Verkiai

7 km legendų: nuo Vilniaus įkūrimo, Kryžiaus kelio iki prasmegusių centrinių rūmų

Jeigu jaučiate, kad Verkių parką esate lankę daugybę kartų, tačiau nupasakoti, kuo ypatinga ši vieta, negalite – išbandykite šį maršrutą ir akiai malonius reginius papildykite intriguojančiomis istorijomis. Prasiėję apie septynetą kilometrų suprasite, nuo ko kilo Verkių ir Trinapolio pavadinimai, kokia buvo Kryžiaus kelio įrengimo idėja, kas sieja Verkius su Vilniaus įkūrimo legenda ir kur prasmego įspūdingiausias ansamblio pastatas – centriniai rūmai. Beje, iki šiol istorikai ne į visus klausimus yra radę atsakymus, todėl žavintis Verkiais ne kartą teks pramankštinti vaizduotę ir istoriją perkurti savaip. Numalšinti kelionės metu atsiradusį troškulį padės į maršrutą įtrauktas stebuklingas šaltinėlis.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kur dingo įspūdingi Verkių dvaro centriniai rūmai?
  • kurioje vietoje kursavo keltas Verkiai–Valakampiai?
  • kur prasideda ir kur baigiasi viena ilgiausių Vilniaus gatvių – Verkių gatvė?
  • kodėl nedidelis upelis turi mįslingą Cedrono pavadinimą?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose nerekomenduojama – reljefas sudėtingas, be to, pastaraisiais metais Verkių gatvė tapo gana judri, o šaligatvių pėstiesiems joje nėra.
  • Su gyvūnais tinka, visi objektai yra atviri.
  • Trukmė:

    nesilankant objektų viduje: apie 2 val., lankantis objektų viduje: apie 3 val. 30 min.

  • Atstumas:

    apie 7 km / 9,2 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Alkas

Spėjama, kad apie XIII a. šioje vaizdingoje vietoje pastatyta rombo formos šventykla, altorius, pakyla prie jo, du stulpai. Taigi pačios įspūdingiausios pagoniškos apeigos turėjo vykti būtent čia. Nors apie galimai buvusią šventyklą patikimų žinių yra labai mažai, jos svarbą senovės lietuviams liudija faktas, jog po Lietuvos krikšto 1387 m. Jogaila būtent Verkius padovanojo Vilniaus vyskupui ir nuo to laiko vietovę savo žinion perėmė katalikai. Netrukus buvusio aukuro vietoje iškilo koplyčia, vėliau čia pat ištaigingas rezidencijas statėsi vyskupai E. Valavičius, K. Bžostovoskis ir kiti. XVIII a. pab. rūmų vieta perkelta į dabartinę vietą toliau nuo kalno atbrailos, o senųjų rūmų likučiai apie 1844 m. nugriauti, jų vietoje XIX a. vid. pastatyta rotonda, o jau šiais laikais – XX a. pab. – iškilo pagonišką erą primenantis simbolinis aukuras.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
2
Centrinių rūmų vieta

Garsiajam Vilniaus vyskupui I. Masalskiui taip patiko Verkiai, kad šis juos 1780 m. pavertė savo privačia nuosavybe. Naujos ištaigingos rezidencijos statybai buvo pakviesti architektai klasicistai L. Gucevičius ir M. Knakfusas, suprojektuoti gigantiški rūmai su apvaliu kupolu (neišlikę), o abipus jų – dvi kuklesnės oficinos (išlikusios). Vis dėlto centriniai rūmai niekada nebuvo pabaigti, dalyje pastato trūko stogo, lubų, langų, o statybų metu pats vyskupas gyveno oficinoje. Nepaisant to, Masalskio laikais Verkiai tapo Vilniaus priemiesčio pramogų ir iškilmių centru: čia buvo didelė paveikslų kolekcija, turtinga biblioteka, vertingi ginklų ir iškasenų rinkiniai. Verkių dvaro paviljone (Žaliųjų Ežerų g. 53) vykdavo slapti masonų ložės susirinkimai. Verkių „aukso amžius“ truko neilgai – 1794 m. kontroversiškasis Masalskis Varšu – voje viešai pakartas. Keli vėlesni rūmų savininkai didžiulį centrinių rūmų pastatą bandė tvarkyti, L. Vitgenšteinas net pasikvietė žymų Berlyno architektą K. F. Schinkelį parengti rekonstrukcijos projektą, tačiau dėl didelės sąmatos galų gale priimtas sprendimas statinį nugriauti. Apie 1844 m. jis nušluotas nuo žemės paviršiaus, o pagrindinė rezidencija perkel – ta į vieną iš buvusių oficinų. Šiandien buvusių centrinių rūmų vietą žymi keli vos matomi pamatų akmenys ant pievos. Buvusio pastato rūsiai dabar – šikšnosparnių karalija.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
3
Verkių dvaro rūmai

XIX a. pirmoje pusėje buvusius centrinius rūmus nugriovęs Levas Vitgenšteinas atlikusias statybines medžiagas panaudojo rytinės oficinos plėtrai: prie kairiojo sparno primūryta salė su bokštu, prie dešiniojo žiemos sodas (neišlikęs), kuriame augo ananasai ir bananai, virš portiko – trikampis frontonas. Taigi, pagrindine rezidencija nugriovus centrinius rūmus tapo rytinė oficina. Taip pat perplanuotas ir sumažintas parkas, iš naujo įrengtas baseinas su fontanu, įvestas dujinis apšvietimas, iškilo nauji ūkiniai pastatai. Vitgenšteinų giminė Verkiuose buvo sukaupusi didelę meno vertybių kolekciją, pasak amžininkų, ją apžiūrėti laisvai galėjo kiekvienas norintis. 1960 m. Verkių ansamblio pastatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai. Šiuo metu buvusiuose Vitgenšteinų rūmuose veikia Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žaliųjų ežerų g. 49

I-V 08.00–16.30

4
Užvažiuojamieji namai

Šis klasicizmo bruožų turintis L. Gucevičiaus projektuotas pastatas XVIII–XIX a. naudotas kaip užvažiuojamoji smuklė – čia buvo galima ne tik užkąsti, bet ir ilgiau apsistoti. Antrame pastato aukšte buvo apgyvendinami arklininkai ir vežikai, o pirmame laikomi medžioklės įnagiai, ragai, balnai, pakinktai, šalimais įrengta patalpa medžiokliniams šunims. Abiejuose aukštuose būta gyvenamųjų kambarių. Po Antrojo pasaulinio karo smuklė perdarytas į arklides, autentiškas interjeras sunaikintas. Kitapus gatvės esantys nedideli pastatai – taip pat istoriniai ir priklausė Verkių dvarui. Tai valstiečių mokykla (Žaliųjų Ežerų g. 30), kumetynas (Nr. 26); karvidė ir gaisrinė (Nr. 24); paštas (Nr. 22).

Skaityti toliau

Uždaryti

Žaliųjų ežerų g. 37
5
„Vilutė"

Pabuvus kalno viršuje metas nusileisti į paupį. Teigiama, kad XV–XVI a. vyskupų rūmai Verkiuose buvo apačioje prie Neries, o ne kalno viršuje, kuriame tuo metu dar galėjo būti veikiančios kapinės, todėl eidami palei krantą, pabandykite įsivaizduoti didingus 500 metų senumo rūmus, o vietą galite pasirinkti patys – šio laikotarpio rezidencijos vieta nenustatyta. Nedideliame pastatų komplekse Verkių g. 77–81 nuo seno galėjo susiformuoti dvaro ūkinis centras, mat čia teka Turniškės upelis, išlikę tvenkiniai, malūnininko namas (Nr. 81), malūnų griuvėsiai. 77 numeriu pažymėtas namas dažnai vadinamas „vilute“, kartais – eigulio namu. Tiksli jo istorija nežinoma, tačiau tai turėjo būti gyvenamasis namas, dabartinės jo formos atkeliavo iš klasicizmo epochos, XVIII a. pab. Galbūt iki perstatymo ant šių pamatų kadaise stovėjo ir pirmoji vyskupo rezidencija?

Skaityti toliau

Uždaryti

Verkių g. 77
6
Malūnas ir perkėla

Vandens malūnai – pagrindinė Verkių dvaro ūkio varomoji jėga, kurios tikrai neturėjo stigti, juk net ir šiandien matomas ne vienas upelis, nuo stataus šlaito besiveržiantis tiesiai į Nerį. Šioje vietoje prie pat kalno kolonomis puoštas malūnas tikrai stovėjo XVIII a. pab. (nutapė žymus Vilniaus dailininkas P. Smuglevičius), tačiau neabejotina, kad jo būta ir anksčiau. Malūnas veikė iki 1975 m., dabar jame veikia restoranas. Kylant Verkės upelio pakrante į viršų galima išvysti dar vieną statinį – tai buvusi vandens kėlimo stotis, kurios dėka vanduo pasiekdavo kalno viršuje buvusius rūmus. Atkreipkite dėmesį į stendą, kuriame vaizduojami Verkiai XIX a. vid. Paveikslo apačioje šmėžuoja keltas. Žinoma, kad nesudėtingas, vandens srovės varomas keltas ties šia vieta nuo seno jungė Verkius ir Valakampius. Po ilgos pertraukos abu Neries krantai vėl bus sujungti – nuo 2018 m. pavasario veiks naujas ekologiškas dviratininkų ir pėsčiųjų keltas „Uperis“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Verkių g. 100
7
Kalvarijų bažnyčia

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia statyta siekiant įprasminti Kryžiaus kelio Vilniuje pabaigą – kalva, ant kurios pastatyta šventovė, Kalvarijų topografijoje atitinka Golgotos kalną, o Jėzaus nukryžiavimą paminėti skirtos trys paskutinės Kryžiaus kelio stotys (31–33) įkomponuotos tiesiog pačioje bažnyčioje. Šaltiniai mena, jog pirmąją medinę bažnyčią šioje vietoje pastatė vyskupas J. Bialozoras ir vienuoliai dominikonai 1664–1669. Pirmajai šventyklai sudegus, naują mūrinę pastatė Varšuvos dominikonai, o XVIII a. vid. ji dar kartą perstatyta pagal vėlyvojo baroko kanonus ir įgavo šiandienines formas. Šalia esantys pastatai priklausė dominikonų vienuolynui, tačiau caro valdžios metu 1850 m. jis buvo uždarytas, bažnyčia palikta veikti (veikė ir sovietmečiu). Vertos dėmesio Jeruzalės kapinės – jos unikalios Vilniaus miesto mastu, nes išliko šventoriuje, čia pat laidojama ir nūdien.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kalvarijų g. 327

I-VII 10.00–19.00

8
Kristaus kančios kelias

Vadinamosios Naujosios Jeruzalės nuo XV a. buvo įrenginėjamos visoje Europoje kaip atmaina tikrosioms Kristaus kančios ir prisikėlimo vietoms, tai buvo ypač aktualu maldininkams, kurie neturėjo pakankamai pinigų nukeliauti į Šventąją žemę. Kalvarijoms dažnai būdavo parenkama vietovė, turinti panašumų su biblinėmis alokacijomis (kalvos, upės, slėniai). Lietuvoje seniausias išlikęs Kryžiaus kelias yra Žemaičių Kalvarijoje (įrengtas 1637–1639). Verkiuose prie Vilniaus piligriminį taką 1662 m. ėmėsi kurti vyskupas Jurgis Bialozoras, pagrindiniu motyvu šiai iniciatyvai įvardijama pagaliau pasiekta pergalė prieš miestą kelis metus kontroliavusius Maskvos kazokus. Apylinkių kalneliams buvo suteikti bibliniai pavadinimai: Golgotos, Marijos, Siono, Alyvų, o teritorijoje tekantis upelis pavadintas Kedronu (Cedronu). Iki 1669 m. turėjo iškilti ir pirmoji medinė kelio koplyčia, tačiau dėl pasikartojančių gaisrų nuo 1755 m. jas imtasi keisti mūrinėmis. Cariniu laikotarpiu susidomėjimas Vilniaus Kalvarijomis nenuslūgo, netgi išaugo – buvo leidžiami turistiniai vadovai, amžininkai rašė, kad per Sekmines Verkiuose susirinkdavo apie keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų. Sovietmečiu Kryžiaus kelio lankymas oficialiai uždraustas, 1962–1963 m. sunaikintos visos (išskyrus 4, esančias arčiausiai bažnyčios) koplyčios, tačiau jų vietose maldininkai dėjo kryželius iš akmenų, sodino gėles pamatų vietoje, pramindavo takelius, tad kelias žmonėse buvo gyvas. 1990–2002 m. Vilniaus Kalvarijos buvo tiksliai rekonstruotos pagal gausiai išlikusią ikonografinę medžiagą. Kryžiaus kelio ilgis – 7 km.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
9
Šaltinis

Karštą vasaros dieną (ir ne tik) būtina sustoti prie Verkių šaltinėlio. Prie medžių paunksmėje trykštančios versmės nepatogu privažiuoti automobiliu, todėl čia ateina tik atkakliausieji. Vis dėlto atėję kartą sugrįžta dar ir dar. Sakoma, kad jo vanduo gydo akių ligas, padeda atjaunėti, o šiuo vandeniu užplikyta kava žymiai gardesnė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
10
Trinapolis

Bažnyčią ir trinitorių vienuolyną vietoje, vadintoje Senąja Slabada, 1695–1700 m. įkūrė vyskupas K. Bžostovskis. Nuo tada vietovė pradėta vadinti Trinapoliu – trinitorių miestu. Pirmieji pastatai buvo pritaikyti 13 vienuolių, jų išlaikymui vyskupas paskyrė Krosnos dvarą Ašmenos paviete ir dvi karčemas netoli vienuolyno. 1710 m. dėl maro epidemijos ir gaisrų medinis ansamblis sudegė, tačiau vyskupas skyrė lėšų pastatų atstatymui. Mūrinės bažnyčios ir vienuolyno statybos darbai vyko visą XVIII a. keliais etapais. Prie bažnyčios parapijos nebuvo, ji priklausė Kalvarijų dominikonų parapijai. 1832 m., po numalšinto sukilimo prieš carinę valdžią, Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo uždaryti. 1823–1840 m. vyko Trinapolio turto dalinimas, vertingesni daiktai perduoti Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai. 1846 m. Trinapolis perduotas stačiatikių metropolitui, čia įrengta jo vasaros rezidencija, o bažnyčia 1849 m. pertvarkyta į cerkvę. 1850 m. Trinapolyje buvo įrengtos stačiatikių kapinės, o ten buvusi mūrinė katalikiška koplyčia paversta į kapinių cerkvę. Tarpukariu vėl šeimininkavo katalikai, tačiau po Antrojo pasaulinio karo komplekse kurį laiką veikė ligoninė, vėliau – turistinė bazė. 1992 m. Trinapolis grąžintas Vilniaus arkivyskupijos kurijai, išaugo šio religinio centro reikšmė. Vienuolyno pastatuose šiuo metu įsikūręs Kristaus Karaliaus kongregacijos seserų noviciatas, veikia rekolekcijų namai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Verkių g. 70

pagal susitarimą su administracija

11
Cedronas

Dešinysis Neries intakas Cedronas (Kedronas) tokį biblinį vardą gavo XVII a. Verkiuose kuriant Kalvarijų Kryžiaus kelią. Vartojamas dar vienas pavadinimas – Baltupis. Upelio pradžia yra miškelyje prie Fabijoniškių, vėliaus jis kerta judrias Geležinio Vilko ir Kalvarijų gatves. Kryžiaus kelio teritorijoje Kedrono slėnis pats romantiškiausias – čia jis pabėga nuo miesto triukšmo bei dulkių ir ramiai vinguriuoja ūksmingu mišku. Virš upelio stūkso vienintelė medinė Kryžiaus kelio koplyčia. Anksčiau maldininkai šioje vietoje dažnai ne naudodavosi tilteliu, o tiesiog kirsdavo upelį basomis arba keliais, jo vanduo laikytas šventu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
12

Maršruto žemėlapis

Alkas

Spėjama, kad apie XIII a. šioje vaizdingoje vietoje pastatyta rombo formos šventykla, altorius, pakyla prie jo, du stulpai. Taigi pačios įspūdingiausios pagoniškos apeigos turėjo vykti būtent čia. Nors apie galimai buvusią šventyklą patikimų žinių yra labai mažai, jos svarbą senovės lietuviams liudija faktas, jog po Lietuvos krikšto 1387 m. Jogaila būtent Verkius padovanojo Vilniaus vyskupui ir nuo to laiko vietovę savo žinion perėmė katalikai. Netrukus buvusio aukuro vietoje iškilo koplyčia, vėliau čia pat ištaigingas rezidencijas statėsi vyskupai E. Valavičius, K. Bžostovoskis ir kiti. XVIII a. pab. rūmų vieta perkelta į dabartinę vietą toliau nuo kalno atbrailos, o senųjų rūmų likučiai apie 1844 m. nugriauti, jų vietoje XIX a. vid. pastatyta rotonda, o jau šiais laikais – XX a. pab. – iškilo pagonišką erą primenantis simbolinis aukuras.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Centrinių rūmų vieta

Garsiajam Vilniaus vyskupui I. Masalskiui taip patiko Verkiai, kad šis juos 1780 m. pavertė savo privačia nuosavybe. Naujos ištaigingos rezidencijos statybai buvo pakviesti architektai klasicistai L. Gucevičius ir M. Knakfusas, suprojektuoti gigantiški rūmai su apvaliu kupolu (neišlikę), o abipus jų – dvi kuklesnės oficinos (išlikusios). Vis dėlto centriniai rūmai niekada nebuvo pabaigti, dalyje pastato trūko stogo, lubų, langų, o statybų metu pats vyskupas gyveno oficinoje. Nepaisant to, Masalskio laikais Verkiai tapo Vilniaus priemiesčio pramogų ir iškilmių centru: čia buvo didelė paveikslų kolekcija, turtinga biblioteka, vertingi ginklų ir iškasenų rinkiniai. Verkių dvaro paviljone (Žaliųjų Ežerų g. 53) vykdavo slapti masonų ložės susirinkimai. Verkių „aukso amžius“ truko neilgai – 1794 m. kontroversiškasis Masalskis Varšu – voje viešai pakartas. Keli vėlesni rūmų savininkai didžiulį centrinių rūmų pastatą bandė tvarkyti, L. Vitgenšteinas net pasikvietė žymų Berlyno architektą K. F. Schinkelį parengti rekonstrukcijos projektą, tačiau dėl didelės sąmatos galų gale priimtas sprendimas statinį nugriauti. Apie 1844 m. jis nušluotas nuo žemės paviršiaus, o pagrindinė rezidencija perkel – ta į vieną iš buvusių oficinų. Šiandien buvusių centrinių rūmų vietą žymi keli vos matomi pamatų akmenys ant pievos. Buvusio pastato rūsiai dabar – šikšnosparnių karalija.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Verkių dvaro rūmai

XIX a. pirmoje pusėje buvusius centrinius rūmus nugriovęs Levas Vitgenšteinas atlikusias statybines medžiagas panaudojo rytinės oficinos plėtrai: prie kairiojo sparno primūryta salė su bokštu, prie dešiniojo žiemos sodas (neišlikęs), kuriame augo ananasai ir bananai, virš portiko – trikampis frontonas. Taigi, pagrindine rezidencija nugriovus centrinius rūmus tapo rytinė oficina. Taip pat perplanuotas ir sumažintas parkas, iš naujo įrengtas baseinas su fontanu, įvestas dujinis apšvietimas, iškilo nauji ūkiniai pastatai. Vitgenšteinų giminė Verkiuose buvo sukaupusi didelę meno vertybių kolekciją, pasak amžininkų, ją apžiūrėti laisvai galėjo kiekvienas norintis. 1960 m. Verkių ansamblio pastatai perduoti Lietuvos mokslų akademijai. Šiuo metu buvusiuose Vitgenšteinų rūmuose veikia Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žaliųjų ežerų g. 49

I-V 08.00–16.30

Užvažiuojamieji namai

Šis klasicizmo bruožų turintis L. Gucevičiaus projektuotas pastatas XVIII–XIX a. naudotas kaip užvažiuojamoji smuklė – čia buvo galima ne tik užkąsti, bet ir ilgiau apsistoti. Antrame pastato aukšte buvo apgyvendinami arklininkai ir vežikai, o pirmame laikomi medžioklės įnagiai, ragai, balnai, pakinktai, šalimais įrengta patalpa medžiokliniams šunims. Abiejuose aukštuose būta gyvenamųjų kambarių. Po Antrojo pasaulinio karo smuklė perdarytas į arklides, autentiškas interjeras sunaikintas. Kitapus gatvės esantys nedideli pastatai – taip pat istoriniai ir priklausė Verkių dvarui. Tai valstiečių mokykla (Žaliųjų Ežerų g. 30), kumetynas (Nr. 26); karvidė ir gaisrinė (Nr. 24); paštas (Nr. 22).

Skaityti toliau

Uždaryti

Žaliųjų ežerų g. 37
„Vilutė"

Pabuvus kalno viršuje metas nusileisti į paupį. Teigiama, kad XV–XVI a. vyskupų rūmai Verkiuose buvo apačioje prie Neries, o ne kalno viršuje, kuriame tuo metu dar galėjo būti veikiančios kapinės, todėl eidami palei krantą, pabandykite įsivaizduoti didingus 500 metų senumo rūmus, o vietą galite pasirinkti patys – šio laikotarpio rezidencijos vieta nenustatyta. Nedideliame pastatų komplekse Verkių g. 77–81 nuo seno galėjo susiformuoti dvaro ūkinis centras, mat čia teka Turniškės upelis, išlikę tvenkiniai, malūnininko namas (Nr. 81), malūnų griuvėsiai. 77 numeriu pažymėtas namas dažnai vadinamas „vilute“, kartais – eigulio namu. Tiksli jo istorija nežinoma, tačiau tai turėjo būti gyvenamasis namas, dabartinės jo formos atkeliavo iš klasicizmo epochos, XVIII a. pab. Galbūt iki perstatymo ant šių pamatų kadaise stovėjo ir pirmoji vyskupo rezidencija?

Skaityti toliau

Uždaryti

Verkių g. 77
Malūnas ir perkėla

Vandens malūnai – pagrindinė Verkių dvaro ūkio varomoji jėga, kurios tikrai neturėjo stigti, juk net ir šiandien matomas ne vienas upelis, nuo stataus šlaito besiveržiantis tiesiai į Nerį. Šioje vietoje prie pat kalno kolonomis puoštas malūnas tikrai stovėjo XVIII a. pab. (nutapė žymus Vilniaus dailininkas P. Smuglevičius), tačiau neabejotina, kad jo būta ir anksčiau. Malūnas veikė iki 1975 m., dabar jame veikia restoranas. Kylant Verkės upelio pakrante į viršų galima išvysti dar vieną statinį – tai buvusi vandens kėlimo stotis, kurios dėka vanduo pasiekdavo kalno viršuje buvusius rūmus. Atkreipkite dėmesį į stendą, kuriame vaizduojami Verkiai XIX a. vid. Paveikslo apačioje šmėžuoja keltas. Žinoma, kad nesudėtingas, vandens srovės varomas keltas ties šia vieta nuo seno jungė Verkius ir Valakampius. Po ilgos pertraukos abu Neries krantai vėl bus sujungti – nuo 2018 m. pavasario veiks naujas ekologiškas dviratininkų ir pėsčiųjų keltas „Uperis“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Verkių g. 100
Kalvarijų bažnyčia

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia statyta siekiant įprasminti Kryžiaus kelio Vilniuje pabaigą – kalva, ant kurios pastatyta šventovė, Kalvarijų topografijoje atitinka Golgotos kalną, o Jėzaus nukryžiavimą paminėti skirtos trys paskutinės Kryžiaus kelio stotys (31–33) įkomponuotos tiesiog pačioje bažnyčioje. Šaltiniai mena, jog pirmąją medinę bažnyčią šioje vietoje pastatė vyskupas J. Bialozoras ir vienuoliai dominikonai 1664–1669. Pirmajai šventyklai sudegus, naują mūrinę pastatė Varšuvos dominikonai, o XVIII a. vid. ji dar kartą perstatyta pagal vėlyvojo baroko kanonus ir įgavo šiandienines formas. Šalia esantys pastatai priklausė dominikonų vienuolynui, tačiau caro valdžios metu 1850 m. jis buvo uždarytas, bažnyčia palikta veikti (veikė ir sovietmečiu). Vertos dėmesio Jeruzalės kapinės – jos unikalios Vilniaus miesto mastu, nes išliko šventoriuje, čia pat laidojama ir nūdien.

Skaityti toliau

Uždaryti

Kalvarijų g. 327

I-VII 10.00–19.00

Kristaus kančios kelias

Vadinamosios Naujosios Jeruzalės nuo XV a. buvo įrenginėjamos visoje Europoje kaip atmaina tikrosioms Kristaus kančios ir prisikėlimo vietoms, tai buvo ypač aktualu maldininkams, kurie neturėjo pakankamai pinigų nukeliauti į Šventąją žemę. Kalvarijoms dažnai būdavo parenkama vietovė, turinti panašumų su biblinėmis alokacijomis (kalvos, upės, slėniai). Lietuvoje seniausias išlikęs Kryžiaus kelias yra Žemaičių Kalvarijoje (įrengtas 1637–1639). Verkiuose prie Vilniaus piligriminį taką 1662 m. ėmėsi kurti vyskupas Jurgis Bialozoras, pagrindiniu motyvu šiai iniciatyvai įvardijama pagaliau pasiekta pergalė prieš miestą kelis metus kontroliavusius Maskvos kazokus. Apylinkių kalneliams buvo suteikti bibliniai pavadinimai: Golgotos, Marijos, Siono, Alyvų, o teritorijoje tekantis upelis pavadintas Kedronu (Cedronu). Iki 1669 m. turėjo iškilti ir pirmoji medinė kelio koplyčia, tačiau dėl pasikartojančių gaisrų nuo 1755 m. jas imtasi keisti mūrinėmis. Cariniu laikotarpiu susidomėjimas Vilniaus Kalvarijomis nenuslūgo, netgi išaugo – buvo leidžiami turistiniai vadovai, amžininkai rašė, kad per Sekmines Verkiuose susirinkdavo apie keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų. Sovietmečiu Kryžiaus kelio lankymas oficialiai uždraustas, 1962–1963 m. sunaikintos visos (išskyrus 4, esančias arčiausiai bažnyčios) koplyčios, tačiau jų vietose maldininkai dėjo kryželius iš akmenų, sodino gėles pamatų vietoje, pramindavo takelius, tad kelias žmonėse buvo gyvas. 1990–2002 m. Vilniaus Kalvarijos buvo tiksliai rekonstruotos pagal gausiai išlikusią ikonografinę medžiagą. Kryžiaus kelio ilgis – 7 km.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Šaltinis

Karštą vasaros dieną (ir ne tik) būtina sustoti prie Verkių šaltinėlio. Prie medžių paunksmėje trykštančios versmės nepatogu privažiuoti automobiliu, todėl čia ateina tik atkakliausieji. Vis dėlto atėję kartą sugrįžta dar ir dar. Sakoma, kad jo vanduo gydo akių ligas, padeda atjaunėti, o šiuo vandeniu užplikyta kava žymiai gardesnė.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Trinapolis

Bažnyčią ir trinitorių vienuolyną vietoje, vadintoje Senąja Slabada, 1695–1700 m. įkūrė vyskupas K. Bžostovskis. Nuo tada vietovė pradėta vadinti Trinapoliu – trinitorių miestu. Pirmieji pastatai buvo pritaikyti 13 vienuolių, jų išlaikymui vyskupas paskyrė Krosnos dvarą Ašmenos paviete ir dvi karčemas netoli vienuolyno. 1710 m. dėl maro epidemijos ir gaisrų medinis ansamblis sudegė, tačiau vyskupas skyrė lėšų pastatų atstatymui. Mūrinės bažnyčios ir vienuolyno statybos darbai vyko visą XVIII a. keliais etapais. Prie bažnyčios parapijos nebuvo, ji priklausė Kalvarijų dominikonų parapijai. 1832 m., po numalšinto sukilimo prieš carinę valdžią, Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo uždaryti. 1823–1840 m. vyko Trinapolio turto dalinimas, vertingesni daiktai perduoti Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai. 1846 m. Trinapolis perduotas stačiatikių metropolitui, čia įrengta jo vasaros rezidencija, o bažnyčia 1849 m. pertvarkyta į cerkvę. 1850 m. Trinapolyje buvo įrengtos stačiatikių kapinės, o ten buvusi mūrinė katalikiška koplyčia paversta į kapinių cerkvę. Tarpukariu vėl šeimininkavo katalikai, tačiau po Antrojo pasaulinio karo komplekse kurį laiką veikė ligoninė, vėliau – turistinė bazė. 1992 m. Trinapolis grąžintas Vilniaus arkivyskupijos kurijai, išaugo šio religinio centro reikšmė. Vienuolyno pastatuose šiuo metu įsikūręs Kristaus Karaliaus kongregacijos seserų noviciatas, veikia rekolekcijų namai.

Skaityti toliau

Uždaryti

Verkių g. 70

pagal susitarimą su administracija

Cedronas

Dešinysis Neries intakas Cedronas (Kedronas) tokį biblinį vardą gavo XVII a. Verkiuose kuriant Kalvarijų Kryžiaus kelią. Vartojamas dar vienas pavadinimas – Baltupis. Upelio pradžia yra miškelyje prie Fabijoniškių, vėliaus jis kerta judrias Geležinio Vilko ir Kalvarijų gatves. Kryžiaus kelio teritorijoje Kedrono slėnis pats romantiškiausias – čia jis pabėga nuo miesto triukšmo bei dulkių ir ramiai vinguriuoja ūksmingu mišku. Virš upelio stūkso vienintelė medinė Kryžiaus kelio koplyčia. Anksčiau maldininkai šioje vietoje dažnai ne naudodavosi tilteliu, o tiesiog kirsdavo upelį basomis arba keliais, jo vanduo laikytas šventu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje