XIX amžius: pirkėjų rojus Vilniuje

Tik atvykę į XIX a. Vilnių, palikite daiktus Jurgio viešbučio kambaryje, arklį – greta įrengtose arklidėse ir leiskitės ieškoti bei tyrinėti mieste siūlomų įdomybių. Būkite tikri – jūs apsistojote itin ištaigingoje vietoje, žinokite, jei viešbutyje norite praleisti daugiau laiko, čia apartamentus galima išsinuomoti ir ilgam. Pagal dvarininkų architektų grafo Tadeusz Rostworowski ir Alexander Lubański projektą suprojektuotame pirmame viešbučio aukšte, restorane, pasistiprinsite, trečiame ir ketvirtame – klausysitės koncerto, stebėsite spektaklį ar suorganizuosite savo renginį. Tiesa, namas iki 1944-ųjų gaisro atrodė kiek kitaip, turėjo dvejus vartus, virš kurių buvo mūriniai skliautai. Iki šiandien išliko tik vieni vartai.

Gal norėtumėte paragauti skaniausio šokolado mieste? Užsukite į netoli Katedros, Gedimino pr. 2-ame name, įsikūrusią „Viktorijos“ fabriko saldainių parduotuvę. Ją ir šiandien mena linksmi šokolado plyteles graužiantys meškiukai, įsitaisę ant pastato fasado, – tai klestėjusios Bunimovičių šeimos verslo imperijos reliktai. Fabrike šokoladą ir saldainius XIX a. gamino šimtai darbininkų, o juo vaišinosi ne tik Vilniuje įsikūrusiosiose keturiose parduotuvėse apsiperkantys vilniečiai, bet ir visos Rusijos imperijos bei užsienio kraštų gyventojai. 1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje „Viktorijos“ šokoladas pelnė aukso medalį. Beje, sėkmingą verslo imperiją sukūręs Izraelis Bunimovičius buvo kilęs iš itin vargingos šeimos – jis vandens nešėjo sūnus. Tad, kai verslas pasisekė, jis daug laiko ir lėšų skyrė labdarai ir ligoninėms. Nors „Viktorijos“ fabriką sunaikino gaisras, jame sukauptos žinios išliko: Lietuvoje gerai žinomo saldainių fabriko „Rūta“ įkūrėjas Antanas Gricevičius saldainių gaminimo paslapčių mokėsi būtent „Viktorijos“ fabrike. Tad senojo fabriko šokoladas saldino gyvenimą ir tuomet, kai fabriko jau nebebuvo.

Vilniaus universiteto (VU) vaistinės receptų knyga – vienas seniausių išlikusių dokumentų, kuriame surašyti gydytojų bei profesorių receptai, pagal kuriuos buvo gaminami vaistai. Iš jų sužinome, kad XIX a. didžioji dalis vaistų buvo augalinės kilmės. Šiandien vaistinėje tokių vaistų ne visada rastumėte: tarp populiariausiųjų buvo rabarbarų šaknys, šeivamedžių žiedai, opijus, bebrų sruogliai, aguonų sirupas, kalio nitratas, mėtų žolė bei medaus ir acto mišinys „Oxymell“. Tačiau vienas senasis vaistas persikėlė ir į mūsų kasdienių maisto prekių parduotuvių lentynas. Tai kefyras, kuris  XIX a. buvo parduodamas vaistinėse, net apdovanojamas aukso medaliais. Vaistinėse buvo siūloma įsigyti ir gydomojo kefyro, rauginto naudojus kaukazietišką grybą, ir net užsisakyti nemokamą kefyro pristatymo paslaugą į namus. Šiandien parduotuvių lentynose matome  „Nestle“ gaminius vaikams, yra žinoma, kad prieš 120 m. kūdikių pieno mišiniai iš Šveicarijos pasiekdavo ir Vilniaus vaistines. Sriubą jau tada buvo galima pagardinti „Maggi“ sultinio kubeliu. Ir, žinoma, negalime nepaminėti vakcinų. Jau 1808 m. Vilniuje įkurtame Vakcinacijos institute buvo ieškoma efektyvesnių, nei tuo metu buvo, vakcinos nuo raupų paruošimo, skiepijimo būdų, vykdoma vakcinos gamyba, lietuviškos vakcinos pardavinėtos ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse.

Vilniaus universiteto (VU) vaistinės receptų knyga – vienas seniausių išlikusių dokumentų, kuriame surašyti gydytojų bei profesorių receptai, pagal kuriuos buvo gaminami vaistai. Iš jų sužinome, kad XIX a. didžioji dalis vaistų buvo augalinės kilmės. Šiandien vaistinėje tokių vaistų ne visada rastumėte: tarp populiariausiųjų buvo rabarbarų šaknys, šeivamedžių žiedai, opijus, bebrų sruogliai, aguonų sirupas, kalio nitratas, mėtų žolė bei medaus ir acto mišinys „Oxymell“. Tačiau vienas senasis vaistas persikėlė ir į mūsų kasdienių maisto prekių parduotuvių lentynas. Tai kefyras, kuris  XIX a. buvo parduodamas vaistinėse, net apdovanojamas aukso medaliais. Vaistinėse buvo siūloma įsigyti ir gydomojo kefyro, rauginto naudojus kaukazietišką grybą, ir net užsisakyti nemokamą kefyro pristatymo paslaugą į namus. Šiandien parduotuvių lentynose matome  „Nestle“ gaminius vaikams, yra žinoma, kad prieš 120 m. kūdikių pieno mišiniai iš Šveicarijos pasiekdavo ir Vilniaus vaistines. Sriubą jau tada buvo galima pagardinti „Maggi“ sultinio kubeliu. Ir, žinoma, negalime nepaminėti vakcinų. Jau 1808 m. Vilniuje įkurtame Vakcinacijos institute buvo ieškoma efektyvesnių, nei tuo metu buvo, vakcinos nuo raupų paruošimo, skiepijimo būdų, vykdoma vakcinos gamyba, lietuviškos vakcinos pardavinėtos ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse.

Įsivaizduokite, koks aktyvus gyvenimas turėjo virti Žydų gatvėje, jei viename 50-ies butų name buvo registruota net 500 gyventojų. Žmonės ne tik gyveno tankiai susigrūdę, bet ir intensyviai prekiavo. Viename name galėjo būti įsikūrę iki pusšimčio krautuvėlių, kurios prekiavo viskuo, ką tik galite įsivaizduoti. O dabar jūs – XIX amžiaus Vilniuje – tad savo krepšelį galėsite papildyti ne tik macais, kruopomis ar knygomis, bet ir audiniais, drabužiais, bakalėjos, galanterijos, krištolo gaminiais, kolonijinėmis ir kitomis prekėmis. Užsukite į pozumentų dirbtuvę ir parduotuvę. O kas gi tai? Jei gyvendamas XIX a. mėgtumėte puoštis, žinotumėte, kad čia įsigysite auksuotų ar sidabruotų apsiuvų ir nėrinių drabužiams ar baldams. Žydų kvartale, kuris XIX a. buvo vadinamas „juoduoju miestu“, gimdavo ir amatininkų kūriniai, čia buvo įsikūrę įvairiausi cechai. Tiesa, nors prekės galėjo būti ir prabangios, smulkių krautuvėlių ir dirbtuvių savininkai vos sudurdavo galą su galu. Tie, kurie neturėjo krautuvėlės, prekiaudavo iš nišos sienoje. Tai, kad prekybininkus kasdien aplankydavo daugybė pirkėjų, galima spręsti jau ir iš to, kad į čia esantį viešąjį tualetą kasdien užsukdavo 3000 žmonių.

Jei gyventumėte XIX a. ir visai pristygtumėte pinigų, galėtumėte užsukti į sendaikčių ir skudurų turgelį, kur supirkėjams parduotumėte naudotus rakandus, padėvėtus drabužius ir net skudurus. Skudurai anuomet buvo vertinga medžiaga – Naujųjų̨ Verkių popieriaus fabrike iš jų rankiniu būdu buvo liejamas popierius. Iš celiuliozės pagamintas popierius buvo vertinamas kaip prastesnis ir gaminamas tik tada, kai skudurų pritrūkdavo. Ypač vertinti lino ir medvilnės audiniai, drobės atraižos ir padėvėti apatiniai drabužiai. Tiesa, pastarieji sukeldavo ir įvairias infekcijas tarp moterų, rūšiavusių skudurus popieriaus gamyklose. Kaulai ir šeriai turguje taip pat buvo paklausi prekė – vėliau iš jų buvo gaminamos šukos ir šepečiai, sagos, stalo įrankių rankenos. Šios prekės kėlė ir pavojų. XIX a. pabaigoje, baiminantis artėjančios choleros epidemijos, buvo imtasi labai griežtų priemonių – buvo nuspręsta dezinfekuoti turgaus kiemą ir čia esančias net 48 supirktuves, taip pat sandėlius iškraustyti už miesto. Tačiau prekyba čia nesiliovė net ir po tokių priemonių.

Jei persikėlę į XIX a. neturėtumėte daug laiko, greičiausiai viską įsigyti galėtumėte Vokiečių gatvės prekybos vietose. Tuo metu čia daugiausia gyveno vokiečiai, o  Vokiečių g. ne vieną šimtmetį buvo pagrindine prekybos vieta. XIX amžiaus antroje pusėje čia kūrėsi ir prekybą vykdė žydai. Auksiniai kaspinėliai, silkės, sagos ar rašikliai –  čia buvo galima rasti viską. Persikėlę į XIX a. turėtumėte nepamiršti užsukti ir į čia įsikūrusią pasaulyje garsaus rašytojo Romain’o Gary tėvo Leibos Kacevo kailių ir galvos apdangalų parduotuvę, o nakvynės apsistoti – aukščiausiame XIX a. Vilniaus pastate, – garsiajame viešbutyje „Europa“. – Jį, iš nupirktų nebaigtos statyti pijorų bažnyčios mūrų, pastatė architektas Mykolas Šulcas. Deja, šiandien iš tų laikų gatvės išliko tik pusė jos: rytinės gatvės pusės namai, stovėję ten, kur dabar driekiasi pėsčiųjų promenada, buvo sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą.

Penkių aukštų prekybos centras Vilniuje?! Visame Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte ištaigingiausi Vilniaus prekybos namai atrodo kaip iš ateities. Leibo ir Rebekos Zalkindų parduotuvėje rasite audinių, baldų, kilimų, drabužių, kailinių, prancūziškų pirštinių ir angliško velveto, pagal naujausias Varšuvos, Vienos ar Paryžiaus madas pasiūtų drabužių, konditerijos gaminių ir… net užsisakysite naujausią technologijų stebuklą – automobilį. Per penkis aukštus įsikūrusiose parduotuvėse ieškodami gėrybių nenuvargsite, nes kilsite ir leisitės vienu pirmųjų miesto liftų. Pritrūkę grynųjų užsuksite į čia įsikūrusį Rusijos Azovo-Dono banko skyrių. O akimirką įamžinsite fotografijos paviljone pas Morisą Grossmaną. Kad rastumėte viską, ko užsigeidę, pasirūpins net 150 darbuotojų. Šiandien šiame pastate taip pat įsikūrusios prabangių prekių parduotuvės, o prisiminimai apie senus laikus išliko savininko Leibo Zalkindo išleistame litografinių Vilniaus vaizdų albumėlyje su parduotuvės reklamomis. Tai buvo bene vienintelė parduotuvė, kuriai reklamuoti buvo skirti ne tik skelbimai laikraščiuose, tad kartais ją prancūziškai vadino „Grand magasins“.

Sveiki atvykę į Apsirijėlių skersgatvį – taip XIX a. buvo vadinama ši gatvė. Ir ne veltui. Čia jau nuo XVI a. vyko prekyba mėsa – pirmoji privilegija mėsininkams buvo suteikta dar 1596 m  Ši gatvė Vilniaus žydų kvartalą skyrė nuo teritorijos, kurioje gyveno krikščionys. Šiandien čia su jumis pasisveikins „Prekeivis“, išsitaisęs ant Mėsinių g. 3 pastato sienos, – tai projekto „Sienos prisimena“ grafičio kūrinys.

Pabandykite įsivaizduoti: mums įprastų šaldytuvų tais laikais nebuvo, tad sandėliuoti, transportuoti ir parduoti mėsą buvo sudėtinga, gyvuliai buvo skerdžiami tik tam tikromis dienomis, tikintis juos greitai parduoti. Vilniuje XIX a. veikė „krikščionių“ mėsininkų cechas, įkurtas 1795 m. Jo nariai ne tik turėjo įvairių privilegijų, bet ir rūpinosi mėsos pardavimu, taisyklingu jos svėrimu, švara parduotuvėse ir net elgesiu su pirkėjais. Ne retai cechų darbuotojai konfliktuodavo su pirkliais, o mėsininkų cecho nariai galėjo būti baudžiami už mėsos pirkimą iš žydų skerdikų ir jos pardavinėjimą savo krautuvėse. Beje, atsiradus Vykdomajai sanitarijos komisijai daug dėmesio buvo skiriama pasakojant apie parduotuvių sanitarijos būseną. Yra išlikę raštų apie tai, kad dešros buvo gaminamos ir iš arklienos ir nudvėsusių kiaulių. Spaudoje miestiečiai skundėsi dėl dešroje rastų svogūnų, lašinių, anglies ar net smėlio ir plaukų priemaišų.

Nenustebkite Vilniaus gatvėje sutikę vandens nešėją. Tai – ypatingai svarbi ir sunki senojo Vilniaus gyventojų profesija, šia veikla vertėsi neturtingiausi vilniečiai. Vandentiekis būdavo įrengtas retame name, o XIX a. antroje pusėje išaugus gyventojų skaičiui, Vilniui ėmė trūkti vandentiekio vandens. Todėl daug gyventojų maistą gamino naudodami upių ar tvenkinių vandenį. Žmonės, gyvenę toliau nuo vandens telkinių ar šaltinių bei neturėję šulinių, naudojosi vandens nešėjų paslaugomis. Visuomeniniam naudojimui buvo skirti trys vandentiekio šuliniai: šalia universiteto, Šv. Ignoto g. ir sinagogos Žydų g. Tačiau nešėjai vandenį semdavo ir iš upių, fontanų. Tiesa, šiandien tikriausiai nenorėtumėte paragauti upių vandens – tai tikrai nebuvo tyras ir skaidrus it krištolas gėrimas. Kadangi kanalizacijos sistema nebuvo itin gerai išplėtota, daug nuotekų keliaudavo tiesiai į upes. Todėl nenuostabu, kad geriamas vanduo buvo svarbi prekė, kuri buvo reklamuojama, o kai kurie vilniečiai net skelbdavosi parduodantys virintą geriamą vandenį. Romo Kvinto skulptūra įprasmina ne tik šią profesiją, bet ir pristato žydiškos Vilniaus istorijos fragmentą.

Žengdami gatve pamatysite restauruotas senųjų parduotuvių iškabas. Žibalo bei druskos krautuvės pritraukdavo įvairiausius klientus. Beje, XIX a. moteris, ypač žydes, už prekystalio buvo galima sutikti dažnai. Tad nenuostabu pamatyti jų vardus iškabose. Nors druskos ir žibalo reikėjo visiems, tačiau kolonijinių prekių parduotuvėse kvepėjo prabanga. Prieskoniai, džiovinti vaisiai, kava, cukrus, arbata, šokoladas – tokie kvapai sklido iš šių parduotuvių. Pasitaikydavo ir kontrabandinių prekių ir net padirbinių, pavyzdžiui, buvo džiovinamos jau kartą panaudotos arbatžolės. Tiesa, gerbiamų parduotuvių savininkai įvairiausiais būdais stengėsi nuo jų apsisaugoti, laikraščiuose buvo spausdinami tikri prekybos ženklų pavyzdžiai, pakuotės imtos žymėti. Nenuostabu, dėl ilgos kelionės į Lietuvą arbata kainavo nemažai – net iki dviejų savaičių valstiečio uždarbio už svarą. Lietuvoje ir Lenkijoje buvo tikima, kad gera yra tik brangioji karavano arbata, kuri iš Kinijos per Rusiją atkeliaudavo kupranugariais.

Duona ir XIX amžiaus vilniečiui buvo labai svarbi, todėl be mažų parduotuvėlių ir namuose kepamų kepalėlių Vilniuje veikė ir didelės duonos bei konditerijos parduotuvės. 1897 m. didikas Antanas Tiškevičius Šv. Stepono gatvėje nusipirko garinį malūną ir ėmė malti savo valdose užaugintus grūdus bei gaminti miltus, o netrukus šalia išdygo nauja garinė duonos kepykla. Čia buvo kepama vilniečiams skirta duona ir bandelės. Tiesa, kad ir kaip stengtasi laikytis švaros, Vykdomoji sanitarijos komisija sulaukė skundo, kad Tiškevičiaus duoninėje Vokiečių gatvėje ponas Fridlianderis sausainiuose aptiko du stiklo gabalus penkių kapeikų dydžio. Kepykloje buvo ruošiama ir tešla parduodama kitiems duonos kepėjams. Tad 1902 m. Tiškevičius turėjo jau visą duonos prekybos tinklą – net 68 parduotuves. Ir visos jos skyrėsi nuo tradicinių miesto krautuvėlių: buvo vienodos, švarios, baltai išdažytos, turėjo pusapvales iškabas. Be to, Tiškevičiui priklausė ir kavinė su geriausiu vaizdu mieste – XX a. pradžioje Gedimino kalno bokšte buvo galima pasilepinti Tiškevičiaus bandelėmis, kava ar arbata ir pasigrožėti miesto panorama.