Vilniaus geto knygnešiai

„Popieriaus brigada“ saugojusi žydų kultūrą

Išgirdus žodį knygnešys, pirmiausia kyla asociacijos su lotyniškų rašmenų draudimo laikotarpiu carinės Rusijos imperijoje ir slaptą knygų nešimą per sieną į Lietuvą. Tačiau egzistuoja ir kita, mažiau žinoma, knygų nešėjo dimensija – tai Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus gete atsidūrusių žmonių neįtikėtinas pasiryžimas Holokausto akivaizdoje saugoti rašytinę žydų tautos (ir ne tik) kultūrą.

Holokaustas buvo nukreiptas ne tik prieš žmones. Tai buvo ir kultūros grobimo bei naikinimo aktas. Iš geto gyventojų buvo sudaryta „Popieriaus brigada“, rūšiavusi visame Vilniuje surinktas jidiš ir hebrajų kalbomis parašytas knygas. Brigados nariai (iš viso apie 40 mokslo ir techninių darbuotojų) YIVO būstinėje sprendė knygų likimą: šiukšlynas ar siuntimas į nacistinėje Vokietijoje įsikūrusį antisemitinį tyrimų centrą. Rizikuodami savo gyvybėmis popieriaus brigados herojai knygas rūšiavo ir į trečią krūvą – skirtą gelbėti knygas nešant jas į geto teritoriją, ten slėpti ir tikėtis stebuklo, jog jos išgyvens karą.

Keliaudami maršrutu, aplankysite Vilniuje veikusių knygų slėptuvių vietas, sužinosite apie knygas gelbėjusių asmenybių istorijas.

Papildoma informacija

  • Žmonėms, turintiems judėjimo negalią, tėvams su vaikais vėžimėliuose didžioji dalis maršruto tinkama, tačiau tam tikrose vietose galimos kliūtys.
  • Objektai iš vidaus nelankomi, išskyrus slėptuvę Žydų kultūros ir informacijos centre (Mėsinių g. 3A)
Maršrutą parengė Gina Justina Raibužytė. Remtasi David E. Fishman knyga „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių“ („Baltų lankų“ leidyba,  2019). Už pagalbą redaguojant maršrutą dėkojame Ilja Lempertui.
  • Trukmė:

    apie 1 val.

  • Atstumas:

    apie 3,1 km./4 tūkst. žingsnių

Maršruto žemėlapis

Pastatas prieš karą. YIVO žydų mokslo instituto archyvas
YIVO būstinė

1925 m. Vilniuje  įsikūrė svarbiausias Rytų Europos jidiš kultūros ir mokslo tyrimų centras YIVO. Iš pradžių veikęs J. Basanavičiaus gatvėje, 1933 m. institutas persikėlė į specialiai centrui statytą pastatą Vivulskio gatvėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui YIVO persikėlė į Niujorką, kuriame ir dabar sėkmingai tęsia savo veiklą.

Nacistinės okupacijos metais, YIVO būstinė tapo knygų Paneriais – čia Vilniaus gete surinkta popieriaus brigada rūšiavo vertybes mirčiai: 30 proc. siųsti į Vokietiją, 70 proc. popieriaus fabrikuose perdirbant į naują makulatūrą.

YIVO pastatas Vivulskio g. 18 darbuotojams iš geto tapo saugiu prieglobsčiu. Čia buvo ramu, šilta ir pasirūpinta pietumis. Vis dėlto, tai nebuvo geidžiama darbo vieta, nes skirtingai nei fabrike ar sandėlyje, nebuvo vertingų daiktų tinkamų vogti ir iškeisti į maistą, tik rinkoje nepaklausios knygos. Knygų nešimo iš YIVO į getą mintis kilo 1942 m. birželio mėn., tik prasidėjus knygų naikinimui. Baigiantis darbo dienai, knygnešiai apsivyniodavo popieriais ir į drabužius kišdavosi knygas. Be to, gamindavosi korsetus ir vystyklus, kuriuos irgi pripildydavo knygų.

Prisimenant YIVO veiklos reikšmę, praėjusiais metais ant 2008 m., buvusioje YIVO vietoje iškilusio gyvenamojo, Vivulskio g. 18 namo, atidengta lentelė žyminti nugriautos jidiš kultūros šventovės istorinę vietą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vivulskio g. 18
2
Abraomo Suckeverio butas ir slėptuvė

Abraomas Suckeveris buvo popieriaus brigados narys, svariai prisidėjęs prie vertybių išsaugojimo. Gete jis įsikūrė tuometinės Strašūno (dab. Žemaitijos) gatvės 1 name. Poeto buto visi kampai buvo užversti rankraščiais ir knygomis slapčia parneštomis iš YIVO.

Žemaitijos g. 1 name, kaip ir nemažoje dalyje geto pastatų, buvo ir įrengta ir slėptuvė. Slėptuvės buvo neatsiejama žydų kasdienybės dalis karo metais. Jei žmogus neturėjo reikiamo darbo leidimo, jis negalėjo jaustis saugus net ir gete. Žydai slėptuves praminė malina vardu, kad išvertus iš hebrajų kalbos (malion) ironiškai reiškia viešbutis. Malinose slėpėsi ne tik sau kitos vietos nerandantys žmonės. Knygnešiai ten slėpė ir išgelbėtas knygas, rankraščius.

Pažvelgę į gyvenamąjį Žemaitijos g. 1 namą nuo stovėjimo aikštelės pusės, aptiksite dar vieną žydiško gyvenimo reliktą – sienoje išraižytą Dovydo žvaigždę, atsivėrusią po to, kai buvo nugriautas šalia stovėjęs namas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemaitijos g. 1
3
Geto biblioteka

Biblioteka gete atsirado beveik netyčia. Žydų švietimo draugijos biblioteka pateko į Didžiojo geto teritoriją. Bibliotekos vadovas Hermanas Krukas, pirmiausia rūpinosi kolekcijos gelbėjimu ir saugojimu, nes nesitikėjo, jog išgąsdinti, neturintys nuolatinės vietos miegoti ir valgio, žmonės norėtų skaityti. Tačiau kai biblioteka pradėjo veikti viešai, geto kaliniai puolė skolintis knygas, nes tai buvo būdas pamiršti slegiančią tikrovę. Knygos buvo ypač svarbios gyvenant malinose – tai buvo vienintelė besislepiančiųjų paguoda.

Vaikai buvo godžiausi skaitytojai, jie vidutiniškai užsisakydavo daugiau knygų nei kitos amžiaus grupės, o kartą vaikų grupė net įsilaužė į bibliotekos saugyklą, norėdami pavogti knygų. Paklausiausi skaitiniai buvo detektyvai bei lengvai skaitomi romanai, nors didelio populiarumo sulaukė ir Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Ericho Marijos Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, atitinkančios karo nuotaiką.

Pastatas, kuriame veikė geto biblioteka, yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Šis, kol kas apleistas, namas priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, ateityje jam turėtų įsikurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinis muziejus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemaitijos g. 4
4
Slėptuvė įrengta Žydų kultūros ir informacijos centre

Geto gyvavimo pabaigoje po žeme veikė visas požeminis miestas su keliais šimtais gyventojų. Iš pradžių buvusios primityvios – rūsyje, krosnyje, tamsiame kambarėlyje, palėpėje, vėliau malinos įgijo įvairiausias formas. Jos buvo turtingos ir skurdžios, didelės ir mažos, vienai šeimai ir šimtui žmonių. Slėptuvės buvo įrenginėjamos naktimis, kad nepastebėtų svetimos akys. Apdairūs žmonės nelabai pasitikėjo geto malinomis, nes vokiečiai greitai  išmoko atrasti ir slapčiausias slėptuves. Atradus slaptavietę, neretai buvo į ją sugrįžtamą, tikintis, jog gestapininkams nekils mintis, kad kas nors galėtų aptiktoje vietoje vėl apsigyventi.  Naikinant getą, dešimtys malinų su gyvais žmonėmis buvo palaidotos po susprogdintų namų griuvėsiais.

Žydų kultūros ir informacijos centre galite aplankyti rūsyje įrengta maliną. Ankštoje, tamsioje erdvėje matoma skurdi besislėpusiųjų buitis.

(Dar vieną maliną galite aplankyti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicijoje (Pamėnkalnio g. 12))

Skaityti toliau

Uždaryti

Mėsinių g. 3A

Maliną galite aplankyti Žydų kultūros ir informacijos centro darbo metu:

I-V: 12:00-18:00

VI: 12:00-16:00

5
A. Suckeveris ir Š. Kačerginskis, XX a. 4 deš. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvas
Bunkeris su knygomis ir ginklais

Geto gyventojai negalėjo laisvai vaikščioti po miestą, todėl pirmoji vieta, kurią pasiekdavo išgelbėti lobiai, buvo įvairios slėptuvės Didžiajame gete. Neilgai trukus knygnešių veiklą pastebėjo gete veikusi Vieningoji partizanų organizacija(FPO). Į šios organizacijos struktūras, po kurio laiko įsijungė popieriaus brigados nariai Šmerkė Kačerginskis ir Abraomas Suckeveris. Taip prasidėjo geto pogrindžio sukilimo organizatorių ir knygnešių bendradarbiavimas. FPO pasirūpindavo, kad prie geto vartų budėtų ir knygnešius tikrintų organizacijos patikėtiniai, nors garantijų niekada nebuvo, kadangi bet kurią akimirką galėjo pasirodyti vokiečiai.

Su popieriaus brigada FPO pasidalino ir geriausia savo slėptuve Šiaulių g. 6. Tai buvo daugiau nei 18 m. gylio ola, į kurią patekti reikėjo pro kanalizaciją, tuomet reikėjo kopėčiomis leistis 6,5 m. iki erdvės, kuri turėjo atskirą vėdinimo sistemą, nuo laidų už geto ribų atvestą elektrą bei tunelį iki šulinio už geto ribų. Nuo 1943 m. bunkeryje greta ginklų dėžių sugulė ir dėžės knygų.

Šiaulių g. 6 namas išgyveno karą, dabar tai gyvenamasis pastatas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šiaulių g. 6
6
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvas
Didžiojo Vilniaus geto vartų vieta

Popieriaus brigados darbas daugumos geto gyventojų buvo vertintas kaip bereikšmis popierizmas, o patys brigados nariai dar buvo vadinami popieriniais, dėl išsekusių kūnų.

Kiekvieną rytą darbuotojai lygiai 9 valandą susirinkdavo prie geto vartų ir lydima tik brigados vadovo, gatvėmis (žydams neleista vaikščioti šaligatviais), keliaudavo į YIVO. Nors jų niekas nesaugodavo, pabėgti nesiryžta, nes sulaikytas mieste be leidimo arba be geltonos žvaigždės žydas buvo siunčiamas į Panerius, be to veikė tarpusavio supratingumas, ne pabėgus vienam, atsakytų visi likę.

Nešant medžiagą iš YIVO į geto teritoriją, buvo vykdomi keli nusižengimai: pirma, tai vagystė iš darbo vietos, antra, į getą buvo draudžiama įnešti bet kokias knygas. Todėl vakare keliaujant atgal į getą visus kankindavo ta pati mintis, kas vykdys patikrą prie vartų? Jei tai būdavo geto žydų policija ar lietuviai, problemų nekildavo. Jei prie vartų laukdavo ne patikimi sargai, o vokiečiai, jie aptikę bet kokį neleistiną nešulį galėjo nuplakti, areštuoti į geto kalėjimą arba net sušaudyti.

Antrąjį pasaulinį karą išgyveno dešinioji Rūdininkų g. pusė (nuotraukoje matomas Rūdininkų g. 18 ir Visų Šventųjų g. 2 namo kampas su išlikusiu balkonu). Kairėje gatvės pusėje buvę namai nugriauti po karo, jų vietoje šiuo metu įrengta žaidimų aikštelė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rūdininkų g. 18
7
Jan Bułhak nuotrauka, 1941 m. Lietuvos dailės muziejaus archyvas
Strašūno biblioteka

XIX a. pab. į žydų religinio gyvenimo centrą, Didžiosios sinagogos teritoriją, įsiliejo ir mokslinis gyvenimas – čia įsikūrė biblioteka pavadinta įkūrėjo verslininko, mokslininko bei bibliofilo Mato Strašūno vardu. Po Strašūno mirties tarp Vilniaus žydų elito išplito mada po mirties knygas palikti bendruomenei, todėl biblioteka augo labai sparčiai. Kultūros ir mokslo širdis buvo atvira kiekvieną dieną, net ir šabo ar švenčių dienomis, tik tokiomis dienomis buvo draudžiama skaitykloje rašyti ar ką nors žymėtis.

Strašūno biblioteka neišvengė vokiečių grobstymo ir naikinimo. Kaip ir visa hebrajiška bei jidiš medžiaga esanti Vilniuje, ji buvo nuvežta į YIVO būstinę, kur vertybių laukė arba sunaikinimas arba popieriaus brigados išgelbėjimas.

Nacistinės okupacijos metais apgriautas, o sovietmečiu Didžiosios sinagogos kompleksas buvo galutinai nušluotas nuo žemės, vietoje jo pastatytas vaikų darželis. Ateityje planuojama nugriauti darželį ir įrengti memorialą įprasminant Didžiosios sinagogos reikšmę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
8
Onos Šimaitės namai

Vilniaus universiteto bibliotekininkė, Ona Šimaitė, sužinojusi, jog geto gyventojams reikalinga pagalba, prisidengdama savo tarnybine padėtimi, dažnai užsukdavo į getą, neva atsiimti pavėluotų grąžinti knygų. Iš tiesų O. Šimaitė perduodavo maisto, o išsinešdavo vertingas knygas bei dokumentus, kurias slėpdavo Vilniaus universiteto bibliotekoje ir savo namuose. Pačios jos likimas nelepino: nors uždirbdavo vos dviem kilogramams lašinių, pusę atlyginimo išleisdavo pagalbai. Be to, dėl nuolatinio kuro trūkumo jos kambarėlis Savičiaus g. 13 g. nuolat būdavo šaltas. Bet nuovargiu bibliotekininkė nesiskundė net darbuodamasi gete iki paryčių. O. Šimaitė stengėsi padėti ne tik kultūros vertybėms, jai pavyko iš geto išgelbėti ir apie 100 žydų vaikų.

Ant Savičiaus g. 13 daugiabučio, kuriame karo metais buvo apsistojusi Ona Šimaitė, yra atminimo lentelė, primenanti čia gyvenusios moters žygdarbius.

Skaityti toliau

Uždaryti

Savičiaus g. 13
9

Maršruto žemėlapis

YIVO būstinė
Pastatas prieš karą. YIVO žydų mokslo instituto archyvas
Žiūrėti žemėlapyje

1925 m. Vilniuje  įsikūrė svarbiausias Rytų Europos jidiš kultūros ir mokslo tyrimų centras YIVO. Iš pradžių veikęs J. Basanavičiaus gatvėje, 1933 m. institutas persikėlė į specialiai centrui statytą pastatą Vivulskio gatvėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui YIVO persikėlė į Niujorką, kuriame ir dabar sėkmingai tęsia savo veiklą.

Nacistinės okupacijos metais, YIVO būstinė tapo knygų Paneriais – čia Vilniaus gete surinkta popieriaus brigada rūšiavo vertybes mirčiai: 30 proc. siųsti į Vokietiją, 70 proc. popieriaus fabrikuose perdirbant į naują makulatūrą.

YIVO pastatas Vivulskio g. 18 darbuotojams iš geto tapo saugiu prieglobsčiu. Čia buvo ramu, šilta ir pasirūpinta pietumis. Vis dėlto, tai nebuvo geidžiama darbo vieta, nes skirtingai nei fabrike ar sandėlyje, nebuvo vertingų daiktų tinkamų vogti ir iškeisti į maistą, tik rinkoje nepaklausios knygos. Knygų nešimo iš YIVO į getą mintis kilo 1942 m. birželio mėn., tik prasidėjus knygų naikinimui. Baigiantis darbo dienai, knygnešiai apsivyniodavo popieriais ir į drabužius kišdavosi knygas. Be to, gamindavosi korsetus ir vystyklus, kuriuos irgi pripildydavo knygų.

Prisimenant YIVO veiklos reikšmę, praėjusiais metais ant 2008 m., buvusioje YIVO vietoje iškilusio gyvenamojo, Vivulskio g. 18 namo, atidengta lentelė žyminti nugriautos jidiš kultūros šventovės istorinę vietą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vivulskio g. 18
Abraomo Suckeverio butas ir slėptuvė

Abraomas Suckeveris buvo popieriaus brigados narys, svariai prisidėjęs prie vertybių išsaugojimo. Gete jis įsikūrė tuometinės Strašūno (dab. Žemaitijos) gatvės 1 name. Poeto buto visi kampai buvo užversti rankraščiais ir knygomis slapčia parneštomis iš YIVO.

Žemaitijos g. 1 name, kaip ir nemažoje dalyje geto pastatų, buvo ir įrengta ir slėptuvė. Slėptuvės buvo neatsiejama žydų kasdienybės dalis karo metais. Jei žmogus neturėjo reikiamo darbo leidimo, jis negalėjo jaustis saugus net ir gete. Žydai slėptuves praminė malina vardu, kad išvertus iš hebrajų kalbos (malion) ironiškai reiškia viešbutis. Malinose slėpėsi ne tik sau kitos vietos nerandantys žmonės. Knygnešiai ten slėpė ir išgelbėtas knygas, rankraščius.

Pažvelgę į gyvenamąjį Žemaitijos g. 1 namą nuo stovėjimo aikštelės pusės, aptiksite dar vieną žydiško gyvenimo reliktą – sienoje išraižytą Dovydo žvaigždę, atsivėrusią po to, kai buvo nugriautas šalia stovėjęs namas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemaitijos g. 1
Geto biblioteka

Biblioteka gete atsirado beveik netyčia. Žydų švietimo draugijos biblioteka pateko į Didžiojo geto teritoriją. Bibliotekos vadovas Hermanas Krukas, pirmiausia rūpinosi kolekcijos gelbėjimu ir saugojimu, nes nesitikėjo, jog išgąsdinti, neturintys nuolatinės vietos miegoti ir valgio, žmonės norėtų skaityti. Tačiau kai biblioteka pradėjo veikti viešai, geto kaliniai puolė skolintis knygas, nes tai buvo būdas pamiršti slegiančią tikrovę. Knygos buvo ypač svarbios gyvenant malinose – tai buvo vienintelė besislepiančiųjų paguoda.

Vaikai buvo godžiausi skaitytojai, jie vidutiniškai užsisakydavo daugiau knygų nei kitos amžiaus grupės, o kartą vaikų grupė net įsilaužė į bibliotekos saugyklą, norėdami pavogti knygų. Paklausiausi skaitiniai buvo detektyvai bei lengvai skaitomi romanai, nors didelio populiarumo sulaukė ir Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Ericho Marijos Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“, atitinkančios karo nuotaiką.

Pastatas, kuriame veikė geto biblioteka, yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Šis, kol kas apleistas, namas priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, ateityje jam turėtų įsikurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinis muziejus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemaitijos g. 4
Slėptuvė įrengta Žydų kultūros ir informacijos centre

Geto gyvavimo pabaigoje po žeme veikė visas požeminis miestas su keliais šimtais gyventojų. Iš pradžių buvusios primityvios – rūsyje, krosnyje, tamsiame kambarėlyje, palėpėje, vėliau malinos įgijo įvairiausias formas. Jos buvo turtingos ir skurdžios, didelės ir mažos, vienai šeimai ir šimtui žmonių. Slėptuvės buvo įrenginėjamos naktimis, kad nepastebėtų svetimos akys. Apdairūs žmonės nelabai pasitikėjo geto malinomis, nes vokiečiai greitai  išmoko atrasti ir slapčiausias slėptuves. Atradus slaptavietę, neretai buvo į ją sugrįžtamą, tikintis, jog gestapininkams nekils mintis, kad kas nors galėtų aptiktoje vietoje vėl apsigyventi.  Naikinant getą, dešimtys malinų su gyvais žmonėmis buvo palaidotos po susprogdintų namų griuvėsiais.

Žydų kultūros ir informacijos centre galite aplankyti rūsyje įrengta maliną. Ankštoje, tamsioje erdvėje matoma skurdi besislėpusiųjų buitis.

(Dar vieną maliną galite aplankyti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicijoje (Pamėnkalnio g. 12))

Skaityti toliau

Uždaryti

Mėsinių g. 3A

Maliną galite aplankyti Žydų kultūros ir informacijos centro darbo metu:

I-V: 12:00-18:00

VI: 12:00-16:00

Bunkeris su knygomis ir ginklais
A. Suckeveris ir Š. Kačerginskis, XX a. 4 deš. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvas
Žiūrėti žemėlapyje

Geto gyventojai negalėjo laisvai vaikščioti po miestą, todėl pirmoji vieta, kurią pasiekdavo išgelbėti lobiai, buvo įvairios slėptuvės Didžiajame gete. Neilgai trukus knygnešių veiklą pastebėjo gete veikusi Vieningoji partizanų organizacija(FPO). Į šios organizacijos struktūras, po kurio laiko įsijungė popieriaus brigados nariai Šmerkė Kačerginskis ir Abraomas Suckeveris. Taip prasidėjo geto pogrindžio sukilimo organizatorių ir knygnešių bendradarbiavimas. FPO pasirūpindavo, kad prie geto vartų budėtų ir knygnešius tikrintų organizacijos patikėtiniai, nors garantijų niekada nebuvo, kadangi bet kurią akimirką galėjo pasirodyti vokiečiai.

Su popieriaus brigada FPO pasidalino ir geriausia savo slėptuve Šiaulių g. 6. Tai buvo daugiau nei 18 m. gylio ola, į kurią patekti reikėjo pro kanalizaciją, tuomet reikėjo kopėčiomis leistis 6,5 m. iki erdvės, kuri turėjo atskirą vėdinimo sistemą, nuo laidų už geto ribų atvestą elektrą bei tunelį iki šulinio už geto ribų. Nuo 1943 m. bunkeryje greta ginklų dėžių sugulė ir dėžės knygų.

Šiaulių g. 6 namas išgyveno karą, dabar tai gyvenamasis pastatas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šiaulių g. 6
Didžiojo Vilniaus geto vartų vieta
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvas
Žiūrėti žemėlapyje

Popieriaus brigados darbas daugumos geto gyventojų buvo vertintas kaip bereikšmis popierizmas, o patys brigados nariai dar buvo vadinami popieriniais, dėl išsekusių kūnų.

Kiekvieną rytą darbuotojai lygiai 9 valandą susirinkdavo prie geto vartų ir lydima tik brigados vadovo, gatvėmis (žydams neleista vaikščioti šaligatviais), keliaudavo į YIVO. Nors jų niekas nesaugodavo, pabėgti nesiryžta, nes sulaikytas mieste be leidimo arba be geltonos žvaigždės žydas buvo siunčiamas į Panerius, be to veikė tarpusavio supratingumas, ne pabėgus vienam, atsakytų visi likę.

Nešant medžiagą iš YIVO į geto teritoriją, buvo vykdomi keli nusižengimai: pirma, tai vagystė iš darbo vietos, antra, į getą buvo draudžiama įnešti bet kokias knygas. Todėl vakare keliaujant atgal į getą visus kankindavo ta pati mintis, kas vykdys patikrą prie vartų? Jei tai būdavo geto žydų policija ar lietuviai, problemų nekildavo. Jei prie vartų laukdavo ne patikimi sargai, o vokiečiai, jie aptikę bet kokį neleistiną nešulį galėjo nuplakti, areštuoti į geto kalėjimą arba net sušaudyti.

Antrąjį pasaulinį karą išgyveno dešinioji Rūdininkų g. pusė (nuotraukoje matomas Rūdininkų g. 18 ir Visų Šventųjų g. 2 namo kampas su išlikusiu balkonu). Kairėje gatvės pusėje buvę namai nugriauti po karo, jų vietoje šiuo metu įrengta žaidimų aikštelė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rūdininkų g. 18
Strašūno biblioteka
Jan Bułhak nuotrauka, 1941 m. Lietuvos dailės muziejaus archyvas
Žiūrėti žemėlapyje

XIX a. pab. į žydų religinio gyvenimo centrą, Didžiosios sinagogos teritoriją, įsiliejo ir mokslinis gyvenimas – čia įsikūrė biblioteka pavadinta įkūrėjo verslininko, mokslininko bei bibliofilo Mato Strašūno vardu. Po Strašūno mirties tarp Vilniaus žydų elito išplito mada po mirties knygas palikti bendruomenei, todėl biblioteka augo labai sparčiai. Kultūros ir mokslo širdis buvo atvira kiekvieną dieną, net ir šabo ar švenčių dienomis, tik tokiomis dienomis buvo draudžiama skaitykloje rašyti ar ką nors žymėtis.

Strašūno biblioteka neišvengė vokiečių grobstymo ir naikinimo. Kaip ir visa hebrajiška bei jidiš medžiaga esanti Vilniuje, ji buvo nuvežta į YIVO būstinę, kur vertybių laukė arba sunaikinimas arba popieriaus brigados išgelbėjimas.

Nacistinės okupacijos metais apgriautas, o sovietmečiu Didžiosios sinagogos kompleksas buvo galutinai nušluotas nuo žemės, vietoje jo pastatytas vaikų darželis. Ateityje planuojama nugriauti darželį ir įrengti memorialą įprasminant Didžiosios sinagogos reikšmę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
Onos Šimaitės namai

Vilniaus universiteto bibliotekininkė, Ona Šimaitė, sužinojusi, jog geto gyventojams reikalinga pagalba, prisidengdama savo tarnybine padėtimi, dažnai užsukdavo į getą, neva atsiimti pavėluotų grąžinti knygų. Iš tiesų O. Šimaitė perduodavo maisto, o išsinešdavo vertingas knygas bei dokumentus, kurias slėpdavo Vilniaus universiteto bibliotekoje ir savo namuose. Pačios jos likimas nelepino: nors uždirbdavo vos dviem kilogramams lašinių, pusę atlyginimo išleisdavo pagalbai. Be to, dėl nuolatinio kuro trūkumo jos kambarėlis Savičiaus g. 13 g. nuolat būdavo šaltas. Bet nuovargiu bibliotekininkė nesiskundė net darbuodamasi gete iki paryčių. O. Šimaitė stengėsi padėti ne tik kultūros vertybėms, jai pavyko iš geto išgelbėti ir apie 100 žydų vaikų.

Ant Savičiaus g. 13 daugiabučio, kuriame karo metais buvo apsistojusi Ona Šimaitė, yra atminimo lentelė, primenanti čia gyvenusios moters žygdarbius.

Skaityti toliau

Uždaryti

Savičiaus g. 13