Vokiškas Vilnius

Pirmieji atvykėliai į Vilnių iš vokiškų kraštų buvo katalikų dvasininkai, vienuoliai pranciškonai, taip pat pirkliai. Jie užsiėmė sielovada, vienuoliai dirbo ir raštininkais bei vertėjais didžiojo kunigaikščio Gedimino kanceliarijoje. Tuo metu kūrėsi ir vokiečių amatininkų bendruomenė.

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas į Europą išsiuntė net septynis laiškus lotynų kalba. Pirmasis Gedimino laiškas, skirtas popiežiui Jonui XXII, į Avinjoną buvo išsiųstas 1322-ųjų vasarą. Vilniaus vardas šiame laiške nebuvo paminėtas. Antrajame, 1323 m. sausio 25 d. Gedimino parašytame, laiške, skirtame Hanzos miestų piliečiams, jau paminimas ir Vilniaus miesto vardas. Gediminas kvietė krikščionis pirklius, karius (riterius), ginklanešius, amatininkus, žemdirbius ir dvasininkus iš Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno atvykti ir apsigyventi Vilniuje. Keleto Gedimino laiškų nuorašai yra saugomi Berlyne, o antrojo Gedimino laiško, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius, nuorašas saugomas Rygoje, Latvijos valstybiniame istorijos archyve.

2002 m. gegužės 25 d. Vilniaus katedros aikštėje buvo pašventinti ir į bokštą įkelti šeši nauji varpai. Juos Vilniaus miestui ir katedrai padovanojo Kelno arkivyskupija. Katedros varpai buvo išlieti 2002 metų kovo 8 dieną Geschere, vienoje didžiausių Vokietijoje varpų liejyklų „Petit und Edelbrock”, įsteigtoje XVIII a. II pusėje Vestfalijoje. Visų varpų skambėjimą suderino Vokietijos varpų specialistai.

Varpų šventinimo iškilmėse Vilniaus katedros aikštėje dalyvavo Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris, apaštališkasis nuncijus Lietuvoje Peteris Stephanas Zurbriggenas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupai Jonas Boruta SJ ir Juozas Tunaitis.

Pagal seną tradiciją kiekvienas bažnyčios varpas turi savo vardą, simbolinį ženklą ir įrašą lotynų kalba. Pats didžiausias varpas yra dedikuotas Joachimui – kardinolo Joachimo Meisnerio globėjui. Ant šio varpo pavaizduotas inkaras simbolizuoja vilties dorybę, o užrašas skelbia: Spes nostra firma („Tikėjime mūsų viltis”). Šis didžiausias varpas sveria 2 595 kg.

Užlipus į varpinę galima iš arti apžiūrėti visus katedros varpinės varpus ir pasiklausyti jų gaudimo. Ir žinoma, iš Vilniaus katedros varpinės atsiveria puiki miesto panorama.

XVIII a. viduryje varpinė buvo rekonstruota pagal barokinį vokiečių kilmės architekto Johano Kristupo Glaubico, Vilniaus baroko mokyklos atstovo, projektą. Dabartinę išvaizdą varpinė įgavo XIX a. pradžioje.

Lankantis Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai verta ilgėliau pasiaiškinti ir stabtelti prie Lietuvos valdovų geneologijos ir jų giminystės ryšių su Europos monarchų šeimomis žemėlapio. Nuo XV a. vidurio Vokietijos valdančiąsias dinastijas ir Jogailaičius siejo vedybiniai ryšiai.

Viena iš Lietuvos istorinei raidai svarbiausių Vokietijos žemių buvo Saksonija. Ypač glaudūs saitai Lietuvą ir Saksoniją susiejo XVII a. pabaigoje – XVIII a. antroje pusėje (1697–1763 m.), kai Abiejų Tautų Respubliką bei Saksonijos kunigaikštystę valdė du bendri valdovai iš saksų Vetinų dinastijos – Augustas Stiprusis ir jo sūnus Augustas III. Tai buvo politinės raidos perspektyvų, vilties ir karinių nesėkmių, ramaus visuomenės gyvenimo ir politinių grupuočių konfrontacijos, kultūros sklaidos ir tarptautinės situacijos komplikacijų, kai kurių valdymo struktūrų paralyžiaus ir pirmųjų esminių valstybės reformų planų brandinimo laikai.

Saksonijos Vetinai valdė XIX a. pradžioje trumpai egzistavusią Varšuvos kunigaikštystę, į kurios sudėtį įėjo ir Lietuvos Užnemunė. Įdomu tai, kad dar po šimto metų, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Saksonijos dinastijos atstovai vėl buvo svarstomi kaip kandidatai į Lietuvos karaliaus sostą.

Greta politinių, diplomatinių, dinastinių bei karinių saitų Lietuvą su Saksonija siejo ir kultūriniai, meniniai ryšiai, siekę Renesanso laikus ir itin suintensyvėję Baroko epochoje, kai Abiejų Tautų Respublika ir Saksonija buvo valdomos bendrų valdovų.

Kokiame Vokietijos mieste galima rasti itin daug lietuviškų Vyčių? Ogi Dresdene. Viešint Dresdene išties verta paieškoti šių lietuvybės ženklų.

2017 m. Lietuva minėjo ne tik Reformacijos 500-ąsias metines, bet ir architekto Johano Kristupo Glaubico 250-ąsias mirties metines. J. K. Glaubicas – ne tik aukščiausios klasės menininkas, bet ir nepaprastai tolerantiškas žmogus, dirbęs visų konfesijų užsakovams. Dar ir šiandien galime grožėtis įstabiais Glaubico kūriniais, ypač esančiais sakraliniuose objektuose. Glaubicko pavardė siejama su išskirtiniu Vilniaus baroku, kuris dar vadinamas Johano K. Glaubico baroku, arba Vilniaus baroko mokykla. Ši savita baroko mokykla darė įtaką beveik visai LDK teritorijai.

Evangelikas liuteronas Johanas Kristupas Glaubicas – pagrindinis šios mokyklos stiliaus, neturinčio analogų Europos baroko architektūroje, formuotojas ir produktyviausias architektas – į Vilnių atvyko iš Silezijos.. Vienas svarbiausių jo mokyklos bruožų – ypač aukšti, liekni, ažūriniai pagrindinio fasado bokštai.

Vienas svarbiausių J. K. Glaubico kūrinių – Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčia ir jos varpinė.

Šv. Jonų bažnyčia yra halinė, trinavė su 7 koplyčiomis. Šios bažnyčios statybos pradžia siejama su Lietuvos krikštu. Jos planas ir vidaus erdvė  iki šių dienų tebeišlaikė gotikinę struktūrą.

Užburiantį, vargonus primenantį, barokiniais architektūros akordais skambantį, iš Didžiojo Vilniaus universiteto kiemo atsiveriantį pagrindinį bažnyčios fasadą ir Vilniaus panoramoje dominuojančią varpinę sukūrė pats J. K. Glaubicas.

J. K. Glaubicas suprojektavo ir Šv. Jonų bažnyčios altorių ansamblį, neturintį analogų Lietuvos bažnyčių dailėje.

Jis taip pat išpuošė, perstatė, išdailino evangelikų liuteronų pastatus Vokiečių gatvėje, pastatė Šv. Kotrynos ir Misionierių bažnyčių bei Švč. Trejybės cerkvės (bazilijonų) bokštus, koplyčias ir Bazilijonų vartus, taip pat sukūrė vėlyvojo baroko stiliaus Šv. Dvasios cerkvės interjerą (Aušros vartų g. 10) bei Šv. Onos bažnyčios altorius, rekonstravo Olizarų rūmus Bernardinų gatvėje. Daug jo kūrinių iškeliavo užmarštin, tarp neišlikusių jo kūrinių ir rekonstruotas katedros fasadas (1752 m. ), Rotušės bokštas ir fasadas (1749–1753 m.), senosios žydų sinagogos ir liuteronų kapinių koplyčios interjerai (1749–1751 m., 1759–1762 m.).

Likimo ironija, 1767 m. kovo 30 d. J. K. Glaubicą ištiko nelaiminga mirtis. Tikrindamas mūrininkų darbą, pats nukrito nuo pastolių. Jis buvo palaidotas tuometinėse liuteronų kapinėse, buvusiose Radvilų žemėje, Liejyklos g.

Šio architekto vardas kol kas įamžintas tik vienoje Vilniaus miesto vietoje  – Tarandės mikrorajone driekiasi J. K. Glaubico vardu pavadinta gatvė.

2017 m. kovo 29 dieną nutiko Lietuvai reikšmingas istorinis įvykis – Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba.

1918-ųjų vasario 16-ąją, Lietuvos Tarybai pasirašant Nepriklausomybės Aktą, valstybės forma dar nebuvo galutinai apibrėžta.

Jau 1918 m. pradžioje diskutuojama dėl monarcho kandidatūros. Atmetus idėją kviesti monarchu Vokietijos kaizerį Vilhelmą, buvo renkamasi tarp Saksonijos princo Friedricho Christiano ir Viurtembergo kunigaikščio Uracho.

Jis buvo Viurtembergo karališkosios šeimos aristokratas, doras katalikas, daugiavaikės šeimos tėvas (1918-aisiais – jau našlys), o profesionalią kariškio tarnybą bandė derinti su monarcho ambicijomis.

Lietuvos Taryba iškėlė Urachui daug sąlygų: tituluotis Mindaugu II (o būtent taip laiškuose jis save ir įvardijo), valdyti su išrinktu parlamentu, jo patarėjai turi būti lietuviškai kalbantys, o vaikai lankyti lietuviškas mokyklas.

1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Uracho išrinkimas pagilino nesutarimus tarp centrinės Vokietijos valdžios ir Lietuvos. Tačiau nesutarimai išsisprendė Vokietijai pralaimint karą. 1918 m. lapkričio 2 d., kai tapo aišku, kad Vokietija jį pralaimi, Lietuvos Taryba atšaukė savo liepos 11 d. sprendimą dėl Uracho paskyrimo karaliumi ir pavedė šį klausimą išspręsti Steigiamajam Seimui. Tad Urachas taip ir nebuvo atvykęs į Lietuvą kaip valstybės karalius, monarcho regalijų taip ir neįgijo.

Tuo tarpu ir pačioje Lietuvos Taryboje buvo nesutarimų dėl Uracho buvimo Lietuvos monarchu – kairiosios pakraipos nariai, svarstant šį klausimą, protestuodami pasitraukė iš Lietuvos Tarybos.

Vienoja jaukiausių ir tapybiškiausių senamiesčio gatvių Vokiečių turistai fotoobjektyvu paprastai skuba įamžinti dvi Nobelio literatūros premijos laureatams skirtas lenteles: Giunteriui Grasui ir Hertai Miuler. 

1927 metais Dancige gimusį G. Grasą visame pasaulyje išgarsino trilogija, kurią sudaro knygos „Skardinis būgnelis“ (1959 m.), „Katė ir pelė“ (1961 m.), „Šuniški metai“ (1963 m.). 1999 metais jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Giunterio Graso lentelės Literatų g. autorė – Audronė Vaškevičiūtė.

Herta Miuler – vokiečių ir rumunų rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė 1953 m. gimusi Nitchidorfe, Rumunijoje. Hertos Miuler lentelės autorė – Saulė Urbanavičiūtė.

2011 m. balandį rašytoja lankėsi Vilniuje. Herta Miuler savo knygose rašo apie tai, ką paveldėjo iš sovietų tremtį patyrusios motinos. Apie tai, ką Nicolae Ceausescu režimo sąlygomis teko išgyventi  Rumunijoje. Apie tai, ko troško atsikratyti, bet išsivežė į Vakarų Berlyną. Į lietuvių kalbą yra išversti jos romanai „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus” ir „Amo sūpuoklės“.

Viduramžiais Vakarų Europoje Šv. Onos garbinimas labai išplito ir tapo tiesiog mados reikalu, ypač Vokietijoje. Jau nuo XIII a. Vokietijoje žinomos Šv. Onos brolijos „Annenbruder“. Iš pradžių tai buvo pirklių ir kalnakasių religinės bendruomenės.

Vokiečių kolonistai Vilniuje, susibūrę į savo bendruomenes, rinkosi globėja Šv. Oną, steigė jos vardo brolijas, statė jos vardo bažnyčias ir koplyčias bei kitais būdais sekė savo tėvynės pavyzdžiais. Ji galėjo suburti Vilniaus vokiečius dar prieš bernardinų įsikūrimą, o šiems pradėjus darbuotis Vilniuje, pateko jų globon, kaip tai buvo ir kituose kraštuose.

1501 m. pastačius bažnyčią čia persikėlė Šv. Martyno brolija, bažnyčioje buvo sakomi pamokslai vokiečių kalba. Šv. Martyno brolija veikė iki 1940 m. Barokinius šios bažnyčios altorius sukūrė Johanas Kristupas Glaubicas.

Šiandieninė Vokiečių gatvė, kurią apdainavo muzikos grupė „G&G Sindikatas“, mena viduramžiais čia gyvenusius vokiečių pirklius ir amatininkus. XIV a. pabaigoje Vokiečių miestas buvo išsidėstęs apie 6 ha pločio teritorijoje, 50–80 metrų spinduliu aplink Šv. Mikalojaus bažnyčią. Anot tyrinėtojų, čia aptiktos keramikos formos bei intensyvus kultūrinis sluoksnis rodo, kad čia kurtasi labai greitai. Per porą dešimtmečių teritorija tapo tankiai apgyvendinta. Nuo šio besiformuojančio katalikiškojo priemiesčio keliai nusitęsė į katalikiškus Livonijos ir Lenkijos kraštus.

Laikui bėgant vokiečių priemiestis plėtėsi Rūdninkų gatvės kryptimi, į Naugarduko gatvę, ir dabartinės Trakų gatvės link. Kai kurių tyrėjų nuomone, šalia Šv. Mikalojaus bažnyčios veikė viena ankstyviausių Vilniaus turgaviečių.

Manoma, kad architekto Johano Kristupo Glaubico namas buvo dviaukštis pastatas, esantis dabartiniu adresu Prancišoknų g. 6. Po architekto mirties namas dar ilgokai buvo vadinamas Glaubico namu. Remontuodamas didelius Vilniaus ansamblius, architektas vis grįždavo į liuteronų kvartalą, dailino bendruomenės prieglaudos, pastorato namus (Vokiečių g. 18–22).

XVI a. ši valda priklausė Vilniaus pilininkui vokiečiui Ulrichui Hozijui, XVII a. pabaigoje jis perėjo filosofijos ir medicinos daktaro Pauliaus Melerio nuosavybėn, o XVII a. pabaigoje atiteko liuteronams. Šios valdos pagrindinis pastatų kompleksas paradine puse atsuktas į Vokiečių gatvę, likę korpusai nusidriekia statmenai sklypo iki pat Pranciškonų gatvės. Pagrindinių ir pagalbinių pastatų oficinų bei sodo išplanavimas suformavo tris kiemus. Antrojo kiemo galiniame pastate ir buvo Glaubico būstas. Manoma, kad architektas čia gyveno nuo įsikūrimo iki pat mirties. Pažymint namo ankstesnius savininkus, Glaubico mūrnamis šaltiniuose vadinamas ir Hozijaus bei Melerio vardais.