Vilniaus geto knygnešiai

„Popieriaus brigada“ saugojusi žydų kultūrą

Išgirdus žodį knygnešys, pirmiausia kyla asociacijos su lotyniškų rašmenų draudimo laikotarpiu carinės Rusijos imperijoje ir slaptu knygų gabenimu per sieną į Lietuvą. Tačiau egzistuoja ir kita, mažai žinoma, knygų nešėjo dimensija – tai Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus gete atsidūrusių žmonių neįtikėtinas ryžtas Holokausto akivaizdoje saugoti rašytinę žydų tautos (ir ne tik) kultūrą.

Holokaustas buvo nukreiptas ne tik prieš žmones. Tai buvo ir kultūros grobimo bei naikinimo aktas. Iš geto gyventojų buvo sudaryta „Popieriaus brigada“, rūšiavusi visame Vilniuje surinktas jidiš ir hebrajų kalbomis parašytas knygas. Brigados nariai (iš viso apie 40 mokslo ir techninių darbuotojų) YIVO būstinėje sprendė knygų likimą: šiukšlynas ar siuntimas į nacistinėje Vokietijoje įsikūrusį antisemitinį tyrimų centrą. Rizikuodami savo gyvybėmis „Popieriaus brigados“ herojai knygas rūšiavo ir į trečią stirtą – gelbėjamų knygų, jas nešė į geto teritoriją, ten slėpė ir tikėjosi stebuklo, kad jos išgyventų karą.

Keliaudami maršrutu, aplankysite Vilniuje veikusių knygų slėptuvių vietas, sužinosite apie knygas gelbėjusių asmenybių istorijas.

Papildoma informacija

  • Žmonėms, turintiems judėjimo negalią, tėvams su vaikais vėžimėliuose didžioji dalis maršruto tinkama, tačiau tam tikrose vietose galimos kliūtys.
  • Objektai iš vidaus nelankomi, išskyrus slėptuvę Žydų kultūros ir informacijos centre (Mėsinių g. 3A)
Maršrutą parengė Gina Justina Raibužytė. Remtasi David E. Fishman knyga „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių“ („Baltų lankų“ leidyba,  2019). Už pagalbą redaguojant maršrutą dėkojame Ilja Lempertui.
  • Trukmė:

    apie 1 val.

  • Atstumas:

    apie 3,1 km./4 tūkst. žingsnių

Maršruto žemėlapis

Pastatas prieš karą. YIVO žydų mokslo instituto archyvas
YIVO būstinė

1925 m. Vilniuje įsikūrė svarbiausias Rytų Europos jidiš kultūros ir mokslo tyrimų centras YIVO. Iš pradžių veikęs J. Basanavičiaus gatvėje, 1933 m. institutas persikėlė į specialiai centrui statytą pastatą Vivulskio gatvėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, YIVO persikėlė į Niujorką, kuriame ir dabar sėkmingai tęsia veiklą.

Nacistinės okupacijos metais YIVO būstinė tapo knygų Paneriais – Vilniaus gete surinkta „Popieriaus brigada“ čia rūšiavo vertybes pražūčiai: 30 proc. siųsti į Vokietiją, 70 proc. perdirbti popieriaus fabrikuose.

YIVO pastatas darbuotojams iš geto tapo saugiu prieglobsčiu. Čia buvo ramu, šilta ir pasirūpinta pietumis. Vis dėlto tai nebuvo geidžiama darbo vieta, nes, skirtingai nei fabrike ar sandėlyje, čia nebuvo vertingų daiktų, tinkamų vogti ir iškeisti į maistą, – tik rinkoje nepaklausios knygos. Mintis nešti knygas iš YIVO į getą mintis kilo 1942 m. birželį, pradėjus naikinti spaudinius. Baigiantis darbo dienai, knygnešiai apsivyniodavo popieriumi ir į drabužius kišdavosi knygas. Be to, gamindavosi korsetus ir vystyklus, kuriuos irgi pripildydavo knygų.

Prisimenant YIVO veiklos reikšmę, praėjusiais metais ant 2008 m. buvusioje YIVO vietoje iškilusio gyvenamojo namo atidengta lentelė, žyminti nugriautos jidiš kultūros šventovės istorinę vietą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vivulskio g. 18
2
Abraomo Suckeverio butas ir slėptuvė

Abraomas Suckeveris buvo „Popieriaus brigados“ narys, svariai prisidėjęs prie vertybių
išsaugojimo. Gete jis veikiausiai trumpam įsikūrė tuometės Strašūno (dab. Žemaitijos) gatvės 1
name. Vėliau čia buvo įrengta viena iš dešimties slėptuvių, skirtų iš YIVO išgelbėtoms
knygoms ir rankraščiams.
Žemaitijos g. 1 name, kaip ir nemažoje dalyje geto pastatų, buvo įrengta ir slėptuvė žmonėms.
Karo metais jos buvo neatsiejama žydų kasdienybės dalis. Neturėdamas darbo leidimo žmogus
negalėjo jaustis saugus net gete. Žydai slėptuves praminė malina vardu, išvertus iš hebrajų
kalbos (malion), ironiškai tai reiškia viešbutį.

Į gyvenamąjį namą Žemaitijos g. 1 pažvelgę nuo automobilių aikštelės pusės, aptiksite dar
vieną žydiško gyvenimo reliktą – sienoje išraižytą Dovydo žvaigždę, atsivėrusią tada, kai buvo
nugriautas šalia stovintis namas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemaitijos g. 1
3
Geto biblioteka

Biblioteka gete atsirado beveik netyčia. Žydų švietimo draugijos biblioteka pateko į Didžiojo geto teritoriją. Bibliotekos vadovas Hermanas Krukas pirmiausia rūpinosi, kaip išgelbėti ir išsaugoti kolekciją, nes nesitikėjo, kad išgąsdinti, alkani, nuolatinės nakvynės vietos neturintys žmonės norėtų skaityti. Tačiau bibliotekai pradėjus veikti, geto kaliniai puolė skolintis knygas, nes tai buvo būdas pamiršti slegiančią tikrovę. Besislepiantiems malinose tai buvo vienintelė paguoda.

Vaikai buvo godžiausi skaitytojai, jie užsisakydavo vidutiniškai daugiau knygų nei kitos amžiaus grupės. Kartą vaikų grupė net įsilaužė į bibliotekos saugyklą, norėdami pavogti knygų. Paklausiausi skaitiniai buvo detektyvai ir lengvai skaitomi romanai, tačiau didelio populiarumo sulaukė ir Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Ericho Marijos Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, atitinkančios karo nuotaiką.

Pastatas, kuriame veikė geto biblioteka, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Šis kol kas apleistas namas priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, ateityje jame turėtų įsikurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinis muziejus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemaitijos g. 4
4
Slėptuvė įrengta Žydų kultūros ir informacijos centre

Geto gyvavimo pabaigoje po žeme veikė visas požeminis miestas su keliais šimtais gyventojų. Iš pradžių primityvios malinos, įrengtos rūsiuose, krosnyse, tamsiuose kambarėliuose, palėpėse, vėliau įgijo įvairiausių formų. Jos buvo prabangios ir skurdžios, didelės ir mažos, vienai šeimai ir šimtui žmonių. Slėptuvės buvo įrenginėjamos naktimis, kad nepastebėtų svetimos akys. Apdairūs žmonės nelabai pasitikėjo geto malinomis, nes vokiečiai greitai  išmoko atrasti ir slapčiausias slėptuves. Neretai buvo grįžtama ir į atrastą slaptavietę, tikintis, kad gestapininkams nekils mintis, jog aptiktoje vietoje vėl kas nors galėtų apsigyventi.  Naikinant getą, dešimtyje malinų apsigyvenę žmonės gyvi palaidoti po susprogdintų namų griuvėsiais.

Žydų kultūros ir informacijos centre galite aplankyti rūsyje įrengta maliną. Ankštoje, tamsioje erdvėje matoma skurdi besislėpusiųjų buitis.

(Dar vieną maliną galite aplankyti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicijoje (Pamėnkalnio g. 12))

Skaityti toliau

Uždaryti

Mėsinių g. 3A

Maliną galite aplankyti Žydų kultūros ir informacijos centro darbo metu:

I-V: 12:00-18:00

VI: 12:00-16:00

5
A. Suckeveris ir Š. Kačerginskis, XX a. 4 deš. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvas
Bunkeris su knygomis ir ginklais

Geto gyventojai negalėjo laisvai vaikščioti po miestą, todėl pirmoji vieta, kurią pasiekdavo išgelbėti lobiai, buvo įvairios slėptuvės Didžiajame gete. Neilgai trukus knygnešių veiklą pastebėjo gete veikianti Vieningoji partizanų organizacija (FPO). Į šios organizacijos struktūras po kurio laiko įsitraukė „Popieriaus brigados“ nariai Šmerkė Kačerginskis ir Abraomas Suckeveris. Taip geto pogrindžio sukilimo organizatoriai ir knygnešiai pradėjo bendradarbiauti. FPO pasirūpindavo, kad prie geto vartų budėtų ir knygnešius tikrintų organizacijos patikėtiniai, nors garantijų niekada nebuvo – bet kurią akimirką galėdavo pasirodyti vokiečiai.

Su „Popieriaus brigada“ FPO pasidalijo ir geriausia savo slėptuve Šiaulių g. 6. Tai buvo daugiau nei 18 m gylio ola, į kurią patekdavai pro kanalizaciją, tada reikėdavo kopėčiomis l6,5 m leistis iki erdvės, kuri turėjo atskirą vėdinimo sistemą, nuo laidų atvestą elektrą ir tunelį iki už geto esančio šulinio. Nuo 1943 m. bunkeryje greta ginklų dėžių sugulė ir dėžės knygų.

Namas Šiaulių g. 6 išgyveno karą, dabar tai gyvenamasis pastatas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šiaulių g. 6
6
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvas
Didžiojo Vilniaus geto vartų vieta

Dauguma geto gyventojų „Popieriaus brigados“ darbą vertino kaip nereikšmingą popierizmą, o pačius brigados narius dėlišsekusių kūnų dar vadino popieriniais.

Darbuotojai kiekvieną rytą lygiai 9 valandą susirinkdavo prie geto vartų ir, lydimi tik brigados vadovo, gatvėmis (žydams neleista vaikščioti šaligatviais) keliaudavo į YIVO. Nors jų niekas nesaugodavo, pabėgti jie nesiryžo, nes mieste be leidimo ar geltonos žvaigždės sulaikytas žydas buvo siunčiamas į Panerius, be to, veikė tarpusavio supratingumas – pabėgus vienam, atsakytų likusieji.

Gabenant spaudinius iš YIVO į geto teritoriją, buvo vykdomi keli nusižengimai: pirma, tai vagystė iš darbo vietos, antra, į getą buvo draudžiama įnešti bet kokių knygų. Todėl vakare į getą grįžtančius darbuotojus kankindavo ta pati mintis – kas vykdys patikrą prie vartų? Jei tai būdavo geto žydų policija ar lietuviai, problemų nekildavo. O prie vartų budintys vokiečiai, aptikę bet kokį neleistiną nešulį, galėjo nuplakti, uždaryti į geto kalėjimą arba net sušaudyti.

Antrąjį pasaulinį karą išgyveno dešinioji Rūdninkų gatvės pusė (nuotraukoje matomas Rūdninkų g. 18 ir Visų Šventųjų g. 2 namo kampas su išlikusiu balkonu). Kairėje gatvės pusėje stovėję namai nugriauti po karo, jų vietoje šiuo metu įrengta žaidimų aikštelė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rūdininkų g. 18
7
Jan Bułhak nuotrauka, 1941 m. Lietuvos dailės muziejaus archyvas
Strašūno biblioteka

XIX a. pab. į žydų religinio gyvenimo centrą Didžiosios sinagogos teritoriją įsiliejo ir mokslinis gyvenimas – čia įsikūrė biblioteka, pavadinta įkūrėjo verslininko, mokslininko bei bibliofilo Mato Strašūno vardu. Jam mirus, tarp Vilniaus žydų elito išplito mada po mirties knygas palikti bendruomenei, todėl biblioteka augo labai sparčiai. Kultūros ir mokslo širdis buvo atvira kasdien, net ir šabo ar švenčių dienomis, tik tokiomis dienomis buvo draudžiama skaitykloje rašyti ar ką nors žymėtis.

Strašūno biblioteka neišvengė vokiečių grobstymo ir naikinimo. Kaip ir visa Vilniuje buvusi  hebrajiška bei jidiš medžiaga, ji buvo išvežta į YIVO būstinę, kur vertybių laukė arba sunaikinimas arba „Popieriaus brigados“ išgelbėjimas.

Didžiosios sinagogos kompleksas nacistinės okupacijos metais buvo apgriautas, o sovietmečiu galutinai nušluotas nuo žemės, jo vietoje pastatytas vaikų darželis. Planuojama ateityje nugriauti darželį ir įrengti memorialą įprasminant Didžiosios sinagogos reikšmę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
8
Onos Šimaitės namai

Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, sužinojusi, kad geto gyventojams reikalinga pagalba, prisidengdama tarnybine padėtimi, dažnai užsukdavo į getą, neva atsiimti pavėluotų grąžinti knygų. Iš tiesų ji perduodavo maisto ir išsinešdavo vertingas knygas bei dokumentus, visa tai slėpdavo Vilniaus universiteto bibliotekoje ir savo namuose. Jos pačios likimas nelepino: nors uždirbdavo vos dviem kilogramams lašinių, pusę atlyginimo išleisdavo pagalbai. Be to, dėl nuolatinio kuro trūkumo jos kambarėlis Savičiaus g. 13 nuolat būdavo šaltas. Tačiau nuovargiu bibliotekininkė nesiskundė net darbuodamasi gete iki paryčių. O. Šimaitė stengėsi išsaugoti ne tik kultūros vertybes – jai pavyko iš geto išgelbėti ir apie 100 žydų vaikų.

Ant daugiabučio Savičiaus g. 13, kuriame karo metais buvo apsistojusi O. Šimaitė, yra atminimo lentelė, primenanti čia gyvenusios moters žygdarbius.

Skaityti toliau

Uždaryti

Savičiaus g. 13
9

Maršruto žemėlapis

YIVO būstinė
Pastatas prieš karą. YIVO žydų mokslo instituto archyvas
Žiūrėti žemėlapyje

1925 m. Vilniuje įsikūrė svarbiausias Rytų Europos jidiš kultūros ir mokslo tyrimų centras YIVO. Iš pradžių veikęs J. Basanavičiaus gatvėje, 1933 m. institutas persikėlė į specialiai centrui statytą pastatą Vivulskio gatvėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, YIVO persikėlė į Niujorką, kuriame ir dabar sėkmingai tęsia veiklą.

Nacistinės okupacijos metais YIVO būstinė tapo knygų Paneriais – Vilniaus gete surinkta „Popieriaus brigada“ čia rūšiavo vertybes pražūčiai: 30 proc. siųsti į Vokietiją, 70 proc. perdirbti popieriaus fabrikuose.

YIVO pastatas darbuotojams iš geto tapo saugiu prieglobsčiu. Čia buvo ramu, šilta ir pasirūpinta pietumis. Vis dėlto tai nebuvo geidžiama darbo vieta, nes, skirtingai nei fabrike ar sandėlyje, čia nebuvo vertingų daiktų, tinkamų vogti ir iškeisti į maistą, – tik rinkoje nepaklausios knygos. Mintis nešti knygas iš YIVO į getą mintis kilo 1942 m. birželį, pradėjus naikinti spaudinius. Baigiantis darbo dienai, knygnešiai apsivyniodavo popieriumi ir į drabužius kišdavosi knygas. Be to, gamindavosi korsetus ir vystyklus, kuriuos irgi pripildydavo knygų.

Prisimenant YIVO veiklos reikšmę, praėjusiais metais ant 2008 m. buvusioje YIVO vietoje iškilusio gyvenamojo namo atidengta lentelė, žyminti nugriautos jidiš kultūros šventovės istorinę vietą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vivulskio g. 18
Abraomo Suckeverio butas ir slėptuvė

Abraomas Suckeveris buvo „Popieriaus brigados“ narys, svariai prisidėjęs prie vertybių
išsaugojimo. Gete jis veikiausiai trumpam įsikūrė tuometės Strašūno (dab. Žemaitijos) gatvės 1
name. Vėliau čia buvo įrengta viena iš dešimties slėptuvių, skirtų iš YIVO išgelbėtoms
knygoms ir rankraščiams.
Žemaitijos g. 1 name, kaip ir nemažoje dalyje geto pastatų, buvo įrengta ir slėptuvė žmonėms.
Karo metais jos buvo neatsiejama žydų kasdienybės dalis. Neturėdamas darbo leidimo žmogus
negalėjo jaustis saugus net gete. Žydai slėptuves praminė malina vardu, išvertus iš hebrajų
kalbos (malion), ironiškai tai reiškia viešbutį.

Į gyvenamąjį namą Žemaitijos g. 1 pažvelgę nuo automobilių aikštelės pusės, aptiksite dar
vieną žydiško gyvenimo reliktą – sienoje išraižytą Dovydo žvaigždę, atsivėrusią tada, kai buvo
nugriautas šalia stovintis namas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemaitijos g. 1
Geto biblioteka

Biblioteka gete atsirado beveik netyčia. Žydų švietimo draugijos biblioteka pateko į Didžiojo geto teritoriją. Bibliotekos vadovas Hermanas Krukas pirmiausia rūpinosi, kaip išgelbėti ir išsaugoti kolekciją, nes nesitikėjo, kad išgąsdinti, alkani, nuolatinės nakvynės vietos neturintys žmonės norėtų skaityti. Tačiau bibliotekai pradėjus veikti, geto kaliniai puolė skolintis knygas, nes tai buvo būdas pamiršti slegiančią tikrovę. Besislepiantiems malinose tai buvo vienintelė paguoda.

Vaikai buvo godžiausi skaitytojai, jie užsisakydavo vidutiniškai daugiau knygų nei kitos amžiaus grupės. Kartą vaikų grupė net įsilaužė į bibliotekos saugyklą, norėdami pavogti knygų. Paklausiausi skaitiniai buvo detektyvai ir lengvai skaitomi romanai, tačiau didelio populiarumo sulaukė ir Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Ericho Marijos Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, atitinkančios karo nuotaiką.

Pastatas, kuriame veikė geto biblioteka, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Šis kol kas apleistas namas priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, ateityje jame turėtų įsikurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinis muziejus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemaitijos g. 4
Slėptuvė įrengta Žydų kultūros ir informacijos centre

Geto gyvavimo pabaigoje po žeme veikė visas požeminis miestas su keliais šimtais gyventojų. Iš pradžių primityvios malinos, įrengtos rūsiuose, krosnyse, tamsiuose kambarėliuose, palėpėse, vėliau įgijo įvairiausių formų. Jos buvo prabangios ir skurdžios, didelės ir mažos, vienai šeimai ir šimtui žmonių. Slėptuvės buvo įrenginėjamos naktimis, kad nepastebėtų svetimos akys. Apdairūs žmonės nelabai pasitikėjo geto malinomis, nes vokiečiai greitai  išmoko atrasti ir slapčiausias slėptuves. Neretai buvo grįžtama ir į atrastą slaptavietę, tikintis, kad gestapininkams nekils mintis, jog aptiktoje vietoje vėl kas nors galėtų apsigyventi.  Naikinant getą, dešimtyje malinų apsigyvenę žmonės gyvi palaidoti po susprogdintų namų griuvėsiais.

Žydų kultūros ir informacijos centre galite aplankyti rūsyje įrengta maliną. Ankštoje, tamsioje erdvėje matoma skurdi besislėpusiųjų buitis.

(Dar vieną maliną galite aplankyti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicijoje (Pamėnkalnio g. 12))

Skaityti toliau

Uždaryti

Mėsinių g. 3A

Maliną galite aplankyti Žydų kultūros ir informacijos centro darbo metu:

I-V: 12:00-18:00

VI: 12:00-16:00

Bunkeris su knygomis ir ginklais
A. Suckeveris ir Š. Kačerginskis, XX a. 4 deš. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvas
Žiūrėti žemėlapyje

Geto gyventojai negalėjo laisvai vaikščioti po miestą, todėl pirmoji vieta, kurią pasiekdavo išgelbėti lobiai, buvo įvairios slėptuvės Didžiajame gete. Neilgai trukus knygnešių veiklą pastebėjo gete veikianti Vieningoji partizanų organizacija (FPO). Į šios organizacijos struktūras po kurio laiko įsitraukė „Popieriaus brigados“ nariai Šmerkė Kačerginskis ir Abraomas Suckeveris. Taip geto pogrindžio sukilimo organizatoriai ir knygnešiai pradėjo bendradarbiauti. FPO pasirūpindavo, kad prie geto vartų budėtų ir knygnešius tikrintų organizacijos patikėtiniai, nors garantijų niekada nebuvo – bet kurią akimirką galėdavo pasirodyti vokiečiai.

Su „Popieriaus brigada“ FPO pasidalijo ir geriausia savo slėptuve Šiaulių g. 6. Tai buvo daugiau nei 18 m gylio ola, į kurią patekdavai pro kanalizaciją, tada reikėdavo kopėčiomis l6,5 m leistis iki erdvės, kuri turėjo atskirą vėdinimo sistemą, nuo laidų atvestą elektrą ir tunelį iki už geto esančio šulinio. Nuo 1943 m. bunkeryje greta ginklų dėžių sugulė ir dėžės knygų.

Namas Šiaulių g. 6 išgyveno karą, dabar tai gyvenamasis pastatas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šiaulių g. 6
Didžiojo Vilniaus geto vartų vieta
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvas
Žiūrėti žemėlapyje

Dauguma geto gyventojų „Popieriaus brigados“ darbą vertino kaip nereikšmingą popierizmą, o pačius brigados narius dėlišsekusių kūnų dar vadino popieriniais.

Darbuotojai kiekvieną rytą lygiai 9 valandą susirinkdavo prie geto vartų ir, lydimi tik brigados vadovo, gatvėmis (žydams neleista vaikščioti šaligatviais) keliaudavo į YIVO. Nors jų niekas nesaugodavo, pabėgti jie nesiryžo, nes mieste be leidimo ar geltonos žvaigždės sulaikytas žydas buvo siunčiamas į Panerius, be to, veikė tarpusavio supratingumas – pabėgus vienam, atsakytų likusieji.

Gabenant spaudinius iš YIVO į geto teritoriją, buvo vykdomi keli nusižengimai: pirma, tai vagystė iš darbo vietos, antra, į getą buvo draudžiama įnešti bet kokių knygų. Todėl vakare į getą grįžtančius darbuotojus kankindavo ta pati mintis – kas vykdys patikrą prie vartų? Jei tai būdavo geto žydų policija ar lietuviai, problemų nekildavo. O prie vartų budintys vokiečiai, aptikę bet kokį neleistiną nešulį, galėjo nuplakti, uždaryti į geto kalėjimą arba net sušaudyti.

Antrąjį pasaulinį karą išgyveno dešinioji Rūdninkų gatvės pusė (nuotraukoje matomas Rūdninkų g. 18 ir Visų Šventųjų g. 2 namo kampas su išlikusiu balkonu). Kairėje gatvės pusėje stovėję namai nugriauti po karo, jų vietoje šiuo metu įrengta žaidimų aikštelė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rūdininkų g. 18
Strašūno biblioteka
Jan Bułhak nuotrauka, 1941 m. Lietuvos dailės muziejaus archyvas
Žiūrėti žemėlapyje

XIX a. pab. į žydų religinio gyvenimo centrą Didžiosios sinagogos teritoriją įsiliejo ir mokslinis gyvenimas – čia įsikūrė biblioteka, pavadinta įkūrėjo verslininko, mokslininko bei bibliofilo Mato Strašūno vardu. Jam mirus, tarp Vilniaus žydų elito išplito mada po mirties knygas palikti bendruomenei, todėl biblioteka augo labai sparčiai. Kultūros ir mokslo širdis buvo atvira kasdien, net ir šabo ar švenčių dienomis, tik tokiomis dienomis buvo draudžiama skaitykloje rašyti ar ką nors žymėtis.

Strašūno biblioteka neišvengė vokiečių grobstymo ir naikinimo. Kaip ir visa Vilniuje buvusi  hebrajiška bei jidiš medžiaga, ji buvo išvežta į YIVO būstinę, kur vertybių laukė arba sunaikinimas arba „Popieriaus brigados“ išgelbėjimas.

Didžiosios sinagogos kompleksas nacistinės okupacijos metais buvo apgriautas, o sovietmečiu galutinai nušluotas nuo žemės, jo vietoje pastatytas vaikų darželis. Planuojama ateityje nugriauti darželį ir įrengti memorialą įprasminant Didžiosios sinagogos reikšmę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
Onos Šimaitės namai

Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, sužinojusi, kad geto gyventojams reikalinga pagalba, prisidengdama tarnybine padėtimi, dažnai užsukdavo į getą, neva atsiimti pavėluotų grąžinti knygų. Iš tiesų ji perduodavo maisto ir išsinešdavo vertingas knygas bei dokumentus, visa tai slėpdavo Vilniaus universiteto bibliotekoje ir savo namuose. Jos pačios likimas nelepino: nors uždirbdavo vos dviem kilogramams lašinių, pusę atlyginimo išleisdavo pagalbai. Be to, dėl nuolatinio kuro trūkumo jos kambarėlis Savičiaus g. 13 nuolat būdavo šaltas. Tačiau nuovargiu bibliotekininkė nesiskundė net darbuodamasi gete iki paryčių. O. Šimaitė stengėsi išsaugoti ne tik kultūros vertybes – jai pavyko iš geto išgelbėti ir apie 100 žydų vaikų.

Ant daugiabučio Savičiaus g. 13, kuriame karo metais buvo apsistojusi O. Šimaitė, yra atminimo lentelė, primenanti čia gyvenusios moters žygdarbius.

Skaityti toliau

Uždaryti

Savičiaus g. 13