Rasos

Senojo Vilniaus dalis, siūlanti net art deco architektūros

Yra Vilniuje vietovardžių, kurie paprastai primena apie vieną konkretų objektą. Prie tokių galime priskirti Rasas, nes pirmiausia tai – Rasų kapinės. Tačiau platesne prasme Rasos yra nemaža senojo Vilniaus dalis, o joje smalsesnieji šiandien ras ne vieną ir ne du dėmesio vertus istorinius objektus. Imant dar plačiau, reikia paminėti įspūdingo dydžio ir formos administracinį vienetą – Rasų seniūniją, – kuriai priklauso tiek Olandų gatvės Laidojimo rūmai, tiek šalia Rudaminos esantis Katiliškių kaimas. Šiame maršrute siūlome susipažinti su plačia palete objektų, kurie, viena vertus, yra netoli senamiesčio, kita vertus, metafiziškai nukels Jus į XIX a., o gal net į pagoniškos Lietuvos laikus… Vietovė patraukli šiltuoju metu, tačiau dar labiau jai dera šaltasis, kai medžiai numeta lapus ir nuo Liepų kalno matyti tolimiausi sostinės kampeliai. Pastarieji trys maršruto objektai – 8, 9 ir 10 – gali būti sukeisti eilės tvarka, priklausomai nuo Jūsų nuotaikos. Jei manote, kad nuėjus puspenkto kilometro dar liks jėgų keliauti Geležine ir kitomis kaimiškomis gatvelėmis toliau, kur akys veda, sekite maršrute sudaryta tvarka, o jei norite, kad pasivaikščiojimas baigtųsi miesto panorama, iš 7 objekto keliaukite į 10, 9, galiausiai – 8.

Ką pamatysi/sužinosi maršrute?

  • Kaip kitaip praeityje vadintos Rasų kapinės?
  • Kur stovėjo legendinė smuklė „Geležinė trobelė“?
  • Ką mena mįslingas apleistas pastatas prie Drujos gatvės?
  • Nuo kurio kalno kilo Liepkalnio gatvės pavadinimas?

Papildoma informacija

  • Maršruto reljefas sudėtingas, todėl nerekomenduojamas neįgaliesiems ir tėvams su vaikais vežimėliuose.

Maršrutą sudarė ir tekstus parengė „Gatvės gyvos“

  • Trukmė:

    APIE 1 VAL. 30 MIN.

  • Atstumas:

    APIE 4,4 km / 5,8 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

Misionierių vienuolynas

Jeigu Šv. Onos bažnyčia turėtų galimybę reinkarnuotis ir daugintis skirtingais laikotarpiais, barokinė jos versija tikriausiai būtų labai panaši į Misionierių bažnyčią. Vienas dailėtyrininkas yra taikliai pastebėjęs, kad ši šventovė yra grakščioji gotika, apsirengusi puošniu baroko rūbu. Iš tiesų, tai – viena įspūdingiausių Vilniaus bažnyčių – ne tik laibi bokštai stiebiasi aukštai, bet ir kalva, ant kurios ji stovi, išsiskiria aplinkiniame kraštovaizdyje. Misionieriai šioje vietoje apsistojo 1686 m. Jie plėtė ir gražino savo ansamblį, garsėjo turtinga biblioteka. Čia veikusioje kunigų seminarijoje kurį laiką mokėsi Laurynas Gucevičius. 1844 m. vienuolynas caro valdžios įsaku buvo likviduotas. Bažnyčia su pertrūkiais veikė toliau, tačiau galiausiai 1948 m. buvo uždaryta ir ji, naudota daugiausia sandėliavimo tikslais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Subačiaus g. 28
2
Žiupronių gatvelė

Trumpa gatvė su išlikusiu akmeniniu grindiniu, tiksliau sakant, jos pavadinimas, primena, kad čia ne vieną šimtmetį buvo viena iš trijų pagrindinių senojo Vilniaus vandenviečių. Iš vakarų tekėjo Vingrių, iš pietų – Aušros Vartų, o iš rytų, t. y. čia, kur dabar stovite, – Misionierių, arba Žiupronių, šaltiniai. Pažymima, kad šaltiniai buvo gausūs, duodavo net 24 tūkst. kibirų vandens per dieną! Žiupronių pavadinimas kilo nuo to, kad šaltiniai buvo šalia kelio, vedusio į Žiupronių karališkąjį dvarą. Vandentiekio sistema XX a. pradžioje pasikeitė iš esmės, Žiupronių šaltiniai nuseko, o pats miestelis (Жупраны) atsidūrė dabartinės Baltarusijos teritorijoje – liko tik gatvelės pavadinimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žiupronių g.
3
Vizičių vienuolynas

Labai panašiu metu kaip ir vyrai misionieriai – 1694 m. – kaimynystėje įsikūrė seserys vizitės. Įdomu, kad mūrinė vizičių bažnyčia kaip diena ir naktis skiriasi nuo gretimos, statytos misionierių – viena grakščiai ištįsusi, kita – kresna. 1864–1865 m. vienuoles katalikes pakeitė Marijos Magdalietės vienuolyno seserys, bažnyčia tapo cerkve. Tarpukariu, vėl katalikišku šiai vietai laikotarpiu, vienuolyno namukuose buvo nutapytas pasaulyje gerai žinomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas – čia savo regėjimus dailininkui Eugenijui Kazimirovskiui pasakojo Helena Kovalska-šv. Faustina. Sovietmečiu ansamblis sulaukė liūdno likimo – jis tapo įkalinimo įstaiga. Bažnyčioje sunaikinta nemažai interjero, įrengta perdangų. Kaliniai iškraustyti tik 2006–2007 m. Nuo 2009 m. buvusio vienuolyno pastatuose veikia Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rasų g. 6
4
Geležinkelio sandėliai

Apleistas, tačiau įmantrus savo formomis, kampu atsirėmęs į gatvę pastatas, – tai buvę prekiniai geležinkelio sandėliai. Šiandien iki jų neveda jokie bėgiai, jie demontuoti prieš dešimtmetį tiesiant Drujos gatvę. Pastatas iškilo 1936 m. ir pasižymi retrospektyvizmo bruožais – jame galima įžvelgti ankstesnių architektūrinių stilių aidą. Verta pažymėti, kad jo statybos metu dominavo kuklumu ir funkcionalumu pasižymėjęs modernizmas, tad XX a. 4-ajame dešimtmetyje šis sandėlių pastatas turėjo gerokai išsiskirti bendrame kontekste. Dar vieną buvusį ūkinį geležinkelio pastatą, tiesa, ne tokį išvaizdų, pastebėsite kitoje gatvės pusėje.

Skaityti toliau

Uždaryti

K. Vanagėlio g. 11
5
Pataisos namai

Ši vieta patiks tamsiojo turizmo fanams. Pataisos namai – visiškai veikianti įstaiga, joje bausmę atlieka apie 500 nuteistųjų. Čia yra pabuvę „Vilniaus brigados“, H. Daktaro ir kitų žinomų grupuočių nariai. Pataisos namų teritorijoje yra neįprastas inkliuzas – klasicistinių formų dvarelis. Paprastam miestiečiui jo pamatyti nepavyks, tačiau tai galima padaryti žiūrint fotografijas iš paukščio skrydžio internete (pvz., per „Bing Maps“). Iškart už veikiančio komplekso tvoros iki 2019 m. rudens stovėjo niūrūs buvusios pataisos namų gamybinės bazės pastatai. Sovietmečiu čia veikė valstybinė įmonė, kurioje kaliniai gamino baldus, avalynę, įrankius, prietaisus, kanalizacijos dangčius ir kitą įvairiausio plauko produkciją. 2006 m. gamykla buvo uždaryta ir ėmė traukti postapokaliptinių vietų gerbėjus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rasų g. 8
6
Rasų kolonija

Nors turtingo XIX–XX a. sandūros bankininko Juozapo Montvilos atminimui miesto centre dar tarpukariu iškilo nemažas paminklas, labiausiai jį garsina penki simpatiški gyvenamieji kvartalai, vadinami Montvilos kolonijomis: Aguonų, Poguliankos, Šnipiškių, Rasų ir Lukiškių. Pastaroji, išsiskirianti margais art nouveau namais, žinoma kiekvienam. Vis dėlto kartais nurodoma, kad pati mieliausia pačiam steigėjui buvo Rasų kolonija. Idėja paprasta, bet neprasta – įkurti miesto-sodo tipo gyvenvietę, kurioje suderinami miestietiško gyvenimo privalumai kartu su kaimiškais – žaluma, galimybe auginti vaisius ir daržoves. Statybos darbai čia virė kelerius metus, pradedant 1898-aisiais. Nors kolonija yra vientiso architektūrinio stiliaus, namai joje nevienodi, kiekvienas galėjo rasti ką nors sau tinkamo pagal skonį ir piniginės storį – buvo ir prabangių individualių namų, ir palyginti kuklių sublokuotų kotedžų. Kolonijoje yra gyvenęs vienas žymiausių Vilniaus fotografų Stanislavas Fleury, iš čia kilusi ir garsi dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rasų kolonija
7
Šalia kolonijos

Nors ir nepriklauso Rasų kolonijai, daug jai būdingų bruožų turi buvusi generolo majoro Aleksandro Mušnikovo vila (P. Višinskio g. 27). Šis namas iškilo 1903 m. pagal architekto Augusto Kleino projektą – to paties, kuris uoliai darbavosi projektuojant greta esančią koloniją. A. Mušnikovo vila išsiskyrė ne tik dydžiu, bet ir komforto lygiu. Viduje buvo įrengta prabangių vonių, klozetų (tuo metu buvę naujove), į sienas įmontuota spintų. Pastato išorę puošia kiaurapjūviai medžio drožiniai, ekspresyvus bokštelis, gėlių vazonais padabinti laiptai. Šiuo metu tai – daugiabutis gyvenamasis namas. P. Višinskio g. 23 adresu veikiantis lopšelis-darželis „Šypsena“ taip pat įsikūręs puošniame pastate – tai buvusi grafų Golicinskių rezidencija, statyta 1892 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

P. Višinskio g. 23 ir 27
8
Liepų kalnas

Apie kurį kalną pagalvojate, išgirdę žodį „Liepkalnis“? Daugelis – apie esantį Minsko plento ir Liepkalnio gatvės sandūroje, tą, ant kurio įrengta slidinėjimo trasų. Tačiau ši „viršukalnė“, dirbtinai pradėta kelti 1982 m., oficialiai vadinama Laimio kalnu – pagal slidinėjimo klubo „Šlaitas“ įkūrėjo Laimio Janutėno vardą. O tikrojo Liepų kalno, nuo kurio kilo ir greta esančios magistralinės gatvės pavadinimas, reikia ieškoti Rasose. Teodoras Narbutas teigė, kad būtent šioje vietoje senovės pagonys rinkdavęsi minėti ilgiausios metų dienos – Rasos šventės. Atkreipkite dėmesį į tvarkingai susodintų liepų alėją, ne tik pateisinančią kalno vardą, bet ir keliančią įvairių spėjimų – gal anuomet čia būta kokio nors prabangaus dvaro? Į šį klausimą istorikai kol kas neturi atsakymo, kaip ir į romantiškas hipotezes apie čionai galimai stovėjusią senovės lietuvių pagonišką šventyklą. XXI a. vilniečiui ant šios kalvos ne tik bus įdomu mintyse savaip atkurti šios vietos istoriją, bet ir pasimėgauti išskirtine miesto panorama – įspūdingi vaizdai atsiveria net trimis kryptimis: į Naujininkų, į Ribiškių ir į senamiesčio puses. Kadangi kalną supa vešli augalija, geriausias metas akims ganyti – medžiams numetus lapus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liepų kalnas
9
Rasų kapinės

Jei reikėtų rinkti „pačias pačiausias“ Vilniaus kapines, variantai, ko gero, būtų du: nuo Antrojo pasaulinio karo iki nūdienos – Antakalnio; pusantro šimtmečio iki Antrojo pasaulinio karo – Rasų. Tai buvo pirmosios Lietuvoje kapinės už miesto ribų, steigtos tuščiame plote, o ne prie bažnyčios. Dabartinėje vietoje jos įkurtos 1801 m. ir tapusios naujos mados iškeldinėti nekropolius iš bažnyčių rūsių ir šventorių miesto centre šaukliu. Įdomu, kad kilmingi miestiečiai, steigiant šias kapines, vengė būti jose palaidoti, mat nuo seno buvo priimta, kad užmiesčiuose laidojama tik varguomenė – našlaičiai, maro, choleros aukos ir pan. Vis dėlto ilgainiui tai tapo normaliu reiškiniu ir viena po kitos čia atgulė žymiausios XIX–XX a. pirmos pusės asmenybės, tarp kurių rasime J. Basanavičių, M. K. Čiurlionį, A. Vivulskį, V. Mykolaitį-Putiną, B. Sruogą, J. Montvilą, J. ir M. Šlapelius, Vileišių giminę… Ir tai tik sąrašo pradžia! Neogotikinėje centrinėje koplyčioje 2019 m. lapkritį perlaidoti Gedimino pilies kalne rasti 1863–1864 m. sukilėlių palaikai. Lenkams Rasos ypatingą reikšmę turi dėl atskirame komplekse palaidotos J. Pilsudskio širdies ir jo motinos. Kitapus Sukilėlių g. yra Naujosios Rasų kapinės, įkurtos 1912 m., tačiau jose garsių veikėjų beveik nėra. Beje, Rasų kapinės praeityje turėjo dar vieną pavadinimą – Misionierių (nuo jas prižiūrėjusių vienuolių).

Skaityti toliau

Uždaryti

Rasų g. 32A
10
Geležinė gatvė

XIX. antrosios pusės šaltiniai liudija, kad dabartinės Rasų ir Markučių teritorijos buvo gausiai nusėtos įvairiausiomis smuklėmis, karčemomis, užeigomis ir restoranais. Suprasti nesunku – tokiame raižytame kraštovaizdyje nei žemės dirbsi, nei namelį suręsi, užtat tai buvo ideali vieta pabėgti nuo purvino miesto kvapų ir dulkių, o palypėjus ant vieno iš greta esančių kalnelių – matyti tapybišką peizažą. Viena garsiausių ano meto šios apylinkės karčemų vadinta „Geležine trobele“ (Żelazna Chatka). Joje buvo bufetas, kėglinė, estrada, grojo orkestras, užeigos papėdėje šurmuliuodavo prekeivių palapinių prikimštas kermošius. Pasakojama, kad čia giminaičiai atsisveikindavo su savo artimaisiais, geležinkeliu tremiamais į Sibirą. Deja, iki šiol nėra aišku, kur tiksliai ši legendinė karčema stovėjo. Kartais minima, kad „Geležine trobele“ vadinta ne tik ši konkreti įstaiga, bet ir platesnė apylinkė. Ilgainiui net ir gatvės pavadinimas susitraukė nuo Geležinės trobelės iki tiesiog Geležinės – vis dėlto tai šioks toks priminimas apie čia buvusią garsią karčemą. Eidami tolyn šia gatve ir šiandien galite pabėgti nuo miesto šurmulio bei pajusti lėčiau, nei esame įpratę, slenkantį laiką.

Skaityti toliau

Uždaryti

Geležinė g.
11

Maršruto žemėlapis

Misionierių vienuolynas

Jeigu Šv. Onos bažnyčia turėtų galimybę reinkarnuotis ir daugintis skirtingais laikotarpiais, barokinė jos versija tikriausiai būtų labai panaši į Misionierių bažnyčią. Vienas dailėtyrininkas yra taikliai pastebėjęs, kad ši šventovė yra grakščioji gotika, apsirengusi puošniu baroko rūbu. Iš tiesų, tai – viena įspūdingiausių Vilniaus bažnyčių – ne tik laibi bokštai stiebiasi aukštai, bet ir kalva, ant kurios ji stovi, išsiskiria aplinkiniame kraštovaizdyje. Misionieriai šioje vietoje apsistojo 1686 m. Jie plėtė ir gražino savo ansamblį, garsėjo turtinga biblioteka. Čia veikusioje kunigų seminarijoje kurį laiką mokėsi Laurynas Gucevičius. 1844 m. vienuolynas caro valdžios įsaku buvo likviduotas. Bažnyčia su pertrūkiais veikė toliau, tačiau galiausiai 1948 m. buvo uždaryta ir ji, naudota daugiausia sandėliavimo tikslais.

Skaityti toliau

Uždaryti

Subačiaus g. 28
Žiupronių gatvelė

Trumpa gatvė su išlikusiu akmeniniu grindiniu, tiksliau sakant, jos pavadinimas, primena, kad čia ne vieną šimtmetį buvo viena iš trijų pagrindinių senojo Vilniaus vandenviečių. Iš vakarų tekėjo Vingrių, iš pietų – Aušros Vartų, o iš rytų, t. y. čia, kur dabar stovite, – Misionierių, arba Žiupronių, šaltiniai. Pažymima, kad šaltiniai buvo gausūs, duodavo net 24 tūkst. kibirų vandens per dieną! Žiupronių pavadinimas kilo nuo to, kad šaltiniai buvo šalia kelio, vedusio į Žiupronių karališkąjį dvarą. Vandentiekio sistema XX a. pradžioje pasikeitė iš esmės, Žiupronių šaltiniai nuseko, o pats miestelis (Жупраны) atsidūrė dabartinės Baltarusijos teritorijoje – liko tik gatvelės pavadinimas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žiupronių g.
Vizičių vienuolynas

Labai panašiu metu kaip ir vyrai misionieriai – 1694 m. – kaimynystėje įsikūrė seserys vizitės. Įdomu, kad mūrinė vizičių bažnyčia kaip diena ir naktis skiriasi nuo gretimos, statytos misionierių – viena grakščiai ištįsusi, kita – kresna. 1864–1865 m. vienuoles katalikes pakeitė Marijos Magdalietės vienuolyno seserys, bažnyčia tapo cerkve. Tarpukariu, vėl katalikišku šiai vietai laikotarpiu, vienuolyno namukuose buvo nutapytas pasaulyje gerai žinomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas – čia savo regėjimus dailininkui Eugenijui Kazimirovskiui pasakojo Helena Kovalska-šv. Faustina. Sovietmečiu ansamblis sulaukė liūdno likimo – jis tapo įkalinimo įstaiga. Bažnyčioje sunaikinta nemažai interjero, įrengta perdangų. Kaliniai iškraustyti tik 2006–2007 m. Nuo 2009 m. buvusio vienuolyno pastatuose veikia Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rasų g. 6
Geležinkelio sandėliai

Apleistas, tačiau įmantrus savo formomis, kampu atsirėmęs į gatvę pastatas, – tai buvę prekiniai geležinkelio sandėliai. Šiandien iki jų neveda jokie bėgiai, jie demontuoti prieš dešimtmetį tiesiant Drujos gatvę. Pastatas iškilo 1936 m. ir pasižymi retrospektyvizmo bruožais – jame galima įžvelgti ankstesnių architektūrinių stilių aidą. Verta pažymėti, kad jo statybos metu dominavo kuklumu ir funkcionalumu pasižymėjęs modernizmas, tad XX a. 4-ajame dešimtmetyje šis sandėlių pastatas turėjo gerokai išsiskirti bendrame kontekste. Dar vieną buvusį ūkinį geležinkelio pastatą, tiesa, ne tokį išvaizdų, pastebėsite kitoje gatvės pusėje.

Skaityti toliau

Uždaryti

K. Vanagėlio g. 11
Pataisos namai

Ši vieta patiks tamsiojo turizmo fanams. Pataisos namai – visiškai veikianti įstaiga, joje bausmę atlieka apie 500 nuteistųjų. Čia yra pabuvę „Vilniaus brigados“, H. Daktaro ir kitų žinomų grupuočių nariai. Pataisos namų teritorijoje yra neįprastas inkliuzas – klasicistinių formų dvarelis. Paprastam miestiečiui jo pamatyti nepavyks, tačiau tai galima padaryti žiūrint fotografijas iš paukščio skrydžio internete (pvz., per „Bing Maps“). Iškart už veikiančio komplekso tvoros iki 2019 m. rudens stovėjo niūrūs buvusios pataisos namų gamybinės bazės pastatai. Sovietmečiu čia veikė valstybinė įmonė, kurioje kaliniai gamino baldus, avalynę, įrankius, prietaisus, kanalizacijos dangčius ir kitą įvairiausio plauko produkciją. 2006 m. gamykla buvo uždaryta ir ėmė traukti postapokaliptinių vietų gerbėjus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rasų g. 8
Rasų kolonija

Nors turtingo XIX–XX a. sandūros bankininko Juozapo Montvilos atminimui miesto centre dar tarpukariu iškilo nemažas paminklas, labiausiai jį garsina penki simpatiški gyvenamieji kvartalai, vadinami Montvilos kolonijomis: Aguonų, Poguliankos, Šnipiškių, Rasų ir Lukiškių. Pastaroji, išsiskirianti margais art nouveau namais, žinoma kiekvienam. Vis dėlto kartais nurodoma, kad pati mieliausia pačiam steigėjui buvo Rasų kolonija. Idėja paprasta, bet neprasta – įkurti miesto-sodo tipo gyvenvietę, kurioje suderinami miestietiško gyvenimo privalumai kartu su kaimiškais – žaluma, galimybe auginti vaisius ir daržoves. Statybos darbai čia virė kelerius metus, pradedant 1898-aisiais. Nors kolonija yra vientiso architektūrinio stiliaus, namai joje nevienodi, kiekvienas galėjo rasti ką nors sau tinkamo pagal skonį ir piniginės storį – buvo ir prabangių individualių namų, ir palyginti kuklių sublokuotų kotedžų. Kolonijoje yra gyvenęs vienas žymiausių Vilniaus fotografų Stanislavas Fleury, iš čia kilusi ir garsi dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla.

Skaityti toliau

Uždaryti

Rasų kolonija
Šalia kolonijos

Nors ir nepriklauso Rasų kolonijai, daug jai būdingų bruožų turi buvusi generolo majoro Aleksandro Mušnikovo vila (P. Višinskio g. 27). Šis namas iškilo 1903 m. pagal architekto Augusto Kleino projektą – to paties, kuris uoliai darbavosi projektuojant greta esančią koloniją. A. Mušnikovo vila išsiskyrė ne tik dydžiu, bet ir komforto lygiu. Viduje buvo įrengta prabangių vonių, klozetų (tuo metu buvę naujove), į sienas įmontuota spintų. Pastato išorę puošia kiaurapjūviai medžio drožiniai, ekspresyvus bokštelis, gėlių vazonais padabinti laiptai. Šiuo metu tai – daugiabutis gyvenamasis namas. P. Višinskio g. 23 adresu veikiantis lopšelis-darželis „Šypsena“ taip pat įsikūręs puošniame pastate – tai buvusi grafų Golicinskių rezidencija, statyta 1892 m.

Skaityti toliau

Uždaryti

P. Višinskio g. 23 ir 27
Liepų kalnas

Apie kurį kalną pagalvojate, išgirdę žodį „Liepkalnis“? Daugelis – apie esantį Minsko plento ir Liepkalnio gatvės sandūroje, tą, ant kurio įrengta slidinėjimo trasų. Tačiau ši „viršukalnė“, dirbtinai pradėta kelti 1982 m., oficialiai vadinama Laimio kalnu – pagal slidinėjimo klubo „Šlaitas“ įkūrėjo Laimio Janutėno vardą. O tikrojo Liepų kalno, nuo kurio kilo ir greta esančios magistralinės gatvės pavadinimas, reikia ieškoti Rasose. Teodoras Narbutas teigė, kad būtent šioje vietoje senovės pagonys rinkdavęsi minėti ilgiausios metų dienos – Rasos šventės. Atkreipkite dėmesį į tvarkingai susodintų liepų alėją, ne tik pateisinančią kalno vardą, bet ir keliančią įvairių spėjimų – gal anuomet čia būta kokio nors prabangaus dvaro? Į šį klausimą istorikai kol kas neturi atsakymo, kaip ir į romantiškas hipotezes apie čionai galimai stovėjusią senovės lietuvių pagonišką šventyklą. XXI a. vilniečiui ant šios kalvos ne tik bus įdomu mintyse savaip atkurti šios vietos istoriją, bet ir pasimėgauti išskirtine miesto panorama – įspūdingi vaizdai atsiveria net trimis kryptimis: į Naujininkų, į Ribiškių ir į senamiesčio puses. Kadangi kalną supa vešli augalija, geriausias metas akims ganyti – medžiams numetus lapus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Liepų kalnas
Rasų kapinės

Jei reikėtų rinkti „pačias pačiausias“ Vilniaus kapines, variantai, ko gero, būtų du: nuo Antrojo pasaulinio karo iki nūdienos – Antakalnio; pusantro šimtmečio iki Antrojo pasaulinio karo – Rasų. Tai buvo pirmosios Lietuvoje kapinės už miesto ribų, steigtos tuščiame plote, o ne prie bažnyčios. Dabartinėje vietoje jos įkurtos 1801 m. ir tapusios naujos mados iškeldinėti nekropolius iš bažnyčių rūsių ir šventorių miesto centre šaukliu. Įdomu, kad kilmingi miestiečiai, steigiant šias kapines, vengė būti jose palaidoti, mat nuo seno buvo priimta, kad užmiesčiuose laidojama tik varguomenė – našlaičiai, maro, choleros aukos ir pan. Vis dėlto ilgainiui tai tapo normaliu reiškiniu ir viena po kitos čia atgulė žymiausios XIX–XX a. pirmos pusės asmenybės, tarp kurių rasime J. Basanavičių, M. K. Čiurlionį, A. Vivulskį, V. Mykolaitį-Putiną, B. Sruogą, J. Montvilą, J. ir M. Šlapelius, Vileišių giminę… Ir tai tik sąrašo pradžia! Neogotikinėje centrinėje koplyčioje 2019 m. lapkritį perlaidoti Gedimino pilies kalne rasti 1863–1864 m. sukilėlių palaikai. Lenkams Rasos ypatingą reikšmę turi dėl atskirame komplekse palaidotos J. Pilsudskio širdies ir jo motinos. Kitapus Sukilėlių g. yra Naujosios Rasų kapinės, įkurtos 1912 m., tačiau jose garsių veikėjų beveik nėra. Beje, Rasų kapinės praeityje turėjo dar vieną pavadinimą – Misionierių (nuo jas prižiūrėjusių vienuolių).

Skaityti toliau

Uždaryti

Rasų g. 32A
Geležinė gatvė

XIX. antrosios pusės šaltiniai liudija, kad dabartinės Rasų ir Markučių teritorijos buvo gausiai nusėtos įvairiausiomis smuklėmis, karčemomis, užeigomis ir restoranais. Suprasti nesunku – tokiame raižytame kraštovaizdyje nei žemės dirbsi, nei namelį suręsi, užtat tai buvo ideali vieta pabėgti nuo purvino miesto kvapų ir dulkių, o palypėjus ant vieno iš greta esančių kalnelių – matyti tapybišką peizažą. Viena garsiausių ano meto šios apylinkės karčemų vadinta „Geležine trobele“ (Żelazna Chatka). Joje buvo bufetas, kėglinė, estrada, grojo orkestras, užeigos papėdėje šurmuliuodavo prekeivių palapinių prikimštas kermošius. Pasakojama, kad čia giminaičiai atsisveikindavo su savo artimaisiais, geležinkeliu tremiamais į Sibirą. Deja, iki šiol nėra aišku, kur tiksliai ši legendinė karčema stovėjo. Kartais minima, kad „Geležine trobele“ vadinta ne tik ši konkreti įstaiga, bet ir platesnė apylinkė. Ilgainiui net ir gatvės pavadinimas susitraukė nuo Geležinės trobelės iki tiesiog Geležinės – vis dėlto tai šioks toks priminimas apie čia buvusią garsią karčemą. Eidami tolyn šia gatve ir šiandien galite pabėgti nuo miesto šurmulio bei pajusti lėčiau, nei esame įpratę, slenkantį laiką.

Skaityti toliau

Uždaryti

Geležinė g.