Užmiršta XV a. Vilniaus gyventojų kasdienybė

Pakrikštijus Lietuvą Vilniuje pradėjo kilti pirmieji, daugiausiai medinių, bažnyčių bokštai. Iki XV a. vidurio Vilniuje buvo pastatytos pirmosios šešios bažnyčios. Tiesa, Šv. Onos bažnyčia ir Šv. Martyno koplyčia, įkurdinta Aukštutinėje pilyje, iki šių dienų neišliko. Tačiau bažnyčios statybų karštinė lėmė, kad mieste suklestėjo daugybė naujų amatų – reikėjo taikyti technologines ir liturgines naujoves. Į Vilnių iš Krokuvos buvo siunčiami kasėjai, vargonininkai, stikliai. Siauros srities specialistų poreikis augo, ir ilgainiui amatininkai atrado savo naujus namus Vilniuje. Prie bažnyčių puoselėjimo prisidėjo ir amatininkų cechai, bažnyčiose besikuriančios brolijos.
Žinote, kad Vilniaus senamiestis ir bažnyčios garsėja savo raudonais čerpių stogais? Čerpių gamyba tuo metu buvo itin sudėtingas technologinis procesas, o tokie stogai padėjo Vilniui atsiskirti nuo kaimo apylinkių. Investicijos į bažnyčių statybas buvo nemenkos – joms buvo skiriama didelė dalis lėšų, negailima laiko įrengimui. Galima drąsiai teigti, kad bažnyčių statybos XV a. pirmoje pusėje paspartino paties miesto raidą.

Žingsniuodami Katedros aikšte atkreipkite dėmesį į rausvo granito plokščių raštus. Tai ne šiuolaikinio meno kūrinys, o buvusios gynybinės sienos ir vyskupo namo vietų žymėjimas. Rūmų pamatai yra užkonservuoti, tad vaikščiodami raudona grindinio juosta iš tiesų žengiate istorijos takais. 1387 m. Jogaila padovanojo Vilniaus vyskupui Andriui vieną mūrinį ir keturis medinius namus, esančius Vilniaus pilies teritorijoje.
Ko reikėjo norint tapti vyskupu? Vien uolaus tikėjimo nepakako. Renkantis vyskupą buvo vertinamas kandidato išsilavinimas, organizaciniai gebėjimai ir žiūrima, kaip jis vykdo krikščionybę skleidžiančią veiklą. Be to, nuo XVI a. pradžios imta itin rūpintis, kad į vyskupo sostą įžengtų kilmingos ir įtakingos giminės atstovas. Manoma, kad Vilniaus vyskupija buvo pati didžiausia Europoje. Vyskupai rūpinosi ne tik žmonių tikėjimu – dėl jų vykdytos veiklos šiandien galime džiaugtis Vilniaus katedra ir daugybe kitų Vilniaus bažnyčių, kurių statybas ir gerovę jie prižiūrėjo. Valdovai, didikai, vyskupai vos įsteigtai katedrai dovanojo prabangius liturginius reikmenis, iš kurių dalį pavyko išsaugoti, ir šiandien juos galite išvysti Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijoje.

Kokie yra jūsų prisiminimai iš mokyklos laikų? Jei gyventumėte XV a., jūsų patirtis smarkiai skirtųsi nuo šiandieninės. Seniausią Lietuvoje veikusią mokyklą, paminėtą dar 1397 m., Žemutinės pilies teritorijoje, Vilniaus katedroje įkūrė pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius. Į ją priimdavo ne tik pasiturinčiųjų, bet ir neturtingųjų vaikus, negalėjusius samdyti privačių mokytojų. Mokykloje veikė trys klasės. Mokiniai, be giedojimo, turėjo patarnauti pamaldų metu, per didžiąsias iškilmes skambinti didžiuoju katedros varpu. Žinoma, buvo mokoma gramatikos, retorikos ir dialektikos pagrindų, skaičiavimo, lotynų kalbos, kuri atverdavo galimybes tolesnėms studijoms, LDK kultūriniams ryšiams ir mainams su Vakarų Europa.
Jei kada lankėte muzikos mokyklą ar tiesiog mėgstate muziką, žinokite, kad Vilniaus katedros mokyklą galima laikyti muzikos mokyklų ir chorinio dainavimo Lietuvoje pradininke. Mokykla buvo finansuojama iš įvairių šaltinių, tarp kurių ir iš dalies mokesčių, surinktų iš miesto smuklių. Įdomu tai, kad Žygimantas Senasis XVI a. originaliai išsprendė mokyklos šildymo klausimą paskelbęs įsakymą, kad visi, vežantys per Vilniaus miestą malkas, kiekvienos kelionės metu vieną rąstą duotų mokyklai. Ilgą laiką ši mokykla buvo vienintelė mokymo įstaiga šalyje, o XV a. yra laikomas mokyklų tinklo užuomazgų Lietuvoje šimtmečiu.

Kas gyveno ir ką veikė Žemutinėje ir Aukštutinėje pilyse? Tai buvo ne tik valdovų gyvenamoji vieta. Pilių teritorijoje, Aukštutinės ir Žemutinės pilių komplekse, dvare, gyveno ne tik valdovas, čia buvo priiminėjami užsienio pasiuntiniai, įsikūrė ir didžiojo kunigaikščio kanceliarija. Aukštutinę pilį savo kelionių dienoraščiuose mini prancūzų diplomatas Žiliberas de Lanua. Jis rašė, kad matė akmenimis, žeme ir mūru sutvirtintą pilį ant aukšto smiltingo kalno. Tiesa, XVI a. Aukštutinės pilies mūrai jau buvo apgriuvę, bet Žemutinė pilis tuo metu išgyveno aukso amžių. Ji buvo apjuosta apsaugine siena, o saugioje teritorijoje virė gyvenimas: buvo statomi mediniai būstai, atskirti nedidelėmis gatvelėmis, mūrinius pastatus statėsi turtingesni miestiečiai.

Lietuvos krikšto data laikomas ne konkretaus valdovo ar visų gyventojų pakrikštijimo faktas, bet Vilniaus vyskupijos įsteigimas 1387 m., po kurio vyskupija nepertraukiamai veikia iki šiol. Kitais metais kartu su vyskupija popiežius patvirtino ir Vilniaus vyskupijos katedros kapitulą – dvasininkijos elitą telkusią instituciją, vyskupo patariamąjį organą. Ji rūpinosi bažnyčių statyba, Vilniaus katedros sakraline muzika, chorais, vargonais, lobyno saugojimu ir priežiūra. Kapitula turėjo savo herbą – kryžių, praskeltą apačioje, su dviem karūnomis iš šonų.
Šiandien žengdami Pilies gatve galite padėkoti kapitulai už matomą vaizdą. Kapitulos nariai gyveno netoli katedros, vadinamajame Kapitulos kvartale, ir vien Pilies gatvėje disponavo 14 namų. Dėl mieste vykstančių gaisrų kapitula įpareigojo statyti tik mūrinius namus, mūrinius bravorus, o namų stogus liepta dengti čerpėmis. Vilniaus katedros kapitula veikė iki katedros uždarymo 1949 m., o po nepriklausomybės paskelbimo ją pakeitė vyskupijos kunigų taryba. Tačiau kapitulai priklausę pastatai Pilies ir kitose Vilniaus senamiesčio gatvėse iki šiol priklauso Vilniaus arkivyskupijai. Galbūt ir jūsų mėgstama parduotuvėlė yra įsikūrusi viename iš kapitulos namų.

Nors 1387 m. Jogailos privilegija Vilniui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, užtikrinusios miesto savivaldą, suteikusią teisę pastatyta ir miesto rotušę, tačiau pirmą kartą Vilniaus rotušė paminėta tik 1432 m., o dabartinėje vietoje 1503 m. Rotušėje buvo įkurdinta ir miesto sargybos būstinė, čia buvo laikomi matų ir saikų etalonai, ginklai. Čia įkurdintas ir magistratas, pagal savo paskirtį primenantis dabartinę miesto tarybą, kuriai vadovavo vaitas. Magistratas tvarkė miesto ūkį, rinko mokesčius, rūpinosi miesto iždu, kaupė grūdų atsargas, atliko notaro paslaugas. Vaitas ne tik vadovavo magistrato posėdžiams, bet ir nagrinėjo bylas ir skirdavo bausmes. Rotušės rūsiai saugo šiurpią paslaptį – čia buvo įrengtas kalėjimas didžiausiems prasikaltėliams, kuriems paskirta mirties bausmė. Tais laikais mirties bausmių būta įvairių, tačiau gėdingiausią iš jų – korimą – buvo galima stebėti čia pat Rotušės aikštėje įrengtose kartuvėse.

Brolijos, religinės dvasininkų ir pasauliečių draugijos, Vilniuje pradėjo kurtis XV a., ir yra patikimas to meto religinio gyvenimo intensyvumo rodiklis. Jų tikslas buvo kuo labiau skatinti narių krikščionišką gyvenimą, užsiimti tam tikra religine ar visuomenine veikla. Pirmoji žinoma brolija Vilniuje įsikūrė prie parapinės Šv. Jono bažnyčios planuotos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacijos išvakarėse – 1430 m. spalį. Įkurti broliją panoro Vilniaus vaitas ir kiti Vilniaus miestiečiai, tačiau vyskupas Motiejus nurodė, kad brolijos nariai turės laikytis tokių taisyklių ir tokios apeigų tvarkos, kokios laikosi „senieji katalikai“. Su brolijos nariais susitikti atvykdavo vyskupai. Tiems, kurie deramai pasiruošę dalyvaudavo rengiamose pamaldose ir artimo meilės darbuose, buvo suteikti keturiasdešimties dienų atlaidai. Juos buvo galima pelnyti sukalbėjus už gyvus ir mirusius brolijos narius dešimt Tėve mūsų ir tiek pat Sveika Marija arba paaukojus vieną denarą. Brolijos taip pat steigėsi ir prie kitų bažnyčių, bet XVI a. viduryje dėl reformacijos bangos daugumos brolijų veikla užgeso arba nutrūko, o XIX a. pabaigoje visos brolijos buvo panaikintos.

XV a. Vilniuje gyveno pagonys lietuviai, katalikai vokiečiai ir stačiatikiai rusėnai. Dėl LDK plėtros rusėnų bendruomenė Vilniuje buvo didžiulė – rusėnų kalba buvo naudojama oficialiems dokumentams, valdovų raštams rengti. Todėl nenuostabu, kad nusikėlę į XV a. Vilnių pamatytumėte ne tik katedros ar Šv. Jonų bažnyčios bokštus, bet ir net 14 stačiatikių šventyklų. Ortodoksai Lietuvoje gyveno nuo XIII a., tačiau pirmosios cerkvės pradėtos statyti Algirdo valdymo laikais. Šv. Paraskevos (Piatnicos) cerkve bei Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboru, tiesa, pakeitusiomis savo išvaizdą, galite pasigrožėti ir šiandien. Tuo metu skirtingas religijas praktikuojančios bendruomenės gyveno savotiškuose kvartaluose. Cerkvėms parinktos vietos žymėjo ir bendruomenės ribas – rusėnų miestas užėmė nemažą dalį miesto teritorijos, besidriekusios nuo Aukštutinės pilies kalno, prie kelių, vedančių į Rusios žemes. Rusėnus buvo galima atpažinti iš jiems būdingos aprangos, čia buvo galima sutikti daug barzdotų vienuolių.
Kokie garsiausi Vilniaus rusėnai? XVI a. rusėnų spaustuvininkas Pranciškus Skorina Vilniuje spausdino pirmąsias knygas, o XVI–XVII a. iškilo ir šiandien žinomi rusėnų kilmės didikai Chodkevičiai bei Sapiegos.

Sostinėje valdovas negalėjo gyventi nuolat – reikėjo aplankyti itin dideles LDK valdas, leisis į mūšius. Todėl valdovo atvykimas su visa svita į miestą tapdavo tikru įvykiu. Jogaila į Vilnių tradiciškai atvykdavo praleisti žiemos švenčių ir susitikti su Vytautu. Čia jis lankėsi mažiausiai 25 kartus, dažniausiai ankstyvą žiemą, ir išbūdavo čia nuo vienos dienos iki kelių mėnesių. Tačiau ir vėlesni valdovai su savo artimaisiais mėgo lankytis Vilniuje. Valdovo pasirodymas mieste neapsieidavo be iškilmingos eisenos pagrindinėmis gatvėmis rezidencijos link. Į Vilnių valdovai dažniausiai atvykdavo senuoju keliu iš Krokuvos, tad žengdami Rūdninkų, Didžiąja ar Pilies gatve galite įsivaizduoti žengią Jogailos ar Vytauto pėdsakais. Tačiau šiuo keliu iš užsienio atvykdavo ir garbingi miesto ir valstybės svečiai, aukšti pareigūnai – šis kelias buvo savotiška to meto magistralė. Minėtos gatvės ne mažiau svarbios ir šiandien: žengdami nuo Šventaragio slėnio, Valdovų rūmų ir katedros, kurioje, tikėtina, ilsisi Vytautas Didysis, eidami pro Signatarų namus, Vilniaus rotušę, Didžiojo Vilniaus Seimo rūmus, Aušros Vartus prisiliesite prie įvairiausių Vilniaus istorijos laikotarpių, kuriais formavosi dabartinis Vilniaus miestas ir Lietuva.

Ar šiais laikais galėtumėte save vadinti miestiečiu? Miestiečiais XV a. buvo laikomi tik laisvieji gyventojai, tai yra amatininkai ir pirkliai, cechų ir gildijų nariai. Jau Gediminas savo laiškuose į Vilnių kvietė atvykti amatininkus ir pirklius, todėl XV a. Vilnius buvo vienas didžiausių regiono miestų, o jo pirkliai ir amatininkai buvo vieni turtingiausių. Prekiaujama buvo su Antverpenu, Niurnbergu, Talinu, Maskva, Konstantinopoliu, o tarp pirkėjų svarbią vietą užėmė bažnyčia, valdovo dvaro atstovai, didikai bei miestiečiai. Tačiau atvykėliams buvo uždrausta prekiauti tarpusavyje, tai buvo daroma dėl sankrovos principo – taip vietiniai pirkliai galėjo diktuoti supirkimo kainas.
Kokių prekių labiausiai laukė vilniečiai? Svarbiausia atvežama preke buvo druska, taip pat populiariųjų sąraše puikavosi vynas, audiniai, metalai, stiklas ir popierius, o iš Lietuvos pirkliai išgabendavo miško medžiagas, kailius, vašką, nuo XVI a. – ir grūdus. Šiandien, praeidami pro Didžiosios gatvės 24-ąjį namą, išvysite kadaise čia stovėjusį Pirklių gildijos pastatą, kuriame buvo sandėliuojamos atvežtos prekės. Vilniuje buvo įsikūrę ir svarbių amatų cechai: auksakalių, siuvėjų, kailiadirbių, midaus. Jie veikė ne tik kaip profesinės sąjungos, bet ir siekė monopolizuoti gamybą.

Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad žengdami Vokiečių gatvės promenada iš tiesų vaikštote ten, kur kadaise susiglaudę stovėjo namai. Tai – viena seniausių Vilniaus gatvių, kurioje gyveno vokiškai kalbantys pirkliai ir amatininkai. O štai arčiau Rotušės esančius namus buvo lengviau pritaikyti prekybai. Rotušės aikštė buvo kvartalo širdis, populiari prekybinė ir kultūrinė miesto erdvė. Vokiečiai katalikai čia pat statė mūrines gotikinės architektūros stiliaus bažnyčias, iš kurių seniausią, Šv. Mikalojaus bažnyčią, praeisite ir šiandien. Tiesą sakant, Vokiečių gatvėje, prie Rotušės, buvo net rojus ir pragaras. Rojumi buvo vadinamas namas, kuriame gyveno taikūs, malonūs ir labai pamaldūs žmonės. Pragaras – greta stovėjęs namas, garsėjęs ištvirkaujančiais mušeikomis. Po Antrojo pasaulinio karo neliko visos rytinės šios gatvės pusės, tačiau kai kuriuos architektūros statinius pavyko išsaugoti – pro vieną iš tarpuvarčių galima pamatyti Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčią, pastatytą dar XVI a. O iki šių dienų išlikusiame Miulerio name, esančiame Vokiečių gatvės 26 numeriu pažymėtame pastate, miestiečiai pirmąkart susipažino su fotografija ir pamatė iš Paryžiaus į Vilnių atvežtą dagerotipą.

Pirmasis LDK įsikūręs cechas buvo Vilniaus auksakalių, ir tai nenuostabu – kunigaikščiai, dvarininkai ir dvasininkai iš Vokiečių ordino magistrų gaudavo dovanų, tad buvo įpratę prie prabangos reikmenų. Tokių prekių paklausa tik augo. Auksakalių cecho nariai buvo turtingiausi vilniečiai, kurie dažnai užimdavo ir garbingas vietas miesto valdžioje. Ko reikėjo norint tapti cecho nariu? Auksakalys turėjo pagaminti tris dirbinius: bokalą, spaudą su išraižytu šalmu ir žiedą su brangakmeniu, kuriuos įvertindavo Vilniaus magistratas. Taip pat auksakaliai turėjo dalyvauti pamaldose, kitu atveju galėjo būti baudžiami pinigine bauda. Cecho susirinkimai vykdavo Gaono g. 6 numeriu pažymėtame name, kuriame dabar įsikūrusi Rumunijos ambasada. Dar ir šiandien galite iš arti apžiūrėti to meto auksakalių darbus, tik užsukite į Bažnytinio paveldo muziejų.