Pilaitė

Senoji – su piliaviete ir malūnais, naujoji – su arkomis ir tvirtoves primenančiais kiemais

Susipažinti su vakariniu sostinės pakraščiu pirmiausia privalo šios dvi žmonių grupės: tie, kurie gyvena Pilaitėje, ir tie, kurie domisi dvarais bei pilimis. Pirmieji nauju kampu pamatys paskutinį sovietmečiu suprojektuotą Vilniaus gyvenamąjį rajoną, kuris iš esmės buvo užstatytas jau nepriklausomybės laikotarpiu, todėl patyrė daugybę netikėtų transformacijų. Antrieji gaus progą mintimis persikelti į XVI a., o gal net ir į kovų su kryžiuočiais laikus, suvoks, kas gi lėmė greta iškilusio rajono pavadinimą. Įveikę šį neilgą maršrutą būsite pažinę du Pilaitės veidus – senąjį su piliaviete ir malūnais bei naująjį su blokais, arkomis ir tvirtoves primenančiais kiemais.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • ar žinote, kad vieną iš būsimų Pilaitės aikščių iš pradžių siūlyta pavadinti Bastilijos vardu, nes statybų pradžia sutapo su Prancūzijos revoliucijos 200 metų jubiliejumi?
  • kas įsikūrę adresu Vydūno g. 0?
  • iš kur į Pilaitę „atkeliavo“ vėjo malūnas?

Papildoma informacija

  • Neįgaliesiems, tėvams su vaikais vežimėliuose maršrutas yra priimtinas, išskyrus 6 obj. (Pilaitės piliavietė), į kurį reikia užlipti (ne status, bet vis dėlto kalnas). Visur kitur reljefas lygus.
  • Su gyvūnais tinka.

Maršrutą sudarė ir tekstus parengė „Gatvės gyvos“

  • Trukmė:

    nesilankant objektų viduje: apie 1 val. 15 min. lankantis objektų viduje: apie 1 val. 40 min.

  • Atstumas:

    apie 4 km / 5,2 tūkst. žingsnių

Parsisiųsk maršruto PDF Pasiimk maršruto Lankstinuką

Maršruto žemėlapis

2
Šv. Juozapo bažnyčia

Sovietmečiu projektuojant naujus gyvenamuosius rajonus, vietos bažnyčioms juose nebuvo numatyta. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, daugelio naujųjų rajonų gyventojai susidūrė su problema, kad šventovės nuo senų laikų iš esmės liko tik senamiestyje, o juk daugumos gyventojų namai yra miegamuosiuose rajonuose. Siekiant spręsti šią problemą, 1999 m. Pilaitėje įsteigta Šv. Juozapo parapija, tačiau dvejus metus pamaldos vyko gretimos mokyklos aktų salėje. 2001 m. baigta statyti koplyčia su parapijos namais, tiesa, jau tuo metu sklype palikta vietos didesnei bažnyčiai ateityje. Po ilgokos pertraukos, 2016 m. kovą, prasidėjo šiuolaikinės architektūros maldos namų statyba. Numatyta, kad bažnyčią vienu metu galės lankyti apie 600 žmonių, energija ją aprūpins saulės baterijos, veiks geoterminis šildymas, bus liftas neįgaliesiems ir atskira koplyčia su garso nepraleidžiančiu stiklu šeimoms su mažais vaikais. Lauke turėtų atsirasti fontanas, žaidimų aikštelė su sporto įrenginiais. Jaunai Pilaitės parapijai vadovauja vienas populiariausių kunigų Ričardas Doveika.

Skaityti toliau

Uždaryti

Tolminkiemio g. 4

I-VII 08.00–19.00

3
Martyno Mažvydo progimnazija

Tai pirmoji Vilniuje atkūrus nepriklausomybę pradėta ir baigta statyti mokykla. Sunkiais valstybei metais viskas klostėsi ne taip greitai, kaip norėjosi, – 1992 m. atlikti pirmieji darbai, tačiau vėliau, penketą metų, jie buvo sustoję. Galų gale, nuspręsta vėl susiimti, ir 1998 m. mokykla, nors vis dar nebaigta, buvo atidaryta. Į šį neeilinį įvykį atvyko ir tuomečiai aukščiausi šalies pareigūnai, tarp jų Prezidentas Valdas Adamkus, miesto meras Rolandas Paksas, švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis. Įdomu tai, kad, nors mokykla statyta jau nepriklausomoje Lietuvoje, visos statybos technologijos ir projektas buvo paveldėtas dar iš sovietmečio – tokių tipinių mokyklų iš stambiaplokščių detalių yra Pašilaičiuose, Fabijoniškėse, analogiškai atrodo ir kaimyninė Pilaitės gimnazija.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vydūno g. 17a
4
Blokiniai kvartalai

Pilaitė – paskutinis sovietmečio „blokinukų“ rajonas, popieriuje atsiradęs XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau reali statybų pradžia nukelta iki pat 1989 m., o pirmas namas buvo montuojamas sunkiomis blokados dienomis. 1991 m. įsikėlė pirmieji naujakuriai, tačiau statybos strigo, o senieji rajono gyventojai pamena vietomis riogsojusius betono blokus ir į Mėnulio paviršių panašias apylinkes. Šiaip ne taip nemažą dalį sovietinės Pilaitės vizijos pavyko įgyvendinti. Kuo ji skiriasi nuo Lazdynų ar Fabijoniškių? Lyginant su dauguma ankstesnių sovietinių gyvenamųjų rajonų projektų, Pilaitės idėja pasižymi paprastomis geometrinėmis formomis, lygiagrečiomis ir statmenomis gatvėmis. Kvartalai buvo statomi pagal vakarietišką modelį su mintimi, kad kiemai tarnaus kaip tvirtovės, kurių svarbiausias šeimininkas – bendruomenė. Kiemai Pilaitėje iš tiesų erdvūs, o mąstant apie pėsčiųjų gerovę jie suprojektuoti neprieinami automobiliams. Kiekvienas namas turi po dvi laiptines, tad, norint patekti į vidinį kiemą, nebūtina apeiti visų sublokuotų greta. Statant Pilaitę, jau buvo įsigalėjusi nuo 1979 m. pradėta naudoti nauja 120V stambiaplokščių namų serija, kuri leido architektams komponuoti įvairesnių tūrių namus, lodžijose imtas taikyti gelžbetoninis reljefinis piešinys. Ši serija naudota Šeškinėje, Justiniškėse, Fabijoniškėse, Pašilaičiuose. Žaismingai atrodo Pilaitės betoniniai apvalumai: pusapvaliai kampiniai balkonai, laiptinių prieangiai, kiemuose – tarytum rojaus sodų arkos. Daugumos tokių perimetrinių kvartalų centre buvo numatyta pastatyti po vaikų darželį, tačiau dėl pasikeitusios situacijos to įgyvendinti nepavyko, o vienintelis dar praėjusią epochą ir pirminį urbanistinį planą primena šio kvartalo viduryje esantis lopšelis-darželis „Gilužis“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Tolminkiemio g.
5
„Beepart“ dirbtuvės

2011 m. Pilaitėje atsirado originalus statinys, ilgainiui tapęs kultūrinio gyvenimo rajone širdimi, – tai dirbtuvės „Beepart“. Šioje vietoje iškilo iš jūrinių konteinerių surinktas pastatas, kuris yra visiškai nepriklausomas (išskyrus elektros tiekimą) nuo miesto infrastruktūros, pavyzdžiui, naudoja lietaus vandenį, šilumą padeda išsaugoti apkamšymas šiaudais ir tentas. „Beepart“ įsikūrė Pilaitėje todėl, kad idėjos autorius Andrius Ciplijauskas pirmiausia siekė iš kultūrinio štilio prikelti miegamuosius rajonus. Įstaiga turi savo bibliotekėlę, rengia įvairius susibūrimus bendruomenei, parodas, filmų peržiūras, jogos treniruotes ir ne tik. „Beepart“ kūrybiškumą patvirtina interneto svetainėje nurodytas adresas – Vydūno g. 0. Žinoma, nulinio namo oficialiai nėra, todėl korespondencijai naudojamas kitas adresas.

Skaityti toliau

Uždaryti

I-V 12.00–18.00

6
Pilaitės piliavietė

Sklando legenda apie Pilaitėje kadaise stovėjusią lietuvių pilį, skirtą gynybai nuo kryžiuočių. Manyta, kad čia būta strateginės pilies, priklausiusios Vilniaus gynybos sistemai, apie tai užsimena kai kurie XIX a. istorikai. Vis dėlto šiuose spėjimuose ir legendose pernelyg daug nežinomųjų, todėl gerokai arčiau tiesos yra naujus duomenis patvirtinantys archeologų atradimai, kurių metu išaiškinta, kad pilis tikrai buvo, tačiau kiek vėliau nei kovų su kryžiuočiais laikais. Visa ko pradžia buvo 1499 m., kai šioje vietoje pilį ėmė statyti garsios Astikų giminės (iš kurios atsirado Radvilos) atstovas Grigalius Astikas. Jam mirus 1519 m., statybas tęsė sūnus, taip pat Grigalius. Astikų rūmai, tuomet vadinti Suderve, paminėti 1525 m., tai leidžia daryti prielaidą, kad pilį veikiausiai pradėjo statyti tėvas, o pabaigė sūnus. Beje, Mūrinės Sudervės pilies pavadinimas taip pat sunkino istorikams tyrinėjimus, nes Sudervių tuo metu buvo ne viena. Grigalius Astikas-Viršila mirė 1567 m. nepalikęs palikuonių, todėl Pilaitės pilis keliavo per Gorskių ir Glebavičių giminių rankas. Spėjama, kad pilis nugriauta per LDK ir Maskvos karą 1655–1661 m., o vėliau jau nebeatstatyta. Griuvėsiai pamažu nyko, tačiau dar matomos mūrų liekanos XIX a. pr. inspiravo gotikinės ir istorinės prozos tradicijos Lietuvoje pradininkę, vieną pirmųjų rašytojų moterų mūsų šalyje Oną Olimpiją Radvilaitę-Mostovską, čia ji parašė savo garsųjį kūrinį „Pilaitės vaiduokliai“ („Strach w Zameczku“). Archeologai iš tikrųjų piliakalnyje aptiko akmens ir plytų mūro liekanų, yra XVI–XVII a. datuotinų statinių likučių, atkasta nedidelio apvalaus akmens ir plytų bokštelio, mūrinių rūmų ir gynybinės sienos liekanų. Kad pilies būta prabangios, liudija atkasti kokliai, kurių dalis identiški naudotiems mūryti krosnis Valdovų rūmuose. Nedidelis 12 km ilgio Sudervėlės upelis, įtekantis į Nerį ir ištekantis iš Buivydiškių pelkių, buvo naudojamas pilies apsaugai kaip natūralus gamtinis barjeras.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
7
Pilaitės dvaro sodyba

Natūralu, kad prie pilies susiformavo visavertis dvaras. Žinoma, kad XVI a. čia buvo pavyzdinis ūkis: veikė malūnas, lentpjūvė, kalvė. XVII a. viduryje, po karo su Maskva ir pilies nugriovimo, dvaras atiteko jėzuitams, o 1773 m. panaikinus ordiną, jis perduotas valdyti bajorui T. Kukevičiui. Jo valdymo metais dvare atsirado naujų gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, buvo išvystyta rekreacinė dalis, įrengtas parkas, išplėsti sodai. 1827 m. dvarą nusipirko Vilniaus universitetas, čia įkurtas pavyzdinis agronomijos ūkis, jam vadovavo M. Fričinskis. Tai bene pirmoji plataus profilio žemės ūkio mokykla Lietuvoje. Valdą sudarė dirbamos žemės, malūnas, svirnai, karčemos, plytinės, kalkinės, arklidės ir pan., iš viso dvarui priklausė 300 valstiečių baudžiauninkų ir 10 daržininkų, teritorija išsiplėtė iki 2 000 ha (apie trečdalį sudarė miškas) ir dviejose vietose netgi ribojosi su Nerimi. Pilaitės dvaro sodyboje mėgdavo ilsėtis universiteto profesūra. Nors 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, tas pats M. Fričinskis tęsė darbus pats nuomodamasis dvarą. Po Fričinskių dvarą valdė įvairios giminės: Polozovai, fon Hogenbachai (jiems valdant 1881–1913 m. pastatyti dabartiniai gelsvų plytų dvaro rūmai) bei Pimonovai, kurie jį išlaikė iki nacionalizavimo 1940 m. Sovietmečiu dvare veikė Buivydiškių žemės ūkio technikumo pagalbinis ūkis, žuvivaisai buvo pritaikyti tvenkiniai, veistos lydekos, ešeriai, kuojos, karosai. Po 1990 m. dalis išlikusių dvaro pastatų privatizuota ir sutvarkyta, kita dalis tapo socialiniais būstais. Gyvenimas senojoje Pilaitėje kaip kaime – beveik jokio triukšmo, automobilių, nuo šurmuliuojančio daugiabučių rajono skiria vėl sulaukėjusi gamta.

Skaityti toliau

Uždaryti

Astikų g. 6
8
Vėjo malūnas

Vėjo malūnai – istoriniai technikos paminklai, ilgą laiką buvę vieni pagrindinių agregatų vėjuotose vietovėse iki pat garo mašinos ir vidaus degimo variklio išradimo. Vėjo malūnų daugiau yra Vakarų Lietuvos lygumose, o kuo toliau nuo jūros – tuo jų mažiau. Rytų Lietuvoje, kur gausu sraunių kalvų upokšnių, dominavo vandens malūnai. Jie veikė kaip popieriaus malūnai, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, įvairių tipų kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės ir t. t. Pilaitėje stovi kepurinio tipo vėjinis malūnas, t. y. viršutinę jo dalį galima sukti ir šitaip reguliuojant „pagauti“ palankiausią vėjo kryptį (stiebiniai malūnai sukami apie visą centrinę statinio ašį). Iš tiesų Pilaitės malūnas yra dvaro „imigrantas“ – 1923 m. jį Šakių rajono Liepalotų kaime, padedamas vietinių gyventojų, už Amerikoje uždirbtus pinigus pasistatydino Petras Žasetis. Jis buvo išsiskyręs, šeimos neturėjo, tad dažnai nakvodavo darbo vietoje – malūne. P. Žasetis uoliai darbavosi ir po karo nacionalizavus malūną, tik jau kaip darbininkas, o ne savininkas. Atkūrus nepriklausomybę, malūnas Liepalotuose buvo paliktas likimo valiai, todėl keliaudamas po Lietuvą archeologas Zenonas Baubonis nusprendė jį išgelbėti nuo visiško sunykimo ir 2003 m. lenta po lentos pervežė į Pilaitę. 16 m aukščio gražuolis šiandien naudojamas įvairiems renginiams, pobūviams, ekspozicijoms ir kaip duonos kepimo edukacijų erdvė bei per du dešimtmečius taip suaugo su aplinka, kad neretai laikomas autentišku Pilaitės statiniu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
9
Pimonovų atminties takas

2015 m. Pilaitės miškelyje buvo atidarytas Leonido ir Eugenijos Pimonovų vardu pavadintas atminimo takas. Leidžiantis šiuo taku galima susipažinti su garsios rusų sentikių giminės, palikusios ryškų pėdsaką Vilniuje ir Pilaitėje, istorija. Bene garsiausias giminės atstovas Leonidas Pimonovas – fizikas akademikas, Alzheimerio ligos paramos fondo steigėjas. Jis drauge su žmona Eugenija palaidoti Vilniaus sentikių kapinėse Naujininkuose. Ant takelio įrengtos pasivaikščiojimo trasos, naujos poilsio vietos. Ieškantys dar daugiau gamtos Pilaitėje gali pratęsti pasivaikščiojimus Girulių miške – tai didelis kalvoto miško masyvas tarp Salotės ežero ir Vakarinio aplinkkelio, jo pietuose, šalia Auros g., stūkso senovinis Gudelių piliakalnis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlaypje
10
Salotės paplūdimys

Viename padavime pasakojama, kad ežero vietoje anksčiau stovėjo pilis, tačiau ją valdė labai rūstus karalius. Nebuvo nė dienos, kad jis ko nors nemuštų rykšte. Kartą į pilį atėjo senuku pasivertęs burtininkas. Karalius jį nesvetingai priėmė, o už tai burtininkas atkeršijo – po pilimi atvėrė didžiulį ežerą. Taip atsirado Salotė. Šiandien karštą vasaros dieną daugybė vilniečių traukia pailsėti prie Pilaitės ežerų. Išties, jų čia net keli: Gelūžė, Baltieša, Salotė. Prie šių ežerų įrengti paplūdimiai, yra vietų užkąsti. Prie Salotės ežero veikia vandens sporto bazė. Romantikos mėgėjai gali atvykti prie ežero šaltuoju metu ir pajusti ramią idilę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Paplūdimio g.
11

Maršruto žemėlapis

XXI a. Pilaitė

Sovietmečiu sukurtas Pilaitės planas pasikeitus politinėms ir ekonominėms realijoms tapo sunkiai įgyvendinamas, todėl XXI a. rajonas imtas vystyti pagal naują 2000 m. Šiaurinės Pilaitės plėtros planą. Vaikščiodami Nidos, M. Mažvydo, Priegliaus gatvėmis galite pajusti šiandienės daugiabučių namų statybos tendencijas. Įdomu, kad braižant visiškai naują gatvių tinklą toliau tęsiama pirminė idėja pavadinimus skirti Mažosios Lietuvos veikėjams ir vietovėms.

Skaityti toliau

Uždaryti

Šv. Juozapo bažnyčia

Sovietmečiu projektuojant naujus gyvenamuosius rajonus, vietos bažnyčioms juose nebuvo numatyta. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, daugelio naujųjų rajonų gyventojai susidūrė su problema, kad šventovės nuo senų laikų iš esmės liko tik senamiestyje, o juk daugumos gyventojų namai yra miegamuosiuose rajonuose. Siekiant spręsti šią problemą, 1999 m. Pilaitėje įsteigta Šv. Juozapo parapija, tačiau dvejus metus pamaldos vyko gretimos mokyklos aktų salėje. 2001 m. baigta statyti koplyčia su parapijos namais, tiesa, jau tuo metu sklype palikta vietos didesnei bažnyčiai ateityje. Po ilgokos pertraukos, 2016 m. kovą, prasidėjo šiuolaikinės architektūros maldos namų statyba. Numatyta, kad bažnyčią vienu metu galės lankyti apie 600 žmonių, energija ją aprūpins saulės baterijos, veiks geoterminis šildymas, bus liftas neįgaliesiems ir atskira koplyčia su garso nepraleidžiančiu stiklu šeimoms su mažais vaikais. Lauke turėtų atsirasti fontanas, žaidimų aikštelė su sporto įrenginiais. Jaunai Pilaitės parapijai vadovauja vienas populiariausių kunigų Ričardas Doveika.

Skaityti toliau

Uždaryti

Tolminkiemio g. 4

I-VII 08.00–19.00

Martyno Mažvydo progimnazija

Tai pirmoji Vilniuje atkūrus nepriklausomybę pradėta ir baigta statyti mokykla. Sunkiais valstybei metais viskas klostėsi ne taip greitai, kaip norėjosi, – 1992 m. atlikti pirmieji darbai, tačiau vėliau, penketą metų, jie buvo sustoję. Galų gale, nuspręsta vėl susiimti, ir 1998 m. mokykla, nors vis dar nebaigta, buvo atidaryta. Į šį neeilinį įvykį atvyko ir tuomečiai aukščiausi šalies pareigūnai, tarp jų Prezidentas Valdas Adamkus, miesto meras Rolandas Paksas, švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis. Įdomu tai, kad, nors mokykla statyta jau nepriklausomoje Lietuvoje, visos statybos technologijos ir projektas buvo paveldėtas dar iš sovietmečio – tokių tipinių mokyklų iš stambiaplokščių detalių yra Pašilaičiuose, Fabijoniškėse, analogiškai atrodo ir kaimyninė Pilaitės gimnazija.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vydūno g. 17a
Blokiniai kvartalai

Pilaitė – paskutinis sovietmečio „blokinukų“ rajonas, popieriuje atsiradęs XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau reali statybų pradžia nukelta iki pat 1989 m., o pirmas namas buvo montuojamas sunkiomis blokados dienomis. 1991 m. įsikėlė pirmieji naujakuriai, tačiau statybos strigo, o senieji rajono gyventojai pamena vietomis riogsojusius betono blokus ir į Mėnulio paviršių panašias apylinkes. Šiaip ne taip nemažą dalį sovietinės Pilaitės vizijos pavyko įgyvendinti. Kuo ji skiriasi nuo Lazdynų ar Fabijoniškių? Lyginant su dauguma ankstesnių sovietinių gyvenamųjų rajonų projektų, Pilaitės idėja pasižymi paprastomis geometrinėmis formomis, lygiagrečiomis ir statmenomis gatvėmis. Kvartalai buvo statomi pagal vakarietišką modelį su mintimi, kad kiemai tarnaus kaip tvirtovės, kurių svarbiausias šeimininkas – bendruomenė. Kiemai Pilaitėje iš tiesų erdvūs, o mąstant apie pėsčiųjų gerovę jie suprojektuoti neprieinami automobiliams. Kiekvienas namas turi po dvi laiptines, tad, norint patekti į vidinį kiemą, nebūtina apeiti visų sublokuotų greta. Statant Pilaitę, jau buvo įsigalėjusi nuo 1979 m. pradėta naudoti nauja 120V stambiaplokščių namų serija, kuri leido architektams komponuoti įvairesnių tūrių namus, lodžijose imtas taikyti gelžbetoninis reljefinis piešinys. Ši serija naudota Šeškinėje, Justiniškėse, Fabijoniškėse, Pašilaičiuose. Žaismingai atrodo Pilaitės betoniniai apvalumai: pusapvaliai kampiniai balkonai, laiptinių prieangiai, kiemuose – tarytum rojaus sodų arkos. Daugumos tokių perimetrinių kvartalų centre buvo numatyta pastatyti po vaikų darželį, tačiau dėl pasikeitusios situacijos to įgyvendinti nepavyko, o vienintelis dar praėjusią epochą ir pirminį urbanistinį planą primena šio kvartalo viduryje esantis lopšelis-darželis „Gilužis“.

Skaityti toliau

Uždaryti

Tolminkiemio g.
„Beepart“ dirbtuvės

2011 m. Pilaitėje atsirado originalus statinys, ilgainiui tapęs kultūrinio gyvenimo rajone širdimi, – tai dirbtuvės „Beepart“. Šioje vietoje iškilo iš jūrinių konteinerių surinktas pastatas, kuris yra visiškai nepriklausomas (išskyrus elektros tiekimą) nuo miesto infrastruktūros, pavyzdžiui, naudoja lietaus vandenį, šilumą padeda išsaugoti apkamšymas šiaudais ir tentas. „Beepart“ įsikūrė Pilaitėje todėl, kad idėjos autorius Andrius Ciplijauskas pirmiausia siekė iš kultūrinio štilio prikelti miegamuosius rajonus. Įstaiga turi savo bibliotekėlę, rengia įvairius susibūrimus bendruomenei, parodas, filmų peržiūras, jogos treniruotes ir ne tik. „Beepart“ kūrybiškumą patvirtina interneto svetainėje nurodytas adresas – Vydūno g. 0. Žinoma, nulinio namo oficialiai nėra, todėl korespondencijai naudojamas kitas adresas.

Skaityti toliau

Uždaryti

I-V 12.00–18.00

Pilaitės piliavietė

Sklando legenda apie Pilaitėje kadaise stovėjusią lietuvių pilį, skirtą gynybai nuo kryžiuočių. Manyta, kad čia būta strateginės pilies, priklausiusios Vilniaus gynybos sistemai, apie tai užsimena kai kurie XIX a. istorikai. Vis dėlto šiuose spėjimuose ir legendose pernelyg daug nežinomųjų, todėl gerokai arčiau tiesos yra naujus duomenis patvirtinantys archeologų atradimai, kurių metu išaiškinta, kad pilis tikrai buvo, tačiau kiek vėliau nei kovų su kryžiuočiais laikais. Visa ko pradžia buvo 1499 m., kai šioje vietoje pilį ėmė statyti garsios Astikų giminės (iš kurios atsirado Radvilos) atstovas Grigalius Astikas. Jam mirus 1519 m., statybas tęsė sūnus, taip pat Grigalius. Astikų rūmai, tuomet vadinti Suderve, paminėti 1525 m., tai leidžia daryti prielaidą, kad pilį veikiausiai pradėjo statyti tėvas, o pabaigė sūnus. Beje, Mūrinės Sudervės pilies pavadinimas taip pat sunkino istorikams tyrinėjimus, nes Sudervių tuo metu buvo ne viena. Grigalius Astikas-Viršila mirė 1567 m. nepalikęs palikuonių, todėl Pilaitės pilis keliavo per Gorskių ir Glebavičių giminių rankas. Spėjama, kad pilis nugriauta per LDK ir Maskvos karą 1655–1661 m., o vėliau jau nebeatstatyta. Griuvėsiai pamažu nyko, tačiau dar matomos mūrų liekanos XIX a. pr. inspiravo gotikinės ir istorinės prozos tradicijos Lietuvoje pradininkę, vieną pirmųjų rašytojų moterų mūsų šalyje Oną Olimpiją Radvilaitę-Mostovską, čia ji parašė savo garsųjį kūrinį „Pilaitės vaiduokliai“ („Strach w Zameczku“). Archeologai iš tikrųjų piliakalnyje aptiko akmens ir plytų mūro liekanų, yra XVI–XVII a. datuotinų statinių likučių, atkasta nedidelio apvalaus akmens ir plytų bokštelio, mūrinių rūmų ir gynybinės sienos liekanų. Kad pilies būta prabangios, liudija atkasti kokliai, kurių dalis identiški naudotiems mūryti krosnis Valdovų rūmuose. Nedidelis 12 km ilgio Sudervėlės upelis, įtekantis į Nerį ir ištekantis iš Buivydiškių pelkių, buvo naudojamas pilies apsaugai kaip natūralus gamtinis barjeras.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Pilaitės dvaro sodyba

Natūralu, kad prie pilies susiformavo visavertis dvaras. Žinoma, kad XVI a. čia buvo pavyzdinis ūkis: veikė malūnas, lentpjūvė, kalvė. XVII a. viduryje, po karo su Maskva ir pilies nugriovimo, dvaras atiteko jėzuitams, o 1773 m. panaikinus ordiną, jis perduotas valdyti bajorui T. Kukevičiui. Jo valdymo metais dvare atsirado naujų gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, buvo išvystyta rekreacinė dalis, įrengtas parkas, išplėsti sodai. 1827 m. dvarą nusipirko Vilniaus universitetas, čia įkurtas pavyzdinis agronomijos ūkis, jam vadovavo M. Fričinskis. Tai bene pirmoji plataus profilio žemės ūkio mokykla Lietuvoje. Valdą sudarė dirbamos žemės, malūnas, svirnai, karčemos, plytinės, kalkinės, arklidės ir pan., iš viso dvarui priklausė 300 valstiečių baudžiauninkų ir 10 daržininkų, teritorija išsiplėtė iki 2 000 ha (apie trečdalį sudarė miškas) ir dviejose vietose netgi ribojosi su Nerimi. Pilaitės dvaro sodyboje mėgdavo ilsėtis universiteto profesūra. Nors 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, tas pats M. Fričinskis tęsė darbus pats nuomodamasis dvarą. Po Fričinskių dvarą valdė įvairios giminės: Polozovai, fon Hogenbachai (jiems valdant 1881–1913 m. pastatyti dabartiniai gelsvų plytų dvaro rūmai) bei Pimonovai, kurie jį išlaikė iki nacionalizavimo 1940 m. Sovietmečiu dvare veikė Buivydiškių žemės ūkio technikumo pagalbinis ūkis, žuvivaisai buvo pritaikyti tvenkiniai, veistos lydekos, ešeriai, kuojos, karosai. Po 1990 m. dalis išlikusių dvaro pastatų privatizuota ir sutvarkyta, kita dalis tapo socialiniais būstais. Gyvenimas senojoje Pilaitėje kaip kaime – beveik jokio triukšmo, automobilių, nuo šurmuliuojančio daugiabučių rajono skiria vėl sulaukėjusi gamta.

Skaityti toliau

Uždaryti

Astikų g. 6
Vėjo malūnas

Vėjo malūnai – istoriniai technikos paminklai, ilgą laiką buvę vieni pagrindinių agregatų vėjuotose vietovėse iki pat garo mašinos ir vidaus degimo variklio išradimo. Vėjo malūnų daugiau yra Vakarų Lietuvos lygumose, o kuo toliau nuo jūros – tuo jų mažiau. Rytų Lietuvoje, kur gausu sraunių kalvų upokšnių, dominavo vandens malūnai. Jie veikė kaip popieriaus malūnai, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, įvairių tipų kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės ir t. t. Pilaitėje stovi kepurinio tipo vėjinis malūnas, t. y. viršutinę jo dalį galima sukti ir šitaip reguliuojant „pagauti“ palankiausią vėjo kryptį (stiebiniai malūnai sukami apie visą centrinę statinio ašį). Iš tiesų Pilaitės malūnas yra dvaro „imigrantas“ – 1923 m. jį Šakių rajono Liepalotų kaime, padedamas vietinių gyventojų, už Amerikoje uždirbtus pinigus pasistatydino Petras Žasetis. Jis buvo išsiskyręs, šeimos neturėjo, tad dažnai nakvodavo darbo vietoje – malūne. P. Žasetis uoliai darbavosi ir po karo nacionalizavus malūną, tik jau kaip darbininkas, o ne savininkas. Atkūrus nepriklausomybę, malūnas Liepalotuose buvo paliktas likimo valiai, todėl keliaudamas po Lietuvą archeologas Zenonas Baubonis nusprendė jį išgelbėti nuo visiško sunykimo ir 2003 m. lenta po lentos pervežė į Pilaitę. 16 m aukščio gražuolis šiandien naudojamas įvairiems renginiams, pobūviams, ekspozicijoms ir kaip duonos kepimo edukacijų erdvė bei per du dešimtmečius taip suaugo su aplinka, kad neretai laikomas autentišku Pilaitės statiniu.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlapyje
Pimonovų atminties takas

2015 m. Pilaitės miškelyje buvo atidarytas Leonido ir Eugenijos Pimonovų vardu pavadintas atminimo takas. Leidžiantis šiuo taku galima susipažinti su garsios rusų sentikių giminės, palikusios ryškų pėdsaką Vilniuje ir Pilaitėje, istorija. Bene garsiausias giminės atstovas Leonidas Pimonovas – fizikas akademikas, Alzheimerio ligos paramos fondo steigėjas. Jis drauge su žmona Eugenija palaidoti Vilniaus sentikių kapinėse Naujininkuose. Ant takelio įrengtos pasivaikščiojimo trasos, naujos poilsio vietos. Ieškantys dar daugiau gamtos Pilaitėje gali pratęsti pasivaikščiojimus Girulių miške – tai didelis kalvoto miško masyvas tarp Salotės ežero ir Vakarinio aplinkkelio, jo pietuose, šalia Auros g., stūkso senovinis Gudelių piliakalnis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Objektas žemėlaypje
Salotės paplūdimys

Viename padavime pasakojama, kad ežero vietoje anksčiau stovėjo pilis, tačiau ją valdė labai rūstus karalius. Nebuvo nė dienos, kad jis ko nors nemuštų rykšte. Kartą į pilį atėjo senuku pasivertęs burtininkas. Karalius jį nesvetingai priėmė, o už tai burtininkas atkeršijo – po pilimi atvėrė didžiulį ežerą. Taip atsirado Salotė. Šiandien karštą vasaros dieną daugybė vilniečių traukia pailsėti prie Pilaitės ežerų. Išties, jų čia net keli: Gelūžė, Baltieša, Salotė. Prie šių ežerų įrengti paplūdimiai, yra vietų užkąsti. Prie Salotės ežero veikia vandens sporto bazė. Romantikos mėgėjai gali atvykti prie ežero šaltuoju metu ir pajusti ramią idilę.

Skaityti toliau

Uždaryti

Paplūdimio g.