Šeškinė

Iki XX a. vidurio dabartinės Šeškinės teritorijoje buvo kaimas. Prie kelio į Ukmergę stovėjo nedideli mediniai namukai, tarp kalvų išsibarsčiusios pavienės sodybos. Čia gyveno šeimos, turėjusios kelis siaurus rėžius nelabai derlingos žemės. Pokaryje net kolūkiai čia neįsitvirtino. Tarp Ukmergės ir Sudervės kelių buvo išsidėstę Šeškinės ir Ąžuolynės palivarkai. 1955 m. vietovė buvo prijungta prie Vilniaus miesto. Medinių namelių, menančių Šeškinės kaimo laikus, galima rasti ir šiandien.

Namai pastatyti jau prijungus Šeškinę prie Vilniaus miesto – 1959–1963 m. Tai rodo ir datos, puošiančios šiuos namus. Po poros dešimtmečių visai šalia bus pradėtas statyti sostinės gyvenamasis rajonas.

Kertame Ozo gatvę ir įžengiame į Šeškinę. Kaip Vilniaus miesto gyvenamasis rajonas Šeškinė pradėta kurti 1977 m. Jį į dvi dalis – rytinę ir vakarinę – dalija Ukmergės gatvė. 1978–1985 m. pagal architekto Kazimiero Balėno projektą     rajone pastatyti naujos kartos daugiabučiai namai, tuo metu buvę tikra sovietinės statybos sensacija. 5 ir 9 aukštų pastatai, sekcijomis sujungti po kelis korpusus, sudaro skirtingo aukščio, dydžio ir konfigūracijos namų blokus, pritaikytus prie banguoto vietovės reljefo. Čia taip pat pastatyta ir bokštinio tipo 12–16 aukštų monolitinio gelžbetonio daugiabučių namų. Geriau suplanuoti ir patogiau įrengti butai – didžiausias Šeškinės namų pranašumas. Architektai atsisakė pereinamųjų kambarių, suprojektuoti erdvesni prieškambariai, didesnės virtuvės. Šeškinė – pirmasis Vilniaus gyvenamasis rajonas, kuriame nėra dujotiekio, jame naudojamos elektrinės viryklės.

Toliau keliaukime „Saulės alėja“ – šį pavadinimą bendruomenė pati išsirinko 2019 m. Keliaudami atkreipkite dėmesį, kaip skiriasi pastatų balkonų puošyba kairėje ir dešinėje pusėse. Dar vieną Šeškinės balkonų puošybos būdą – betoninius ornamentus – išvysite vėliau.

2018 m. rudenį skulptorius ir rašytojas Mykolas Sauka (garsiojo tapytojo Šarūno Saukos sūnus) nusprendė pagyvinti Šeškinėje esantį miškelį (kažkodėl pavadintą Viršuliškių miško parku). Čia jis įkurdino naujus gyventojus – šešias betonines skulptūras. „Tai tokie pat žmonės, kurie vaikšto po šį parką“, – teigia menininkas. Susipažinkime. Ištiesęs rankas į šonus – Eduardas, tupintis – Jurgis, Sima kelia kojas ir daro „žvakę“, Linas sėdi susimąstęs, o stovinti būsima mama – Rūta. 2019 m. pabaigoje prie jų prisijungė ir kultūristas Maksimas.

Ukmergės gatvės vakarinėje ir rytinėje pusėse 1985 m. pastatytas vienas originaliausių vėlyvojo sovietmečio laikotarpio pastatų kompleksas – Šeškinės visuomeninis prekybos centras (architektai – Gediminas Baravykas, Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis, Giedrė Dindienė).

Aplink pusiau uždarą aikštę išsidėstę žemi raudonų plytų pastatai primena senamiesčio erdvę. Aikštės vidurys akcentuotas baseinu su fontanais ir laikrodžio bokštu. Deja, nei laikrodžiai bokšte, nei baseinas su fontanais neišliko.

Ypatingas dėmesys buvo skirtas komplekso pasiekiamumui: į prekybos centrą sueina pėsčiųjų takai iš viso mikrorajono. Prekybos centras 1987 m. buvo  įvertintas SSRS Ministrų Tarybos premija. Šią vakarinę komplekso dalį sudarė prekybos centras „Šeškinė“, butų ūkio tarnybos pastatas su ryšių skyriumi ir taupomąja kasa, vaistinė, knygynas, turgus ir kt.

Vakarinė ir rytinė Šeškinės centro pusės yra skirtingo plano. Vakarinė pusė – kompaktiško, centrinio tipo, visi statiniai orientuoti į vidinę kvadratinės formos aikštę, o rytinėje pusėje kitapus Ukmergės g. statiniai išdėstyti linijiniu principu palei savotišką vidinę pėsčiųjų gatvę, lygiagrečią Ukmergės gatvei. Beje, ši pėsčiųjų gatvė yra senojo Ukmergės plento vietoje. Rytinėje dalyje buvo poliklinika, prekybos centras „Širvinta“, kino teatras „Taika“ ir kitos įstaigos.

Vakarinę ir rytinę Šeškinės centro dalis jungia požeminė perėja, kuria toliau ir keliaujame.

Palypėję ant kalvelės išvysime Baltijos kelio koplytstulpį, primenantį Atgimimo metų įvykius. Koplytstulpyje įrėžtos trys datos: 1939 08 23, 1939 10 29 ir 1989 08 23. Pirmoji – Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymo data, antroji – Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai, trečioji – akcijos „Baltijos kelias“ data.

Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. rugpjūčio 23 d. palei Šeškinę Ukmergės gatve nusidriekė Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies Frontų organizuotos akcijos „Baltijos kelias“ grandinė.

Prie pat įėjimo į polikliniką 2005 metais pastatyta dekoratyvinė skulptūra iš metalo „Splendorum vitae“ (lot. „Gyvenimo spindesys“). Autorius – skulptorius Kunotas Vildžiūnas, taip pat garsaus skulptoriaus Vlado Vildžiūno sūnus, tęsiantis šeimos tradicijas. K. Vildžiūnas dar žinomas kaip kabančių skulptūrų po tiltais per Nerį autorius.

Prekybos centras ir jo aplinka šiandien labai pasikeitę. Pagrindinio įėjimo vietoje pastatytas naujas priestatas, neliko ir fontanų prie įėjimo į parduotuvę. Vietos gyventojai dar pamena, kaip vasarą maudydavosi šiuose fontanuose, kaip jame gaudė kažkieno įleistas žuvis. Parduotuvė garsėjo burnoje tirpstančiomis spurgomis, keptomis vištomis, o vėliau – ir „Pinguin“ ledais. Tai buvo viena pirmųjų Vilniaus parduotuvių, kurioje jau buvo galima vakarietiškai pačiam įsidėti prekių į vežimėlį.

Pastatas, kuriame šiuo metu dirba LNK televizijos studijos, – buvęs kino teatras „Taika“. Kino teatras veikė 1986–1993 m., turėjo dvi sales – 200 ir 600 vietų (architektė – Giedrė Teresėlė Dindienė). Rodė nemažai vaikiškų filmų, nes aplinkui buvo daug darželių ir mokyklų. Vėliau atidaryta ir videosalė (pasakojama, kad populiariausi filmai buvo su Van Damme’u). Savaitgaliais nuo 21 val. vykdavo diskotekos.

1992–1993 m. pastatas privatizuotas, kino teatras uždarytas, pastatas apleistas. 2000-aisiais išnuomotas baldų parduotuvei. 2002–2004 m. buvo renovuotas pagal architektų Rolando Paleko, Almos Palekienės ir Gintaro Čaikausko projektą. Greta pristatytas skaisčiai raudonas 6 aukštų LNK administracinis pastatas tapo nauju statinio akcentu – tarsi periskopas, išnyrantis iš už kalvos.

Nedaugelis Vilniaus gyvenamųjų rajonų gali pasigirti tokiu skaičiumi ugdymo įstaigų – jei norėtumėte suskaičiuoti Šeškinės mokyklas ir darželius, jums neužtektų abiejų rankų pirštų. Prieš jus – Vilniaus Žygimanto Augusto pagrindinė mokykla. Pastatyta 1982 m., Žygimanto Augusto vardą gavo 1999 m. Įdomių formų pastatas lyg pratęsia raudonų plytų stilių ir už Šeškinės centro ribų. Šio pastato projektas po metų buvo pakartotas – tokia pat mokykla 1983 m. pastatyta Elektrėnuose (Elektrėnų Versmės gimnazija).

Prieš mus – visas kalnų masyvas! Žiemą ant šių kalnelių knibžda vaikai, o tėvai gali juos stebėti pro kambario ar virtuvės langą. Apsidairykite, kiek langų šiuo metu žiūri į jus. Atkreipkite dėmesį ir į betoninius balkonų ornamentus – tai trečiasis jų puošybos variantas Šeškinėje. Taip pat ant šių kalnelių dažnai vaikai pirmą kartą susipažindavo su rogėmis ar slidėmis. Paaugus ir įgavus patirties bei drąsos, jų laukdavo netoliese esantys rimtesni Šeškinės ozo kalnai.

Šeškinės ozas įdomus gamtiniu ir geologiniu požiūriu. Tai 1160 m ilgio kalvagūbris, susiformavęs maždaug prieš 16–18 tūkst. metų dėl tirpstančių ledynų. Ozas iš įvairių sąnašų susidarė dideliame ledyno plyšyje. Juo tekėdamas vanduo nešė ir klojo stambesnes uolienų daleles, vėliau viską užpylė smulkesnėmis sąnašomis. Beveik visas ozas sudarytas iš žvyro ir gargždo, į jų sluoksnius įsiterpia įvairaus dydžio rieduliai. Ozas baigiasi nedideliu termokarstinės kilmės ežerėliu – Šeškiuko ežeru. XX a. pirmoje pusėje Šeškinės ozas buvo gerokai apgadintas. Vietos gyventojai čia mėgdavo pasikasti žvyro ir smėlio. Antrojo pasaulinio karo metais ozo paviršius buvo išvagotas tranšėjų ir apkasų, pokario metais šioje vietoje buvo sprogdinamos mieste rastos karo laikų minos ir bombos, deginamos senos padangos. 1952–1957 m. oze žvyrą ir smėlį kasė kelininkai ir statybininkai. Pagaliau 1964 m. Šeškinės ozas buvo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu.