Žalioji meno galia

Skulptūros, kurios verčia mąstyti.

Anava ten tolumoj 

miestas pareina 

namo, Artūras Valionis

Senos dainos, geros dainos, šiandien skamba vėl naujai – tik žaliai.

Vilniaus skulptūros, daugsyk matytos, atšvęstos, sukėlusios aistrų, o tada susiliejusios su aplinka, lyg senos geros dainos bėgant metams, bręstant nuo patirčių ima ir suskamba naujai. Tiksliau – žaliai.

Vilniuje, kiek siekia tapybos ir fotografijos istorija, miestietiškas ir gamtos drabužis derėjo su ryškiais meilės istorijai ir gamtai aksesuarais. Šie miestiečių diskusijas ir emocijas keliantys aksesuarai – meno kūriniai, gebantys manifestuoti karščiausias laikmečio aktualijas nepaisant bėgančio laiko. 

Nūdienoj jie tampa garsiai skambančiais nepavejamos klimato kaitos varpais.

Įrašo pavadinimasŽalioji meno galia

Įrašo trukmė0:49

Maršruto žemėlapis

1. „Čiulbantis kryžius“, Gitenis Umbrasas, 2001

Gitenio Umbraso „Čiulbantis kryžius“ kartu su Bernardinų bažnyčios choro „Langas“ giesmėmis suskambėjo ankstyvą 2001 metų pavasarį, kad grįžtantys paukščiai atrastų laukiančius namus. Tikrų tikriausi paukščių namai, nes kryžius padarytas iš… inkilų. Pagal autoriaus sumanymą, tokie inkilų daugiabučiai galėtų laukti Romoje, Paryžiuje, Jeruzalėje, kad sujungtų šiaurinius ir pietinius paukščių migracijos – piligrimystės – kelius. 

Gitenis Umbrasas – žaliųjų žinučių meistras. Dar ankstyvaisiais 1990-aisiais su draugais ir studentais kūrė miniatiūrines freskas Bernardinų sodo medžių drevėse, paversdami medžius šventovėmis ir padėdami jiems gyti. Vėliau meilės žodžiais prakalbino Neries krantus prie Žaliojo tilto, kasmet savo rankomis sodindamas ryškiai raudonas gėles. Jo idėja – granitinės grindinio plytelės su giliai savojon žemėn įspaustomis basomis pėdomis, kurios lyg Baltijos kelio žymos įklotos visose trijose ilgiausios žmonių grandinės sujungtose sostinėse.

2. „Paukščių lizdas“, Gintaras Mikolaitis, 2011

Kompozitoriaus Eduardo Balsio skvere įkurdintas Gintaro Mikolaičio „Paukščių lizdas“ jungia daug šioje sankryžoje besikertančių dalykų: kompozitorių ir jų kuriamos muzikos namus A. Mickevičiaus gatvės gilumoje, tuose namuose gyvenusio liaudies dainų aranžuotojo Eduardo Balsio kūrybą, skulptūros granite skambančias muzikos dermes ir ritmą, Žvėryno ir Vingio pušynuose perinčius paukščius. 

Tas lizdas – mėlynojo gaublio formos, jį švelniai gaubia delnai ir akylai saugo akys, kad paukščiams ir mėlynajai planetai būtų saugu.

G. Mikolaičio kūryboje iš ledo ir akmens dažnai kyla paukščiai – lyg laiškai dangui.

3. „Puskalnis“, Robertas Antinis Jr., 2009

„Puskalnis“ – ryškiausias žemės meno (angl. Land art) krypties pavyzdys – gamtos medžiagų darinys, įkurdintas pagal aplinkos diktuojamus kampus, linijas, paviršius, kad bėgant laikui, keičiantis metų laikams, veikiant oro sąlygoms vis labiau įsigertų į aplinką. Ši meno srovė gimė siekiant išsivaduoti iš urbanistinių struktūrų ir biurokratinių ribojimų, ieškoti tiesioginio savito santykio su aplinka – miškais, laukais, upėmis. 

Roberto Antinio „Puskalnis“, suformuotas metalo konstrukcijomis, pripildytas akmenų, smėlio, šakų, dirvožemio, kartoja Neries vingį ir mėgdžioja panerio kalvas. Vos iškeltas jis trikdė įprastą vaizdą tarsi spuogas, praėjus dešimtmečiui, žiūrint iš skirtingų pusių, kūrė vis kitokį santykį su aplinka. Žvelgiant nuo gatvės – tai švelnių formų kalniukas, o štai nuo upės – grėsmingai svyranti uola. Nuostabiausia, kad jis toliau kinta ir intriguoja – kaip jis ir jo aplinka atrodys ateinantį dešimtmetį. Taip ir atrodo kvietimas kurti pagarbiai, ieškant priežasčių ir pasekmių ryšio, stebint, kuo baigiasi įvairios pradžios.

4. „Dviaukštis“, Mindaugas Navakas, 2009

Įkurdintas tarp Neries ir išaugusio Vilniaus pastatų „Dviaukštis“ yra be galo dviprasmis. Tai ir statinys, ir uola, ir Vilniaus architektūros fragmentai, ir grynas akmuo, ir krikščioniškos bažnyčios kupolas, ir pagoniškos šventyklos aukuras, ir gaubtas nuo lietaus, ir apsauga nuo blogio jėgų, ir naivus atvirumas, ir baugi paslaptis, ir tradicijas laužanti modernybė, ir patys seniausi papročiai. 

Skulptūra yra vien iš akmens, tačiau visi jos paviršiai skirtingi – nuo skelto kaltu, degto ugnimi iki glotniai lyginto visais šiuolaikiniais įrankiais. Taip kyla dar viena dvejonė – ar tobulėdami netampam žiauresni, ar nenutolstam nuo ištakų ir tikrumo?

Mindaugas Navakas savo kūriniais rodo, kad įmanoma kalbėtis ir susitarti kaktomuša susidūrus skirtingiems laikmečiams ir pasaulėžiūroms. Tokie susidūrimai išprovokuoja netikėtus ir įsimintinus darinius. Taip jo sukurtas „Kablys“ ant buvusių Geležinkeliečių rūmų frontono pakeitė statinio pavadinimą ir įskėlė jame kūrybinę dvasią. 

5. „Fantastinis žvėris“, Mindaugas Navakas, 1978

Mitologinę būtybę grifoną vaizduojanti skulptūra atsirado tokioje keistoje vietoje kaip naujai pastatyto viešbučio „Turistas“ (dabar „Best Western“) puošmena, nes vėlyvajame sovietmečiu du procentai pastato sąmatinės vertės buvo numatyti meniniams akcentams. Kaip pro asfaltą dygstanti pienė „Fantastinis žvėris“ veržiasi į saulę iš vis labiau gožiančių sovietinio ir moderniausio miesto augimo konstrukcijų.

Taip pradinė M. Navako subtiliai užkoduota istorinė sąsaja su senamiesčiu, kur Aušros vartų frontone Vytį taip pat laiko grifonas, santvarkoms keičiantis, miestui augant pasipildo žaliomis žinutėmis.

Kaip ir „Dviaukštis“, „Fantastinis žvėris“ – priešybių vienybė. Liūtas ir grifas – tai žemė ir dangus, gamta ir mitologija. Skulptūrą sudarantys du akmenys akivaizdžiai skirtingi ir prigimtiniais geologiniais raštais, ir skulptoriaus pasirinktais įrankiais bei linijomis.

M. Navakas „Fantastinį žvėrį“, savo diplominį darbą, sukūrė prisijaukindamas mėgstamiausią medžiagą granitą. Kaip tik tuo metu į talentingų skulptorių draugiją jį pakvietė Jeruzalės skulptūrų sodo steigėjas, legendinis tradiciškai modernios skulptūros kūrėjas Vladas Vildžiūnas. Tas sodas – tai svajonė sukurti gimtojo sodžiaus aplinką erdvės ir laiko nevaržomai kūrybai. Tame sode sudygo ir subrendo visa drąsių, neįrėminamų skulptorių karta, kurių dirbiniai įkvėpti ir prisodrinti gamtos.

6. „Antenų sodas“, Rafalas Piesliakas, 2020

Pasodintas taip, kad į metalinių antenos formų žaismą natūraliai įsilietų tolumoje ryškėjanti didžiausia miesto antena Vilniaus televizijos bokštas, šis „Sodas“ siunčia žalią raginimą neužgožti mieste gamtos garsų. Sodas „žaliuoja“ per gatvę nuo sakurų sodo tarp verslo pastatų, kur antenų perduodama informacija yra intensyviausia, ir toks priminimas skamba ypač aktualiai.

Pasak Rafalo Piesliako, pavienė antena paklysta tarp miesto stulpų, tik jų visuma formuoja naują stebėtojo jausminę patirtį. Lygiai taip pat viena žalia žinutė paskęsta informacijos sraute, o jų kartojimas įvairiomis emocinėmis patirtimis augina aplinkai jautrų žmogų.

R. Piesliakas – konceptualių erdvinių instaliacijų ir skulptūrų kūrėjas, tiriantis žmogaus ryšį su aplinka ir jį naudojantis kurdamas naujas žmonių patirtis. Anot jo, kiekviena aplinka turi unikalią istoriją, kurią įdomu trikdyti subtiliais akcentais ir stebėti, kaip jie keičia įprastą ritmą ir kuria naują santykį.

7. „Krantinės arka“, Vladas Urbanavičius, 2009

Visuomenėje keliamų aistrų čempionas vadinamasis Vamzdis atstovauja postmodernistinei vamzdžių estetikos meno srovei ir yra ryškiausias Vilniuje įvietinto (angl. site specific) meno pavyzdys. Iš naftotiekio „Družba“ (rus. „Draugystė“) atliekų suvirintas kūrinys kampais ir išlinkimais atkartoja Gedimino kalno šlaitą ir Neries vingį ties Mindaugo tiltu, įrėmina Vilniaus ilgaamžiškumo simbolį Gedimino bokštą ir amžiną Vilniaus maitintoją Nerį. 

Šios darnos tarp skulptūros ir aplinkos paieškos Vladui Urbanavičiui buvo įdomiausios, visas idėjas ir kodus jis paliko šifruoti krantinės praeiviams. Įbestas tarp seniausios Vilniaus elektrinės (dabar Energetikos ir technikos muziejus) ir Neries Vamzdis sustabdo ir primena: 

  • Kokie turtingi esam laisvės istorijos ir švarios gamtos.
  • Kokia sudėtinga miesto „kraujotaka“ po žeme išnarstytais vamzdynais ir kaip svarbu užtikrinti, kad ji būtų sklandi ir sveika.
  • Kokie laikini ir mes, ir miestai, ir jų rūdijantys vamzdynai.
  • Kaip vengiame nepatogaus atvirumo, kaip slepiame už gražių fasadų dažnai neestetišką buitį.

Taip ir kuriamas atviras nepatogus būtinas dialogas su savimi ir aplinka.

Vladas Urbanavičius – Jeruzalės skulptūrų sodo augintinis. V. Vildžiūno suburtai bendruomenei laužyti taisykles, plaukti prieš srovę ir klausytis kritikos buvo įprasta. Ir sovietmečiu, ir vėliau aplinkos, formos ir medžiagų eksperimentai, visiškai neapkrauti giliomis prasmėmis, išskyrė V. Urbanavičių iš bendraamžių. 1988-aisiais, istorinio lūžio metais, vykusi personalinė paroda su dvylika bronzinių objektų, pažymėtų inventoriniais numeriais Skulptūra nr. 1, Skulptūra nr. 2 ir t. t., laikoma visos Lietuvos modernistinės skulptūros raidos lūžio ženklu.

8. „Lietuviška baladė“, Vladas Vildžiūnas, 1973

Tyliausia miesto skulptūra „Lietuviška baladė“ – tai trys tarsi iš šimtamečio ąžuolo meistro kirviu iškapoti, rituališkai ratu sustatyti stulpai išminčių ir rūpintojėlių veidais. 

Ji sukurta 1973 metais 650-ojo Vilniaus gimtadienio proga ir tarsi žymi Vilniaus pradžios tašką Gedimino kalno papėdėje ir mitinėje kunigaikščio Šventaragio laidojimo vietoje. Trys globėjiškai rūstūs veidai žvelgia skirtingomis miesto raidos kryptimis nuo pilkapio formos kalniuko. Ši trijulė autoriaus Vlado Vildžiūno atverta pačioms įvairiausioms interpretacijoms. Tai ir trys kertinės Lietuvos valstybingumui asmenybės Mindaugas, Gediminas, Vytautas, ir trys vos gimusį Kristų (kaip mūsų miestą) lankę karaliai, ir praeities, dabarties, ateities ryšys (tikėtina, kad būtent ateitis šypsosi šelmiška Monos Lizos šypsena), ir Žalčių karalienės sūnūs Ąžuolas, Uosis, Beržas, ir sovietmečiu ideologiškai saugios kario, artojo, poeto simbolinės figūros.

V. Vildžiūno gilios, tarsi iš medžio drožtos linijos atpažįstamos daugelyje Vilniaus vietų: „Barbora“ Vokiečių gatvėje, „Laurynas Gucevičius“ prie Šv. Kryžiaus bažnytėlės, antkapiai Antakalnio ir Rasų kapinėse, o gausiausiai Jeruzalės skulptūrų sode. 

Jeruzalės tolumose V. Vildžiūno ir grafikės M. Ladygaitės šeima įsikūrė gūdžiais 1960-aisiais, kad galėtų nevaržomi susivežti akmenis ir ąžuolus, eksperimentuoti dydžiais, formomis, technologijomis, burtis ir kurti. Jauki vaikystės sodo ir gimto sodžiaus aplinka traukė sovietinių suvaržymų nuvargintas asmenybes, čia užaugo maištaujančių menininkų karta. Trijų iš jų žalias žinutes bandėme šiandien suprasti.

1 8

Sutartiniai ženklai

  • Atkarpa, kurioje gana intensyvus automobilių eismas
  • Maršrutas pėsčiųjų arba dviračių taku
  • Cyclocity dviračių nuomos punktas
  • Geriamojo vandens stotelė
  • Griliaus vieta
  • Pavojinga vieta
  • Pikniko vieta

Skaidrė 119

Drifts galerija

Plačiau