Vilkpėdė

Vilniuje iš tarpukario laikų yra išlikę keturi požeminiai amunicijos sandėlių kompleksai, liaudyje vadinami tiesiog lenkų bunkeriais: Vilkpėdėje, Šnipiškėse, Antakalnyje ir Rasose. Į šias požemines masyvių sienų patalpas buvo įrengta po du įėjimus, virš kiekvieno jų esančią apskritą ventiliacijos angą puošė Lenkijos herbas – erelis, naguose laikantis vainiką.

Iki Vilkpėdės amunicijos sandėlių prieisite eidami kairiau parduotuvės „Moki-veži“ (Vilkpėdės g. 12).

Pasakojama, kad prie Vilkpėdės g., įkalnėje, buvo akmuo su įspaustomis pėdomis. Ant maždaug 1,8 x 2,3 x 3,7 m matmenų akmens būta įspaudų, primenančių vilko ar ožio pėdas. Akmuo paminėtas ne viename rašytiniame šaltinyje, taip pat buvo pažymėtas ir XVII a. vid. Vilniaus planuose. Iš šio akmens, spėjama, ir kilęs vietovės pavadinimas. Dar pasakojama, kad jis 1937 m. greičiausiai buvo suskaldytas grindžiant gatvę. Vilkpėdės g. įkalnėje, netoli garažų, ir šiandien galima pamatyti didelio riedulio skeveldrų. Kas žino – gal tai tas pats akmuo, davęs pavadinimą vietovei?

1912 m. Vilkpėdėje atidaryta 150 vietų ligoninė, skirta geležinkelininkams ir karo įgulai gydyti. Ant kalvos iškilę ligoninės korpusai yra istorizmo stiliaus. Kaip ir priklauso tikrai geležinkelininkų ligoninei, iki jos buvo nutiesti bėgiai. Ši geležinkelio atšaka demontuota tik 2007–2008 m. Ant vieno ligoninės korpuso sienos kabo atminimo lenta (autoriai V. Zaranka, J. Naruševičius), skirta Borisui Efrosui, chirurgui, medicinos mokslų daktarui, kuris šioje ligoninėje 1958 m. pirmasis Lietuvoje atliko širdies operaciją. B. Efroso chirurgijos skyrius Vilkpėdės ligoninėje atliko apie 60 širdies operacijų, ir jos visos buvo sėkmingos.

Visai šalia Vilkpėdės ligoninės, ant kalvos, 2015 m. buvo pastatyta skulptūra Vilkpėdės legendos motyvais (skulpt. K. Musteikis, archit. H. Žukauskas). Ant 8 t sveriančio rausvo granito akmens užkelta ožkytė. Vienoje paminklo pusėje galite rasti vilko pėdų, kitoje užrašyta ir pati Vilkpėdės legenda. Negirdėjote apie ją? Būtinai ateikite paskaityti.

Palei šią seną, akmenimis grįstą gatvelę (liaudyje vadinama bruku) buvo nutiesta geležinkelio vandentiekio linija, tiekusi gręžinių vandenį iš Neries pakrantės į prekių stotyje pastatytą vandentiekio bokštą. Šalia gatvės dar galima rasti ir išlikusių medinių namelių.

Bažnyčia yra neogotikinio stiliaus, pastatyta 1913 m. pagal garsaus architekto Augusto Kleino projektą. XX a. pr. ji buvo pastatyta kaip koplyčia, skirta aptarnauti Gerosios Vilties g. įsikūrusią našlaičių prieglaudą. Lietuvą okupavus sovietams, 1948 m. bažnyčia buvo uždaryta, 1949 m. perduota Valstybiniam dramos teatrui ir buvo naudojama kaip dekoracijų sandėlis. 1960 m. grąžinta  tikintiesiems, 1961 m. pradėtos laikyti pamaldos. Tai bene vienintelė Vilniaus bažnyčia, kuri vėl ėmė veikti sovietmečiu. Ji atidaryta mainais už A. Vivulskio g. sunaikintą ir į Statybininkų kultūros rūmus perstatytą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Dabar Šv. Mišios bažnyčioje aukojamos lietuvių ir lenkų kalbomis.

Visai šalia bažnyčios, kairėje šventoriaus pusėje, stovi įdomi skulptūra, vaizduojanti ugniagesį prie Kristaus kojų. Ji 1961 m. buvo atvežta iš uždarytos Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriaus. Nežinomas nei kūrinio autorius, nei tikslūs sukūrimo metai (apytikslis laikotarpis – XX a. 4–6 deš.). Apie šią skulptūrą sklinda įvairios istorijos, viena jų pasakoja, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą degė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios bokštas. Vienas ugniagesys užlipo į šventyklos viršūnę, siekdamas apsaugoti pastatą nuo liepsnų. Tačiau ištikimasis krikščionis prarado pusiausvyrą, nukrito ir žuvo. Norėdami pagerbti tragiškai žuvusį drąsuolį, Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapijiečiai pastatė šią skulptūrinę grupę „Kristus ir ugniagesys“.

1908 m. prie Dobra Rada (Gerosios Vilties) gatvės buvo atidaryta našlaičių prieglauda ir amatų mokykla „Jėzaus Širdies namai“. Prieglaudos steigėjas – kunigas Karolis Lubianiecas. Mokykloje buvo mokoma staliaus, šaltkalvio, batsiuvio, siuvėjo, siuvinėtojo mezgėjo amatų. Moksleivių gaminių buvo galima užsisakyti keliose mieste atidarytose dirbtuvėse ir nuosavoje parduotuvėje.

Vėliau pastatas perstatytas ir išplėstas, o 1913 m. prie prieglaudos pašventinta ir nauja mūrinė Dievo Apvaizdos koplyčia (dabar Dievo Apvaizdos bažnyčia), kurios visas medines interjero dalis pagamino mokyklos auklėtiniai.

1918 m. duomenimis, našlaičių prieglaudoje gyveno apie 500 vaikų. Juose buvo du atskiri namai berniukams ir mergaitėms, įrengtos amatų dirbtuvės. Šiandien šiame pastate įsikūrusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija.

Savanorių pr. ir Gerosios Vilties g. kampe stovi vienišas namelis – kadaise jame veikė maisto prekių parduotuvė. Tai išduoda nebenaudojami laipteliai iš gatvės pusės su lenkišku užrašu Sklep spożywczy (Maisto prekių parduotuvė).

Kieme tarp Gerosios Vilties g. ir Savanorių pr. stovi nuo praeivių akių pasislėpęs namas. Trikampės dėžutės formos jo numeris liudija, kad tarpukariu šis namas priklausė 5-ajam komisariatui ir jo adresas buvo Pelių g. 4 (ul. Mysia 4). Šį išlikusį reliktą pastebi tik akyliausi. Jo ieškokite rytiniame pastato kampe (iš Savanorių pr. pusės).

1985 m. šalia didžiulio transporto žiedo iškilo įspūdingas 14 aukštų pastatas. Puslankio formos 43 m gelžbetoninis gigantas turėjo atlikti ekrano funkciją – už jo esantį kvartalą apsaugoti nuo triukšmo ir dulkių. Šiame S. Garucko ir K. R. Plyčiuraičio-Plyčiaus suprojektuotame bendrabutyje turėjo apsigyventi Vilniaus elektros suvirinimo įrengimų gamyklos darbininkai. Bendrabutis buvo skirtas gyventi 450 žmonių. Kiekviename bute – du dviviečiai kambariai ir virtuvė su dujine virykle bei šaldytuvu. Kiekviename aukšte buvo įrengti poilsio kambariai su spalvotais televizoriais. 5 aukštų priestate turėjo įsikurti mokymo bazė, kavinė ir sporto salė. 1986 m. bendrabutis atšventė įkurtuves, o po 5 metų virto daugiabučiu.

Vilniaus antroji termofikacinė elektrinė (VE-2) pradėta statyti 1948 m. Po karo atsigaunančiam Vilniui tai buvo svarbus objektas. Elektrinės kaminai tapo pirmaisiais akcentais, pasitinkančiais į miestą atvykstančius žmones. Elektrinės vieta pasirinkta neatsitiktinai – tai strategiškai patogi vieta kurui miesto keliais privežti ir Nerimi priplukdyti, aplink daug vietos galimai plėtrai.

1951–1958 m. ši elektrinė buvo svarbiausia elektros energijos tiekėja Vilniuje. Iš pradžių ji Vilnių aprūpindavo tik elektra, nuo 1955 m. – ir šiluma.

Pirmiausia VE-2 buvo kūrenama durpėmis, nuo 1961 m. – gamtinėmis dujomis. Dujos kartu su biokuru ir šiandien yra pagrindinės VE-2 naudojamos žaliavos.

Tai didžiausias kabamasis tiltas ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Jo ilgis – 192 m. Tiltas turėjo tarnauti tiesiant vamzdžius į tuo metu smarkiai išsiplėtusią šiltnamių kombinato teritoriją kitapus Neries. Be to, šių didelių įmonių darbuotojams prireikė pėsčiųjų tilto, kad galėtų greičiau ir patogiau nukakti darban. Šį tiltą 1955–1956 m. suprojektavo V. Ražaitis, žymaus lietuvių architekto V. Žemkalnio mokinys. Projektas buvo parengtas per pusę metų (tuomečio Leningrado projektuotojai sutiko darbą padaryti „tik“ per 2 metus). Nors dėl prastos kokybės statybos darbų ir nukrypimų nuo projekto tiltas niekada nebuvo priimtas eksploatuoti, žmonės juo vaikščiojo iki pat 2008 m., kol jis buvo uždarytas.