Vilniaus pokeris

Nuožulnios plokštumos gale manęs laukė bažnyčia, Vilniaus bazilijonų bažnyčia. Gerai pamenu nuluptus jos kryžius kiemo kampe, niauriai svyrančias ant manęs sienas, galinčias užgriūti kiekvieną mirksnį. Senosios Vilniaus bažnyčios išniekinamos įvairiai – ir sandėliais, ir ateizmo muziejais. Toje buvo įrengtas pigiausio vyno fabrikėlis. <…> JIE privalo užtemdyti visiems protą bet kokia kaina.

Kompozitorius Vygintas Kisevičius. KALBĖK SAU, BET VIDUJE IR TYLIAI

Po sovietinių kančių, kai buvo kankinama iš išorės, praėjus tam tikram laikotarpiui, kančia persikėlė į pačią žmogaus sielą – jis kankinasi savo paties valia. Vienintelė išeitis – kalbėtis.

Tačiau net ir kalbėtis galima tik su savimi ir tyliai, nes visur aplink – JIE. Kūrinyje kompozitorius analizuoja visuomenės kolektyvinę pasąmonę. Įgarsindamas pagrindinio romano veikėjo Vytauto Vargalio įvarialypių minčių, sąlygotų jo asmeninės ir bendros tautos patiries, įvaizdį.

<…> Ne kiekvienas patikės Vilniumi. Aš privalau juo tikėti, nes jis dovanojo man Lolitą. <…> Ateljė aukštomis lubomis buvo nereali kaip prisiminimas. Mažytis židinys, aplūžę antikvariniai krėslai, visi skirtingi, viename ištiesusi kojas sėdėjo Lolita, ją sergėjo daugybė žvėrių, žmonių, augalų, moliniu bei metalinių boschiškų fantasmagorijų.

-Buvau aštuntokė ar devintokė, leidau vasarą pas senelius… – liūdnu balsu šnekėjo ji. – <…> Tedis pirmiausia man buvo guru, o ne vyriškis. <…> Žiūrėdavo į mane ir kartodavo: tu geriausia mano skulptūra. Taip, aš jo tvarinys. Nežinia kam padarytas.

Kompozitorius Matas Drukteinis. AŠ JUK HOMO SAPIENS

Menamoje Teodoro studijoje Vytauto mylimoji Lolita pasakoja apie savo gyvenimą, jaunystę, ankstesnį vyrą ir pirmąją pažinį su literatūra bei filosofija. Kūriniu siūlomas būdas, kaip Vytautas Vargalys ir visi mes galėtume nugalėti tą mistišką, iškreiptą pasaulio sandarą kuriančią jėgą – JUOS. Tai – visapusiško pasaulio pažinimas pasitelkiant meną, filosofiją bei kitus kultūros ir humanitarinius mokslus, įgalinančius perimti mąstymo ir veikimo kontrolę į savo rankas.

Man negali būti gerai: artėjam prie „Naručio“, prie vienišos bromos, tyliai šnekučiuojančios su švento Jono bažnyčia. Čia negalima kalbėti, turiu praeiti pro šalį ramus, netrikdyti įsmilkusių sienose senų kvapų. <…> „Narutis“ lygiai toks pat, kaip visada. Tokios pat sienos, tokie patys veidai. <…> Žmogaus, kitados lankiusio „Narutį“, veide įspaustas neišdildomas ženklas, kurio prasmės niekas nežino.<…>Tik „Narutyje“ sutiksi alkoholines griuvenas, kurios visiems sako „jūs“ ir „Tamsta“, dar pamena savo doceritūrą ir liepsningas kalbas mokslinėse tarybose.

Kompozitorius Mantautas Krukauskas. ATGAL TEKANČIO LAIKO MONOTONIJA

„Narutis“ romane apibūdinamas kaip Vilniaus dugnas. Jo lankytojai – paskendę praeities traumose, abejingi dabarčiai. Veiduose įspaustas neišdildomas ženklas, kurio nepamatysi veidrodyje, bet kituose įžvelgsi iš karto. Tokie „bendrijos nariai“ skandina savo praeitį alkoholyje, tačiau pasakoja apie ją ypatingai, tuo pat metu stengdamiesi ją pamiršti. Jie yra vieni, belaukiantys savojo Godo. Galbūt kažkur ir yra pasaulis, bet tik ne čia. Kompozitorius siekia atskleisti laiko slinktyje pasimetusių žmonių – kaukėtų gyvų mirusiųjų – būseną.

Universiteto aikštė – mąsli, norinti išduoti paslaptis. <…> Jie apsišovė, jei manė, kad studijuosiu vien savosios bibliotekos knygas. Nemaža laiko praleidžiu Universiteto rankraštynuose.

Kompozitorius Marius Salynas. PARALELES

Dvi Vilniaus fundamentalios vietos – Katedros aikštė ir senojo žydų rajono Stiklių gatvė – garsiškai implantuojamos simbolinėje mokslo Šventovės vietoje – Universiteto aikštėje, viename laike ir erdvėje. Taip simboliškai sujungiama trajektorija, tarytum įvairiais laikotarpiais skirtingai pulsuojanti miesto arterija.

Neris – Vilniaus laiko upė, atminties upė. <…> Gali pasemti saują vandens, mačiusio Vilniaus įkūrimą, <…> aidu atsišaukia koks senas garsas, kadaise ištarti žodžiai – gal net tavo paties. Neris viską mena, tai stebuklinga upė, tik reikia girdėti jos šneką. <…>Vis dažniau neskiriu banalaus žmonių laiko, jis pernelyg apgaulingas, vilioja į šalį nuo esmės, kuri slypi viename dideliame VISA.

Kompozitoriai Julius Aglinskas, Agnė Matulevičiūtė. KĄ REIŠKIA BUVO, BUS AR GALĖTŲ BŪTI?

Kompozitoriai antrindami pagrindinio „Vilniaus Pokerio“ veikėjo Vytauto Vargalio mintims dialogo forma kartu svarsto apie laiką:

– laikas naikina viską;
– laikas neturi pradžios ir pabaigos, kaip įvykis ar procesas;
– laikas apskritai neegzistuoja, bet daro įtaką žmogaus egzistavimui;
– laikas – tai žmonių išmąstytas dalykas.