Pavilnys

Kadaise Pacų valdytos žemės, kurioms miesto formą suteikė geležinkeliečių kolonija

Pavilnyje nerasime daugiabučių kvartalų ar didelių verslo įmonių, tai tankiai individualiais namais užstatyta teritorija. Skamba ne itin intriguojančiai? Neapsigaukite, čia yra ką pamatyti! Pirmiausia verta grįžti laiko ratu kelis šimtus metų atgal – žinoma, kad ilgus metus dabartinis Pavilnys ir jo apylinkės priklausė didikų Pacų giminei. Miestelėnus žavėjo medžių paunksmė, gaivinantis Vilnios slėnis, o dėl išraiškingo reljefo vietovė vadinta „Pacų kalnais“.  XX a. pradžioje čia buvo siekta įkurti atskirą geležinkelyje dirbančių žmonių gyvenvietę, esančią atokiau nuo miesto centro ir turinčią visus miesto ir kaimo privalumus. Geležinkelininkams supirkus sklypus, pastačius namus ir įrengus modernią infrastruktūrą, tai tapo prestižine gyvenviete ir tokį statusą išlaikė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Pasivaikščiojimas šiuo maršrutu leis įsitikinti, kad prieš daugiau nei šimtą metų čia kūrėsi idėjų kupinas miesto elitas. Pavilnys taip pat patiks tiems, kurie istorijos pėdsakus mėgsta tyrinėti gamtos apsuptyje.

Ką sužinosi/pamatysi maršrute:

  • kur slepiasi vienintelis Lietuvoje kalnų serpantinas?
  • kokią transporto priemonę praeityje gyventojai vadino „liukstorpeda“?
  • kur tarpukariu vasarodavo Vilniaus vaivada?

Papildoma informacija:

Reljefas lygus, išskyrus paskutinę atkarpą.

Maršruto žemėlapis

Jaunųjų gamtininkų centras

1953 m. Džiaugsmo gatvėje buvo įsteigta Jaunųjų gamtininkų stotis – įstaiga, skirta skatinti įvairiapusį moksleivių domėjimąsi gamta. Čia pašaukimo ieškojo jaunieji zoologai, ornitologai, ekologai, gamtos fotografai, įrengti akvariumai, terariumai, nedidelis zoologijos sodas, šiltnamiai, pažintinis gamtos takas. Pakeitusi pavadinimą įstaiga ir šiomis dienomis kviečia mažuosius piliečius pamilti gamtą. Įdomu, kad tarpukariu šioje vietoje Vilniaus vaivada – vienas aukščiausių to meto pareigūnų – pasistatė sau vasarnamį. Spėjama, kad tai yra žalias medinis pastatas (Džiaugsmo g. 48). Kaip tik nuo šio namo iki Džiaugsmo gatvės driekiasi iš to laikotarpio išlikusi įspūdinga liepų alėja.

Skaityti toliau

Uždaryti

Džiaugsmo g. 44
I 9:00–17:00
II – VI 10:00–16:00
VII 9:00–17:00
2
Vandens bokštas

Steigiant naują gyvenvietę, naujakuriai turėjo nedelsdami spręsti opią vandens problemą – didžioji dalis Kolonijos įkurta sausoje aukštumoje. Taigi vienu ankstyviausių statinių tapo 1914 m. užbaigtas vandentiekio bokštas su siurbline. Vandens ir Versmių g. sankirtoje buvo iškasti keli gręžiniai, jie tapo neatsiejama šios sistemos dalimi. Vandens bokštas tam tikra prasme galėjo nulemti Kolonijos likimą po Pirmojo pasaulinio karo – vos kelerius metus teišsilaikiusi gyvenvietė buvo stipriai nusiaubta, o svarbiausia, buvo pavogti brangūs vandens pumpavimo įrenginiai. Po karo gyventojai apimti nevilties net svarstė, ar neverta palaidoti Kolonijos idėjos ir paversti ją tiesiog agrarine gyvenviete. Vis dėlto radus jėgų ir pinigų, vandens ūkis buvo atstatytas ir tarpukariu Kolonija galėjo plėtotis toliau. Šiuo metu buvęs siurblinės pastatas su bokštu savo pirminės funkcijos nebeatlieka, tai – gyvenamasis namas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Versmių g. 9
3
Draugijos namai

Nuo pat pirmųjų akimirkų Vilniaus geležinkelininkų kolonija pasižymėjo bendruomeniškumu, padėjusiu žengti tolyn ir įveikti bet kokius sunkumus kuriant ir vystant atskirą gyvenvietę. Iš praeities mažai tepakitęs mus pasiekė Dom Towarzystwa – draugijos, arba bendruomenės, namai. 2003 m. naujai įsikūrusi Pavilnio bendruomenė ėmėsi tęsti Kolonijos tradicijas ir suremontavo apleistą, avarinės būklės pastatą. Šiandien jame ir aplink jį vyksta dauguma Pavilnio bendruomenės švenčių, čia pat bazuojasi ir „JD Brass Band Pavilnys“ – unikalus rajono varinių pučiamųjų instrumentų orkestras. Šalia pastato taip pat išliko gatvių su akmeniniu grindiniu fragmentų, beveik šimto metų senumo liepos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vandens g. 9
4
Pavilnio bažnyčia

Tarpukariu Vilnius buvo ypač religingas miestas, todėl natūralu, kad Kolonijos gyventojai panoro turėti nuosavą šventovę, juolab kad visos kitos katalikų bažnyčios buvo gana toli. Šventyklos statyba imta rūpintis 1927 m., tačiau procesas buvo itin permainingas: parinkus vietą ir surinkus lėšų gautas netinkamas inžinieriaus Trojano projektas, jo neaprobavo Vilniaus valdžia, todėl idėjos įgyvendinimas užstrigo. Taip pat virė atkaklios diskusijos, ar Kolonijai tikrai reikia bažnyčios, ar vis dėlto užtektų ir koplyčios. Po ilgų ginčų priimtas sprendimas statyti bažnyčią, tačiau medinę. Projektą Kolonijai padovanojo vienas ryškiausių tarpukario architektų Stefanas Narembskis. 1933 m. gegužę buvo pakloti pirmieji akmens luitai, o 1935 m. liepos 7 d. bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta. Įdomus faktas – bažnyčia statyta iš kalnų atkeliavusiu Zakopanės stiliumi, o Pavilnys praeityje taip pat vadintas Kalnais, t. y. Pacų kalnais. Tai yra vienintelė medinė katalikų bažnyčia Vilniaus mieste.

Skaityti toliau

Uždaryti

J. Kolaso g. 34

I-V 17.00-18.30

VI 9.00-11.00

VII 8.00-14.00

5
Pavilnio kapinės

Paprastai, išvydę mažas kapinaites, spėjame, kad tai senos kokio nors kaimo kapinės, kurių įkūrimo datą vargu ar beįmanoma atsekti. Tačiau kapinės Pavilnyje susijusios su karšta 1944 m. liepa. Tuo metu virė įnirtingi mūšiai tarp nacių, sovietų ir „Armijos Krajovos“ (AK) pogrindininkų. Nemažai Kolonijos gyventojų prisijungė prie AK dalinių ir žuvo kovose, tačiau tuo metu senosios Gurių kapinės (prie Juodojo kelio ir Gurių g.) buvo atskiros vidine fronto linija ir buvo nuspręsta AK karius iš Pavilnio laidoti naujoje vietoje (paminklus jiems kapinėse rasite nesunkiai). Žmonės čia buvo laidojami ir vėliau, taip pat ir šiomis dienomis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
6
Kolonijiniai namai

Iki Antrojo pasaulinio karo nemažai Kolonijos sklypų taip ir liko neužstatyti, todėl šiandien vaikštant senosiomis gyvenvietės gatvėmis galima pamatyti ne visai vykusių vėlesnės architektūros pavyzdžių. Tačiau atidesnė akis pastebės ne vieną iš tarpukario atkeliaujantį žavų medinį namą įdomiais laužytais stogais ir dailiais prieangiais. Be abejo, čia buvo statomi ir mūriniai namai, kai kurie jų turi bokštelius su vėtrungėmis, išdidžiai skelbiančiomis garbingai brandžią namo statybos datą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vandens g. 37
7
Tuputiškių serpantinas

Siekiant sujungti žemutinę ir aukštutinę Kolonijos dalį bei įveikti stačią įkalnę, 1911 m. inžinieriaus Semaško rūpesčiu buvo nutiestas akmenimis grįstas serpantinas. Kartais vaizdžiai paminima, kad tai – vienintelis tikras kalnų kelias Lietuvoje. Iš tiesų, net kelis staigius vingius darančio kelio, kuriuo galėtų eiti ne tik pėstieji, bet ir pravažiuoti automobiliai, mūsų šalyje vargu ar berasime. Tai istorinę vertę turintis technikos paminklas, saugomas valstybės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
8
Konvickio namas

Kiekvienas lenkas žino Tadeušo Konvickio (Tadeusz Konwicki, 1926–2015) pavardę ir jo kūrybą. Tai vienas garsiausių šios tautos rašytojų, vaikystę praleidusių Naujojoje Vilnioje ir Pavilnyje, žaliame name Žemojoje g. 22. 1986 m. pagal T. Konvickio romaną „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“) režisierius Andrzejus Wajda pastatė to paties pavadinimo filmą. Nors nė viena scena nebuvo filmuota Vilniuje, kino komanda siekė maksimaliai tiksliai atkartoti tarpukarinės Kolonijos kraštovaizdį. Ar jiems pavyko? Šį filmą galite nesunkiai surasti internete ir patys įvertinti.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemoji g. 22
9
Geležinkelio pusstotė „Pavilnys“

Sunku įsivaizduoti geležinkelininkų gyvenvietę, kuri neturėtų susisiekimo geležinkeliu. Nors reguliarus eismas traukiniais Vilniuje prasidėjo dar 1862 m., kai buvo nutiesta linija Peterburgas–Varšuva, stotelės platforma Pavilnyje atsirado tik 1912 m., kuriant Koloniją. Susisiekimas su miestu tarpukariu buvo labai patogus, kartais piko valandomis traukiniai čia stodavo kas 12–15 min. Kursavo ne tik įprasti dideli sąstatai, bet ir prašmatnūs vieno vagono traukiniai, skambiai vadinti „Luxtorpedomis“. Iš praeities iškyla gyventojų atsiminimų, liudijančių, kad Kolonija buvo ideali vieta objektyviai stebėti karo eigą – nereikėjo sekti propagandinės spaudos, užtekdavo pasilipus ant kalvų stebėti, kiek ir kokių sąstatų į kurią pusę juda.

Skaityti toliau

Uždaryti

Tuputiškių g. 3
10
Tuputiškės

Simpatišku, tačiau kartu mįslingu ir neaiškios kilmės pavadinimu pasižyminčios Tuputiškės iki pat XX a. pr. buvo retai apgyvendinta teritorija, kurioje dominavo šienaujamos pievos ir dirbami laukai. 1927 m. P. Valickis sudarė naują vietovės planą, kuris po keleto metų buvo įgyvendintas ir Tuputiškės tapo sudėtine Kolonijos dalimi. Intensyviausi darbai vyko 1934–1937 m., tuo metu iškilo ir puošniausi Tuputiškių namai. Tikri saldainiukai akims – Tuputiškių g. 52 ir 54 namai, priklausę garsioms Piegutkovskių ir Mingailų giminėms.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
11
Gamtos takas

Kiek paėjėjus Žemąja gatve, už 57 namo tvoros pasukus į dešinę įkalnėn pro eglyną ropščiasi nedidelis takelis. Kiek pakilę į viršų ir pasukę kairėn toliau keliausite kalno ketera, kol galiausiai pasieksite Jaunųjų gamtininkų centrą. Keliaujant šiuo taku stebina ne tik spalvinga gamta (kalvotas reljefas teikia mikroklimatų įvairovę), bet ir viena po kitos atsiveriančios žavios panoramos su vaizdais į miestą ir Pūčkorių atodangą. Tiesa, įspūdingiausi reginiai matomi šaltuoju laiku, medžiams numetus lapus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
12

Maršruto žemėlapis

Jaunųjų gamtininkų centras

1953 m. Džiaugsmo gatvėje buvo įsteigta Jaunųjų gamtininkų stotis – įstaiga, skirta skatinti įvairiapusį moksleivių domėjimąsi gamta. Čia pašaukimo ieškojo jaunieji zoologai, ornitologai, ekologai, gamtos fotografai, įrengti akvariumai, terariumai, nedidelis zoologijos sodas, šiltnamiai, pažintinis gamtos takas. Pakeitusi pavadinimą įstaiga ir šiomis dienomis kviečia mažuosius piliečius pamilti gamtą. Įdomu, kad tarpukariu šioje vietoje Vilniaus vaivada – vienas aukščiausių to meto pareigūnų – pasistatė sau vasarnamį. Spėjama, kad tai yra žalias medinis pastatas (Džiaugsmo g. 48). Kaip tik nuo šio namo iki Džiaugsmo gatvės driekiasi iš to laikotarpio išlikusi įspūdinga liepų alėja.

Skaityti toliau

Uždaryti

Džiaugsmo g. 44
I 9:00–17:00
II – VI 10:00–16:00
VII 9:00–17:00
Vandens bokštas

Steigiant naują gyvenvietę, naujakuriai turėjo nedelsdami spręsti opią vandens problemą – didžioji dalis Kolonijos įkurta sausoje aukštumoje. Taigi vienu ankstyviausių statinių tapo 1914 m. užbaigtas vandentiekio bokštas su siurbline. Vandens ir Versmių g. sankirtoje buvo iškasti keli gręžiniai, jie tapo neatsiejama šios sistemos dalimi. Vandens bokštas tam tikra prasme galėjo nulemti Kolonijos likimą po Pirmojo pasaulinio karo – vos kelerius metus teišsilaikiusi gyvenvietė buvo stipriai nusiaubta, o svarbiausia, buvo pavogti brangūs vandens pumpavimo įrenginiai. Po karo gyventojai apimti nevilties net svarstė, ar neverta palaidoti Kolonijos idėjos ir paversti ją tiesiog agrarine gyvenviete. Vis dėlto radus jėgų ir pinigų, vandens ūkis buvo atstatytas ir tarpukariu Kolonija galėjo plėtotis toliau. Šiuo metu buvęs siurblinės pastatas su bokštu savo pirminės funkcijos nebeatlieka, tai – gyvenamasis namas.

Skaityti toliau

Uždaryti

Versmių g. 9
Draugijos namai

Nuo pat pirmųjų akimirkų Vilniaus geležinkelininkų kolonija pasižymėjo bendruomeniškumu, padėjusiu žengti tolyn ir įveikti bet kokius sunkumus kuriant ir vystant atskirą gyvenvietę. Iš praeities mažai tepakitęs mus pasiekė Dom Towarzystwa – draugijos, arba bendruomenės, namai. 2003 m. naujai įsikūrusi Pavilnio bendruomenė ėmėsi tęsti Kolonijos tradicijas ir suremontavo apleistą, avarinės būklės pastatą. Šiandien jame ir aplink jį vyksta dauguma Pavilnio bendruomenės švenčių, čia pat bazuojasi ir „JD Brass Band Pavilnys“ – unikalus rajono varinių pučiamųjų instrumentų orkestras. Šalia pastato taip pat išliko gatvių su akmeniniu grindiniu fragmentų, beveik šimto metų senumo liepos.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vandens g. 9
Pavilnio bažnyčia

Tarpukariu Vilnius buvo ypač religingas miestas, todėl natūralu, kad Kolonijos gyventojai panoro turėti nuosavą šventovę, juolab kad visos kitos katalikų bažnyčios buvo gana toli. Šventyklos statyba imta rūpintis 1927 m., tačiau procesas buvo itin permainingas: parinkus vietą ir surinkus lėšų gautas netinkamas inžinieriaus Trojano projektas, jo neaprobavo Vilniaus valdžia, todėl idėjos įgyvendinimas užstrigo. Taip pat virė atkaklios diskusijos, ar Kolonijai tikrai reikia bažnyčios, ar vis dėlto užtektų ir koplyčios. Po ilgų ginčų priimtas sprendimas statyti bažnyčią, tačiau medinę. Projektą Kolonijai padovanojo vienas ryškiausių tarpukario architektų Stefanas Narembskis. 1933 m. gegužę buvo pakloti pirmieji akmens luitai, o 1935 m. liepos 7 d. bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta. Įdomus faktas – bažnyčia statyta iš kalnų atkeliavusiu Zakopanės stiliumi, o Pavilnys praeityje taip pat vadintas Kalnais, t. y. Pacų kalnais. Tai yra vienintelė medinė katalikų bažnyčia Vilniaus mieste.

Skaityti toliau

Uždaryti

J. Kolaso g. 34

I-V 17.00-18.30

VI 9.00-11.00

VII 8.00-14.00

Pavilnio kapinės

Paprastai, išvydę mažas kapinaites, spėjame, kad tai senos kokio nors kaimo kapinės, kurių įkūrimo datą vargu ar beįmanoma atsekti. Tačiau kapinės Pavilnyje susijusios su karšta 1944 m. liepa. Tuo metu virė įnirtingi mūšiai tarp nacių, sovietų ir „Armijos Krajovos“ (AK) pogrindininkų. Nemažai Kolonijos gyventojų prisijungė prie AK dalinių ir žuvo kovose, tačiau tuo metu senosios Gurių kapinės (prie Juodojo kelio ir Gurių g.) buvo atskiros vidine fronto linija ir buvo nuspręsta AK karius iš Pavilnio laidoti naujoje vietoje (paminklus jiems kapinėse rasite nesunkiai). Žmonės čia buvo laidojami ir vėliau, taip pat ir šiomis dienomis.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
Kolonijiniai namai

Iki Antrojo pasaulinio karo nemažai Kolonijos sklypų taip ir liko neužstatyti, todėl šiandien vaikštant senosiomis gyvenvietės gatvėmis galima pamatyti ne visai vykusių vėlesnės architektūros pavyzdžių. Tačiau atidesnė akis pastebės ne vieną iš tarpukario atkeliaujantį žavų medinį namą įdomiais laužytais stogais ir dailiais prieangiais. Be abejo, čia buvo statomi ir mūriniai namai, kai kurie jų turi bokštelius su vėtrungėmis, išdidžiai skelbiančiomis garbingai brandžią namo statybos datą.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vandens g. 37
Tuputiškių serpantinas

Siekiant sujungti žemutinę ir aukštutinę Kolonijos dalį bei įveikti stačią įkalnę, 1911 m. inžinieriaus Semaško rūpesčiu buvo nutiestas akmenimis grįstas serpantinas. Kartais vaizdžiai paminima, kad tai – vienintelis tikras kalnų kelias Lietuvoje. Iš tiesų, net kelis staigius vingius darančio kelio, kuriuo galėtų eiti ne tik pėstieji, bet ir pravažiuoti automobiliai, mūsų šalyje vargu ar berasime. Tai istorinę vertę turintis technikos paminklas, saugomas valstybės.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
Konvickio namas

Kiekvienas lenkas žino Tadeušo Konvickio (Tadeusz Konwicki, 1926–2015) pavardę ir jo kūrybą. Tai vienas garsiausių šios tautos rašytojų, vaikystę praleidusių Naujojoje Vilnioje ir Pavilnyje, žaliame name Žemojoje g. 22. 1986 m. pagal T. Konvickio romaną „Meilės įvykių kronika“ („Kronika wypadków miłosnych“) režisierius Andrzejus Wajda pastatė to paties pavadinimo filmą. Nors nė viena scena nebuvo filmuota Vilniuje, kino komanda siekė maksimaliai tiksliai atkartoti tarpukarinės Kolonijos kraštovaizdį. Ar jiems pavyko? Šį filmą galite nesunkiai surasti internete ir patys įvertinti.

Skaityti toliau

Uždaryti

Žemoji g. 22
Geležinkelio pusstotė „Pavilnys“

Sunku įsivaizduoti geležinkelininkų gyvenvietę, kuri neturėtų susisiekimo geležinkeliu. Nors reguliarus eismas traukiniais Vilniuje prasidėjo dar 1862 m., kai buvo nutiesta linija Peterburgas–Varšuva, stotelės platforma Pavilnyje atsirado tik 1912 m., kuriant Koloniją. Susisiekimas su miestu tarpukariu buvo labai patogus, kartais piko valandomis traukiniai čia stodavo kas 12–15 min. Kursavo ne tik įprasti dideli sąstatai, bet ir prašmatnūs vieno vagono traukiniai, skambiai vadinti „Luxtorpedomis“. Iš praeities iškyla gyventojų atsiminimų, liudijančių, kad Kolonija buvo ideali vieta objektyviai stebėti karo eigą – nereikėjo sekti propagandinės spaudos, užtekdavo pasilipus ant kalvų stebėti, kiek ir kokių sąstatų į kurią pusę juda.

Skaityti toliau

Uždaryti

Tuputiškių g. 3
Tuputiškės

Simpatišku, tačiau kartu mįslingu ir neaiškios kilmės pavadinimu pasižyminčios Tuputiškės iki pat XX a. pr. buvo retai apgyvendinta teritorija, kurioje dominavo šienaujamos pievos ir dirbami laukai. 1927 m. P. Valickis sudarė naują vietovės planą, kuris po keleto metų buvo įgyvendintas ir Tuputiškės tapo sudėtine Kolonijos dalimi. Intensyviausi darbai vyko 1934–1937 m., tuo metu iškilo ir puošniausi Tuputiškių namai. Tikri saldainiukai akims – Tuputiškių g. 52 ir 54 namai, priklausę garsioms Piegutkovskių ir Mingailų giminėms.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje
Gamtos takas

Kiek paėjėjus Žemąja gatve, už 57 namo tvoros pasukus į dešinę įkalnėn pro eglyną ropščiasi nedidelis takelis. Kiek pakilę į viršų ir pasukę kairėn toliau keliausite kalno ketera, kol galiausiai pasieksite Jaunųjų gamtininkų centrą. Keliaujant šiuo taku stebina ne tik spalvinga gamta (kalvotas reljefas teikia mikroklimatų įvairovę), bet ir viena po kitos atsiveriančios žavios panoramos su vaizdais į miestą ir Pūčkorių atodangą. Tiesa, įspūdingiausi reginiai matomi šaltuoju laiku, medžiams numetus lapus.

Skaityti toliau

Uždaryti

Vieta žemėlapyje