Vilnius 700

1863 m. šiame pastate veikusioje karo ligoninėje (Šv. Jokūbo ligoninės kariniame skyriuje) buvo kalinamas ir tardomas sužeistas sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas. Po sukilimo 1864 m. čia įsteigta Vilniaus pėstininkų junkerių mokykla, veikusi iki 1915 m. Čia mokslus baigė ir pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės vadas – generolas Silvestras Žukauskas. Šiandien pastate įsikūręs Vilniaus universitetas. Atkreipkite dėmesį į duris – jos per stebuklą išlikusios, restauruotos ir naudojamos iki šiol.

Ši kolonija pastatyta 1897 m. visuomenės veikėjo, filantropo, Žemės banko direktoriaus Juozapo Montvilos iniciatyva. J. Montvila turėjo nemažai žemės sklypų Vilniuje ir 1896–1913 m. jis inicijavo penkių kolonijų mieste statybą. Plote tarp dabartinių M. K. Čiurlionio, Jovaro ir J. Basanavičiaus gatvių buvo pastatyta 10 namų, kiekvieno namo savininkas turėjo 10–12 a sklypą su sodu. Europoje tokios gyvenvietės buvo statomos darbininkams, o Vilniuje jos buvo skirtos įstaigų tarnautojams, inžinieriams, menininkams. Būtent šioje kolonijoje namą buvo pasistatęs ir pats J. Montvila bei keletas kitų Vilniaus žemės banko darbuotojų. Įgyvendinti tokių kolonijų idėjas Juozapui padėjo jo mėgstamiausi architektai – Augustas Kleinas ir Vladislovas Stipulkovskis.

Nė nepagalvotum, kad vieta, kur dabar esate, XIX a. buvo visiškas miesto pakraštys. Už kelių šimtų metrų stovėjo sarginė ir baltieji stulpai, žymintys, kad nuo čia prasideda miestas. J. Basanavičiaus g. 53 pastatas – kadaise labai populiari Pohuliankos smuklė. Vilniaus istorikas J. I. Kraševskis 1830–1835 m. prisiminimuose vaizdžiai ją aprašė: „Kas tik gali laisviau atsikvėpti, pasijuokti visa gerkle, garsiai pasišnekėti, nevaržomai išsidūkti, tas važiuodavo į Pohulianką.“

2019 m. ties 6-uoju Vytenio g. pastatu architektui Antanui Vivulskiui buvo atidengtas atminimo ženklas – iš bronzos išlietas jo paties suprojektuotos, bet nebaigtos statyti įspūdingos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios maketas (skulptorius – Tadas Gutauskas). Deja, bet šiam Antano Vivulskio sumanymui nebuvo lemta išsipildyti. Bažnyčios statyboms sutrukdė ankstyva architekto mirtis (1919 m.), abu pasauliniai karai, finansai ir galų gale sovietmečiu prasidėjęs bažnyčių naikinimo metas. Nors nebaigtoje bažnyčioje ir vyko pamaldos, buvo nuspręsta ją pertvarkyti į Statybininkų kultūros rūmus. Pastato paskirtį šiandien išduoda jo padėtis gatvių atžvilgiu – fasadas atsuktas tiesiai į sankryžą.

Ši dešimties kojų kėdė besisupančiu pavadinimu „KU-DIR-KA“ – ne šiaip pokštas. Tai Pauliaus Vitkausko 2006 m. sukurta tikra lietuviško dizaino ikona, profesionalų pripažinta visame pasaulyje. Garsindamas Lietuvos vardą šis baldas apkeliavo tarptautines dizaino parodas Londone, Paryžiuje, Niujorke, Tokijuje, buvo aprašytas žymiausiuose tarptautiniuose dizaino ir interjero žurnaluose. Gal ir ne veltui kėdė gavo Lietuvos šauklio vardą?

XX a. 6-ajame dešimtmetyje gyventojų skaičiaus augimas Vilniuje kėlė nerimą. 1959 m. būsto trūko 55 tūkst. Vilniaus gyventojų. Tais pačiais 1959 m. kvartale tarp T. Ševčenkos, Vytenio, Naugarduko ir Birželio 23-iosios gatvių buvo pradėtas statyti pirmasis Vilniuje stambiaplokščių namų kvartalas. Dalis butų buvo skirti čia stovėjusių medinių trobesių savininkams, kuriems teko atsisveikinti su savo namais. Čia buvusių gatvių (Žvirblių, Savosios, Ožkų) žemėlapiuose taip pat neliko.

Vilniaus Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvė pastatyta 1913 m. Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejaus proga. Dėl šios priežasties ji dažnai vadinama tiesiog Romanovų cerkve. Tai viena jauniausių ortodoksų bažnyčių Vilniuje. Šventovės projektą sukūrė architektas Vladimiras Dmitrevičius Adamovičius. Jis ne tik skoningai interpretavo senųjų ortodoksų bažnyčių stilių, bet ir pagražino ją tuo metu populiaraus moderno stiliaus elementais. Pagrindiniame ir šoniniuose cerkvės įėjimuose galima matyti, kaip paparčius primenantys augaliniai motyvai subtiliai susipina su ortodoksų tikėjimo religine simbolika.

1915 m. miestą okupavę vokiečiai cerkvėje kalindavo komendanto valandos nesilaikančius asmenis.

Per 2014 m. vykusią rekonstrukciją žaliai nudažytiems šventyklos kupolams buvo grąžinta pirminė aukso spalva.

Kazimiero Žoromskio muziejus – originalus 1995 m. lietuviško postmodernizmo kūrinys. Postmodernistinis pastatas jungiamas su neogotikiniu sargo nameliu, kuris vienintelis išliko iš čia buvusios puošnios XIX a. pab. vilos ansamblio. Šiame name 1995–2004 m. gyveno ir kūrė dailininkas Kazimieras Leonardas Žoromskis. Kadangi K. Žoromskis mėgo tapyti apšviestas natūralios šviesos, menininko dirbtuvėse įrengtas 30-ies laipsnių nuožulnumo didžiulis langas, puikiai matomas nuo K. Kalinausko gatvės.

Šiandien muziejuje eksponuojami unikalūs K. Žoromskio optinio impresionizmo stiliaus kūriniai.

Paminklas Frankui Zappai pastatytas 1995 m. – praėjus dvejiems metams po Amerikos roko legendos mirties. Nors F. Zappa su Lietuva neturėjo nieko bendra ir mūsų šalyje nesilankė, čia jis turėjo ištikimų gerbėjų klubą. Daug lietuvių žavėjosi F. Zappos asmenybe ir jo antivalstybinėmis dainomis. Šis paminklas atsirado fotomenininko Sauliaus Paukščio iniciatyva. Skulptūros autorius – Konstantinas Bogdanas. 2010 m. skulptūros kopija buvo padovanota gimtajam F. Zappos miestui – Baltimorei.

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia pradėta statyti 1830 m. ir yra vėlyvojo klasicizmo stiliaus. Pastato architektu pasirinktas Karolis Podčašinskis, tarp jo darbų yra ir dabartinė Prezidentūra, Tuskulėnų, Jašiūnų dvarai. Sovietmečiu parapija buvo panaikinta, o bažnyčioje buvo atidarytas kino teatras „Kronika“, rodęs dokumentinius filmus. Rekonstrukcijos metu iš bažnyčios buvo išvežti vargonai, šviestuvai, papildomai įrengti du šoniniai įėjimai, nuo bažnyčios frontono buvo nuimtos skulptūros. Vilniaus evangelikams reformatams bažnyčia grąžinta Lietuvai atgavus nepriklausomybę – 1990 m. Šiandien bažnyčia žingsnis po žingsnio atgauna savo pirminį grožį.

„Miesto vartų sargybinis“ – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos diplominis darbas, sukurtas 1973 m. jam baigiant Dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nors sovietiniais metais buvo pageidaujama, kad absolventai kurtų komunistinei ideologijai aktualiomis temomis, Stanislovui pavyko apginti savo idėją. Tam įtakos turėjo 650-asis Vilniaus jubiliejus. Vieta skulptūrai pasirinkta neatsitiktinai – vieni iš XVI a. miesto sienos vartų, kuriuose nuolat budėdavo sargybiniai, buvo Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje. Skulptūra įvardyta kaip puošybinė pastato detalė ir pavadinta tiesiog „Riteriu“. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, medinė skulptūra pakeista varine, o sargybinio skydą papuošė Gediminaičių stulpai.

2017 m. Vilniuje atidarytas čia gimusio garsaus litvakų dailininko Samuelio Bako muziejus – pirmas ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio dailininko kūrybai. Čia eksponuojama keliasdešimt S. Bako tapybos darbų, kuriuos jis padovanojo Lietuvai. Jo talentas atsiskleidė dar vaikystėje – pirmąją savo darbų parodą jis surengė 1942 m. Vilniaus žydų gete, būdamas vos devynerių metų. Stebuklingai išgyvenęs Holokaustą dailininkas grįžo ne tik atidaryti muziejaus, bet ir už išsaugotą gyvybę padėkoti trims žmonėms: kunigui Juozui Stakauskui, seseriai Marijai Mikulskai ir inžinieriui Vladui Žemaičiui.

Dar viena Juozapo Montvilos iniciatyva pastatyta kolonija yra prie dabartinių Aguonų, Šaltinių ir Mindaugo gatvių. 1896–1899 m. statyta kolonija yra pirmoji ir seniausia iš penkių. Šiame kvartale buvo suprojektuota 11 namų, tačiau pastatyti vos 6. Namai buvo vienaukščiai, pailgi, o kiekviename jų galėdavai rasti du butus su skirtingais įėjimais. Viename iš Aguonų g. kolonijos namų (Aguonų g. 13) gyveno Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, būsimasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Jo namuose nestigdavo inteligentijos susibūrimų. Aguonų kolonijoje gyveno ir kitas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras – Mykolas Biržiška.

Keturių aukštų gyvenamajame name Šaltinių ir Mindaugo gatvių sandūroje nuo 1897 m. iki Pirmojo pasaulinio karo veikė šokolado ir saldainių fabrikas „Viktorija“. Izraelio ir jo vyriausiojo sūnaus Tobijaus Bunimovičių fabrikas buvo vienas didžiausių Vilniaus ir apskritai tuomečio šiaurės vakarų krašto fabrikų. Bunimovičių fabriko produkcija vertinta ne tik Rusijos imperijoje, bet ir Europoje. Įvairiose parodose (Prahos, Hagos, Antverpeno, Liuksemburgo, Briuselio) „Viktorijos“ gaminiai buvo apdovanoti net 25 aukso medaliais! 1914 m. fabrike „Viktorija“ dirbo 800 darbuotojų. Tais pat metais jame kilęs gaisras verslininkams pridarė nemažai žalos. Tėvas ir sūnus Bunimovičiai gavo draudimo įmonės išmokas, tačiau artėjant karui fabriko neatkūrė.

Tikriausiai pastebėjote, kad ši Naujamiesčio dalis suplanuota gana nuobodžiai – teritorija suskirstyta paprastais stačiakampiais kvartalais. Šį planą kiek paįvairina senosios trasos, besidriekiančios kiek kitaip. Viena tokių – Naugarduko g., kuri eina įstrižai ir lyg sujaukia visą tvarką. Ši gatvė buvo senas kelias, vedęs į priemiesčius.

Keičiantis laikams ir gatvių pavadinimams dažnai neišvengiama ir nesusipratimų. Vienas jų nutiko ir Naugarduko gatvei. Cariniais laikais ji buvo Novogorodskaja – Naujojo miesto, arba Naujamiesčio. Tarpukariu lenkų administracija ją kažkodėl pervadino Nowogrodzka – Naugarduko. 1939 m., kai Vilnius buvo atgautas, gatvės pavadinimas buvo tiesmukai išverstas iš lenkų kalbos – jau kaip Naugarduko gatvė. Sovietmečiu ji buvo tapusi Partizanų gatve. Kai atgavome nepriklausomybę, buvo proga ištaisyti šią istorinę klaidelę, bet gatvei ir vėl automatiškai grąžintas Naugarduko pavadinimas.

Vilnių nuo 2004 m. puošia balti angelai – jų sutikti galima įvairiausiose vietose. Štai vienas sėdi ant pastato Algirdo gatvėje. Šių angelų autorius – Vaidas Ramoška.

2004-aisiais Vilniaus miesto savivaldybė skulptoriaus paprašė sukurti ką nors, kas į vandalizmą linkusių piliečių pyktį nukreiptų nuo nuolatos niokojamų telefono būdelių, viešojo transporto stotelių ir kito miesto turto. Gedimino prospekte atsirado iš metalo konstrukcijų ir gipso padaryta, provokuojamai pavadinta skulptūra „Žydras ožys“. Kaip ir buvo galima tikėtis, po kelių dienų ji jau buvo suniokota. Tada skulptorius V. Ramoška ir sugalvojo sukurti tai, ko miestiečiai nedrįstų skriausti, – angelus. Taip gimė naujas Vilniaus simbolis, kurį galime rasti ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių – netgi Himalajų kalnuose.

1931 m. skverelyje tarp Trakų ir Pranciškonų gatvių atidengtas paminklas, skirtas filantropui, bankininkui, visuomenės veikėjui Juozapui Montvilai. Skulptūros autorius – Boleslovas Balzukevičius. Ant šviesaus tašyto granito postamento įrengta 1,7 m aukščio gana statiška krėsle sėdinčio ir susimąsčiusio J. Montvilos bronzinė figūra. Prie postamento iš šonų prijungti masyvūs granito suolai su atlošais.

J. Montvila labiausiai išgarsėjo kaip statybos, mokslo ir meno įstaigų bei draugijų rėmėjas – jis įkūrė ir rėmė daugiau nei 20 visuomeninių organizacijų: našlaičių prieglaudas, nakvynės namus, ambulatorijas neturtingiesiems ir pan. Taip pat finansiškai rėmė Vilniaus mokslo bičiulių draugiją, lenkų meno mėgėjų draugiją „Liutnia“ ir kitas panašias organizacijas.

Tarpukariu veikusios V. Savickio vaistinės „Po saule“ vietoje įsikūrė katalikiškasis Šv. Vaitiekaus knygynas, kuriam vadovavo Leonas Žynda. Knygyno šeimininko sūnus Bolesławas draugavo su Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetą neseniai baigusiu grafiku, dailininko Ferdynando Ruszczyco mokiniu Edwardu Kuczynskiu. Šis 1936 m. pastato fasadą ištapė reta, renesansui būdinga sgrafito technika. Visas tapybos darbas buvo sudarytas iš devynių skydo formos iliustracijų. Pagrindinis skydas nurodė knygyno pavadinimą, o kiti aštuoni buvo teminiai. Iš abiejų užrašo „Šv. Vaitiekaus knygynas“ pusių grafikas nutapė po knygyno simbolį – atverstą knygą saulės fone. Knygyno eksterjeras jau kitais metais buvo pripažintas valstybės saugomu meno kūriniu.

Pastatą, kuriame šiandien įsikūrusi Krašto apsaugos ministerija suprojektavo Elena Nijolė Bučiūtė (Nacionalinio operos ir baleto teatro pastato autorė). Projektavimo darbai truko net 20 metų (1977–1997 m.). Keitėsi ne tik santvarkos, bet ir architektūros stiliai – nuo modernizmo iki postmodernizmo. 4 m gylyje radus keturių gotikinių namų pamatus projektą teko keisti iš pagrindų. Čia stovėjusių namų formas architektė nutarė atkartoti projektuojamame pastate. Ketvirtas gotikinis namas būtų susiaurinęs Totorių g., todėl architektė jo fasadą tiesiog „pakabino“ ore. Toks kabantis fasadas yra tikras postmodernizmo perlas Vilniaus architektūroje.

Rekonstruoto Liejyklos g. 8 pastato kampą 2021 m. papuošė Jono Gencevičiaus skulptūra „Vilnietė“. Vilnius dažnai vadinamas barokiniu miestu, todėl ir vilnietės moters figūra papuošta barokiniais ornamentais ir tarsi su juo susiliejo. Atrodo, dar akimirka – ir ši vilnietė atsiplėš nuo pagrindo. Jei esate akylas, ant kairės moters kojos galite įžiūrėti ir autoriaus inicialus.

Pastatas, kuriame šiandien įsikūręs viešbutis „Kempinski Hotel Cathedral Square“, pastatytas 1900 m. Pastatе buvo įkurti caro laikų Vilniaus gubernijos iždo rūmai. Vėliau kitame jo korpuse įkurtas viešbutis „Niujorkas“. Nuo 1948 m. čia veikė centrinis miesto telegrafas. 2006 m. pradėta statinio renovacija ir 2012 metais čia duris atvėrė penkių žvaigždučių „Kempinski“ tinklo viešbutis.

1973 m., švenčiant Vilniaus miesto paminėjimo 650 metų sukaktį, Katedros (tada Gedimino) aikštėje buvo atidengtas paminklinis akmuo su užrašu „Vilnius 1323–1973“. Šiais jubiliejiniais metais Vilniuje „užderėjo“ nemažai skulptūrų: V. Vildžiūno „Lietuviška baladė“ kitoje Katedros pusėje, S. Kuzmos „Miesto vartų sargybinis“ Trakų g., V. Krutinio „Metraštininkas“ Stiklių g.

Šalia akmens 60 metų augusį beržą 2020 m. lapkritį pakeitė raudonasis ąžuolas.

Šie rūmai istorijoje minimi dar XVII a. Žinoma, kad pirmasis rūmų savininkas buvo Vladislovas Antanas Kirdiejus, kuriam mirus savininkai nesyk keitėsi, kaip ir pats pastatas. XVIII a. rūmai buvo nuniokoti, kurį laiką apskritai neturėjo šeimininkų, kol XVIII a. pab. buvo perduoti Vilniaus universitetui. Pastate įrengti butai profesoriams, rūmams priklausančioje teritorijoje įkurtas įspūdingas botanikos sodas. 1832-aisiais, uždarius universitetą ir botanikos sodą, pastate gyveno kareiviai, generolai. Tarpukariu čia veikė baras-valgykla „Viktorija“. Sovietmečiu rūmai buvo panaudoti visuomeninei veiklai – juose buvo įkurtos kelios įstaigos“ Dainų šventės komitetas, Liaudies menininkų draugija ir kitos. 1993–1997 m. rūmuose veikė vienas pirmųjų Lietuvoje skvotų „Barbora“.

1984 m. pastatytas ir atidengtas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio darbas – paminklas Adomui Mickevičiui. Poetas vaizduojamas susimąstęs, stovintis atsirėmęs į neaukštą horizontaliai perdalytą koloną, kurios dvi dalys simbolizuoja jo gyvenimą tėvynėje ir tremtyje, kartu ir jo priklausymą lietuvių ir lenkų kultūroms.

1996 m. prie paminklo pridėtos Henriko Kunos tarpukariu pradėto ir neužbaigto paminklo A. Mickevičiui dalys – plokštės, vaizduojančios scenas iš kūrinio „Vėlinės“.

1987 m. rugpjūčio 23 dieną keli tūkstančiai žmonių susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą. Nuo šio mitingo prasidėjo Lietuvos atgimimas.

Garsiausias Užupio simbolis, ko gero, yra Užupio angelas. Tačiau ne ką mažiau mėgstamas Užupio simbolis yra ir bronzinė undinėlė, kitaip dar vadinama Užupio mergele. Ji „sėdi“ Vilnios krantinėje įrengtoje nišoje, priešais Užupio kavinės terasą. Ją 2002 m. sumanė sukurti skulptorius Romas Vilčiauskas (jis, beje, yra ir Užupio angelo autorius). 2004 m. pakilęs Vilnios vanduo nuplukdė undinėlę, bet narai ją rado ir saugiai grąžino. Sakoma, kad būtent ji ir vilioja į Užupį žmones iš viso pasaulio. O tie, kurie neatsispiria jos kerams, pasilieka Užupyje amžinai. Būkite atsargūs!

2011 m. minint Česlovo Milošo (1911–2004) šimtąsias gimimo metines Vilniaus miesto savivaldybė laiptus, nuo kurių atsiveria nuostabi Vilniaus Užupio rajono panorama, pavadino Česlovo Milošo vardu. Skulptorius Jonas Gencevičius iškėlė originalią idėją – ant laiptų iškalti poeto eilių lietuvių ir lenkų kalbomis. Idėja įgyvendinta 2016 m. rugsėjį. Vieta pasirinkta neatsitiktinai – Bokšto gatvė poetui buvo pirmoji vieta, kur jis apsigyveno su tėvais atvykęs į Vilnių. 1980 m. Nobelio literatūros premiją gavęs poetas, romanistas ir eseistas Č. Milošas – pirmasis iš Lietuvos kilęs šios premijos laureatas.

XVI a. pr. Vilniaus miestą apjuosė gynybinė siena. Praėjus maždaug 100 metų – XVII a. pr. – šalia Subačiaus vartų pastatytas dar vienas gynybinis statinys – bastėja. Ją sudaro bokštas, pasaginė dalis, skirta artilerijai, ir juos jungiantis tunelis. XVII a. II p., po karo su Maskva, bastėja prarado strateginę reikšmę ir buvo apleista. Jos teritorija paversta miesto šiukšlynu, o buvę grioviai ir mūrai užpilti. XX a. II p. tvirtovė buvo atkasta, atstatyta ir paversta muziejumi. Miesto legendos pasakoja, kad bastėjos požemiuose iki šiol gyvena mitinė būtybė baziliskas.

2018 m. lapkričio 23-iąją – Jono Basanavičiaus gimimo dieną – iškilmingai atidengtas paminklas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Dabartinėje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis posėdžiavo Didysis Vilniaus seimas. Būtent J. Basanavičius buvo Lietuvių suvažiavimo Vilniuje idėjos autorius ir šio suvažiavimo pagrindinis organizatorius. Didysis Vilniaus Seimas, deklaravęs politinės lietuvių tautos tęstinumą, davė pradžią moderniai Lietuvos valstybei ir šiuolaikiniam mūsų parlamentarizmui. Šiai aikštei taip pat buvo suteiktas Jono Basanavičiaus vardas.

Ši bažnyčia – seniausia barokinė bažnyčia Vilniuje. Pradėta statyti 1604 m. Jėzuitų ordino iniciatyva, kai karalaitis Kazimieras buvo paskelbtas šventuoju. Anot pasakojimų, šiai bažnyčiai net 700 vyrų atrideno iš Antakalnio kertinį akmenį. Ko tik ši bažnyčia nematė. Per 1794 m. sukilimą Jokūbas Jasinskis joje buvo įkalinęs daugiau kaip tūkstantį rusų belaisvių. Jai teko pabūti ir grūdų sandėliu (nuo 1812 m.), ir Šv. Mikalojaus soboru (nuo 1864 m.), ir liuteronų maldos namais (nuo 1915 m.), ir Ateizmo muziejumi (nuo 1966 m.). 1988 m. ji pagaliau grąžinta tikintiesiems.

Vaclovo Krutinio skulptūra „Metraštininkas“ skirta pagerbti spausdinimo pradininko Lietuvoje Pranciškaus Skorinos atminimą ir priminti gretimame name buvusią Mamoničių spaustuvę. Skulptūra buvo V. Krutinio, Dailės instituto studento, diplominis darbas. Tada nutylėta, kam figūra skirta, – vadinta tiesiog „Metraštininku“. Paminklas pastatytas 1973 m., be valdžios leidimo, teigiant, kad skulptūra pastatoma laikinai. Tai metais buvo minimas Vilniaus 650 metų jubiliejus, todėl kai kurioms skulptūroms (kaip ir S. Kuzmos „Miesto vartų sargybiniui“) pasisekė išvengti griežtos cenzūros ir išlikti iki šių dienų.