XVII amžius: kelionė paskui vienuolio abitą

„Gerieji broliai“ bonifratrai, kurių oficialus pavadinimas yra Šv. Dievo Jono špitolininkų ordinas, labiausiai garsėjo savo įžadais tarnauti ligoniams. Pagal legendą, bonifratrų vienuolynas pastatytas nukankintų pranciškonų palaidojimo vietoje. Vienuolyno patalpose vienu metu buvo galima gydyti 14 ligonių vyrų, daugiausiai sergančių psichinėmis ligomis. Tad vienuolyną galima vadinti ligoninių pradininke Vilniuje. Čia vienuoliai dirbo slaugytojais, o pirmieji chirurgai buvo barzdaskučiai, samdyti dėl to, kad mokėjo nuleisti kraują. Ne veltui bonifratrus vadino špitolninkais. Juk špitolės – tai prie bažnyčių buvę slaugos ar globos namai, įrengti nepasiturintiems ir ligotiems gyventojams. Šv. Kryžiaus bažnyčia taip pat pasižymėjo gydomosiomis galiomis: netoli įėjimo tekėjo šaltinėlis, kurio vanduo, tikėta, galėjo pagydyti akių ligas. Ant bažnyčios fasado nutapytas Švč. Mergelės Marijos Snieginės atvaizdas atkartoja bažnyčioje esantį paveikslą.

Šiandien žengiant Šv. Ignoto gatve pirmiausia dėmesys krypstą į prie Šv. Ignoto bažnyčios stovinčius inkarus. Jie čia atsirado ne šiaip sau. Inkaras – tai vilties simbolis. Šiandien Šv. Ignoto bažnyčia yra pagrindinė Lietuvos kariuomenės bažnyčia, o išlikę XVII a. pradžioje pastatyto noviciato pastatai priklauso Generolo Jono Žemaičio karo akademijos bibliotekai. Kadaise čia buvo ruošiami naujokai jėzuitų vienuoliai, kurių įprastai čia gyveno nuo 69 iki 114. Tapti vienuoliu nebuvo lengva užduotis – mokytis jiems reikėdavo dvejus metus, kad galėtų tapti klierikais. Bet tai tik pirmas žingsnis – jėzuito vienuolio formavimosi kelias trukdavo net 17 metų. Šalia vienuolyno veikė ir biblioteka su beveik 3000 knygų kolekcija. Tačiau vienuoliai ne tik galvojo apie dangiškas malones, bet ir aktyviai dirbo. Patalpose buvo įkurtas bravoras ir vaistinė, prie vienuolyno – didžiulis ūkis, veikė aukštu meistriškumu pasižymėjusios amatų dirbtuvės. Tiesa, XVIII a. noviciatą viena po kitos apniko nelaimės, ir galiausiai pastatai buvo parduoti kareivinėms, kurios čia išbuvo iki XX amžiaus pradžios. Tačiau nepaisant to pastatas iki šių dienų išsaugojo ypatingą architektūrą.
Bibliotekos kieme jus pasitiks įspūdingos dengtos arkos, čia pamatysite vienintelę Vilniuje renesansinę posesijos gynybinę sieną su šaudymo angomis, gotikinio vienaaukščio namo gatvės fasadą. Užsukę į vidų išvystumėte ir įspūdingą reflektorių, išsaugotą puošybą, o dabartinėje skaitykloje – įspūdingus tapybos fragmentus.

Jei vienuolius jėzuitus buvo galima dažnai pamatyti gatvėje, juodus benediktinių vienuolių abitus Vilniaus gatvėse išvysti buvo neįprasta – be itin rimtos priežasties iš vienuolyno, prisiglaudusio prie Šv. Kotrynos bažnyčios, jos neišeidavo. Tačiau dar ir šiandien, žydint senosioms obelims, jaučiama jų dvasia, plevenanti dabar apleistame vienuolyno sode šalia S. Neries gimnazijos. Koridorių labirintais ir skliautuotais perėjimais viename turtingiausių vienuolynų Vilniuje vaikščiojo ir apsupti storų mūrų gyveno apie 40 vienuolių: Pacų, Radvilų, Tyzenhauzų ir kitų didikų šeimų atstovės. Jos vienuolynui atnešdavo ir didelius kraičius. Tačiau, nors ir itin kilmingos, vienuolės turėjo laikytis griežtų taisyklių, pasninkauti. Prasikaltusios, sėdėdamos ant šaltų valgomojo grindų, turėdavo valgyti tik duoną užsigerdamos vandeniu. Benediktinių vienuole buvo galima tapti nuo 15 metų, bet kartą įstojus į vienuolyną, grįžti į pasaulietinį gyvenimą nebebuvo galima. Tačiau vienuolės neprarasdavo sąlyčio su pasauliu – vienuolyno pastatuose buvo įsikūrusi bajorių mergaičių mokykla, veikė bendrabutis, našlių namai, gyveno klebonas ir tarnai. Benediktinių sukaupta biblioteka šiandien saugoma Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Baltą dominikonų abitą su gobtuvu Vilniaus gatvėse pamatysite ir šiandien. Dominikonų vienuolynas buvo įkurtas XVI a., kai kunigaikštis Aleksandras dominikonams atidavė Vytauto Didžiojo funduotą parapinę Šv. Dvasios bažnyčią. Dominikonų vienuoliai garsėjo savo intelektualumu ir geru išsilavinimu, studijavo filosofiją.
Legendomis apipintas apleistas Šv. Dvasios bažnyčios pastatas žadina vaizduotę – bažnyčios rūsiuose buvo rasta šimtai dėl sauso oro mumijomis virtusių mirusiųjų kūnų, tarp kurių ilsisi ir įvairių iškilių asmenų palaikai, ir Napoleono kariuomenės kariai, ir maro aukos bei vienuoliai. Prieš keliasdešimt metų dar buvo galima juos aplankyti. Carinei rusų valdžiai uždarius vienuolyną, jo pastatuose buvo įkurti butai, veikė kalėjimas, kuriame 1863 m. kalėjo ir vienas žymiausių sukilimo vadų – Konstantinas Kalinauskas. Šiuo metu vienuolynas yra apleistas, vyksta jo restauracijos darbai, todėl dominikonų vienuoliai buvo priversti persikelti į Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią.

Nors Vilniuje jėzuitai įsikūrė ir Vilniaus universitetą įsteigė dar XVI a., tačiau tuo metu jų Vilniuje buvo viso labo tik 34. Tačiau XVII a. jie Vilniuje įkūrė dar du vienuolynus ir tapo gausiausia Vilniaus vienuolija, kuriai priklausė daugiau nei trys šimtai narių. Jėzuitų draugijos gyvenimo būdas itin skyrėsi nuo kitų vienuolijų: jie aktyviai keliavo, miesto aikštėse rengė teatralizuotus pamokslus, rūpinosi švietimu. Jėzuitai, kaip kad buvo įprasta vienuoliams, nenešiojo vienuolio abito ir gyveno ne celėse, o kambariuose. Norint tapti jėzuitu, mokytis prireikdavo iki dešimties metų. Apie jėzuitų nuopelnus švietimui žinome daug, tačiau ar žinote, kad jie galvojo ne tik apie dangiškus dalykus ar teorinius mokslus, bet ir prisidėjo ir prie miesto higienos klausimų sprendimo – įrengė nuotekų sistemą skystiems nešvarumams šalinti. Žinoma, universitetas buvo svarbiausias jėzuitų žinių centras. Čia įkurta pirmoji regione observatorija, botanikos sodas, buvo siekiama prikviesti dėstyti garsių to meto Europos mokslininkų ir tyrinėtojų. Todėl nenuostabu, kad kelionę po vienuolynus vertėtų pradėti nuo jėzuitų.

Gailestingumo seserys šaritės niekada netapo oficialiu vienuolių ordinu, tačiau gyveno kaip vienuolės, nešiodavo abitą, duodavo įžadus, bet nebuvo atsiskyrusios nuo pasaulio. Todėl jos galėjo aktyviai rūpintis ligoniais ir beglobiais. Į LDK XVII a. jos atvyko iš Prancūzijos, karalienės Liudvikos Marijos Gonzagos kvietimu. Misionieriai taip pat kvietė Lenkijos šarites padėti Vilniuje slaugyti ligonius. Vyskupo Boguslavo Gosievskio dovanotuose rūmuose šaritės vienu metu galėdavo gydyti iki 200 sergančių vyrų ir moterų. Vienuolijos kūrė didelius kompleksus, teikiančius prieglobstį visiems skurstantiems, neįgaliems, pamestiems. Gailestingųjų seserų globoje nuo XIX a. buvo ir pirmoji ligoninė Vilniuje -Šv. Jokūbo ligoninė. Šaritės globojo ir pamestinukus – Subačiaus g. 20 buvo įkurdinta Vaikelio Jėzaus pamestinukų prieglauda, kurioje vaikai buvo mokomi rašyti, skaityti ir amato. Ją galima laikyti–pirmąja profesinio mokymo įstaiga Vilniuje.

Į Lenkiją vizitės atvyko karalienės Liudvikos Gonzagos kvietimu, tačiau jų kelionė truko ilgai ir pavyko ne iš pirmo karto. Plaukiant iš Prancūzijos į Lenkiją, jas užpuolė jūroje, todėl pakeitęs kursą laivas atsidūrė Anglijoje. Grįžusios į Prancūzija, jos vėl leidosi į kelionę ir atvyko į Gdanską. Lenkijoje įsikūrus vizičių noviciatui, ten keliavo ir lietuvės. Į Vilnių pirmas šešias vizites pakvietė ir jų vienuolyną dosniai aprūpino pasiturinti našlė Ona Varškėtaitė-Karosienė-Dezelštienė, kurios dukra mokėsi noviciate Varšuvoje. Atsirinkdamos naujas nares į vienuoliją, vizitės nebuvo tokios išrankios kaip tuo metu žinomi ir populiarūs vienuolynai – čia buvo priimamos ir vyresnės, ligotos moterys ar našlės. Nors atvykusios į Vilnių vizitės pirmiausia užsiėmė ligonių slauga, tačiau ilgainiui tapo viena pagrindinių kilmingų merginų lavinimo įstaiga, kurioje vienu metu gyveno iki 40 merginų. Jos buvo mokomos ne tik tikėjimo ar gero elgesio, bet ir geografijos, aritmetikos, istorijos, prancūzų bei vokiečių kalbų, piešimo ir muzikos.

Ar iš tiesų basieji karmelitai po Vilnių vaikščiojo basomis? Galbūt ne visi, tačiau šis vienuolių ordinas garsėjo savo asketiškumu ir pamaldumu. Vienuolynas ir pirmoji nedidelė medinė Šv. Teresės bažnytėlė, prisišliejusi prie Aušros Vartų koplyčios, pradėjo veikti XVII a. antroje pusėje, vėliau ją pakeitė šiandien mums pažįstama mūrinė bažnyčia. Dabartinis bažnyčios interjeras buvo sukurtas XVIII a. antroje pusėje. Pacams fundavus vienuolyno pastatų statybą, jie iškilo prie miesto gynybinės sienos trijų kvartalų teritorijoje. Šiandien apie Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslą girdėjo didžioji dalis pasaulio katalikų, bet mažai kas žino, kad jį XVII a. antrojoje pusėje ėmė garsinti būtent basieji karmelitai. Beje, kol nebuvo Halės turgaus, prekyba vyko vadinamajame Basokų turguje, tarp Visų Šventųjų, Karmelitų ir Arklių gatvių. Aikštė atsirado, kai valdant Rusijos imperijai buvo nugriauta Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia ir basųjų karmeličių vienuolynas. Čia stovėjo bene 100 medinių kioskelių, kuriuose miestiečiai galėjo įsigyti maisto produktų bei naminių paukščių.

Atokiau nuo visų akių, Aušros vartų gatvėje, stūkso bazilijonų vienuolynas, į kurį veda kelias pro garsiuosius architekto Kristupo Glaubico „Bazilijonų vartus“. Vienuolynas XVII a. įsikūrė ant Švč. Trejybės kalno, garsėjusio kaip trijų pirmųjų Lietuvos krikščionių kankinių – Jono, Antonijaus ir Eustachijaus – mirties vieta. Vilniaus bazilijonų vienuolynas tapo unitų bažnyčios centru, kuriame buvo ruošiami naujokai, vienuoliai leido knygas lotynų, gudų, ukrainiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis, taip pat steigė mokyklas, kuriose nebuvo naudojamos fizinės bausmės. Tais laikais toks ugdymo metodas buvo itin netradicinis. Čia gyveno ir svarbiausias Vilniaus bazilijonų atstovas Juozapatas Kuncevičius, vėliau paskelbtas šventuoju ir palaidotas Šv. Petro Bazilikoje Vatikane. Beje, carinės Rusijos laikais vyrų vienuolyno sparne buvo įrengtas kalėjimas, kuriame kalėjo ir Adomas Mickevičius. Jis savo kalėjimo vietą aprašė
poemoje „Vėlinės“: „Jo celė nuošali ir prie bažnyčios šliejas; nieks mūsų negirdės, net iš arti priėjęs.“

Šv. Kazimiero bažnyčios kupolą, vainikuotą kunigaikštiška karūna, pamatysite iš tolo. Sumanyta kaip svarbiausioji LDK jėzuitų bažnyčia, ji pradėta statyti po Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių, įvykusių 1604 m. Šalia įsikūrė profesų namai, kuriuose gyveno tik visą vienuolio kelią nuėję ir paskutiniuosius iškilminguosius įžadus davę broliai jėzuitai. Iš čia jie buvo skiriami į misijas ar kaip dvasiškiai tarnauti valdovų dvaruose. O kol gyveno namuose, sakydavo pamokslus bažnyčioje, klausydavo išpažinčių, lankydavo mirtininkus Rotušės kalėjime. Egzekucijų vieta buvo netoli Šv. Kazimiero bažnyčios fasado, mat XVII a. pagrindinis rotušės įėjimas buvo atsuktas į priešingą pusę, nei kad yra dabar, ir sudarė aikštę. Per daugybę metų Šv. Kazimiero bažnyčia buvo tapusi ir Šv. Mikalojaus soboru, Pirmojo pasaulinio karo metais šventovėje buvo įsikūrę liuteronai. Šiandien Šv. Kazimiero bažnyčia ir profesų namai vėl priklauso jėzuitams. Beje, čia pat saugoma ir Šv. Andriejaus Bobolės (apie 1591–1657 m.), jėzuitų kunigo, vienuolio ir kankinio relikvija – rankos kaulelis.

Kadaise Vilniuje buvo įsikūręs dar vienas miestas, ir priklausė jis pranciškonams. Čia gyvenę pranciškonai turėjo savo vaitą, teisėją bei pranciškonų gvardijoną. Seniausi jų namai – XIV a. netoli tuometinio Trakų kelio įkurtas pranciškonų vienuolynas. Tiesa, XVI a. maro metu visi vienuoliai išmirė, ir kurį laiką vienuolynas stovėjo tuščias, jį siaubė gaisrai. Todėl šiandien vienuolyno pastatas smarkiai pasikeitęs.
Norint įstoti į pranciškonų ordiną, buvo itin svarbu turėti muzikinių gebėjimų. Daug dėmesio vienuoliai skyrė ne tik muzikai, bet ir mokslui, menui. Vienuolynas garsėjo kaip intelektualinis Vilniaus centras, čia XVII a. veikė mokykla, spaustuvė, buvo rengiamos net teologinio turinio konferencijos didikams ir miestiečiams. Vienuolyno bibliotekoje saugota keli tūkstančiai tomų knygų ir rankraščių. Jo patalpose buvo įkurta ir pirmoji lietuviška mokykla. Čia gyveno ir daug žymių žmonių, tokių kaip Jonas Basanavičius bei Juzefas Montvilas. Pranciškonų bažnyčioje iki šių dienų galima pamatyti, per įvairias negandas išsaugotą, XVII–XVIII a. sukurtą nėščiosios Dievo Motinos skulptūrą, garsėjusią stebuklais, kurių tikėdavosi vaikų susilaukti norinčios poros.