Siauriausių gatvelių labirintais

Pasivaikščiojimą pradėkime nuo bevardės tvora užtvertos gatvelės, kuri visa matoma tarp Liejyklos g. 8-uoju ir 10-uoju numeriais pažymėtų namų. Kadaise tokių gatvelių Vilniuje buvo daug, tačiau miestui tankėjant ar, atvirkščiai, griaunant tankius kvartalus, dauguma tokių skersgatvių ilgainiui išnyko – juos pasiglemžė išsiplėtę namai ar pokariu įkurti nauji skverai.

Ties sankryža su dviem klasicistiniais XVIII a. rūmais – De Reusų (S. Skapo g. 2) ir Sulistrovskių (S. Skapo g. 4), – žavinčiais kolonadomis ir trikampiais frontonais, prasideda gatvė, pavadinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretoriaus Stanislovo Skapo, XVI a. pr. savo sklype pasistatydinusio namą, vardu. Kadaise ši į vakarus vis siaurėjanti gatvė buvo kiek kitos trajektorijos, todėl renesansinio pastato Pilies g. 3 fasadas, dabar esantis kieme, yra labai puošnus. Taip atsitiko gatvei pasislinkus į pietus – trasa pasikeitė, iškilmingas fasadas liko.

Gatvė dažnai klaidingai įvardijama kaip siauriausia Vilniuje. Vis dėlto tų matavimų metodai buvę gerokai abejotini – matuota tik dalis važiuojamosios gatvės dalies, o ne visas gatvės plotis. Su šaligatviais ši vos 3,2 m pločio gatvė vis tiek viena siauriausių mieste. Tai romantiškas, jaukus, viduramžių atmosfera alsuojantis Universiteto ir Pilies gatves jungiantis skersgatvis.

Bernardinų gatvė – viena seniausių Vilniuje (dokumentuose minima nuo XVI a.). Ji jungė Žemutinės pilies teritoriją su miesto sienos Bernardinų vartais, buvusiais šalia Šv. Onos bažnyčios. Vos iki 3,5 m pločio susiaurėjanti skersgatvio vakarinė dalis įdomi tuo, kad į gatvės pusę atsuktos aukštos sienos be langų. Tai mus pasiekęs liudijimas iš viduramžių: tuomet mieste buvo gana nesaugu, gatvėse ne tik naktį, bet ir dieną tykojo pavojai, todėl miestiečių gyvenimas vykdavo kieme – už storų ir aukštų aklinų sienų, tvirtų vartų, kur slepiasi renesansiniai ir barokiniai pastatėliai. Tolimesnė rytinė gatvės dalis užstatyta vėliau – čia yra keli dviaukščiai XVIII, XIX a. namai, barokiniai Olizarų (Lopacinskių) rūmai su ekspresyviu laužytos konfigūracijos stogu. Archajiška atmosfera alsuojanti gatvelė patraukė meno kūrėjų akis: Bernardinų gatvėje nufilmuotos scenos atpažįstamos populiariausiame Sovietų Sąjungoje filme – miuzikle „Taboras žengia į dangų“. XX a. 8–9 deš. Bernardinų gatvėje dažnai vykdavusios paveikslų parodos po atviru dangumi, įvairios šventės, sutraukdavusios minias vilniečių. Šiuo metu 240 m ilgio gatvelė tyli, rami, žavinti paslaptinga viduramžių atmosfera ir kviečianti neskubiai pasivaikščioti.

Prieš kelis šimtus metų čia susiėjo trys skirtingos konfesijos ir kelios tautos. Gatvelėje susitikdavo vokiečių katalikų bendruomenės nariai, ėję melstis į Šv. Onos bažnyčią, lenkės ir lietuvės katalikų vienuolės – seserys bernardinės (klarisės), o Pilies gatvės link plytėjusi rusėnų gyvenama miesto dalis. XVII a. pr. vieni priešais kitus stovėjo katalikiška Šv. Mykolo bažnyčia ir evangelikų reformatų maldos namai dabartinės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vietoje, iškilę ten, kur XV a. būta medinės Pokrovo cerkvelės.

Ši siaura, vietomis vos 3,2 m pločio ir viso labo 150 m ilgio gatvelė yra savitas mikropasaulis, kuriame maga pabūti ilgėliau.

Viena turistų mėgstamiausių senamiesčio gatvių ir viena seniausių Vilniuje. Neatsitiktinai vieną iš namų puošia 1661 m. data. Pavadinimą gavo nuo stiklių – juk čia pirmosios LDK stiklo manufaktūros savininkui Martynui Paleckiui priklausė namas su stiklo sandėliais ir parduotuve. Stiklo dirbtuvę užmiestyje įkūrė dar Martyno tėvas Jonas Paleckis, atvykęs iš Lenkijos (veikė jau 1525 m.). Nuo XVI a. vid. ši evangelikų reformatų giminė stiklo dirbtuves turėjo dešiniajame Neries krante – tarp Šnipiškių ir Žvejų priemiesčių.

Tapybiška, iki 4,1 m siaurėjanti Stiklių gatvė ne kartą pateko į kino ekranus. Čia filmuota „Jidiš kalbanti papūga“ (1990 m., rež. E. Sevela), vaikams skirtų „Seklio Kalio nuotykių“  (1976 m., rež. A. Žebriūnas), „Elektroniko nuotykių“ (1979 m., rež. K. Brombergas), „Buratino nuotykių“ (1975, rež. L. Nečiajevas), kitų filmų scenos.

Dar XVI a. vid. namas Didžiojoje g. 8 priklausė vaistininkui Mikalojui, o gretimas Didžioji g. 10 namas taip pat susijęs su medicina ir vadinamas klinika – čia XIX a. pr. vokiečio VU profesoriaus Josefo Franko įkurta Terapijos klinika, pirmasis Europoje Motinystės institutas. Čia pat J. Frankas kartu su prancūzų kilmės profesoriumi Augustu Becu įkūrė Vakcinacijos institutą, kuriame vykdyti vieni pirmųjų skiepų žemyne (gaminamos ir tiriamos vakcinos nuo raupų).

Iki Vilniaus dailės akademijos studentų bendrabučio pastatymo XX a. 8 deš. gatvelė jungė Pilies ir Latako gatves. Šios valdos istorija labai įdomi. XVIII a. pab. čia veikė dvi smuklės ir kavinė, įsikūrė XIX a. pr. italų kilmės pirklio J. Skavezanio parfumerijos parduotuvė, vėliau perėjusi J. Bolechovskiui. XIX a. pastate veikė konditerijos parduotuvė, buvo įsikūręs pirštinių siuvėjas. Nuo 1870 m. iki 1922 pastate veikė tėvo ir sūnaus Syrkinų įkurtos spaustuvė, kurioje XIX a. pab. dirbo daugiau kaip 100 darbuotojų, ir vienas seniausių mieste knygynų. Nuo 1886 m. verslą paveldėjo našlė Sara Syrkina ir vyro garbei įmonę pavadino Alberto Syrkino spaustuve. Be knygyno ir spaustuvės, čia prekiauta siuvamosiomis mašinėlėmis, galanterija.

1 m pločio tunelis veda į netaisyklingos konfigūracijos uždarą kiemą. XVII a. pr. Pilies ir Rusų gatves jungė per šį kiemą einantis, vėlesniais laikais išnykęs skersgatvis, prie kurio stovėjo mūrinė Šv. Joano cerkvelė su varpine. Po 1610 m. gaisro, atstatant sudegusius pastatus, gatvelė pranyko, o kai kurios cerkvės sienos galėjo būti panaudotos gyvenamojo namo statybai. XVII ir vėlesniuose amžiuose pastatų savininkai dažnai kito. Vienas jų buvęs škotas, kitas – italų kilmės. XIX a. pirmajame trečdalyje pastate prie gatvės veikė iš Bavarijos kilusio J. Guto vaistinė ir kavinė. Tarpukariu šiame pastate buvo vienas svarbiausių lietuvybės centrų Vilniuje – veikė Lietuvių labdarybės draugija.

140 m ilgio gatvelė ties 4 m aukščio aukštumėlės vingiu susiaurėja iki vos 2,9 m. XVII a. pr. skersgatvis, vedęs į Švietimo ministerijos vietoje buvusius protestantų maldos namus, dokumentuose vadintas Kalvinų Zboro (Kalvinų bažnyčios) gatve. Nuo XIX a. Literatų gatvėje buvo įsikūrę bukinistų, veikė knygynai. Kampinio Pilies ir Literatų gatvių namo pastogėje (Literatų g. 1), kurią jaunuoliai vadindavo Šuns Kalneliu, XIX a. pr. vakarais rinkdavosi universiteto studentai. XIX a. pr. šiame name gyveno ir kūrė mūsų romantizmo literatūros grandas Adomas Mickevičius. Pokariu namas nugriautas, iš jo liko tik įvažiavimo vartai.

Modernaus meno centro (dabar – MO muziejus) iniciatyva 2011 m. atidengta su Vilniumi susijusiems literatams pagerbti skirta siena, papuošta dedikacijomis. Tokių meniškų inkliuzų gatvelėje yra net ketvirtis tūkstančio, kiekvienas jų sukurtas skirtingų menininkų skirtingomis technikomis, yra originalūs – savotiški „sekretai“, kuriuos įdomu įdėmiau patyrinėti iš arti.

1988 m. dokumentiniame filme „Seno miesto šešėliai“ Literatų g. gyventojas skundėsi, kad namai labai baisūs – avariniai, be virtuvių, nėra nė kur nusiprausti, jokio remonto nežadama, todėl jo šeima mielai kraustysis į gyvenamąjį rajoną, tarkim, į tuo metus statomus Pašilaičius. Šiuo metu Literatų gatvėje įsikurti svajoja ne vienas vilnietis.

Ši miesto dalis nuo XIII a. pab. buvo gausiai gyvenama rusėnų (dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėvių) ir LDK rusų – stačiatikių vilniečių, todėl vadinta rusų puse arba rusų miestu. Lietuvos valstybė nuo XIII a. nuolat plėtėsi į rytus, į jos sudėtį įtrauktos Polocko, Turovo-Pinsko, Kijevo, Černigovo, Smolensko kunigaikštystės, Voluinė. Du trečdaliai valstybės gyventojų ir apie pusė vilniečių XIV–XV a. buvo stačiatikiai slavai. Į LDK sostinę gausiai kėlėsi pirkliai, amatininkai. XIV–XVI a. dabartinių Literatų ir Rusų gatvių aplinkoje stovėjo net kelios ilgainiui sunykusios Dievo Motinos Užtarytojos, Šv. Kotrynos, Šv. Apaštalo Jono, Šv. Arkangelo Mykolo, Kristaus Gimimo, Išganytojo medinės cerkvės.

XVII–XVIII a. ši miesto dalis priklausė Graikų katalikų Kijevo metropolito jurisdikai (didžiuma stačiatikių LDK po 1596 m. Brastos unijos tapo graikų apeigų katalikais).

Rusų gatvės perspektyvą uždaro Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soboras – Lietuvos stačiatikių katedra. Kai kurie šaltiniai teigia, kad soboro kriptoje palaidota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žmona kunigaikštienė Julijona iš Tverės, Aleksandro žmona kunigaikštienė Elena iš Maskvos. Dar gotikos laikais iškilęs pastatas dabartinį vaizdą, primenantį Gruzijos stačiatikių viduramžių šventoves, įgijo XIX a. II p. Šie maldos namai papuošė 2021 m. birželį Lietuvos pašto išleistą pašto ženklą „Lietuvos tautinės mažumos ir bendrijos. Rusai“.

Priėjus Savičiaus g. 11 namą, kuriame 1907–1908 m. gyveno ir kūrė M. K. Čiurlionis, kiemo vartų arkoje, kairėje, atsiveria koridorius, vedantis į 1 m pločio bevardę gatvelę. Pastarąjį dešimtmetį ši vieta atrasta miestiečių, pamėgta užsienio turistų ir dažnai laikoma siauriausia gatve Vilniuje.

Greta aklinomis sienomis apribotos Augustijonų ir Šv. Kazimiero gatvių nuo XVII a. buvo įsikūrę jėzuitų ordino profesų rūmai ir vienuolynas – mūrai, dabar priklausantys Jėzuitų gimnazijai. Jų korpusuose anksčiau gyvenę ne tik profesai, trijų pakopų formaciją išėję ir paskutinius iškilminguosius – paklusnumo popiežiui (lot. professio) įžadus davę jėzuitai, bet ir Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolas. Jėzuitų provincija, vadovaujamo provincijolo, XVII–XVIII a. vid. apėmė ne tik beveik visą LDK, įskaitant ir Smolenską, bet ir Livoniją su Ryga bei Talinu, karališkąją Prūsiją su Karaliaučiumi, Mozūriją, Mazoviją su Varšuva. 1569 m. Vilniaus vyskupo V. Protasevičiaus į Lietuvą pakviesti jėzuitai netruko sukurti mokyklų ir kolegijų tinklą, įsteigė ryčiausią Europoje Vilniaus universitetą, leido knygas. Lietuvos jėzuitų pastangomis regione kilo įspūdingi barokiniai bažnyčių ir vienuolynų ansambliai, jėzuitai buvo vieni mokyčiausių žmonių Lietuvoje. Kartu su profesų rūmais besijungianti Šv. Kazimiero bažnyčia buvo pati svarbiausia jėzuitų bažnyčia LDK.

Siaura ir vingiuojanti per neaukštą kalvelę Šv. Kazimiero gatvelė įsimena virš gatvės įrengta arka, jungiančia skirtingose gatvės pusėse esančius tos pačios valdos korpusus.

Subačiaus g. 16 name yra itin siauras – 65–80 cm pločio – tunelis, vedantis į pereinamą kiemą. Kai kuriose šalyse tokie koridoriai turi oficialų gatvės statusą ir laikomi vienomis siauriausių gatvių pasaulyje. Koridorių Subačiaus g. žymi lentelė su užrašu „Avelių Brydė“, tačiau kol tai nėra registruotas gatvės pavadinimas, jis negali pretenduoti į siauriausių pasaulyje skersgatvių dešimtuką.

Arklių gatvė – viena seniausių Vilniaus gatvių. Tai liudija net keli čia esantys gotikos stiliaus namai Arklių g. 4, 16 su tarpaukštiniais fryzais (ornamentinė plytų juosta virš pirmo aukšto) ir vertikaliai orientuotais frontonais. Tai taip pat viena tankiausiai apstatytų Vilniaus gatvelių (vietomis vos 3,1 m pločio), kurioje justi viduramžių miestui įprasta atmosfera. Kadaise Arklių gatvė jungė Vilniaus rotušę ir arklių turgų – tai atsispindi jos pavadinime. Dar ši gatvė garsi teatrais. Didžiuliuose Oginskiams priklausiusiuose rūmuose įsikūręs Jaunimo teatras, šalia nuotaikingos sienelės – įėjimas į teatrą „Lėlė“, o paminklinė lentelė žymi sunkiausiais karo laikais čia buvus viltį ir tikėjimą geto gyventojams teikusį žydų teatrą. Iki 1951 m. gaisro sienos vietoje buvo dar vienas pastatas, kuriame veikė dar vienas teatras, nuo XX a. pr. žinomas kaip „Palas“.

Ši siaura, akmenimis grįsta gatvė, prieš karą buvusi pačiame žydiškų Vilniaus kvartalų branduolyje, yra kaip reliktas kadaise tankiai išsiraizgiusio panašių gatvių labirinto, sutraukyto pokariu išgriovus kvartalus prie senosios Vokiečių gatvės. Gatvės pavadinimas kilęs nuo čia buvusio vienaaukščio mėsos turgaus pastato su uždaru vidiniu kiemu, kuriame daugiau kaip 40-yje prekybos vietų prekiauta išskirtinai košerine mėsa. Šis turgaus pastatas stovėjo priešais namą Mėsinių g. 3A. Didelė dalis Mėsinių gatvę supusių kvartalų pokariu išgriauta. 2005 m. pagal brėžinius atstatytas tik trikampis Dysnos, Ašmenos, Mėsinių gatvių ribojamas Vilniaus senamiesčio 60 kvartalas, kurio viename iš pastatų įsikūrė Žydų kultūros ir informacijos centras.

Priešingai nei Rygos, Talino ar Krokuvos senamiestyje, kur kvartalai yra visiškai mažyčiai, Vilniaus senamiesčio kvartalai neretai milžiniški, viduje slepiantys kelis uždarus kiemus, kuriuos jungia siaurų koridoriukų, tunelių, tarpuvarčių sistemos, sudarančios bevardes gatves. Į vieną tokių gatvelių patenkama pro angą Vokiečių g. 24 kieme. Ji praminta Nykštukų pasažu dėl žemų lubų. Keliaujant šia bevarde gatve ant sienos galima rasti plytų kontūro Lietuvos žemėlapį, nišoje esančią medinę skulptūrą, tarpuvartės plytose paliktus įrašus ir kitų įdomybių.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka savo interjeruose slepia ne vieną paslaptį. Bibliotekos pastatai turi du adresus: Trakų g. 10 ir dalis patalpų – gretimame 12-uoju numeriu pažymėtame pastate. Kadaise tai buvo dvi atskiros valdos. 1863 m. grafienei Sofijai Tiškevičienei įsigijus abi valdas, sujungti ir pastatai, o du sklypus skyrusi riba išliko matoma tik Vaikų bibliotekos koridoriuje.

Miesto sienos gatvė, kuriai pavadinimas suteiktas 2006 m., turėjo sujungti Trakų ir Klaipėdos gatves, o jos trasa – eiti lygiagrečiai su buvusia miesto gynybine siena, kurios fragmentų išliko prie Klaipėdos gatvės. Vis dėlto nepavyko iškelti buto dalimi paverstų sandėliukų, užtveriančių naująją gatvę šalia sankryžos su Trakų g., o greta Klaipėdos g. šios gatvelės trajektoriją užstatė naujas daugiabutis, kurio laiptinėje atsidūrė ir miesto sienos fragmentas, todėl kilo klausimas, ar apskritai ši gatvė vis dar egzistuoja. Galiausiai ties Trakų g. įrengti dar ir rakinami varteliai. Pastaruosius kelerius metus šios vaiduokliškos gatvelės keliolikos žingsnių fragmentas, vedantis jau ne į Klaipėdos g., o tik į greta esantį barą, šios užeigos darbo valandomis vėl atvertas miestiečiams ir naudojamas kaip miniatiūrinis vos metro pločio kiemas.