Atvirų kiemelių istorijos

XVI a. pab. namas atiteko Vilniaus katedros kapitulai, XVII a. buvo perstatytas, tačiau išsaugojo renesansinį fasadą. Matyt, tada prie naujo statinio buvo prijungtas ir XV a. statytas gotikinis namas. Tuo metu vis dar buvo kuriamasi sodybomis, jos juosiamos aukštomis medinėmis ar mūrinėmis tvoromis su rakinamais vartais ir varteliais. Sklypo pakraštyje galu į gatvę stovėjo gyvenamasis namas, o jo kieme – ūkiniai pastatai: klėtis, daržinė, vežiminė, arklidė, tvartas, pirtis, alaus darykla, kiemo gale – išvietė ir daržas. Iš gatvės laiptai veda į šio namo rūsį. Pats namas dabar likęs pavartėje.

Viduryje – durys į priemenę. Viename jos kampe būta virenės, o kitame – krosnies, apšildančios kambarį su langais į gatvę. Jame stovėjo masyvus stalas, šeimininkų lova, platūs suolai ir skrynios, ant kurių ir miegota. Priešingoje pusėje – kamara. Vėliau kambaryje į gatvę įsikūrė pirklio parduotuvė ar amatininko dirbtuvės, o vietoj kamaros įrengtas gyvenamasis kambarys. Dviejų aukštų name iš kiemo būdavo atviri laiptai į antrą aukštą. Iš architektūrinių formų matyti, kad namas ne vieną kartą buvo pratęstas į kiemo pusę, kol pasiekė kaimyno ugniasienę. Langų toje sienoje nebuvo, nes buvo draudžiama pro langus dairytis po kaimynų kiemus. Pamažu išnyko ūkiniai pastatai, daržai – nedideli nuomojami butai kieme buvo kur kas pelningesni. Prie tvoros nuo Bernardinų gatvės pristatyti sandėliukai malkoms laikyti ir kitokioms butų nuomotojų reikmėms. Viename rūsyje XIX a. dar būta šulinio-šaltinėlio, tekančio iš kubilėlio, o pirmame aukšte – net du kambariai plūkto molio asla. Kiemas grįstas lauko akmenimis. Dabar rūsiuose ir pirmame aukšte įsikūrusios parduotuvėlės.

Kaip rodo architektų restauratorių paliktos gotikinio mūro atodangos, Bernardinų ir Šiltadaržio gatvių kampe stovėjo gotikiniai rūmai, priklausę turtingiems bajorams. XVII a. pab. nuo karų ir gaisrų nukentėjusius rūmus nusipirko Vilniaus katedros kapitula ir valdė iki sovietmečio. Iš langų ir puošnaus portalo matyti, kad būta barokinės rekonstrukcijos. Matyt, XIX a. nuomojamais butais buvo paverstos oficinos, o vėliau ir vežiminės bei arklidės. Į butus vedantys jaukūs prieangiai, gėlės ant palangių ir per kiemo vidurį suformuota tarsi kaimiško darželio gėlių lysvė suteikia nepakartojamo žavesio. Įspūdį sustiprina aukštas gražuolis beržas ir kuplios obelys iš abiejų pusių lysvės gale bei kiemo kampe virš žemų pastatų stogų matoma Gedimino pilis.

Mūriniai gotikiniai namai, perstatyti į renesansinius rūmus, nukentėjo per XVIII a. vidurio gaisrą. Valdą su apdegusiais rūmais po keliolikos metų įsigijo Mikalojus Lopacinskis, jis pasamdė architektą Joną Kristupą Glaubicą atstatyti rūmus. Taip atsirado puošnūs barokiniai rūmai su mansardiniu stogu ir sienine tapyba dekoruotomis vidaus patalpomis. Ypač graži antro aukšto didžioji salė, pro kurios langus matyti nepakartojami senamiesčio vaizdai. Kieme buvo svirnai, arklidės, oranžerija, daržas ir sodas. XIX a. pr. rūmus valdę Olizarai greitai juos pardavė Vilniaus universiteto spaustuvininkui Juozapui Zavadskiui. Zavadskių šeimos leidykla ir spaustuvė čia veikė iki sovietmečio, net lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu spausdino lietuviškas maldaknyges. Zavadskių laikais prieš rūmus buvo pastatyta oficina, tarp jos ir rūmų – puošnūs vartai, kiemo gilumoje – rūmų flygelis, prie Šiltadaržio gatvės – ūkinis pastatas. Taigi, kiemas nuolat keitėsi. Pirmojo pasaulinio karo metais rūmų rūsyje dirbtuvę turėjo skulptorius architektas Antanas Vivulskis, po jo mirties – skulptorius Rapolas Jakimavičius. Dabar rūmuose įsikūręs „Šekspyro“ viešbutis. Kiemą pagyvina tapytojo, fotografo, skulptoriaus Algio Griškevičiaus skulptūra iš plieno ir vario „Minotauro pasirodymas“.

Vartų arkoje – liūto galvos horeljefas. Įvažoje – išsikišę akmeniniai vartasargiai, XVI–XVII a. saugoję valdas nuo į seimus atvykstančių vidutinių ir smulkiųjų bajorų. XVII a. pr. čia buvo pastatytas nedidelis mūrinis namas, kurio dabar išlikę tik rūsiai. XVIII a. vid. galais į gatvę jau stovėjo du namai. Vėliau, pastačius pastatų prie gatvės ir kiemo gale, susiformavo uždaras kiemas, supamas medinių galerijų. Iš kiemo laiptais buvo patenkama į galerijas, iš galerijų – į butus. Pirmas aukštas nuomojamas parduotuvėms. Prekėms sandėliuoti tiko rūsys, į kurį patenkama tiesiai iš kiemo, ir pastogė. Į pastarąją atsidarydavo dvivėrės durys, o virve, permesta per rąstą, iškištą pro atvirą langelį virš durų, buvo įkeliamas krovinys. Tokios galerijos ir tokie keltuvai, Vilniuje atsiradę renesanso epochoje, išliko populiarūs XVIII ir XIX a.

XIX a. lietuvių kilmės lenkų poetas romantikas Adomas Mickevičius, gimęs dabartinėje Baltarusijoje prie Naugarduko, lenkiškai rašė apie Lietuvą ir lietuvius. Lietuvoje jis praleido devynerius metus: mokėsi Vilniaus universitete, mokytojavo Kaune, ten parašė poemą „Gražina“. 1822 m. pab. apsigyveno šio namo pirmame aukšte ir čia redagavo poemą. Dabar čia veikia Adomo Mickevičiaus memorialinis muziejus, rūselyje vyksta tradiciniai literatūriniai trečiadieniai ir kiti renginiai.

Kitoje kiemo pusėje – Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedra.

XVI–XVII a. sandūroje LDK kancleris, didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega šalia Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno pastatydino savo šeimos mauzoliejų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią ir bernardinių (klarisių) vienuolyną. Vienuolynas buvo griežtos regulos. Duodamos amžinuosius įžadus vienuolės paskutinį kartą nusileisdavo į bažnyčią, kai joje būdavo ir pasauliečių. O paskui per pamaldas sėdėdavo antro aukšto galerijoje už grotuotų langų. Grotos būdavo tokios tankios, kad besimelsdamos negalėtų dairytis po bažnyčią. Su artimiausiomis giminaitėmis pasikalbėti retkarčiais galėdavo pro grotuota užuolaida uždengtą langelį. Į bažnyčią nusileisdavo tik per uždaras vienuolyno pamaldas. Vienuolės globojo, mokė ir auklėjo neturtingas bajoraites. Jų diena buvo griežtai suskirstyta į maldų, giedojimo, valgymo, rankdarbių, darbo ir poilsio laiką. Pailsėdavo uždarame vienuolyno kieme prie pietinės bažnyčios sienos, pasivaikščiojimams ir procesijoms buvo skirtas erdvus korpusus jungiantis koridorius. Vienuolynas buvo apjuostas aukšta mūro tvora.

Pasauliečiai į bažnyčią ateidavo pro vartus per šventorių. Šventoriuje išliko kolonomis pažymėto procesijų kelio pasauliečiams liekanų. Pirmosios Kalvarijos stotelės, įrengtos XVII a. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios šventoriuje, per Bernardinų kapines pasiekusios ir Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventorių, nukentėjo per karą XVII a. vid. ir vėliau panaikintos. Šventoriumi galime pasigrožėti eidami į Bažnytinio paveldo muziejų, dabar veikiantį Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje ir Bernardinių vienuolyne.

Išliko vienas didžiausių pereinamų senamiesčio kiemų, per kurį iš Šv. Mykolo gatvės galima patekti į Pilies gatvę. XVI a. pr. beveik penktadalį kvartalo užimantį sklypą valdė Oršos mūšio nugalėtojas Konstantinas Ostrogiškis. XVI a. pab. reformatų kaimynystėje įsikūrė viena pirmųjų Vilniaus spaustuvių, kurioje Danielius Lenčickis spausdino knygas evangelikams reformatams, Jokūbas Morkūnas lietuvių kalba 1600 m. išleido M. Rėjaus „Postilę“, o Jonas Karcanas XVII a. pr. pradėjo leisti kalendorius. XVII a. pab. čia jau buvo jėzuitų valda. XVIII a. vid. įsikūrė Vilniaus akademijos Kilmingųjų kolegija, o XVIII a. pab. – Vilniaus universiteto Medicinos kolegija, vėliau pertvarkyta į Medicinos chirurgijos akademiją. Čia veikė chemijos laboratorija, anatomijos kabinetas, buvo įrengtos auditorijos, biblioteka, gyveno profesoriai. Žanas Emanuelis Žiliberas 1782 m. kieme, 300 kv. m sklype, įkūrė botanikos sodą, oranžeriją, augino apie 2000 vietinių ir atvežtinių, net ir labai retų, augalų. Vėliau botanikos sodas perkeltas į Sereikiškes. Gyvatvore aptvertas žalias plotas ir neseniai pasodintas ginkmedis primena tą pirmąjį botanikos sodą. Daugybę čia gyvenusių žymių vyrų prisimename dėl jų įnašo į mokslo istoriją. Matome paminklines lentas šiame kieme gyvenusiems lenkų poetui Julijui Slovackiui ir senojo Vilniaus mylėtojui dailininkui Ferdinandui Ruščicui. Kitiems žymiems universiteto profesoriams ir auklėtiniams skirtas paminklines lentas galime rasti Vilniaus universiteto kiemuose ir Šv. Jonų bažnyčioje, kurios rytinio fasado viršutinė dalis su puošniais barokiniais kryžiais, angelais ir keletą šimtmečių nevystančiomis gėlėmis taip gražiai matyti iš šio kiemo.

XVII a. šis namas ėjo iš rankų į rankas. Atsirado uždaras kiemelis su galerijomis, iš ūkinių pastatų liko nedidelės arklidės. Dar vėliau dalis galerijų užkalta lentomis – panašiai kaip dabar stiklinami balkonai.1926 m. namą nusipirko gydytojas kalbininkas Jurgis Šlapelis su žmona, žymiausio lietuviško knygyno savininke Marija Šlapeliene.

Bajoraitė Marija Piaseckaitė, kunigo Juozapo Ambraziejaus paskatinta, anksti įsitraukė į lietuvybės judėjimą. Ištekėjusi už gydytojo ir kalbininko Jurgio Šlapelio, kelių lietuviškų draugijų nario, lietuviškų knygų leidėjo, 1906 m. kartu su juo įkūrė knygyną. Šlapelių namuose lankydavosi ir apsistodavo žymiausi lietuvių kultūros veikėjai: Jonas Basanavičius, Vydūnas, Marcelinas Šikšnys, Antanas Žmuidzinavičius ir daugybė kitų. Okupacinės valdžios M. Šlapelienės knygyną ne kartą baudėsi uždaryti, bet Šlapelių namai ir knygynas iki sovietmečio buvo lietuviškos kultūrinės veiklos informacijos centru. Galutinai lietuviškas knygynas uždarytas 1949 m.

Jurgis Šlapelis mirė 1941 m. Trys Šlapelių vaikai Skaistutis, Laimutė Elena ir Gražutė Marija, karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Dalis knygų po karo slapta perkelta į Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedrą, dalis pateko į Knygų rūmus ar mokslines bibliotekas. Marija su knygyno likučiais, retais lietuviškais leidiniais, glaudėsi jai palikto ankšto buto dalyje. Mirė 1977 m., palaidota greta vyro Rasų kapinėse. Ant kapo – Antano Kmieliausko darbo paminklas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, JAV gyvenanti dukra Gražutė Marija Šlapelytė-Sirutienė paprašė grąžinti namą ir jį padovanojo Vilniaus miestui – tai liudija kieme pritvirtinta paminklinė lenta. Muziejuje įrengti memorialiniai kambariai, nuolatinės parodos ,,Lietuvos tautinis atgimimas nuo XIX a. vid. iki 1918 m.“; „Vilnius ir Vilniaus krašto politinė bei kultūrinė padėtis 1920–1940 m.“, Marijos Šlapelienės lietuvių knygynas 1906–1949 m.“ Namo pirmame aukšte ir rūsyje rengiamos laikinos parodos ir įvairūs renginiai. Prie vartų Vilniaus miesto savivaldybė pritvirtino lentelę, kviečiančią vilniečius apžiūrėti Šlapelių namų kiemą.

Kartais legenda nustelbia tikrovę. XIV a. Lietuva – tolerantiškas pagoniškas kraštas, jo sostinėje Vilniuje jau Gedimino laikais stovėjo ir rytinių, ir vakarinių krikščionių bažnyčių. Tik niekur neužfiksuota, kad ir labai tolerantiškų pagonių krašte buvo griaunamos pagoniškos šventyklos ir jų vietoje statomos svetimiems dievams skirtos šventovės dar gerokai prieš Lietuvos krikštą. Net nežinodami, ar mūsų protėviai tikėjo tokiu dievu, džiugiai kartojame, kad Šv. kankinės Paraskevės cerkvę pastatė Marija Algirdienė nugriautos Ragučio šventyklos vietoje ir dar priduriame, kad tai seniausia stačiatikių cerkvė Vilniuje, rodydami į XIX a. vid. neobizantinę cerkvę. Mat taip parašyta paminklinėse lentose, architekto Nikolajaus Čagino įmūrytose į tos cerkvės sienas, Muravjovo Koriko iniciatyva ieškant rusiškojo prado. Nepamirštame ir legendos apie čia Rusijos caro Petro I pakrikštytą rusų poeto A. Puškino protėvį Abraomą Hanibalą. Prisiklausius legendų, 2011 m. šventoriuje rusų bendruomenės iniciatyva pastatytas paminklas poetui Aleksandrui Puškinui ir jo protėviui Hanibalui. Anot Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „Dvi rankos, kurių delnuose įspausti poeto ir jo protėvio portretai, o iš pirštų išauga kryžius, tarsi simbolizuojantis Hanibalo krikštą ir juodu lydinčią Dievo palaimą. Tarsi pergamentas susiraičiusi delnų apačia – nuoroda į rašytinės ir sakytinės istorijos svarbą.“ Skulptorius – Vytautas Nalivaika. Kiemas tarp cerkvės ir varpinės jaukus ir gražus.

1582 m. popiežius Grigalius XIII Vilniuje įkūrė alumnatą-dvasinę seminariją su bendrabučiu, prižiūrimą jėzuitų. Joje mokėsi ne tik būsimi Abiejų Tautų Respublikos kunigai, bet ir jaunuoliai iš Livonijos, Danijos ir Švedijos. Po Bresto bažnytinės unijos labiausiai rūpintasi būsimų graikų apeigų katalikų kunigų mokymu. Seminaristai atvykdavo iš rytinių LDK žemių. Jiems išlaikyti lėšų skirdavo popiežius. Buvo nupirktas mūrinis namas prie gatvės, o XVII a. pr. trys renesansiniai korpusai su galerijomis suformavo puošnų kiemą. Korpuse prie gatvės – refektorius, kur seminaristai valgė, bibliotekoje mokėsi, kiemo galiniame korpuse – buvusioje koplyčioje – meldėsi. Paskaitos vykdavo ir Akademijoje. Gyveno celėse, į kurias patekdavo pro galerijas. Galerijose buvo įrengti ir profesorių butai. Čia jos ne tokios grakščios kaip Italijoje, trečiame aukšte atrodo kiek  prispaustos, bet jas puošė freskos, grafito technika atliktos ornamentinės kompozicijos. Jos labai tiko trumpiems pasivaikščiojimams darganotu oru. Baigdami mokslus seminaristai  susirasdavo žmoną pagal savo tikėjimą, nes tik vedę galėdavo būti įšventinti į kunigus ir gauti parapiją savo gimtosiose žemėse. Alumnatas buvo uždarytas XVIII a. pab., kai Lietuvos valstybę pasidalijo kaimynai. 1976–1984 m. restauruotas tapybiškas kiemas atviras vilniečiams ir miesto svečiams.

Vilniečiai krikščionys nuo 1387 m. tvarkėsi pagal Magdeburgo teisę. Žydų bendruomenė atsirado gerokai vėliau. 1507 m. Žygimantas Senasis iš naujo patvirtino 1388 m. kunigo Vytauto Bresto žydams duotas privilegijas. Pagal jas Vilniaus žydai tvarkėsi kaip autonomiška bendruomenė. Jų reikalus tvarkė kahalas, kurio valdžia buvo ir religinė, ir pasaulietinė. Bylas tarp krikščionių ir žydų spręsdavo magistrato teismas dalyvaujant kahalo atstovams. Bendruomenės sugyveno palyginti taikiai. Žydų bendruomenės centras buvo aplink Didžiąją sinagogą ir prie Žydų gatvės turgaus. Prekyba bei amatais užsiėmė ir moterys. Buvo prekiaujama ne tik turguje, bet ir pro duris ar langą kiekviename kieme, viliojo savadarbės iškabos ir reklamos. Kepėjas pakabindavo riestainį, batsiuvys – batą, kirpėjas – žirkles. Gyvendavo ankštai. Į antro ar trečio aukšto butus patekdavo pro galerijas. Anksti rytą išėjusios į galerijas ar į kiemą vandens, moterys sužinodavo ne tik savo kiemo naujienas, mat kito kiemo galerijos irgi būdavo atviros, o jas skirdavo neaukšta tvora.

XVI a. Stiklių gatvėje ilgi ir siauri gotikiniai namai buvo statomi galu į gatvę, arti vienas kito. XX a. 8-ąjį deš. kompleksiškai restauruojant kvartalus prie šios gatvės, archyvuose surinkus istorinę medžiagą, buvo atliekami archeologiniai ir architektūriniai tyrimai. Jais remiantis, šiame kieme išryškinti kiek pakelti, vieno į kiemo gilumą išilginto, o kito vėliau šonu į gatvę pastatyto namo pamatai. Buvusių namų vieta užsėta žole, kad skirtųsi nuo grįsto kiemo. Ilgojo namo vietoje pasodinta eglutė dabar jau užaugo į didelę eglę. Kiemas liko pereinamas, mūro tvora su rakinamais vartais atskirtas nuo tuo pat metu restauruotų raudonų plytų aukštastogių gotikinių namų dvynių. Šiame kieme šalia Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos būstinės gyveno skulptorius Marius Grušas. Jo diplominis darbas „Medeinė“, senosios pagoniškos Lietuvos miškų ir medžioklės deivės skulptūra, labai papuošė ir pagyvino kiemą.

Autorinės kūrinio kopijos stovi Čangčuno miesto skulptūrų parke (Kinija) ir Meino valstijoje, Aleksanderyje (JAV), Rolando Dzintaro ir Gražinos Paeglių įkurtame Meno parke šalia „Istorijos kupolo“.

XVI a. pr. dabartinių Didžiosios ir Stiklių gatvių kampe buvo didelė Vilniaus miesto burmistro Jokūbo Babičiaus posesija. Krikščioniškoje pastatų dalyje prie Rotušės aikštės įsikūrė Polocke gimęs, Prahos universitetą baigęs LDK pilietis rusėnas Pranciškus Skorina. Burmistro remiamas, jis 1522–1525 m. išspausdino pirmąsias spausdintas LDK knygas – „Mažąją kelionių knygelę“ ir „Apaštalą“. Apie tai rašoma memorialinėje lentoje iš Rotušės aikštės pusės. Vėliau spaustuvė atiteko Mamoničiams. Čia buvo spausdinamos knygos stačiatikiams, po Bresto bažnytinės unijos ir unitams, išspausdintas trečios redakcijos LDK  Statutas, Lietuvos vyriausiojo tribunolo nuostatai ir valdovo įsakai. Konkreti spaustuvės vieta neaiški – namai ne kartą buvo perstatyti. Artėjant Vilniaus įkūrimo jubiliejui, gražiame gotika dvelkiančiame kiemelyje be valdžios leidimo ir derinimo Dailės akademijos diplomantas skulptorius Vaclovas Krutinis pastatė savo diplominį darbą „Metraštininkas“. Pastatė laikinai, kol apgins darbą, tačiau skulptūra liko. Tai paminklas pirmajam Vilniaus spaustuvininkui pagerbti. Kiemelį, kuriame įsikūrusi ir Senamiesčio atnaujinimo agentūra, dabar vadiname Metraštininko kiemeliu.

Nugriovus per Antrąjį pasaulinį karą subombarduotų pastatų liekanas, pastatytas namas, ant kurio fasado matome paminklinę lentą Adomui Mickevičiui atminti. Čia stovėjusiame  name buvo paskutinė poeto gyvenamoji vieta Vilniuje prieš ištrėmimą. Kitame nugriautame name XVII a. veikė karčema, kurioje kiekvieną mėnesį rinkdavosi Elgetų brolijos nariai. Per sueigą kiekvienas jų į taupyklę įmesdavo po grašį. Šio egzotiško cecho statutą 1636 m. patvirtino karalius Vladislovas Vaza. Cecho nariai išsirinkdavo 4 vyresniuosius ir 4 botagininkus, kurie prižiūrėjo, kad neelgetautų galintieji dirbti, kad elgetos padoriai elgtųsi, mišiose dalyvautų, gatvėse nesivoliotų, negirtautų ir netriukšmautų, savo pūliuojančiomis žaizdomis žmonių negraudintų. Užklupę elgetaujančius atvykėlius ištardydavo ir, jei būdavo būtina, nukreipdavo pas vyresniuosius, kurie galėdavo leisti mieste tris paras paelgetauti. Paskui pliekdami botagais išvydavo iš miesto kaip ir nesilaikančius tvarkos. Radę gatvėje besivoliojantį benamį gabendavo į Šv. Nikodemo špitolę už Aušros vartų. Mirusius narius laidodavo brolijos lėšomis, paremdavo jų našlaičiais likusius vaikus.

XIX a. pr. į Vilniaus universitetą iš Vienos atvyko dirbti medicinos daktaras Jozefas Frankas. Tada ir prasidėjo pokyčiai. Jis įkūrė Vakcinacijos nuo raupų institutą, pirmąjį Europoje Motinystės institutą, teikiantį paramą neturtingoms gimdyvėms, kartu su kitais – Labdaros draugiją. Organizuodavo koncertus, už kuriuos surinktas lėšas skirdavo vaistams neturtėliams pirkti. Dabartinio Higienos instituto vietoje šiame kieme įkūrė pirmąją universitetinę ambulatoriją. Higienos instituto 175-ųjų metinių proga tapybiškame kieme pastatytas granitinis paminklas Jozefui Frankui atminti. Skulptorius – Eimantas Stankevičius.

Dauguma Vilniaus gyventojų vertėsi amatais ir prekyba. Labiausiai apsaugoti buvo valdovui ir didikams dirbę meistrai, vadinami tėvoniniais. XVI a., Žygimanto Augusto laikais, Vilniaus dvare dirbo 19 amatininkų – atvykėlių ir vietinių meistrų. XV a. pab. į cechą susibūrė Vilniaus auksakaliai, o kunigaikštis Aleksandras 1495 m. patvirtino  cecho statutą. 1509 m. patvirtintas barzdaskučių-chirurgų, 1516 m. – kalvių, kailių, šaltkalvių, o XVI a. pab. jau 25 cechai jungė 44 amatų meistrus. Cechų veikla buvo gerai organizuota, gaminiai – aukštos kokybės, buvo rūpinamasi cecho nariais ir jų šeimomis. Cechai Vilniuje veikė beveik 400 m. – iki XIX pab. Cechams nepriklausantys amatininkai, vadinamieji „partačiai“, sunkiai atlaikydavo konkurenciją. Cechų statutuose aptariama, kaip išsirinkti vyresniuosius, kvalifikacijos įgijimo tvarka, meistrų, pameistrių ir gizelių teisės, pareigos ir prievolės. Turtingesni cechai turėjo savo mūrinius namus, kur buvo saugoma cecho skrynelė su privilegijomis ir pinigais, taip pat ten buvo laikomi ginklai, muzikos instrumentai, vėliavos, vykdavo sueigos ir šventės.

Architektūriniai tyrimai leidžia teigti, kad prie gatvės XIV–XV a. būta gotikinio namo galu į gatvę. Į antrą aukštą buvo patenkama priemenėje įrengtais laiptais, priemenėje būta virenės. Pirmo aukšto salėje rasta XVI–XVII a. freska, amžiumi ir verte prilygstanti sienų tapybos šedevrams, restauruota. XVII a. vid. kronikoje nurodoma, kad namas vadinamas „kamienica Nohowniczowska“ – Aštriųjų ginklų cecho namu. XX a. pab. čia norėta įsteigti Vilniaus amatininkų cechų muziejų. 1996 m. patalpos perduotos Paminklotvarkos komisijai.

Buvęs cecho namas kiemą atskiria nuo Rūdninkų g. 11 pastatų. Abiejų kiemų gale susiformavęs dar vienas kiemas – įėjimas į Ligoninės gatvę, tarsi sujungiantis visus šiuos kiemus. Įdomiausias pirmasis Rūdninkų g. 13 namo kiemas. Įėjus iš gatvės, kairėje yra atvira galerija, pro kurią patenkama į butus ir prie miesto gynybinės sienos fragmento  atkurtą šaulių galeriją. Miesto gynybinę sieną 1503–1522 m. statė visi vilniečiai, o prižiūrėjo ir gynė arčiausiai prie jos gyvenusieji. Tikėtina, kad šią prievolę vykdė arčiausiai sienos ir Rūdninkų vartų įsikūrusio Aštriųjų ginklų cecho nariai. Juo labiau kad cechams galiojo karo prievolė. Kiekvienas jų privalėjo sudaryti ginkluotą būrį su savo vėliava, o cecho nariai – turėti šautuvą ir kardą, kasmet dalyvauti karinėse pratybose aikštėje prie Rūdninkų vartų.