Žvėrynas

Visais laikais prestižinis – medinė architektūra bei laiką pralenkęs kompozitorių kvartalas senamiesčio pašonėje

Žvėrynas patiks tiems, kurie atradimų nori ieškoti pernelyg nenutoldami nuo miesto centro. Maloniai jame pasijus ir gamtos bei architektūros gerbėjai. Ar kada kilo klausimas, kodėl Žvėryne tiek daug medinių namų ir kodėl kai kurie jų tokie puošnūs? Ar tai buvęs kaimas? Sekdami šiuo maršrutu įminsite ne tik šią, bet ir kitas mįsles, pavyzdžiui, kur palaidotas svarbiausias rajono kūrėjas ir kuris statinys cariniais laikais turėjo Nikolajaus vardą. Visada prestižiniu buvusiame rajone atpažinsite seniausią jo gatvę ir „kaltininką“, dėl kurio ji susiformavo, taip pat išvysite unikalią nykstančios karaimų tautos šventyklą, pirmąją Vilniaus radijo buveinę ir laiką pralenkusį kompozitorių kvartalą. Taigi, nors Žvėrynas nepriklauso seniausių Vilniaus priemiesčių grupei, paveldas jame išties įvairus.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kur veikė pirmoji Vilniaus radijo stotis?
  • kuo ypatingas Žvėryno tiltas?
  • kaip Žvėrynas vadintas cariniais laikais?
  • kuri gatvė Žvėryne laikoma seniausia?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose tinkamas – reljefas lygus, šaligatviai – neblogos būklės.
  • Su gyvūnais tinka, išskyrus iš vidaus lankomus objektus.
  • Trukmė:

    nesilankant objektų viduje: apie 1 val. 45 min. lankantis objektų viduje: apie 2 val. 20 min.

  • Atstumas:

    apie 6,3 km / 8,3 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Žvėryno tiltas

1902 m. Žvėryne jau stovėjo 5 mūriniai ir 285 mediniai namai, tad atsirado poreikis pakeisti dar 1892 m. statytą medinį Žvėryno tiltą per Nerį. 1905–1907 m. abu upės krantus sujungė naujas metalinis 103,1 m ilgio tiltas, caro garbei pavadintas Nikola – jaus vardu (pats Žvėrynas tuo metu vadintas Aleksandrija). 1944 m. jis buvo dalinai susprogdintas, todėl gyventojai iki remonto tarpą tarp atramų pereidavo specialiai pristatytomis kopėčiomis. 2006 m. tiltas rekonstruotas, o 2014 m. jam specialiai sukur – tas RGB LED apšvietimas, kuris tamsiu paros metu nušviečia jį ryškiomis spalvomis. Žvėryno tiltas įdomus dar bent keliais aspektais: pirma, tai vienintelis veikiantis Vilniaus tiltas per Nerį su atramomis („kojomis“) vandenyje. Antra, beveik 400 metų Vilniuje per Nerį stovėjo tik vienas – Žaliasis – tiltas (nuo 1536 m.), o antrojo teko laukti labai ilgai, tačiau jis atsirado būtent Žvėryne. Naujausiųjų laikų istorijai ši vieta svarbi tuo, kad 1991–1992 m. prie tilto ir ant jo stovėjo Seimo gynėjų barikados, dalis jų eksponuojama prie Seimo pastato.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Mickevičiaus g.
2
,,Znamenskaja" cerkvė

1899 m. Žvėryno plėtotojas V. Martinsonas sklypą prie tilto padovanojo stačiatikių Šv. Dvasios brolijai, o ši savo ruožtu netrukus ėmėsi naujos cerkvės statybos pagal architekto M. Prozorovo projektą. 1903 m. ji buvo baigta ir pašventinta, suteiktas Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ pavadinimas, tačiau vietiniai ją paprastai vadina tiesiog „Znamenskaja“. Cerkvės vieta ne veltui buvo numatyta ne kur nors Žvėryno centre: ji iškilo kaip atsvara kitame Gedimino pr. gale jau stovėjusiai katalikų Katedrai, taip pat turėjo būti puikiai matoma plaukiantiems upe ir simbolizavo, kad kraštą valdo caro, t. y., stačiatikiška valdžia. Kartu su cerkve pagal tuomet įsivyravusią tradiciją buvo įsteigta ir parapinė mokykla, vaikų prieglauda. Pats V. Martinsonas amžino poilsio atgulė būtent čia, jo kapavi – etę rasite šventoriuje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vytauto g. 21

I-VII: 09.00–16.30

3
Mediniai namai

Ko gero, pats vertingiausias dalykas Žvėryne – medinė architektūra. V. Martinsonui pradė – jus parceliuoti vietovę, ji naujakurius patraukė kaip vasarvietė – tikri Druskininkai šalia miesto centro! Sąlygos tam buvo puikios – teritoriją iš trijų pusių juosia Neris, švariu oru aprūpina aplinkinės pušys, trykšta mineraliniai vandenys. Kadangi jau tuo metu buvo suvokiama, kad medis – ekologiška statybinė medžiaga, nieko nuostabaus, jog Žvėryne įsigalėjo būtent tokių namų statyba (yra atvejų, kai namo savininkas savo tarnui statydavo kuklų namuką iš plytų, o sau – vilą iš medžio). Dalis šių namų buvo statomi kaip vasarnamiai, kita dalis – kaip nuolatinė gyvenamoji vieta. Daug namų buvo dažoma mėlynai – mėgstama rusų spalva. Ištyrus dažų sluoksnį, išsiaiškinta, kad kai kurie dabartiniai rudi, žali ar pilki pastatai anksčiau buvo mėlyni. Žinoma, kad keli namai turėjo vitražus, tai liudija, jog Žvėryne gyveno tikrai ne vargingoji visuomenės dalis. Vytauto g. puikiai tinka pažinčiai su Žvėryno medine architektūra, tačiau verta pasivaikščioti ir kitomis, nes „medinukai“ po vieną ar didesnėmis grupėms pasklidę po visą rajoną.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vytauto g. 63
4
Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia

Po 1905 m. Rusijos revoliucijos carinis režimas daugelyje sričių, įskaitant ir religiją, tapo laisvesnis, todėl dešimtmetis iki Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos imperijos žlugimo Lietuvoje pasižymėjo gausybės naujų nestačiatikiškų šventyklų statyba. Žvėryno katalikų bažnyčia – puikus pavyzdys. Sklypas jai išskirtas 1907 m., o statyba prasidėjo 1911 m. Vis dėlto iki karo užbaigti jos nepavyko. 1925 m. dar nebaigtoje bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. Darbai tęsėsi toliau, net sovietmečiu, ir nors pirminio projekto pilnai įgyvendinti nepavyko (pvz., bokštai turėjo būti aukštesni), 1958 m. ji buvo pašventinta ir nepertraukiamai veikia iki šiol.

Skaityti toliau

Uždaryti

Sėlių g. 17

I-VII 10.00–18.00

5
Siaurojo geležinkelio vieta

Į mišką vedantis žvyro takelis – tai buvusio karinio siaurojo geležinkelio vieta. Tarpukariu Vilniui tapus Lenkijos Respublikos dalimi, naujoji administracija suskubo rūpintis miesto fortifikavimu – imta statyti slėptuves, ginkluotės sandėlius, šaudyklas, štabus, kareivines, kelius, o taip pat ir nutolusius objektus sujungsiantį siaurąjį geležinkelį. Geležinkelis driekėsi per didelę dalį miesto, nuo Burbiškių iki pat Turniškių, dukart kirto Nerį: vienas tiltas 1930 m. pastatytas dab. Šilo tilto vietoje Antakalnyje, kitas sujungė Vingį ir Žvėryną. Pokariu sovietų valdžia kurį laiką dalį geležinkelio naudojo anglių pervežimui iš krovinių stoties (Panerių g.) per Žvėryną į pirmąją Vilniaus elektrinę (Rinktinės g.), tačiau XX a. 6 deš. anglių reikšmei sumenkus didžioji dalis bėgių buvo demontuota, o dešimtmečio pabaigoje išardytas ir potvynių bei ledonešių nuniokotas Žvėryno–Vingio tiltas. Buvusį geležinkelį mena tik vietomis išlikę dirbtiniai pylimai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlaipyje
6
Malūnas

Pats seniausias pastatas Žvėryne – vandens malūnas. Jis pastatytas ir tvenkiniai iškasti dar XVI a. Vandeniu sistemą aprūpino Šaltupio upelis ir kiti nuo aplinkinių kalvų tekantys šaltiniai. Istoriniai dokumentai byloja, kad XVII a. kaimyninių Saltoniškių valstiečiai kasmet eidavo taisyti užtvankų. 1813 m. Radvilų Žvėryno jurisdikos aprašyme, be malūno, paminėti ir buvęs mūrinis malūnininko namas bei žydų bravoras. 1895 m. prie tvenkinių V. Martinsonas pastatė trikotažo fabrikėlį. Malūnas veikė ir po Pirmojo pasaulinio karo, sovietmečiu naudotas kaip kruopų sandėlis. 2003–2004 m. malūnas perstatytas į gyvenamąjį namą. Nors nauji architektūros elementai gali kiek klaidinti, neįprasti pastato tūriai ir cokolyje matomi mūrai išduoda solidų pastato amžių. Malūno dėka Žvėryne susiformavo pirmoji gatvė – dab. Latvių. Tai buvo kelias į Žvėryno malūną, kuris nuo Žaliojo tilto driekėsi palei Nerį dabartine Upės gatve. Prasidėjus parceliacijai, ši gatvė pavadinta Dzielna arba Дельная, t. y., „dalijančia“, nes skyrė Žvėryną į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Pastaroji dar buvo vadinama „miško“ zona, joje sklypai buvo didesni ir brangesni nei šiaurinėje, vadintoje „lauko“ arba „daržų“. Gana ryški atskirtis tarp šiaurinio ir pietinio Žvėryno juntama ir dabar, tačiau svarbesne riba jau yra ne Latvių, o judri ir triukšminga T. Narbuto g.

Skaityti toliau

Uždaryti

Latvių g. 64
7
,,Popų Namas"

Pastebimai nuo kitų puošyba išsiskiriantis medinis namas išdygo 1901 m. ir pirmiausia priklausė Žvėryno plėtotojo V. Martinsono žmonai. Vėliau pastate gyveno „Znamenskajos“ cerkvę aptarnaujantis stačiatikių šventikas, dėl to jį kartais vadina „popų namu“. Namo puošyboje ryškūs mauritaniški bruožai, įmantresnė kiaurapjūvė drožyba, vėjalentės. Prieš dešimtmetį namas sudegė, tačiau naujasis savininkas nusprendė rekonstruoti pastatą pagal originalų 1901 m. projektą, o erdvės trūkumą išsprendė kūrybiškai – didelė dalis gyvenamųjų patalpų yra po žeme. 2008 m. Lietuvos dailės istorikų draugija šį namą pripažino geriausia rekonstrukcija istorinėje aplinkoje po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Skaityti toliau

Uždaryti

D. Poškos g. 61
8
Šv. Kotrynos cerkvė

Tai seniausias kulto pastatas Žvėryne, jis pastatytas 1871 m. pagal architekto N. Čagino projektą. Sklypą prie Neries tuo metu valdė generalgubernatorius Aleksandras Potapovas, greta turėjęs vasaros rezidenciją (ji buvo Birutės g. 40, 2013 m. privačių savininkų nugriauta, ateityje žadama ją rekonstruoti). Mirus žmonai Jekaterinai, generalgubernatorius labai išgyveno dėl netekties ir nusprendė jos garbei pastatyti mūrinę cerkvę-koplyčią. Nuo sovietmečio pradžios iki pat 2013 m. šventykla neveikė, ji buvo naudojama kaip Lietuvos kino studijos rekvizitų sandėlis, skulptoriaus dirbtuvė, tačiau prieš keletą metų vėl atvėrė duris tikintiesiems.

Skaityti toliau

Uždaryti

Moniuškos g. 53
9
Kompozitorių namai

XX a. 6 deš. pabaigoje SSRS Architektų sąjunga pradėjo organizuoti mokomąsias išvykas architektams į Vakarų valstybes, tikėtasi, kad jie įgaus patirties ir pasisems naujų minčių, kurias pritaikys tėvynėje. Tarp keliavusių į svečias šalis buvo nemažas būrys lietuvių. Populiariausia kelionių kryptis buvo Suomija, būtent iš jos lietuviai atsivežė didelį šiaurietiško modernizmo idėjų bagažą. 1959 m. buvo paskelbtas 16 vienbučių gyvenamųjų namų ir koncertų-perklausų salės pastato Žvėryne konkursas, inicijuotas kompozitorių J. Juzeliūno ir E. Balsio. Jį laimėjo jauni architektai V. E. Čekanauskas ir V. Brėdikis, kurių projektas turėjo ryškių skandinaviškų bruožų. Architektai pušyno prieglobstyje netoli Neries numatė pastatyti darnų mažaaukštį kvartalą iš kuo natūralesnių medžiagų, prieinamų Lietuvoje. Puošybai naudotos medžio lentelės, molio plytos, dekoratyvinis tinkas. Pažymėtina, kad 1959 m. prasidėjo masiniu industriniu būdu statomų blokinių namų era, tad tokiame kontekste Kompozitorių namai buvo dar labiau neįprasti. Nuo 1960 m. projektavimo darbus perėmė vienas V. Čekanauskas, o statyba baigta 1966 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Mickevičiaus g. 29
10
Infekcinė lignoninė

Tai originalus pastatų ansamblis, iškilęs 1908 m. viename iš sklypų, kuriuos V. Martinsonas dovanojo miesto reikmėms. Kiekvienai ligai buvo skirtas atskiras medinis pastatas su dideliais langais, o greičiau pasveikti turėjo padėti švarus pušų oras. Gydykla kartais vadinta Pastero ligonine, o XX a. pr. lietuviai naudojo žaismingą „limpamųjų ligų“ ligoninės vardą. Ligoninė veikia, tačiau ne visuose istoriniuose korpusuose.

Skaityti toliau

Uždaryti

Birutės g. 1

Objektas - Santariškių ligoninės padalinys, tad turistinis lankymasis šiame pastate yra ribotas

I-VII 08.00–16.00

11
Gediminačių akmuo

Paslaptingas riedulys Neries pakrantėje, kai kurių istorikų teigimu, žymėjo didžiojo kunigaikščio žemių ribas mieste XV a. antr. p.–XVI a. pr. Tokia prielaida iškelta remiantis istorine ikonografija ir Gediminaičių stulpų vaizdavimo raida. Teigiama, kad panašių akmenų Vilniaus apylinkėse galėjo būti daugiau. Egzistuoja ir kita nuomonė, kuri sako, kad ženklai veikiausiai ant akmens išraižyti tarpukariu XX a., suaktyvėjus lietuvių tautiniam judėjimui. Riedulys yra „keliavęs“ – tai patvirtina išgręžtos ir vėliau betonu užpiltos ertmės, kurios galėjo būti panaudotos transportavimui. Kad ir kaip ten būtų, akmuo savaip įdomus, o neopagonys, vertinantys senąjį LDK palikimą, prie šio akmens net buvo įsirengę aukurą. Gediminaičių akmuo į kultūros paminklų sąvadą buvo įrašytas dar sovietmečiu, tiesa, neaiškinant simbolikos reikšmės, o tiesiog kaip „akmuo su ženklais“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
12
Pirmoji radijo stotis

Niekuo neišsiskiriantis 1905 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinukas – tai vieta, kurioje 1927 m. įsikūrė pati pirmoji Vilniaus radijo stotis. Signalo aprėptis tuo metu tebuvo 10–15 km, todėl 1931 m. pradėjo dirbti nauja siunčiamoji stotis Liepkalnyje, tačiau studija liko Žvėryne iki 1935 m. spalio. Vilniaus radiofono, arba „Polskie Radio Wilno“, šaukiniu iki pat karo pradžios buvo paprastas gegutės kukavimas. Iš Žvėryno studijos gausiai skambėjo rečitaliai, poezijos vakarai, Šv. Mišios iš Aušros Vartų koplyčios, protarpiais transliuotos laidos baltarusių, lietuvių kalbomis. Šis radijas transliavo pirmą Lenkijoje originalų radijo spektaklį „Kęstučio laidotuvės“ („Pogrzeb Kiejstuta“), kurį parašė 1927–1935 m. stočiai vadovavęs Vitoldas Hulevičius. 1995 m. V. Hulevičiaus atminimas įamžintas Lenkijoje įsteigus jo vardo apdovanojimą už nuopelnus poezijos, dramaturgijos srityse.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liubarto g. 2
13
Kenesa

XIV a. pab. į Trakus iš Krymo atsivežęs kelis šimtus karaimų šeimų Vytautas pradėjo šios tautos istoriją Lietuvoje. XIX a. pr. dalis jų atsikėlė į Vilnių, o XX a. pr. neseniai susikūrusiame Žvėryne užsimojo pasistatyti šventyklą – kenesą. Tuo metu Vilniuje gyveno apie 300 karaimų. Mauritaniško stiliaus maldos namus Žvėryne karaimai pasistatė 1911–1923 m. Neilgai tetarnavusi, 1949 m. kenesa buvo uždaryta, tapo geodezijos tarnybos archyvu ir net butu. 1989 m. šventykla grįžo karaimų bendruomenės nuosavybėn, o 1993 m. buvo atšventinta. Vis dėlto šios kenesos durys beveik niekada neatidaromos, nes bendruomenės gyvenimas vyksta tik Trakuose, o Vilniuje karaimai išsiskirstę arba asimiliavęsi. Visame pasaulyje esančias kenesas galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tačiau net dvi iš jų yra Lietuvoje – Trakuose ir Vilniuje. 2011 m. visoje šalyje oficialiai gyveno 241 karaimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liubarto g. 6c
14

Maršruto žemėlapis

Žvėryno tiltas

1902 m. Žvėryne jau stovėjo 5 mūriniai ir 285 mediniai namai, tad atsirado poreikis pakeisti dar 1892 m. statytą medinį Žvėryno tiltą per Nerį. 1905–1907 m. abu upės krantus sujungė naujas metalinis 103,1 m ilgio tiltas, caro garbei pavadintas Nikola – jaus vardu (pats Žvėrynas tuo metu vadintas Aleksandrija). 1944 m. jis buvo dalinai susprogdintas, todėl gyventojai iki remonto tarpą tarp atramų pereidavo specialiai pristatytomis kopėčiomis. 2006 m. tiltas rekonstruotas, o 2014 m. jam specialiai sukur – tas RGB LED apšvietimas, kuris tamsiu paros metu nušviečia jį ryškiomis spalvomis. Žvėryno tiltas įdomus dar bent keliais aspektais: pirma, tai vienintelis veikiantis Vilniaus tiltas per Nerį su atramomis („kojomis“) vandenyje. Antra, beveik 400 metų Vilniuje per Nerį stovėjo tik vienas – Žaliasis – tiltas (nuo 1536 m.), o antrojo teko laukti labai ilgai, tačiau jis atsirado būtent Žvėryne. Naujausiųjų laikų istorijai ši vieta svarbi tuo, kad 1991–1992 m. prie tilto ir ant jo stovėjo Seimo gynėjų barikados, dalis jų eksponuojama prie Seimo pastato.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Mickevičiaus g.
,,Znamenskaja" cerkvė

1899 m. Žvėryno plėtotojas V. Martinsonas sklypą prie tilto padovanojo stačiatikių Šv. Dvasios brolijai, o ši savo ruožtu netrukus ėmėsi naujos cerkvės statybos pagal architekto M. Prozorovo projektą. 1903 m. ji buvo baigta ir pašventinta, suteiktas Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ pavadinimas, tačiau vietiniai ją paprastai vadina tiesiog „Znamenskaja“. Cerkvės vieta ne veltui buvo numatyta ne kur nors Žvėryno centre: ji iškilo kaip atsvara kitame Gedimino pr. gale jau stovėjusiai katalikų Katedrai, taip pat turėjo būti puikiai matoma plaukiantiems upe ir simbolizavo, kad kraštą valdo caro, t. y., stačiatikiška valdžia. Kartu su cerkve pagal tuomet įsivyravusią tradiciją buvo įsteigta ir parapinė mokykla, vaikų prieglauda. Pats V. Martinsonas amžino poilsio atgulė būtent čia, jo kapavi – etę rasite šventoriuje.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vytauto g. 21

I-VII: 09.00–16.30

Mediniai namai

Ko gero, pats vertingiausias dalykas Žvėryne – medinė architektūra. V. Martinsonui pradė – jus parceliuoti vietovę, ji naujakurius patraukė kaip vasarvietė – tikri Druskininkai šalia miesto centro! Sąlygos tam buvo puikios – teritoriją iš trijų pusių juosia Neris, švariu oru aprūpina aplinkinės pušys, trykšta mineraliniai vandenys. Kadangi jau tuo metu buvo suvokiama, kad medis – ekologiška statybinė medžiaga, nieko nuostabaus, jog Žvėryne įsigalėjo būtent tokių namų statyba (yra atvejų, kai namo savininkas savo tarnui statydavo kuklų namuką iš plytų, o sau – vilą iš medžio). Dalis šių namų buvo statomi kaip vasarnamiai, kita dalis – kaip nuolatinė gyvenamoji vieta. Daug namų buvo dažoma mėlynai – mėgstama rusų spalva. Ištyrus dažų sluoksnį, išsiaiškinta, kad kai kurie dabartiniai rudi, žali ar pilki pastatai anksčiau buvo mėlyni. Žinoma, kad keli namai turėjo vitražus, tai liudija, jog Žvėryne gyveno tikrai ne vargingoji visuomenės dalis. Vytauto g. puikiai tinka pažinčiai su Žvėryno medine architektūra, tačiau verta pasivaikščioti ir kitomis, nes „medinukai“ po vieną ar didesnėmis grupėms pasklidę po visą rajoną.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vytauto g. 63
Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia

Po 1905 m. Rusijos revoliucijos carinis režimas daugelyje sričių, įskaitant ir religiją, tapo laisvesnis, todėl dešimtmetis iki Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos imperijos žlugimo Lietuvoje pasižymėjo gausybės naujų nestačiatikiškų šventyklų statyba. Žvėryno katalikų bažnyčia – puikus pavyzdys. Sklypas jai išskirtas 1907 m., o statyba prasidėjo 1911 m. Vis dėlto iki karo užbaigti jos nepavyko. 1925 m. dar nebaigtoje bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. Darbai tęsėsi toliau, net sovietmečiu, ir nors pirminio projekto pilnai įgyvendinti nepavyko (pvz., bokštai turėjo būti aukštesni), 1958 m. ji buvo pašventinta ir nepertraukiamai veikia iki šiol.

Skaityti toliau

Uždaryti

Sėlių g. 17

I-VII 10.00–18.00

Siaurojo geležinkelio vieta

Į mišką vedantis žvyro takelis – tai buvusio karinio siaurojo geležinkelio vieta. Tarpukariu Vilniui tapus Lenkijos Respublikos dalimi, naujoji administracija suskubo rūpintis miesto fortifikavimu – imta statyti slėptuves, ginkluotės sandėlius, šaudyklas, štabus, kareivines, kelius, o taip pat ir nutolusius objektus sujungsiantį siaurąjį geležinkelį. Geležinkelis driekėsi per didelę dalį miesto, nuo Burbiškių iki pat Turniškių, dukart kirto Nerį: vienas tiltas 1930 m. pastatytas dab. Šilo tilto vietoje Antakalnyje, kitas sujungė Vingį ir Žvėryną. Pokariu sovietų valdžia kurį laiką dalį geležinkelio naudojo anglių pervežimui iš krovinių stoties (Panerių g.) per Žvėryną į pirmąją Vilniaus elektrinę (Rinktinės g.), tačiau XX a. 6 deš. anglių reikšmei sumenkus didžioji dalis bėgių buvo demontuota, o dešimtmečio pabaigoje išardytas ir potvynių bei ledonešių nuniokotas Žvėryno–Vingio tiltas. Buvusį geležinkelį mena tik vietomis išlikę dirbtiniai pylimai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlaipyje
Malūnas

Pats seniausias pastatas Žvėryne – vandens malūnas. Jis pastatytas ir tvenkiniai iškasti dar XVI a. Vandeniu sistemą aprūpino Šaltupio upelis ir kiti nuo aplinkinių kalvų tekantys šaltiniai. Istoriniai dokumentai byloja, kad XVII a. kaimyninių Saltoniškių valstiečiai kasmet eidavo taisyti užtvankų. 1813 m. Radvilų Žvėryno jurisdikos aprašyme, be malūno, paminėti ir buvęs mūrinis malūnininko namas bei žydų bravoras. 1895 m. prie tvenkinių V. Martinsonas pastatė trikotažo fabrikėlį. Malūnas veikė ir po Pirmojo pasaulinio karo, sovietmečiu naudotas kaip kruopų sandėlis. 2003–2004 m. malūnas perstatytas į gyvenamąjį namą. Nors nauji architektūros elementai gali kiek klaidinti, neįprasti pastato tūriai ir cokolyje matomi mūrai išduoda solidų pastato amžių. Malūno dėka Žvėryne susiformavo pirmoji gatvė – dab. Latvių. Tai buvo kelias į Žvėryno malūną, kuris nuo Žaliojo tilto driekėsi palei Nerį dabartine Upės gatve. Prasidėjus parceliacijai, ši gatvė pavadinta Dzielna arba Дельная, t. y., „dalijančia“, nes skyrė Žvėryną į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Pastaroji dar buvo vadinama „miško“ zona, joje sklypai buvo didesni ir brangesni nei šiaurinėje, vadintoje „lauko“ arba „daržų“. Gana ryški atskirtis tarp šiaurinio ir pietinio Žvėryno juntama ir dabar, tačiau svarbesne riba jau yra ne Latvių, o judri ir triukšminga T. Narbuto g.

Skaityti toliau

Uždaryti

Latvių g. 64
,,Popų Namas"

Pastebimai nuo kitų puošyba išsiskiriantis medinis namas išdygo 1901 m. ir pirmiausia priklausė Žvėryno plėtotojo V. Martinsono žmonai. Vėliau pastate gyveno „Znamenskajos“ cerkvę aptarnaujantis stačiatikių šventikas, dėl to jį kartais vadina „popų namu“. Namo puošyboje ryškūs mauritaniški bruožai, įmantresnė kiaurapjūvė drožyba, vėjalentės. Prieš dešimtmetį namas sudegė, tačiau naujasis savininkas nusprendė rekonstruoti pastatą pagal originalų 1901 m. projektą, o erdvės trūkumą išsprendė kūrybiškai – didelė dalis gyvenamųjų patalpų yra po žeme. 2008 m. Lietuvos dailės istorikų draugija šį namą pripažino geriausia rekonstrukcija istorinėje aplinkoje po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Skaityti toliau

Uždaryti

D. Poškos g. 61
Šv. Kotrynos cerkvė

Tai seniausias kulto pastatas Žvėryne, jis pastatytas 1871 m. pagal architekto N. Čagino projektą. Sklypą prie Neries tuo metu valdė generalgubernatorius Aleksandras Potapovas, greta turėjęs vasaros rezidenciją (ji buvo Birutės g. 40, 2013 m. privačių savininkų nugriauta, ateityje žadama ją rekonstruoti). Mirus žmonai Jekaterinai, generalgubernatorius labai išgyveno dėl netekties ir nusprendė jos garbei pastatyti mūrinę cerkvę-koplyčią. Nuo sovietmečio pradžios iki pat 2013 m. šventykla neveikė, ji buvo naudojama kaip Lietuvos kino studijos rekvizitų sandėlis, skulptoriaus dirbtuvė, tačiau prieš keletą metų vėl atvėrė duris tikintiesiems.

Skaityti toliau

Uždaryti

Moniuškos g. 53
Kompozitorių namai

XX a. 6 deš. pabaigoje SSRS Architektų sąjunga pradėjo organizuoti mokomąsias išvykas architektams į Vakarų valstybes, tikėtasi, kad jie įgaus patirties ir pasisems naujų minčių, kurias pritaikys tėvynėje. Tarp keliavusių į svečias šalis buvo nemažas būrys lietuvių. Populiariausia kelionių kryptis buvo Suomija, būtent iš jos lietuviai atsivežė didelį šiaurietiško modernizmo idėjų bagažą. 1959 m. buvo paskelbtas 16 vienbučių gyvenamųjų namų ir koncertų-perklausų salės pastato Žvėryne konkursas, inicijuotas kompozitorių J. Juzeliūno ir E. Balsio. Jį laimėjo jauni architektai V. E. Čekanauskas ir V. Brėdikis, kurių projektas turėjo ryškių skandinaviškų bruožų. Architektai pušyno prieglobstyje netoli Neries numatė pastatyti darnų mažaaukštį kvartalą iš kuo natūralesnių medžiagų, prieinamų Lietuvoje. Puošybai naudotos medžio lentelės, molio plytos, dekoratyvinis tinkas. Pažymėtina, kad 1959 m. prasidėjo masiniu industriniu būdu statomų blokinių namų era, tad tokiame kontekste Kompozitorių namai buvo dar labiau neįprasti. Nuo 1960 m. projektavimo darbus perėmė vienas V. Čekanauskas, o statyba baigta 1966 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

A. Mickevičiaus g. 29
Infekcinė lignoninė

Tai originalus pastatų ansamblis, iškilęs 1908 m. viename iš sklypų, kuriuos V. Martinsonas dovanojo miesto reikmėms. Kiekvienai ligai buvo skirtas atskiras medinis pastatas su dideliais langais, o greičiau pasveikti turėjo padėti švarus pušų oras. Gydykla kartais vadinta Pastero ligonine, o XX a. pr. lietuviai naudojo žaismingą „limpamųjų ligų“ ligoninės vardą. Ligoninė veikia, tačiau ne visuose istoriniuose korpusuose.

Skaityti toliau

Uždaryti

Birutės g. 1

Objektas - Santariškių ligoninės padalinys, tad turistinis lankymasis šiame pastate yra ribotas

I-VII 08.00–16.00

Gediminačių akmuo

Paslaptingas riedulys Neries pakrantėje, kai kurių istorikų teigimu, žymėjo didžiojo kunigaikščio žemių ribas mieste XV a. antr. p.–XVI a. pr. Tokia prielaida iškelta remiantis istorine ikonografija ir Gediminaičių stulpų vaizdavimo raida. Teigiama, kad panašių akmenų Vilniaus apylinkėse galėjo būti daugiau. Egzistuoja ir kita nuomonė, kuri sako, kad ženklai veikiausiai ant akmens išraižyti tarpukariu XX a., suaktyvėjus lietuvių tautiniam judėjimui. Riedulys yra „keliavęs“ – tai patvirtina išgręžtos ir vėliau betonu užpiltos ertmės, kurios galėjo būti panaudotos transportavimui. Kad ir kaip ten būtų, akmuo savaip įdomus, o neopagonys, vertinantys senąjį LDK palikimą, prie šio akmens net buvo įsirengę aukurą. Gediminaičių akmuo į kultūros paminklų sąvadą buvo įrašytas dar sovietmečiu, tiesa, neaiškinant simbolikos reikšmės, o tiesiog kaip „akmuo su ženklais“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Pirmoji radijo stotis

Niekuo neišsiskiriantis 1905 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinukas – tai vieta, kurioje 1927 m. įsikūrė pati pirmoji Vilniaus radijo stotis. Signalo aprėptis tuo metu tebuvo 10–15 km, todėl 1931 m. pradėjo dirbti nauja siunčiamoji stotis Liepkalnyje, tačiau studija liko Žvėryne iki 1935 m. spalio. Vilniaus radiofono, arba „Polskie Radio Wilno“, šaukiniu iki pat karo pradžios buvo paprastas gegutės kukavimas. Iš Žvėryno studijos gausiai skambėjo rečitaliai, poezijos vakarai, Šv. Mišios iš Aušros Vartų koplyčios, protarpiais transliuotos laidos baltarusių, lietuvių kalbomis. Šis radijas transliavo pirmą Lenkijoje originalų radijo spektaklį „Kęstučio laidotuvės“ („Pogrzeb Kiejstuta“), kurį parašė 1927–1935 m. stočiai vadovavęs Vitoldas Hulevičius. 1995 m. V. Hulevičiaus atminimas įamžintas Lenkijoje įsteigus jo vardo apdovanojimą už nuopelnus poezijos, dramaturgijos srityse.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liubarto g. 2
Kenesa

XIV a. pab. į Trakus iš Krymo atsivežęs kelis šimtus karaimų šeimų Vytautas pradėjo šios tautos istoriją Lietuvoje. XIX a. pr. dalis jų atsikėlė į Vilnių, o XX a. pr. neseniai susikūrusiame Žvėryne užsimojo pasistatyti šventyklą – kenesą. Tuo metu Vilniuje gyveno apie 300 karaimų. Mauritaniško stiliaus maldos namus Žvėryne karaimai pasistatė 1911–1923 m. Neilgai tetarnavusi, 1949 m. kenesa buvo uždaryta, tapo geodezijos tarnybos archyvu ir net butu. 1989 m. šventykla grįžo karaimų bendruomenės nuosavybėn, o 1993 m. buvo atšventinta. Vis dėlto šios kenesos durys beveik niekada neatidaromos, nes bendruomenės gyvenimas vyksta tik Trakuose, o Vilniuje karaimai išsiskirstę arba asimiliavęsi. Visame pasaulyje esančias kenesas galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tačiau net dvi iš jų yra Lietuvoje – Trakuose ir Vilniuje. 2011 m. visoje šalyje oficialiai gyveno 241 karaimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liubarto g. 6c