Vilniaus vienuolynai

XIII a. susikūrę dominikonai – vieni pirmųjų vienuolių, kurie atvyko į Lietuvą kaip misionieriai. Yra žinoma, kad būsimą Lietuvos karalių Mindaugą krikštijo Kulmo vyskupas dominikonas Henrikas. Dominikonai Lietuvos žemėse pasirodė ir įsikūrė daugiausia šv. Hiacinto, dar kitaip vadinamo Jackumi, dėka. Šv. Hiacintas, buvo vienas pirmųjų brolių, į ordiną priimtas paties šv. Dominyko, neretai vadinamas „šiaurės apaštalu“, nes ne kartą lankėsi Lietuvos, Latvijos, Skandinavijos žemėse. Jo garbei pastatytą koplyčią galima pamatyti S. Konarskio ir Jovarų gatvių sankryžoje.

XVII a. viena iš trijų dominikonų bažnyčių Vilniuje buvo pastatyta to meto miesto paribyje buvusiose Lukiškėse. Tai Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Čia gyvenusių vienuolių pagrindinė pareiga buvo laidoti miesto vargšus ir neturtinguosius atliekant bažnytines apeigas. Sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas vaisių ir daržovių, vėliau – Operos ir baleto teatro sandėlis. Daugeliui vilniečių ši vieta vis dar primena buvusio vienuolyno patalpose veikusią Šv. Jokūbo ligoninę. 1993 m., sugrįžus pamokslininkų ordino broliams dominikonams, čia susibūrė aktyvi tikinčiųjų bendruomenė.

Bažnyčioje gerbiama viena seniausių Lietuvoje stebuklais garsėjanti Lukiškių Dievo Motinos ikona, į LDK teritoriją atvežta XVII a. karų su Rusija metu. Knygoje “Stebuklų fontanas” užrašyti stebuklai, kuriuos žmonės patyrės, meldžiantis prie šios ikonos. Nuo 2015 m. viename iš bažnyčios bokštų įrengtas didžiausias Baltijos šalyse karilionas – kurį sudaro 61 varpas. Vilniečius bei miesto svečius džiugina dažnai bažnyčioje rengiami klasikinės ir religinės muzikos koncertai, vasarą vykstantis Vilniaus karilionų festivalis.

Pirmąją Vilniuje pastatytą baroko stiliaus bažnyčią atpažinsite iš šv. Kazimiero karūnos formos kupolo viršuje. Tačiau šiai karūnai ne visada buvo lemta puošti Vilniaus horizontą. Buvusios išskirtinės šventovės interjeras šiandien yra kuklus, tačiau istorinė patirtis – turtinga. Netrukus po karalaičio Kazimiero paskelbimo šventuoju, 1604 m. buvo nupręsta Vilniuje, prie jėzuitų vienuolyno, pastatyti šio šventojo vardo bažnyčią. Bažnyčios projektas buvo parengtas pagal Romoje esančios Jėzaus vardo (Il Gesu) bazilikos pavyzdį, tačiau skirtingai nuo jos – Vilniuje pastatydinta šventovė turėjo du pagrindinio fasado bokštus. Po XIX a. vykusių sukilimų bažnyčia buvo uždaryta, vėliau paversta cerkve – šoniniai bokštai buvo nužeminti, bažnyčios kupolas papuoštas svogūno formos šalmais. Sovietmečiu Ateizmo muziejumi tapusi Šv. Kazimiero bažnyčia prarado visą interjero autentiškumą. Šiandien bažnyčia vėl atvira tikintiesiems ir vėl veikia prie jėzuitų vienuolyno, kaip ir jos pastatymo metu.

Nors iš anksčiau bažnyčios vidų puošusių 13 altorių išliko vos keli, po bažnyčią įdomu pasižvalgyti besigrožint keliapakopiu kupolu arba nusileidžiant iki vienuolių jėzuitų laidojimo kriptos, kurioje gerbiama šv. Andriejaus Bobolos relikvija.

Saleziečiai – taip vadinasi broliai, buriantys aktyvią bendruomenę Lazdynų mikrorajone ir su moksleiviais bei jaunimu dirbantys pagal vienuolijos įkūrėjo šv. Jono Bosko prevencinį metodą. Dar XX a. pr. Lietuvoje pradėję veikti seleziečiai per okupacijų ir karų laikotarpį buvo išsklaidyti – vieni buvo ištremti, kiti veikė pogrindyje arba pasitraukė į Vakarus. Tik 1991 m. broliai grįžo į Lietuvą, o bendruomenę stiprinti atvyko keletas vienuolių iš Italijos ir Lenkijos. Brolių tikslas – atitraukti jaunimą nuo pavojingų įpročių, priklausomybių ir parodyti geresnio gyvenimo perspektyvą. Remdamiesi šv. Jono Bosko charizma, broliai saleziečiai dirba su jaunimu organizuodami oratorijas (erdvės, kuriose organizuojami užsiėmimai vaikams), vaikų stovyklas, šventes, bendraudami su mokyklomis ir šeimomis, burdami chorus, jaunimo formacijos grupes.

Tarpukariu pirmieji Vilniaus saleziečiai veikė švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, ilgainiui jų globon atiduota ir Stoties rajone esanti šv. Stepono bažnyčia. Visgi, grįžus broliams buvusių bažnyčių nepavyko atgauti – tad saleziečių vienuolynas pradėtas statyti viename naujųjų miesto mikorajonų – Lazdynuose, kur įkurta šv. Jono Bosko parapija. Dabartinė bažnyčia baigta statyti 2004 m.

Užupį juosianti kalva prieš 300 metų vadinta Išganytojo kalva. Čia plytėjo vienuolių misionierių sodai su tvenkiniais, bitynais, vaistažolių lysvėmis. Misionieriai rūpinosi neturtingų miestiečių vaikų mokymu, o jų įkurtos seserys šaritės įsteigė pirmąją ligoninę neturtingiems vilniečiams. Šalia įsikūrusios vizitietės turėjo ne mažiau įspūdingai prižiūrimą vienuolyną. Vilnių puošia prie vizitiečių vienuolyno veikusios Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kupolas. Sovietmečiu po šios bažnyčios vienuolyno skliautais įkurtas kalėjimas. Dėl išskirtinio grožio dekoro, jį galima tituluoti vienu ,,prabangiausių” kalėjimų Sovietų Sąjungoje.

Šiandien ant Išganytojo kalvos nėra nei brolių misionierių, nei seserų vizitiečių ar šaričių. Visgi, anksčiau buvusioje jų misionierystės vietoje šiandien veikia Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolija. 2001 m. į Vilnių grįžusios seserys įsikūrė buvusiame vizitiečių vienuolyno pastate, kuriame Vilniuje gyvenęs dailininkas Eugenijus Kazimirovskis nutapė visame pasaulyje žinomą Dievo Gailestingumo paveikslą. Buvusioje dailininko studijoje įrengta kukli koplyčia, kurioje seserys susitinka su piligrimais. Šalia Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyno esančiame pastate veikia suaugusiųjų ir vaikų hospisas, kuriame rūpinamasi mirštančiais ligoniais ir teikiama paguoda jų artimiesiems.

Manoma, kad Gedimino laiškus, kuriais pirkliai ir amatininkai buvo kviečiami atvykti į Vilnių, parašė vienuoliai pranciškonai. Tai vieni pirmųjų į Lietuvą atvykusių misionierių. Algirdo laikais nukankintus 14 pranciškonų mena jų atminimui skirtas Trijų Kryžių paminklas, o Jogailos laikais, jau po Lietuvos krikšto, būtent iš vienuolių pranciškonų tarpo kilo pirmieji Vilniaus vyskupai Andriejus ir Jokūbas, padėję pagrindą kuriantis Vilniaus vyskupijai.

XVI a. pradžioje palei tuometinę gynybinę miesto sieną, Vilnelės upės vingyje, pastatytas pranciškonų vienuolyno ir šv. Pranciškaus Asyžiečiaus bažnyčios ansamblis tapo Vilniaus kraštovaizdžio orientyru. Čia įsikūrę pranciškonai garsėjo pamokslais, vystė amatus.

Apie 1495 m. šalia tuo metu dar medinės šv. Pranciškaus Asyžiečiaus bažnyčios pranciškonai pradėjo statyti šv. Onos brolijos koplyčią. Dabar šv. Onos bažnyčios laikoma liepsnojančios gotikos perlu. Tuo tarpu pagrindinė vienuolių Bernardinų bažnyčia buvo nuniokota Napoleono armijos, o sovietmečiu joje įkurtas Dailės akademijos sandėlis. 1994 m. bažnyčia sugrąžinta pranciškonams. Atkurti įspūdingi barokiniai mediniai altoriai, atrastos ir restauruojamos geriausiai išlikusios Lietuvoje gotikinės freskos, vienuolyno erdvių tapyba. Parapijoje veikiančių šlovinimo grupių giesmės nepalieka abejingų čia apsilankančių.

Vieta Trakų gatvėje, kur stovi pranciškonų konventualų bažnyčia, yra viena ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų. Seniau Smiltyne ar Smėliais vadintoje senamiesčio dalyje, dar Gedimino laikais leista įsikurti broliams pranciškonams, atvykusiems atsiliepiant į didžiojo kunigaiščio kvietimą. 1332 m. jiems buvo pastatyti vienuolynas ir bažnyčia, konsekruota Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų titulu. Miestą niokoję gaisrai ir antpuoliai lėmė, kad XV a. buvo pastatyta nauja šventovė. Napoleono žygių metu bažnyčia buvo paversta javų saugykla, sovietmečiu – joje veikė archyvas, kuriam išsikėlus bažnyčia palikta likimo valiai, pradėjusi virsti griuvėsiais. 1998 m. grąžinus bažnyčią pranciškonams konventualams prasidėjo jos restauravimo ir tvarkymo darbai.

Nuo XVIII a. svarbiu šios bažnyčios traukos objektu tapo malonėmis garsėjanti Baltosios Madonos statula. Bažnyčios mene gana retai galima išvysti besilaukiančią švč. Mergelę Mariją. Baltoji Madona gerbiama kaip šeimos sergėtoja, nedarnių šeimų taikytoja ir šeimų, negalinčių susilaukti vaikų, užtarėja bei negimusių kūdikių globėja.

1369 m. valdant kunigaikščiui Algirdui, į Vilnių atvykusius pranciškonus miestiečiai nukankino. Jų kapo vietoje buvo pastatydintas kryžius, kurio nepalietė nei miesto gaisrai, o kankinių užtarimu buvo patiriama malonių.  XVI a. kryžiaus vietoje pastatyta šv. Kryžiaus koplyčia, kuri vėliau patikėta į Vilnių atvykusiems vienuoliams bonifratams. Vienuoliams buvo patikėta slaugyti neturtinguosius miesto ligonius, globoti vargšus. Kiek vėliau vienuolyno įkurtoje ligoninėje pradėta rūpinti psichiniais ligoniais, kas tuo laikotarpiu buvo neįprasta. Vėliau, jau XX a. pr. pirmoji miesto psichiatrijos ligoninė perkelta į Naująją Vilnią.

Sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengta koncertų salė, o kai kurie nostalgiškai pasakoja apie čia praleistą vaikystę, nes vienuolyno pastate buvo įrengti butai. Nuo 1995 m. pastatai perduoti Vargdienių seserų kongregacijai, vienuolynas rekonstruotas. Prie bažnyčios veikia seserų koordinuojamas socialinis centras „Šv. Kryžiaus namai“, kuriame rūpinamasi sunkumų patiriančiais (pastovios gyvenimo vietos neturinčiais, bedarbiais, įvairių priklausomybių kamuojamais, vienišais, vyresnio amžiaus) žmonėmis.

Šv. Kryžiaus bažnyčioje gerbiamas malonėmis garsėjantis švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas, kurio kopija nutapyta ir bažnyčios fasade. Vienuolyno rūsyje teka šaltinėlis. Žmonės tiki, kad jo vanduo gydo akių ligas.

2000 m. į Vilnių atvykę Šv. Jono broliai įsikūrė ypatingoje miesto vietoje – prie Sapiegų parko, buvusiame trinitorių vienuolyne. Trinitorių vienuolija įsteigta dar XII a. Kryžiaus karų laikais, rūpinosi krikščionių išpirkimu iš kitatikių nelaisvės. Vienuolių veiklą simbolizuoja ir viena iš skulptūrų, esanti virš įėjimo į bažnyčią bei puošianti centrinį bažnyčios fasadą – du krikščionių kariai, patekę į nelaisvę, ir juos guodžiantis angelas. Nuo trinitorių laikų iki šv. Jono brolių atvykimo praėjo daugiau nei 300 metų. Per tą laiką bažnyčia buvo paversta cerkve, vienuolynas – kareivinėmis, tarpukariu – universitetine ligonine, o sovietmečiu – tiesiog sandėliu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia veikė Vilniaus kunigų seminarija.

Nors ir praradusi daug savo interjero puošnumo, ši bažnyčia dėl netikėto erdvės pojūčio užgniaužia kvapą ne vienam į ją įžengiančiam. Lipdinių dekoras, reljefiniai elementai, aštuonkampis kupolas kuria jaukų ir harmoningą Išganytojo bažnyčios vidų. Bažnyčioje tarnaujantys Šv. Jono broliai, dar vadinami joanitais, subūrė veiklią ir aktyvią tikinčiųjų bendruomenę. Prie bažnyčios taip pat veikia Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų vienuolynas.

Šv. Motina Teresė – viena iš labiausiai pasaulyje žinomų moterų, dirbusi su skurdžiausiai gyvenančiais Indijos žmonėmis. Jos įkurta vienuolija tęsia darbus visame pasaulyje. Lietuvoje gyvena šešios Motinos Teresės seserys. Oficialiai Dievo meilės misionierėmis vadinamos seserys Lietuvoje įsikūrė 1991 m. Vilniuje, šalia Autobusų stoties esančiame vienuolyne, veikia nemokama valgykla, maistu aprūpinamos sunkiai besiverčiančios šeimos, benamiai ar vieniši žmonės, vyksta įvairūs užsiėmimai vaikams. Prisidėti prie seserų misijos mieste bei savanoriauti galima pagelbėjant virtuvėje, ruošiant maistą, patarnaujant valgytojams.

Žvelgiant nuo Vilniaus kalvų, akys negali neužkliūti už išraiškingos, vėlyvo baroko formos šv. Jonų bažnyčios varpinės. Tai aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas, į dangų iškilęs daugiau apie 68 metrus. Dabar Vilniaus universiteto ansambliui priklausanti šv. Jonų bažnyčia buvo pirmoji Vilniaus parapijinė bažnyčia, pradėta statyti 1386 m. gavus Jogailos leidimą. Prie šios bažnyčios XVI a. jėzuitai pradėjo steigti vieną seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos universitetų – kaip atsaką plintančioms Reformacijos idėjoms.

Dėl istorinių aplinkybių bažnyčios paskirtis ne kartą keitėsi, tačiau ją visada supo akademinė bendruomenė. Sovietmečiu šv. Jonų bažnyčia buvo perduota Vilniaus Universitetui, joje įrengtas Mokslo muziejus. Atkūrus Nepriklausomybę, vykdyti sielovadinės tarnystės į šv. Jonų bažnyčią grįžo jėzuitai. Bažnyčioje buriasi įvairios maldos grupės, gieda Gospel choras. Čia taip pat vyksta koncertai, Vilniaus universiteto studentų diplomų įteikimo šventės.