Žvėrynas

1902 m. Žvėryne jau stovėjo 5 mūriniai ir 285 mediniai namai, todėl atsirado poreikis pakeisti dar 1892 m. statytą medinį Žvėryno tiltą per Nerį. 1905–1907 m. abu upės krantus sujungė naujas metalinis 103,1 m tiltas, caro garbei pavadintas Nikolajaus vardu (pats Žvėrynas tuo metu vadintas Aleksandrija). 1944 m. tiltas buvo iš dalies susprogdintas, todėl gyventojai iki remonto tarpą tarp atramų pereidavo specialiai pristatytomis kopėčiomis. 2006 m. tiltas rekonstruotas. Statinys įdomus dar bent keliais aspektais: pirma, tai vienintelis veikiantis Vilniaus tiltas per Nerį su atramomis („kojomis“) vandenyje. Antra, beveik 400 metų Vilniuje per Nerį stovėjo tik vienas – Žaliasis – tiltas (nuo 1536 m.), antrojo teko laukti labai ilgai, bet jis atsirado būtent Žvėryne. Naujausių laikų istorijai ši vieta svarbi tuo, kad 1991–1992 m. prie tilto ir ant jo stovėjo Seimo gynėjų barikados, dalis jų eksponuojama prie Seimo pastato.

1899 m. Žvėryno plėtotojas Vasilijus Martinsonas sklypą prie tilto padovanojo stačiatikių Šv. Dvasios brolijai, o ši savo ruožtu ėmėsi naujos cerkvės statybos pagal žymaus architekto Michailo Prozorovo projektą. 1903 m. ji buvo baigta ir pašventinta, jai suteiktas Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ pavadinimas, tačiau vietiniai ją paprastai vadina tiesiog „Znamenskaja“. Cerkvės vieta ne veltui buvo numatyta ne kur nors Žvėryno centre: ji iškilo kaip atsvara kitame Gedimino pr. gale jau stovėjusiai katalikų Katedrai, taip pat turėjo būti puikiai matoma plaukiantiems upe ir simbolizavo, kad kraštą valdo caro, t. y. stačiatikiška, valdžia. Kartu su cerkve pagal naują tradiciją buvo įsteigta ir parapinė mokykla, vaikų prieglauda. Bene svarbiausias faktas – pats šiuolaikinio Žvėryno įkūrėjas V. Martinsonas amžinojo poilsio atgulė šios cerkvės šventoriuje. Kuklų pirklio kapą rasite dešinėje pusėje.

Žvėryną išskirtinį daro būtent medinė architektūra. V. Martinsonui pradėjus parceliuoti vietovę, ji naujakurius patraukė kaip vasarvietė – tikri Druskininkai šalia miesto centro! Sąlygos tam buvo puikios – teritoriją iš trijų pusių juosia Neris, švariu oru aprūpina aplinkinės pušys, netgi trykšta mineraliniai vandenys. Kadangi jau tuo metu buvo suvokiama, kad medis – ekologiška statybinė medžiaga, nieko nuostabaus, jog Žvėryne įsigalėjo būtent tokių namų statyba. Dalis pastatų kilo kaip vasarnamiai, kita dalis – kaip nuolatinė gyvenamoji vieta. Vytauto gatvė puikiai tinka susipažinti su Žvėryno medine architektūra, tačiau turint laiko verta zigzagais pasivaikščioti ir kitomis, nes medinukai po vieną ar didesnėmis grupėms pasklidę po visą rajoną. Namas Vytauto g. 27 – puikus seniausių medinių Žvėryno vilų pavyzdys. Pastatas iškilo XIX–XX a. sandūroje, o XXI a. – rūpestingai rekonstruotas.

Po 1905 m. Rusijos revoliucijos carinė santvarka daugelyje sričių, įskaitant ir religiją, tapo laisvesnė, todėl dešimtmetis iki Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos imperijos žlugimo Lietuvoje pasižymėjo gausybės naujų nestačiatikiškų šventyklų statyba. Žvėryno katalikų bažnyčia – puikus pavyzdys. Sklypas jai išskirtas 1907 m., o statyba pradėta 1911 m. Vis dėlto iki karo jos užbaigti nepavyko. 1925 m. dar nebaigtoje bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. Darbai tęsėsi net sovietmečiu, ir, nors pirminio projekto visiškai įgyvendinti nepavyko (pvz., bokštai turėjo būti aukštesni), 1958 m. ji buvo pašventinta ir nepertraukiamai veikia iki šiol. Bažnyčios altorius stebina – čia siena papuošta lipdiniais, vaizduojančiais žymiausius Vilniaus pastatus.

Pats seniausias pastatas Žvėryne – vandens malūnas. Jis pastatytas ir tvenkiniai iškasti dar XVI a. Vandeniu sistemą aprūpino Šaltupio upelis ir kiti nuo aplinkinių kalvų tekantys šaltiniai. 1813 m. Radvilų Žvėryno jurisdikos aprašyme, be malūno, paminėti ir buvęs mūrinis malūnininko namas bei žydų spirito varykla. Malūnas veikė ir po Pirmojo pasaulinio karo, sovietmečiu naudotas kaip kruopų sandėlis. 2003–2004 m. malūnas perstatytas į gyvenamąjį namą. Nors nauji architektūros elementai gali kiek klaidinti, neįprasti pastato tūriai ir cokolyje matomi akmenys išduoda solidų pastato amžių.

Dėl malūno Žvėryne susiformavo viena pirmųjų gatvių – dabartinė Latvių. Tai buvo kelias į Žvėryno malūną, kuris nuo Žaliojo tilto driekėsi palei Nerį dabartine Upės gatve. Prasidėjus parceliacijai, ši gatvė pavadinta Dzielna arba Дельная, t. y. „dalijančiąja“, nes skyrė Žvėryną į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę. Pastaroji dar buvo vadinama miško zona, joje sklypai buvo didesni ir brangesni nei šiaurinėje, vadintoje lauko arba daržų. Gana ryški atskirtis tarp šiaurinio ir pietinio Žvėryno juntama ir dabar, tačiau svarbesnė riba jau yra ne Latvių, o judri ir triukšminga T. Narbuto g.

Dėl malūno Žvėryne susiformavo pirmoji gatvė – dab. Latvių. Tai buvo kelias į Žvėryno malūną, kuris nuo Žaliojo tilto driekėsi palei Nerį dabartine Upės gatve. Prasidėjus parceliacijai, ši gatvė pavadinta Dzielna arba Дельная, t. y. „dalijančia“, nes skyrė Žvėryną į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Pastaroji dar buvo vadinama „miško“ zona, joje sklypai buvo didesni ir brangesni nei šiaurinėje, vadintoje „lauko“ arba „daržų“. Gana ryški atskirtis tarp šiaurinio ir pietinio Žvėryno juntama ir dabar, tačiau svarbesnė riba jau yra ne Latvių, o judri ir triukšminga T. Narbuto g.

2001 m. tuščią pievą Žvėryno pakraštyje papuošė garsaus menininko Gitenio Umbraso „Čiulbantis kryžius“. Atkreipkite dėmesį, kad pagal formą tai tikrai kryžius, tačiau jį sudaro galybė inkilėlių – todėl ir čiulbantis. Autorius gvildeno mintį kitose pasaulio vietose pastatyti dar kelis panašius kūrinius, kad paukščiai, patys to nenutuokdami, migruodami turėtų tarsi savitas piligriminio kelio stoteles. Keletą kitų G. Umbraso darbų vilniečiai kuo puikiausiai žino – tai „Meilės krantai“, „Atminties siena“, plytelė  „Stebuklas“ ir kt.

Nors esame visai šalia miesto centro, Žvėryne galime aptikti keletą atokioms gamtos vietelėms būdingų objektų. Pirmasis pasitinka Šaltupio šaltinėlis. Šaltupis – tai tas pats upelis, kuris dar XVI a. buvo patvenktas malūno, kurį jau matėte, reikmėms. Paėję porą šimtų metrų palei krantą, išvysite buvusios Radvilų rezidencijos ąžuolyną ir grotą. Ištaiginga medinė Radvilų, o XIX a. – Vilniaus generalgubernatoriaus vasaros rezidencija buvo ant kalno, adresu Birutės g. 40. Šis pastatas, deja, neišliko. Eidami taku toliau, visai šalia pėsčiųjų tilto, dairykitės iš po žemės trykštančios versmės, vadinamos Žvėryno akimi. Čia nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis, jis tarytum verda. O visai čia pat – ir įspūdinga skėtinė pušis.

XX a. 6-ojo deš. pab. SSRS Architektų sąjunga pradėjo architektams organizuoti mokomąsias išvykas į Vakarų valstybes, tikėtasi, kad jie įgis patirties, pasisems naujų minčių ir jas pritaikys tėvynėje. Tarp keliavusiųjų į svečias šalis buvo nemažas būrys lietuvių. Populiariausia kelionių kryptis – Suomija, būtent iš jos lietuviai atsivežė didelį šiaurietiško modernizmo idėjų bagažą. 1959 m. buvo paskelbtas 16 vienbučių gyvenamųjų namų ir koncertų-perklausų salės pastato Žvėryne konkursas. Jį laimėjo jauni architektai Vytautas Edmundas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis, kurių projektas turėjo ryškių skandinaviškų bruožų. Architektai pušyno prieglobstyje netoli Neries numatė pastatyti darnų mažaaukštį kvartalą iš kuo natūralesnių medžiagų, prieinamų Lietuvoje. Puošybai naudotos medžio lentelės, molio plytos, dekoratyvinis tinkas. Dviaukščiuose gyvenamuosiuose kotedžuose, be įprastų patalpų, numatyti ir kūrybinio darbo kambariai. Ypač moderniai atrodė atskirai stovintis perklausų salės pastatas su dideliais vitrininiais langais antrame aukšte ir jaukiu interjeru. Pažymėtina, kad 1959 m. prasidėjo masinės statybos – blokinių namų – era, tad tokiame kontekste Kompozitorių namai buvo išties išskirtiniai. Kompleksas baigtas statyti 1966 m.

Tarpukario modernizmo architektūra pasižymėjo priešprieša anksčiau vyravusiems perdėm įmantriems stiliams. Modernistai atsisakė beveik visos puošybos ir susitelkė į santūrumą, racionalumą, griežtą geometriją. Šiandien Lietuvoje dėl modernizmo architektūros labiausiai žinomas Kaunas, anuomet buvęs respublikos sostine. Vis dėlto ir Vilniaus, kuris buvo Lenkijos valdžioje, neaplenkė visuotinės tendencijos. Ypač gausiai griežto ir taisyklingo modernizmo pavyzdžių aptiksime A. Mickevičiaus gatvėje. Verta pradėti nuo 23 numeriu pažymėto pastato, iškilusio kaip nuomojamų butų namas, o vėliau palengva žingsniuojant dairytis į abi gatvės puses ir pastebėti kitos šios epochos architektūros pavyzdžius. Ar jie jums patinka?

XIV a. pab. į Trakus iš Krymo atsivežęs kelis šimtus karaimų šeimų, Vytautas pradėjo šios tautos istoriją Lietuvoje. XIX a. pr. dalis jų atsikėlė į Vilnių, o XX a. pr. neseniai susikūrusiame Žvėryne užsimojo pasistatyti šventyklą – kenesą. Tuo metu Vilniuje gyveno apie 300 karaimų. Mauritaniško stiliaus maldos namus Žvėryne karaimai pasistatė 1911–1923 m. Neilgai tetarnavusi 1949 m. kenesa buvo uždaryta, tapo geodezijos tarnybos archyvu ir net butu. 1989 m. šventykla grįžo karaimų bendruomenės nuosavybėn, o 1993 m. buvo atšventinta. Vis dėlto šios kenesos durys beveik niekada neatidaromos, nes ryškesnis bendruomenės gyvenimas vyksta tik Trakuose, o Vilniuje karaimai išsiskirstę arba asimiliavęsi. 2011 m. visoje šalyje oficialiai tegyveno 241 karaimas. 2020 m. ant Kęstučio g. 23-iojo namo iškilmingai atidengta atminimo lenta ilgamečiam karaimų dvasiniam ir pasaulietiniam lyderiui Serajai Šapšalui – šiame pastate jis kurį laiką gyveno ir net buvo įkūręs karaimų tautos muziejų, veikusį iki 1951 m.

Niekuo neišsiskiriantis 1905 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinukas – tai vieta, kurioje 1927 m. įsikūrė pati pirmoji Vilniaus radijo stotis. Signalo aprėptis tuo metu tebuvo 10–15 km, todėl 1931 m. pradėjo dirbti nauja siunčiamoji stotis Liepkalnyje, tačiau studija liko Žvėryne iki 1935 m. spalio. Vilniaus radiofono, arba „Polskie Radio Wilno“, šaukiniu iki pat karo pradžios buvo paprastas gegutės kukavimas. Iš Žvėryno studijos gausiai skambėjo rečitaliai, poezijos vakarai, mišios iš Aušros vartų koplyčios, protarpiais transliuotos laidos baltarusių, lietuvių kalbomis. Šis radijas transliavo pirmą Lenkijoje originalų radijo spektaklį „Kęstučio laidotuvės“ („Pogrzeb Kiejstuta“), kurį parašė 1927–1935 m. stočiai vadovavęs Vitoldas Hulevičius. 1995 m. V. Hulevičiaus atminimas įamžintas Lenkijoje įsteigus jo vardo apdovanojimą už nuopelnus poezijos, dramaturgijos srityse.

Nors šis akmuo upės vagoje tvarkant Nerį buvo rastas dar 1958 m., net ir ne visi žvėryniečiai yra regėję paslaptingą riedulį. Istorikų teigimu, akmuo buvo naudojamas asmeninėms didžiojo kunigaikščio valdoms ženklinti, o simboliai ant jo iškalti dar XV a. Tokia prielaida iškelta remiantis istorine ikonografija ir Gediminaičių stulpų vaizdavimo raida, be to, 1441 m. Kazimiero Jogailaičio privilegija, kuria jis padovanojo daugmaž dabartinių Lukiškių teritoriją Vilniaus miestui. Tad gal Žvėryno pusėje kunigaikščiui likusi valda ir buvo paženklinta šiuo akmeniu? Teigiama, kad panašių akmenų Vilniaus apylinkėse galėjo būti daugiau. Kai kurių kritiškiau į istoriją žvelgiančių tyrinėtojų teigimu, šio akmens simbolika gali būti gerokai vėlyvesnė ir siekti tik XX a. bei lietuvių tautinio judėjimo metą. Kuri versija jums patiems atrodo įtikimesnė?