shermanas Tanas ne tik sėkmingai sudalyvavo muzikiniuose projektuose, bet ir atidarė bliuzo barą. 

Kur?

Rūdninkų g. 20

„Jazz Cellar 11“ 

Kur renkasi Lietuvos džiazo grietinėlė? Čia! Ir šiokiadieniais, ir savaitgaliais rūsyje skamba       gyva džiazo muzika. 

Kur?

Aušros Vartų g. 11

Straipsnio autorius – Marius Zaremba

Vytautės Ribokaitės nuotraukos

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio.